Tag Archives: monospektaklis

ŠVENTOJI

28 Sekmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo režisuotas monospektaklis „Šventoji“ yra įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018) romano „Marija Egiptietė“ (2002 m.). Knygoje pasakojama apie IV a. Aleksandrijoje gyvenusią ir kartu su piligrimais į Jeruzalę keliavusią parsiduodančią moterį.
Eglė Jackaitė monospektaklyje interpretuoja, o ne atpasakoja šios knygos siužetą, nors Jasukaitytės knyga viso vaidinimo metu guli ant scenos vidury pastatyto stalelio ir aktorė ją ne kartą paima į rankas, varto, cituoja.

Monospektaklis susideda iš dviejų dalių. Antroje dalyje aktorė nieko nevaidina, o pasakoja spektaklio sukūrimo istoriją, savo nelengvos vaikystės epizodus, studijų laikus, tai, ką jai davė psichoterapijos lankymas ir kaip ji jaučiasi šiandien.

Spektaklis labai moteriškas, kaip pati Eglė jame sako, skiriamas visoms moterims, patyrusioms prievartą.

K – kaltė
G – gėda
B – baimė

Šiuos jausmus patiria daug moterų, nešiojasi lyg kuprą, kuri, atrodo įaugusi į tave ir nieko čia nepadarysi. K / G / B šaknys dažnai slypi ankstyvoje vaikystėje, kurią vargiai beprisimeni. Užaugus ir patyrus patyčias, priekabiavimą, prievartą kaltini ne kaltąjį, o save. Jautiesi kalta, kad tavo lūpos raudonos, sijonas per trumpas, kai tavimi pasinaudoja stipresnis, galingesnis. Praėjus trisdešimčiai metų norisi apsikabinti save, tą mažą mergaitę, nežinančią, kas yra motinos meilė ir per greitai suaugusią. Pasakyti jai: „Apkabinu tave, viskas bus gerai…“

Sėdėjau salėje pirmoje eilėje, todėl labai aiškiai mačiau aktorės ašaras, virpulį, stringančius gerklėje žodžius.

Meistriškas aktorės vaidmuo, už kurį negailėdama skirčiau visus įmanomus aktorinius apdovanojimus. Už drąsą, aktorinį talentą ir gebėjimą scenoje subtiliai atvaizduoti nesubtilius dalykus – kūno pardavimą, alkoholizmą.

Spektaklį pristato Oskaro Koršunovo teatras ir jis rodomas įvairiose Lietuvos sccenose, daug keliauja po Lietuvą. Bilietai išgraibstomi akimirksniu. Man pasisekė nusipirkti bilietą į šį spektaklį, rodomą festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje.

Be pertraukos rodomas spektaklis trunka maždaug 1 val. 20 min.

Pasibaigus jam ir einant link rūbinės, mačiau daug ašarą braukusių žiūrovių. Patikėkit, retas atvejis šiandieniniame teatre, kai spektaklis sujaudina iki ašarų.

Linkiu pamatyti ir pajausti spektaklį. 

***

Spektaklio premjera: 2024 11 24

Išsamiau“ www.okt.lt

Buda palėpėje

24 Ketvirtadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Spektaklio scenarijaus autorė, režisierė ir vienintelė aktorė – Birutė Mar, įkūrusi „Solo  teatrą“ ir savo monospektaklius rodanti įvairiausiose Vilniaus erdvėse. Spektaklį pagal japonų kilmės amerikietės rašytojos J.Otsuka romanas „Buda palėpėje“ (prieš kelerius metus išleistas ir lietuvių kalba) žiūrėjau jaukioje Kotrynos bažnyčioje, kuri šiandien turi tik pavadinimą „bažnyčia“, o iš tiesų nėra šventinta ir atlieka koncertų ir vaidinimų erdvės funkciją. Valandos trukmės spektaklis buvo rodomas Japonijos kultūros festivalio “NowJapan” programoje.

„Buda palėpėje“ sukurtas pagal tikras XX amžiaus pradžioje į Tokiją vykusių japonų emigrantų gyvenimo istorijas. Kaip rašoma spektaklio lankstinuke, kurį gavau įeidama į salę, po pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į San Franciską ieškotis darbo – vėliau vieni jų užsidirbę grįžo į Japoniją, kiti pasiliko Amerikoje ir ėmė kurti šeimas. Į Japoniją siųsdavo nuotrauką (nebūtinai tikrą) ir laukdavo nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos. Autorė seka „fotografijų nuotakų“ pėdomis – keliauja su jomis alinančioje kelionėje laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru, svajonių apie stebuklingą gyvenimą Amerikoje žlugimą. Kasdienybės ritualai trunka iki lemtingo Perl Harboro ryto, po kurio japonai Amerikoje masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami ir pradanginami – tiesiog išnyko tarsi rūkas, lyg jų nebūtų buvę.

Kiek esu mačiusi Birutės Mar spektaklių, tiek kartų stebėjausi, kokia solo meistrė yra ši aktorė. Jai iš tiesų nėra lygių šiandien. Aktorės vaidinami personažai visada būna preziciškai išjausti, nepervaidinti, taiklūs, nuoširdūs. Scenoje ji būna vienui viena, tačiau ją taip užpildo, kad spektakliai niekada neprailgsta, atvirkščiai, pasibaigia per anksti. Ko, tiesą sakant, nepasakyčiau apie kitus monospektaklius. Kitų aktorių vaidinamuose esu ir snūstelėjusi, ir apskritai pasigailėjusi, kad atėjau.

Šįkart aktorė scenoje buvo ne visai viena. Jai talkino muzikantas Egidijus Ališauskas, spektaklį papildęs gyva muzika ir gongais. Muziką kūrė ir parinko Antanas Kučinskas, o japoniškuoju įvaizdžiu rūpinosi Indrė Pačėsaitė.

Nebuvau skaičiusi knygos, apskritai, spektaklio tematika man iki šio vakaro buvo nežinoma, tačiau išėjus po spektaklio kilo noras pasidomėti apie tai plačiau. Na, o Solo teatro puslapį (http://www.birutemar.lt/) įsidėjau į sekamų puslapių sąrašą. Radusi laisvą vakarą, mielai apsilankyčiau ir kituose kūrėjos spektakliuose.

***

 

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

Birutė MAR. Ledo vaikai

13 Šeštadienis Sau 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Labai keistomis aplinkybėmis vakar atsidūriau šiame spektaklyje. Toks ekspromtas išėjo, kad verta papasakoti. Šiais metais gavau „dovaną“ – darbo ofisas persikėlė į Gedimino prospektą. Išeini iš darbo, 5 minutės į dešinę – Nacionalinis dramos teatras, 5 minutės į kairę – Valstybinis mažasis teatras, 5 minutės į priekį – Nacionalinis operos ir baleto teatras. Žodžiu, geriau būti negali. Tai štai, vakar, penktadienį, ofiso duris užvėriau 18.30. Maždaug 18.40 buvau prie Nacionalinio dramos teatro kasos (kodėl ten užėjau, neklauskit, nežinau, kojos užnešė), o 18.47 jau sėdėjau Mažosios salės trečioje eilėje, rankoje laikydama ką tik už 6 eurus nusipirktą bilietą į Birutės Mar spektaklį “Ledo vaikai“.

Birutės Mar vienos dalies monospektaklis „Ledo vaikai“ rodomas nuo 2015 metų. Pusantros valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal lietuvių tremtinių prisiminimus. Skaudžią mūsų tautos pokario istoriją Birutės lūpomis pasakoja maža mergaitė, kuri su broliu ir mokytojais tėvais ištremiami į Sibirą. Badas, prievarta, šaltis, nuo kurio naktimis prie jurtos sienų prišaldavo plaukai, artimųjų mirtys, kalėjimas, – net ir tokiomis beviltiškomis akimirkomis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esantys tikėjosi, jog kada nors sugrįš namo. Ten, kur auga dideli sodai, o juose – daug, daug obuolių…

Pati spektaklio istorija man kažkuo priminė garsųjį Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų“. Pasakojimai apie dėl skorbuto iškritusius dantis, nuo šalčio nušalusias rankas ir gyvų žuvų valgymą, nes “taip išlieka daugiau vitaminų“ sukėlė deja vu jausmą.

Minimali Kristinos Norvilaitės scenografija, kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika,  kostiumų dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas, pati Birutė Mar, kuri labai įtaigiai buvo spektaklyje („vaidino“ nerašau sąmoningai, nes ji labai organiškai atrodė scenoje), – visa tai sukūrė gražų, nesaldų, bet ir nenuobodų spektaklį.

26758315_359961667816605_2026876266126527158_o

Ne, spektaklis negraudino (nors kai tokia tema, režisieriui gali kilti pagunda jautrias  sielos stygas pakutenti), ašarų nebraukiau, tačiau man jis patiko. Gražiausia spektaklio akimirka buvo tada, kai Birutės Mar herojė su akordeonu užtraukė dainą “Kur tas dulkėtas traukinys…“. Jau po pirmos eilutės dainą kartu dainuoti ėmė salėje sėdėję ir mokėję jos žodžius.

Kai kurie dialogai spektaklyje sakomi rusų kalba, be vertimo. Salėje sėdėję jauni žmonės, nemokantys šios kalbos, ėmė šurmuliuoti, ir viena dama, sėdėjusi per pora eilių nuo manęs, rusų kalbos tekstus jaunimui ėmė pusbalsiui versti į lietuvių. Po visko pridūrė, kad tai esą nesusipratimas, dėl kurio jai gėda prieš jaunimą, ir spektaklio kūrėjai turėtų patys pagalvoti apie vertimą.

Birutė Marcinkevičiūtė šiam monospektakliui tinka idealiai. Net fiziškai spektaklyje buvo tokia įtaigi, jog patikėjau ja ir kai vaidino penkiametę, ir subrendusią moterį.

Jeigu būčiau istorijos mokytoja, mano mokiniai šį spektaklį pamatytų privaloma tvarka.

***

Birutė MAR “Ledo vaikai“

Premjera 2015 sausio 11 diena.

Daugiau info: Nacionalinio dramos teatro puslapyje

 

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

22 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Mano santykis su monospektakliais nėra pats geriausias. Jų, monospektaklių, apskritai nėra labai daug, po vieną ar kelis teatrų repertuaruose, nes jie nėra komerciškai patrauklūs. Paprastai vyksta mažiausioje teatro erdvėje, kur telpa mažai žiūrovų, anšlagų monospektakliai irgi retai sulaukia. Monospektaklių temos dažniausiai yra ribinės – vienišo, nelaimingo, nereikalingo žmogaus monologas (o kaip kitaip – negi valandą kalbėsi scenoje atsistojęs apie tai, koks esi laimingas ir kaip gera gyventi?! Kalbėti, aišku, apie tai gali, klausimas, ar bus besiklausančiųjų).

Vilniaus Mažajame teatre režisieriaus Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis “Dvasiniai reikalai“ – pirmoji teatro premjera šiame sezone. Ji mane viliojo dėl kelių dalykų. Pirmiausia, dėl aktorės Gintarės Latvėnaitės, o antra – dėl tematikos. Ingmaras Bergmanas, vidutinio amžiaus moters krizė, santuoka, gyvenimo vertybės, skyrybos… Meluoju, buvo ir trečia priežastis – režisierius ir vienintelė spektaklio aktorė yra šeima, todėl moteriškai buvo smalsu, kaip sekasi bendro gyvenimo patirtį realizuoti scenoje.

Spektaklis trunka valandą, aktorė juodoje scenoje, vilkinti juoda suknele yra vienut vienutėlė. Tokia vieniša, kokia yra ir jos vaidinama herojė.

Deja, bet šis spektaklis buvo tikrai “ne mano“, turėtų vilčių nepateisino ( o gal pati kalta – reikėjo jų neturėti?), užvėrus teatro duris pamiršau beveik viską, ką buvau mačiusi ir girdėjusi. Iš spektaklio išsinešiau tik Tomo Stirnos muziką ir spektaklio pradžioje rodytą vaizdo projekciją. Tiesa, užstrigo viena spektaklyje girdėta frazė: “Teatras priartina žmogų prie Dievo“. Visiškai pritariu, bet su sąlyga, kad tai – geras teatras.

***

Ingmar Bergman “Dvasiniai reikalai“

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017 10 21

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt