Žymos
atsiliepimai, Jobo knyga, Meno fortas, Nekrošius, spektaklis, trukmė, Vilkaitis
Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau mačiusi aktorių Remigijų Vilkaitį teatro scenoje. Mano atmintyje teišlikęs jo paskutinis suvaidintas vaidmuo gyvenimo teatre – Kultūros ministro. Su nekantrumu laukiau a.a. Eimunto Nekrošiaus režisuoto ir Jaunimo teatre rodyto spektaklio „Jobo knyga“, kuriame pagrindinį – Jobo – vaidmenį atlieka Remigijus Vilkaitis.
Spektaklis vyko tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo nustatytas pirmasis susirgimo koronavirusu atvejis ir sveikatos specialistai įspėjo žmones būti atsargius, vengti masinių susibūrimų uždarose erdvėse. Įspėjimas šįkart nesuveikė: teatro salė buvo pilnut pilnutėlė.
Apie ką spektaklis, nesunkiai sužinosite į paieškos sistemą įvedę žodžius „Jobo knyga“. Lakonišką ir labai tikslų siužeto apibūdinimą pateikia wikipedia: „Jobo knygoje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris praradęs viską, tačiau nesiliovęs tikėti Dievu. Jobo istorija užduoda klausimą: jei Dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji? Knygoje rašoma, kaip Dievas leidžia šėtonui išbandyti Jobą. Šį užgriūva nelaimės – jis praranda turtus, vaikus, sveikatą“.
Beveik dviejų valandų (be pertraukos) spektaklis, kaip įprasta E.Nekrošiaus režisūrai, kupinas simbolių: vienus nesunkiai galima iššifruoti, kiti taip ir liko man paslaptis. Salėje mačiau sėdint ne vieną dvasininką ir vienuolę, tačiau, ko gero, neteisinga sakyti, kad spektaklis skirtas tikintiesiems ar yra vien apie tikėjimą. Tikrai ne. Jis skirtas visiems, keliantiems sau būties, gyvenimo prasmės ir esmės klausimus.
ĮSPĖJIMAS. Jeigu iki šiol lankėtės tik komedijose ar labiau mėgstate modernų šiuolaikinį teatrą, pagalvokite prieš pirkdami bilietą į „Jobo knygą“. Jums spektaklis gali labai nepatikti. Arba gali taip patikti, kad imsitės gailėtis iki tol švaistę laiką visokiems niekams.
***
