Tag Archives: menų spaustuvė

„SoDra, Mon Amour“

23 Sekmadienis Sau 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , ,

Vakar buvau spektaklyje apie Sodrą. Taip, gerai perskaitėte. Apie Valstybinį socialinio draudimo fondą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jį sukūrė dramaturgė Kristina Marija Kulinič, režisavo Gildas Aleksa, vaidino „Teatrono“ aktoriai Roberta Sirgedaitė, Arnas Ašmonas, Milda Jonaitytė, Karolis Norvilas, Raimondas Klezys. Spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir be pertraukos trunka 1 val. 40 min.

Atėjus į teatrą kiekvienam žmogui buvo išdalinti maži lapeliai su numeriu. Man teko 148. Įsidėjau į kišenę ir pamiršau apie jį tol, kol į kavinę, kur šildžiausi kapučinu už 2,50 eur, atėjo teatro darbuotoja ir pasitikslinusi, ar atėjom į spektaklį, pasiūlė eiti prie salės durų, „kad nepraleistumėte savo eilės numerio“. Pasirodo, prie salės durų buvo švieslentė, kurioje užsidegdavo vis kitas skaičius. Sulaukus to, kuris parašytas ant lapelio, buvo galima įeiti į salę ir ieškoti savo vietos. Įdomi pradžia.

Apie ką pats spektaklis, rišliai papasakoti man sunkoka. Trumpai pasakyčiau gal taip: tai spektaklis apie žmones, kurie dirba „Sodroje“, sprendžia kitų žmonių problemas ir tuo pačiu paskendę savo pačių problemose. Visas veiksmas scenoje sudėliotas iš besikeičiančių dialogų, kurių epicentre pjesės herojai – gausybę suknelių spintoje turinti, į „Tinderio“ pasimatymą besiruošianti, tvarką labiau už viską garbinanti Snaiguolė; santūrioji Rasa, kuri pasirodo esanti visai ne Rasa, o Liongina, kadaise pasikeitusi nekenčiamą vardą ir kurios darbas – atsakinėti į „Sodros“ interesantų skambučius ir kiti.

Spektaklio žanras anonsuose apibūdinamas kaip tragikomedija, nors aš nei didelės tragedijos, nei komedijos vakar taip ir nepamačiau.

Kam spektaklis skirtas? Nežinau. Ką apie jį pasakytų tikri „Sodros“ darbuotojai? Irgi nežinau. Nors kūrėjų vietoje jiems bilietus į spektaklį parduočiau su 50 proc. nuolaida ir laikyčiau sukryžiavusi pirštus, kad jie po visko nesikreiptų dėl įžeistos garbės ir orumo.

Spektaklio autoriams duodu du didelius „like“: vieną už temą, kurios jie ėmėsi ir kurios turbūt nesiimtų 99,99 proc. teatro kūrėjų ir kitą už tą pirmoje pastraipoje aprašytą „teatrą“ prie įėjimo į salę.

**

„SoDra, Mon Amour“, rež. Gildas Aleksa

Premjera 2021 ruduo.

Išsamiau: www.teatronas.lt

CV, arba Kas aš esu?

29 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Vakar rašiau Nacionalinį diktantą, todėl jo įkvėpta šiandien drįstu suabejoti spektaklio pavadinimu. Mano kukliu manymu, jis turi gramatinę klaidą. Frazė „Kas aš esu“ arba turėtų būti rašoma kabutėse, arba nereikia didžiosios K raidės.  Bet gal ir klystu, nežinau. Nesu Nacionalinio diktanto laimėtoja, tiesiog vakar rašiau jį.

Kaip ten bebūtų, pavadinimas, sutikite, intriguojantis. Kuriantis iliuziją, kad visi, nežinantieji, kas jie yra ir kur einą, atėję į vaidinimą po jo išeis jau viską žinantys. Arba bent jau įkvėpti atsigręžti į save ir gerai pagalvoti – koks tu esi šiandien? Koks tu nesi šiandien? Ar esi laimingas šiandien? Kas tave daro laimingu?

Šio „Atviro rato“ spektaklio režisierius ir pjesės autorius yra Justas Tertelis. 2016 metais LRT ir Asociacijos LATGA organizuotame radijo dramaturgijos konkurse „Kviečia radijo teatras”, skirtame Lietuvos radijo 90-čiui, „CV, arba Kas aš esu?“ laimėjo pirmąją vietą.  Net ir nežinant šio fakto akivaizdu, kad pjesė yra labai radijiška. Joje daug teksto ir daug garsų. Veiksmo mažiau.

Esu buvusi daugelyje „Atviro rato“ spektaklių, jie gana skirtingi, nors beveik visus  vienija šiais laikais deficitu tapęs teatrinis nuoširdumas ir neįmantrios teatrinės raiškos priemonės. (Man iki šiol geriausias jų spektaklis yra „Lietaus žemė“, kur ratu sustatytos žiūrovų kėdės, aktoriai vaidina šalia žiūrovų be jokių dekoracijų ir rekvizitų). Toks jausmas, kad spektaklių (aprašomojo irgi) tikslas – ne nustebinti, ne pritrenkti, ne prajuokinti ir ne sugraudinti, o užmegzti dialogą su žiūrovu. Kartais jis įvyksta spektaklio metu, kartais – po kurio laiko. Kartais ir neįvyksta. „Atviro rato“ teatras jau ne pirmus metus turi Vilniaus miesto teatro statusą, jo spektaklius mėgsta jaunimas, sudarantis didelę dalį visų žiūrovų. Šįkart irgi panašiai buvo, tiesa, salė ketvirtadienio vakarą nebuvo pilna.

87772079_193746768561853_7018964030479925248_n

Be pertraukos spektaklis trunka 1 val. 40 minučių. Rodomas Juodojoje salėje, kurioje man labai patinka tai, kad eilės žymimos ne skaičiais, o raidėmis: A, B, C ir t.t. Aktoriai Vesta Šumilovaitė, Benita Vasauskaitė, Karolis Kasperavičius, Vaidotas Žitkus, Rokas Petrauskas ir Danas Kamarauskas vaidindami veidus slepia po kaukėmis (ne, tai ne koronoviruso pasekmė, toks spektaklio užmanymas). Spektaklio anonse buvo rašoma, kad jis bus „apie vieną visiems labai gerai žinomą žmogų. Kas jis, atskleista bus spektaklio metu“. Laukdama Menų spaustuvės fojė prieš spektaklį, mąsčiau, koks žmogus galėtų būti „visiems žinomas“. Mamontovas? – Ne. Sabonis? Mikutavičius? – Ne. Taip ir nesugalvojau atsakymo. Pasirodo, kad visiems žinomas žmogus yra… statistinis Lietuvos pilietis. Būtent apie jį ir yra šis spektaklis.

Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, jaučiau, kad esu šiek tiek per sena šiam spektakliui. Būčiau norėjusi jį pamatyti mokyklos laikais, studijų metais, prieš kuriant santuoką ar einant į pirmą darbo pokalbį. Nesakau, kad jaučiuosi, jog mano gyvenimo daina sudainuota, anaiptol. Tiesiog šiuo metu nesijaučiu kamuojama jokios tapatybės krizės, todėl spektaklis manęs neįtikino.

Na, o jeigu vis dėlto man reikėtų trūks plyš atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“, atsakyčiau kažkaip taip: „Esu žmogus, kuriam patinka gyventi. Labai“.

***

Režisierius – Justas Tertelis

Premjera – 2018.11.15

 

Vieno buto istorija. Justiniškės

23 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip jums patiktų toks pasiūlymas: vieną laisvą savaitgalio dieną vietoj to, kad elgtumėtės taip, kaip visada įpratę, jūs nuvažiuotumėte prie nežinomo daugiabučio Justiniškėse, ten rastumėte raktus nuo kažkokio buto, atsirakintumėte jį, užėję nusiautumėte batus, virtuvėje pasidarytumėte arbatos, tada prisėstumėte svetainėje arba prigultumėte miegamajame? „Pasirašote“ tokiai avantiūrai? Sužadintas smalsumas? Jeigu taip, šis spektaklis sukurtas būtent jums. Jeigu ne, spauskite mygtuką „back“ ir galite toliau neskaityti.

„Vieno buto istorija. Justiniškės“, – tai audioturas autentiškame bute, kurio režisierė yra Monika Klimaitė, o idėjos autorė, dramaturgė – Dovilė Zavedskaitė. Spektaklį pristato „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programa „Atvira erdvė’18“, jis trunka apie pusantros valandos (dar keliolika minučių prireiks surasti namą ir butą, nusiteikite tam, nes tie namai Justiniškėse visi vienodi, kaip skruzdėlės skruzdėlyne). Namo ir buto numeriai iš anksto neskelbiami, juos sužinosite tik įsigiję bilietą į spektaklį.

21

Viso spektaklio metu jūs bendrausite su aktoriumi Gabrieliu Zapalskiu. Tiesa, jo nematysite. Tik girdėsite. Būtent jis lydi audio spektaklio metu po Liucijaus namus. Vienišius Liucijus gyvena savo mamos bute. Kalėdų eglutės nenupuošia visus metus, nes, o kam? Juk smagu apeiti ją ratu, dainuojant „Leliumoj“ ir galvojant apie dovanas. Tai pakelia nuotaiką. Jo šaldytuve visais metų laikais rasite žuvų taukų. Nes žuvų taukai = vitaminas D = gera nuotaika. Liucijaus tualete yra veidrodis, ant kurio jis užrašo, kaip jaučiasi. Jeigu rasite užrašą TAIP, vadinasi, jis laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Jei bus užrašyta NE, vadinasi, popieriai prasti. Buto šeimininkas gimė netoli kapinių, todėl suprasite, kodėl jo namai pilni plastikinių gėlių.

Spektaklyje dalyvauja 6 žiūrovai (tiek patogiai jaučiasi vienu metu ekskursijos bute metu), jie nuolat prašomi atlikti vienas ar kitas užduotis. Galima jų ir neatlikti, aišku, niekas už tai nebaus, bet užduotys dažniausiai yra tokios, kad iš tiesų smalsu jas atlikti. Man asmeniškai buvo vos trys dalykai, kurių nenorėjau padaryti (o gal neišdrįsau?)

Butas seniai nematęs remonto, tiksliau, jis NIEKADA nematęs remonto, todėl vien jau dėl to smalsu jame apsidairyti. Dauguma daiktų iš praėjusio amžiaus, todėl jauniems žmonėms tai galėtų būti proga nusikelti į jų senelių jaunystės namus.

Vaikščiodama po butą patyriau įvairių jausmų: dažnai kikenau, nes buvo linksma, kelis kartus buvo baisoka, o į pabaigą keliskart nusižiovavau. Viso spektaklio metu neapleido jausmas, kad mane erzina ir tariamas buto gyventojas Liucijus, ir aktorius, kalbantis man į ausį. Norėjosi su jais ginčytis, prieštarauti, daryti priešingai, nei liepiama. Kažkokį maištininkės geną išklibino šis spektaklis, labiau gal net ne spektaklis, o performansas – taip reiktų tiksliau jį pavadinti.

Spektaklio režisierė Monika Klimaitė vienu iš darbo tikslų įvardijo siekį suburti laikiną nedidelę žiūrovų bendruomenę, kurioje žmonės, nors ir veikdami nepriklausomai, justų vienas kito buvimą šalia, išgyventų būrio jausmą: „Šis jausmas ypač svarbus tada, kai išsiruošiame į kelionę po save. Savistabos mechanizmai pjesėje labai aktyvūs. Liucijaus kasdienybė yra tik taškas, nuo kurio atsispiriama, kad žiūrovas leistųsi į savęs patyrimą, į klausimą – ar, trumpai tariant, man patinka gyventi? Ar gal nelabai? Ir kas tada, jei nelabai?“

Mano atsakymas režisierei būtų – „Taip, man labai patinka gyventi. Ir užvakar patiko, ir šiandien. Tik dažniausiai gyvenimas yra toks, kad nelabai yra laiko sustoti ir paklausti savęs: „Ar man patinka gyventi“. Tad ačiū, kad turėjau progą šiandien apie tai susimąstyti. Justiniškėse.

***

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA.

 

 

SIBIRO HAIKU

01 Penktadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis šeimai „Sibiro haiku“ sukurtas pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą vaikams ir paaugliams „Sibiro haiku“, jį režisavo „Stalo teatro“ įkūrėja ir vadovė Saulė Degutytė. Kostiumų ir šviesų dailininkė – Renata Valčik, o kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis. Valandos trukmės spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Spektaklyje vaidina Balys Ivanauskas, o jam talkina „Obuolių“ choras, tiksliau, trys aktorės, su primityviais buities rakandais, daugiausia – kibirais, spektaklio metu kuriančios, neperdedu, ypatingą atmosferą – dainų melodijas ir daug visokiausių garsų – šiurenimą, plazdėjimą, tūtavimą ir pan.

h

Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų. Į jį vedžiausi dvi jaunąsias žiūroves – 10 ir 9 metų. Pirmoji buvo skaičiusi šią knygą ir likusi ja sužavėta, antroji – nieko apie ją negirdėjusi. Knyga „Sibiro haiku“ neįprasta keliais aspektais – pirma, pati trėmimo į Sibirą tema, sutikite, nėra pati geidžiamiausia vaikų rašytojų tema. Antra, ji parašyta komiksų stiliumi ir tikrai labai netradiciškai iliustruota. Na, ir trečia – pasakojimo kalba yra tokia, kaip čia pasakius, gana neįprasta, kai kalbama apie tokią jautrią Lietuvai istorinę temą. Nuskynusi ne vieną apdovanojimą už savo meninę pusę, knyga dalyvauja ir 2018 metų geriausios knygos vaikams rinkimuose. Kai rašau šį tekstą, dar nežinau, kuri iš 5 knygų vaikams laimės, bet turiu nuojautą, kad būtent „Sibiro haiku“.

Kodėl rašau tiek daug apie knygą? Ogi todėl, kad rekomenduoju ją perskaityti su vaikais prieš einant į spektaklį. Mergaitė, kuri jos neskaitė, po spektaklio pasakė: „Nieko nesupratau“, o skaičiusioji pridūrė: „O aš tik kai ko nesupratau“.

Spektaklio atmosfera rami ir tolygi. Scena skendi prietemoje, pagrindinis spektaklio herojus Algiukas stovi prie stalo ir pasakoja savo šeimos istoriją. (Algiukas – knygos autorės Jurgos Vilės tėtis Algis, kuris į Sibirą buvo ištremtas, kai jam buvo 10 metų). Spektaklyje veikia labai daug daiktų, kurie virsta istorijos veikėjais. Visko centre – ant stalo supilta juoda žemė, kuri skirtingomis spektaklio akimirkomis atlieka skirtingas užduotis.

Spektaklio metu man virpėjo paširdžiuose, nes tema išties labai liūdna, be to, apie trėmimus ir baisią gyvenimo kasdienybę Sibire aš žinau ne tik iš istorijos vadovėlių ar filmo „Tarp pilkų debesų“, bet ir iš artimų žmonių pasakojimų. Ačiū už tai, kad teatro kūrėjai imasi šios temos ir stato spektaklius vaikams.

Jeigu reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris labiausiai patiko (žinot, paprastai po kažkokio renginio mėgstama vaikų klausti: „Na, tai pasakyk, kas tau labiausiai patiko?“), tai būtų spektaklio muzikinis takelis ir gyvas muzikinis spektaklio apipavidalinimas, kurį atliko „Obuolių“ choras. Ar spektaklis patiko mano jaunosioms žiūrovėms? Nežinau. Primygtinai neklausiau, o pačios nesakė.

***

Spektaklis šeimai ir vaikams nuo 10 metų „Sibiro haiku“

Spektaklio režisierė Saulė Degutytė

Premjera 2018 m. gruodžio 8 d.

Daugiau apie spektaklį: https://www.facebook.com/staloteatras

8 minutės

22 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nepykit, jei šis įrašas atrodys kažkoks neišbaigtas, bet daviau sau pažadą, kad jį rašysiu lygiai 8 minutes. Nes spektaklis, kurį mačiau, būtent taip ir vadinasi – „8 minutės“. Taigi, kiek spėsiu, tiek.

22.08

Menų spaustuvėje vykstančio 45 minučių trukmės spektaklio idėjos autorė ir dramaturgė – Dovilė Statkevičienė, režisierė Sigita Pikturnaitė. Jis rodomas Kišeninėje salėje, žiūrovai sėdi ratu, taigi, čia jų telpa labai ribotas kiekis.

Pati pjesė su šiandieninėm aktualijom – lesbiečių pora, auginanti dukterį iš pirmos santuokos, iš kalėjimo išėjusi ir gyvenamosios vietos neturinti buvusi mokytoja, kirpėju dirbantis vyras, kuris niekaip neatsigauna po motinos savižudybės, turguje dirbanti moteris ir ją lankantis vyras, kurio duktė miršta nuo vėžio. Tai – pagrindiniai pjesės herojai, kurie visi iki vieno yra susieti tam tikrais saitais ir spektaklyje jų keliai susikerta.

Tačiau šių herojų lūpomis kalbantys aktoriai iš tiesų nėra pjesės herojai, o jais gali tapti bet kuris į spektaklį atėjęs žmogus. Tiesiog aktorius pasirenka, kas tą vakarą kuo bus. Toks provokuojantis, tačiau tuo pačiu raudonos linijos neperžengiantis režisūrinis sprendimas.

Kai spektaklis po 45 minučių pasibaigė, man jis pasirodė tik, tik įsibėgėjantis ir einant pro duris namo neapleido jausmas, kad tai ne pabaiga, o tiesiog pertrauka, po kurios sugrįšim į ratą ir veiksmas tęsis toliau. Labai to trūko.

Galvoju, kad iš principo spektaklis turėtų patikti jauniems žmonėms. Kitokia forma, aktualios jiems temos ir neprailgstantis veiksmas. Jeigu į teatrą eini kartą per metus arba tik todėl, kad susipažinai su mergina, kuriai patinka teatras, ir ji čia paskyrė pasimatymą, šis spektaklis būtų tinkamas pasirinkimas.

22.18

Baigiu, nes 8 minutės mano rašymui jau iškapsėjo.

***

Premjera – 2016.11.23

Apie spektaklį daugiau – čia.

A. Špilevoj NEIŠMOKTOS PAMOKOS

06 Penktadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Vilniuje esančią „Menų spaustuvę“ aš labai myliu. Man patinka jos ankštas laukiamasis, mažos salės, keista rūbinė, amžiais prietemoje skendinti kavinukė ir, aišku, lankytojai. Pastarieji patinka todėl, kad daugiausia yra jauni. Kituose Vilniaus teatruose jauni sudaro tikrai ne daugumą žiūrovų, o tik nedidukę dalį. Kartais tokią nedidelę, kad su žiburiu reikia paieškoti. Kai ateinu į „Menų spaustuvę“, kišu veidą į šaliką. Arba į telefoną. Nes juk ir aš noriu būti jauna.

Vakar „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo kupina, ne, tiesiog kaupina, jaunų žmonių. Čia buvo rodomas Aleksandr Špilevoj režisuotas spektaklis pagal jo paties pjesę „Neišmoktos pamokos“. Tiksliau, spektaklis-koncertas. Taip oficialiai lankstinukuose įvardijamas šis žanras. Viso spektaklio metu groja ir dainuoja „Colours of Bubbles“ grupė, scenoje vaidina keturiese – Aleksandr Špilevoj, Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius ir Greta Petrovskytė.

Praėjo 15 metų nuo tada, kai pjesės herojai mokėsi 8 klasėje. Ką jie mokėsi, ko nesimokė, ką išmoko ir ko neišmoko – apie tai ir yra pusantros valandos trunkančios „Neišmoktos pamokos“. Spektaklio pavadinimas puikiai nusako tai, ką rasite spektaklyje – mes mokomės mokykloje daugybės dalykų, tačiau pačių svarbiausių dalykų taip ir neišmokstame.

Per kūno kultūrą  mus moko futbolo, krepšinio, netgi tinklinio paslapčių. Tačiau kūno paslapčių ir tuo labiau kūno kultūros mūsų nemoko.

Per lietuvių pamoką mes išmokstame, kad yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, bet mūsų kažkodėl neišmoko padėkininko. Mes neišmokstame padėkoti, neišmokstame atsiprašyti, neišmokstame išklausyti ir išgirsti kito žmogaus.

Per pertrauką mes išmokstame bėgti į valgyklą, alkūnėmis skindami visus, kurie pasitaiko kelyje. Reikia bėgti ir skinti, nes kitaip tave nuskins. O jei nuskins, tada tu atėjęs į valgyklą rasi atšalusius kiaulienos kotletus, kuriuose nėra mėsos, ir prispjaudytą arbatą. Mes išmokstame bėgti – per gyvenimą, santykius… Bet mes neišmokstame gyventi. Lėtai gyventi, besimėgaujant gyvenimu, santykiais, geru, o ne greitu maistu.

Mokykloje mes sužinome, kad dvi niekam nereikalingiausios pamokos yra tikyba ir etika. Jas „apdairus“ mokyklos direktorius tvarkaraštyje įrašo penktadienį pačias paskutines. Nes juk žino, kad aštuntokai šiaip ar taip į jas neateis. Jie ir neateina, taip ir nesužinoję, nei kas yra Dievas, nei kas yra Žmogus.

Ir kai penkiolika metų nešiojiesi užantyje pyktį tave aštuntoje klasėje kone mirtinai primušusiam klasiokui, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti dėl savęs ir dėl jo, tai – priimti, apkabinti ir paleisti. Priimti. Apkabinti. Paleisti.

Kad nepadaryčiau nuodėmės ir nepameluočiau, prisipažinsiu, kad keliose vietose buvau suabejojusi spektaklio nuoširdumu. Man pasirodė, kad kai kuriuose etiuduose (iš viso spektaklio metu buvo 12 muzikinių – tekstinių kompozicijų) per daug tiesmukiškai išsakomas moralas. Na, sakymo tonas toks, lyg būčiau buvusi kažkokioje sektoje, o scenoje stovintis žmogus – pastorius, tuoj, tuoj įteigsiantis man savo tiesą. Bet tai truko akimirką, dauguma aktorių monologų buvo tikrai įtaigūs ir paveikūs.

30226842_10214464673318233_2613242241019281408_n

Šįryt savo bičiulėms, pasakodama įspūdžius apie vakarykštį spektaklį, pasakiau tokią frazę: „Norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų visi paaugliai“. Šįvakar (dabar, kai rašau, yra 23.21 val.) galiu papildyti: „Ir apskritai, visi“. Nes mes visi turim neišmoktų pamokų.

Ir aš, ir tu.

***

A. Špilevoj „Neišmoktos pamokos“

Spektaklis-koncertas rodomas „Menų spaustuvėj“

 

STALO TEATRAS. Stebuklingas sodas

06 Ketvirtadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jeigu turite vaikų ir norite supažindinti juos su teatru, pradėkite nuo „Stalo teatro“. Sakau jums rimtai. Režisierės ir aktorės Saulės Degutytės įsteigtas teatras yra būtent tai, ko reikia mažo vaiko širdžiai ir akims. Teatro interneto svetainėje rasite visus jų rodomus spektaklius, o kai skaitysite anonsus, neužmerkite akių ties eilute, kur parašytas spektakliui rekomenduojamas vaiko amžius. Dažnai (oi, labai dažnai) tėvai į tai nekreipia dėmesio, ir be reikalo.

Spektaklis, kuriame apsilankėme su dukra, skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams. Pagal Selmos Lagerliof kūrinį “Legenda apie Kalėdų rožę“ sukurtas spektaklis trunka apie 45 minutes. Jis vyksta “Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje specialiai pastatytoje palapinėje, į kurią telpa nedaug žiūrovų. Tėvai susėda ant kėdžių, o vaikai – ant jiems priekyje paruoštų pagalvėlių.

Spektaklio pasakotojas (aktorius Arturas Varnas) neskubėdamas pradeda pasakojimą, kurį nuspalvina ant palapinės sienų rodomos projekcijos. Spektaklyje pasitelkiama veiksmo tapyba, scenografijai panaudoti Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų sieninės tapybos fragmentai. Spektaklio pasaka yra apie tai, kad kiekvienas mes širdyje auginame rožę. Tik tam, kad ji pražystų, širdis turi būti atvira geriems darbams, o ne pykčiui ar pavydui. Man pasakos mintis buvo labai graži, o dukra ne viską suprato, tad pakeliui namo turėjome progos pasiaiškinti.

Saulė Degutytė yra vaikų teatro burtininkė, nes ji paprasčiausiomis priemonėmis sukuria tokius reginius, kad belieka tik dar ir dar kartą stebėtis. Pasibaigus spektakliui, vaikams leido patiems išbandyti spektaklyje naudotą dažų liejimą ant stiklo. Tekšt, pakšt – ir prieš akis kuriasi magiškas spalvų raizginys. O įsivaizduokit, kai per projektorių jį padidina daug kartų, ir tas grožis ima stebuklingai lietis ant palapinės, kurioje tu sėdi, sienų… Nupasakoti sunku. Čia yra tas atvejis, kai geriau vieną kartą pačiam pamatyti, o ne tūkstantį išgirsti.

***

Spektaklio “Stebuklingas sodas“ režisierė Saulė Degutytė

Rodomas “Menų spaustuvėje“

Daugiau apie spektaklį ir “Stalo teatrą“ – www.staloteatras.lt

Cezaris Graužinis. DRĄSI ŠALIS

02 Sekmadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Šis režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis sukurtas dar 2007 metais ir rodomas iki šiol.  “Cezario grupė“ tekstą šiam spektakliui sukūrė patys. Anonsas, pristatantis spektaklį, sako, jog tai “spektaklis apie Lietuvos tapatybę“. Dviejų dalių ir dviejų valandų trukmės spektaklis vaidinamas ir Menų spaustuvėje, ir Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Man iškrito korta apsilankyti pasirodyme Menų spaustuvėje.

Spektaklis turėjo prasidėti 19 valandą, o  tą dieną 18 valandą Vilniaus oro uoste buvo sutinkamas VDU profesorius Liudas Mažylis, Vokietijoje suradęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 02 16 akto originalą. Labai norėjau pamatyti tiesioginę transliaciją iš oro uosto, todėl vos nepavėlavau į spektaklį. Liudo Mažylio netikėtas atradimas sujudino tautą lyg bites avilyje: visi ėmė svarstyti, kodėl to niekas nepadarė iki šiol, kiek kiekvienam iš mūsų yra svarbus šis V16 akto suradimas, kokie mes esame šiandien, praėjus 99 metams po jo pasirašymo, kur mes einame, kuo tikime ir pagaliau – kas mes esame?

Panašius Lietuvos identiteto klausimus aktoriai aptarė ir “Drąsioje šalyje“. Pirmoje dalyje Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Juozas Gaižauskas įnirtingai aiškinosi, kokia yra Lietuvos tapatybė: kokie esame mes, lietuviai, kuo mes įdomūs pasauliui ir patys sau. Ši dalis, sakyčiau, turėjo būti tokia linksmoka, su bajeriukais, įaustais į filosofinius pasvarstymus. Bet salė buvo tokia gryn lietuviškos tapatybės, juokėsi retai ir vos, vos. Nors smagių minčių tikrai buvo.

Antroji dalis – visiška priešingybė pirmajai. Išsinėrę iš juodų rūbų ir apsirengę baltais, aktoriai vaidino personažus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusižudė. Dievas (kuris pasirodė esąs JI) jiems suteikia vieną dieną žemėje. Sugrįžę į Vilnių, jie lyg maži vaikai džiaugiasi kiekviena smulkmena šioje žemėje, kiekvienu puodeliu kavos, kiekvienu pokalbiu su draugais, kiekvienu nusipirktu nauju batu… Bet diena baigiasi, ir laikas atsisveikinti.

Moralas paprastas kaip du kart du. Džiaukis gyvenimu kasdien, kiekvieną minutę, gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Kaip pasakytų mano amžiną atilsį teta – tiesiog gyvenk, o ne ieškok šiknoj sliekų.

Kai “Drąsi šalis“ buvo pastatyta, iš pradžių ji vadinosi “Lietuvos diena“ ir sulaukė nemažai kritikos. Esą spektaklis yra it socialinis manifestas, kai kas įžvelgė net politikavimą. Tačiau tai, kad jis išliko iki šiol, nors Lietuva per šį laiką labai pasikeitė, rodo, kad kažkokią tinkamą stygą spektaklis užkabino.

Paradoksas tik, kad tokią gražią teatrinę odę Lietuvai ir lietuviams sukūręs režisierius Cezaris Graužinis lietuvišką tapatybę jau kurį laiką yra iškeitęs į graikišką (ten gyvena ir dirba).

***

Režisierius Cezaris Graužinis

Premjera 2007 03 31

Apie spektaklį ir kūrėjus daugiau: www.cezariogrupe.lt

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas