Tag Archives: Mažoji salė

Martin Bellemare. LAISVĖ

21 Trečiadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis apie laisvę mirti. Jautriems žmonėms arba susidūrusiems artimoje aplinkoje su savižudybėmis gali būti sunkiai ištveriamas.

Aktorius Dainius Gavenonis ėmėsi režisuoti šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Jį žiūrėjau Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Tarp kitko, po rekonstrukcijos joje buvau pirmą kartą ir man ji pasirodė ne tokia jau mažoji. Normali tokia, juoda, panaši į Menų spaustuvės salę.

Spektaklis „Laisvė“ rodomas be pertraukos ir trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Jame vaidina pats Gavenonis, jo pjesės žmoną – tikroji žmona Rasa Samuolytė. Poros sūnų vaidina Laurynas Jurgelis. Dar scenoje pasirodo Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Jakštaitė ir Vaidas Vilius.

Jeigu reiktų spektaklį apibūdinti vienu būdvardžiu, ko gero pasakyčiau, kad jis – konkretus. Na, toks be didelių beletristikų, pauzių, pretenzingų ir žiūrovams dažnai nesuvokiamų scenų. Veiksmas vyniojasi gana greitai, sklandžiai, daug dialogų, įtampa kyla, kyla, kol pabaigoje spektaklio sudega.

Vienas įdomesnių sprendimų man pasirodė scenoje esančiame ekrane rodyti dokumentines ištraukas iš aktorių praeities. Nors galėjo tas scenas nufilmuoti su aktoriais ar savanoriais, pasirinko parodyti gabalėlius vaizdo įrašų iš aktorių Lauryno, Dainiaus ir Rasos praeities.

Įsivaizduokite visuomenę, kuri pasiekusi tokį laisvės lygį, kad turi daug privačių ir kelias valstybines įstaigas, padedančias žmogui išeiti iš gyvenimo. Nesvarbu, kiek tau metų – 29, 45 ar 80, tu ateini, pareiški norą, pasirenki norimą gyvenimo nutraukimo būdą ir tau užtikrinama, kad viskas būtų sklandžiai, taip, kaip ir norėjai.

Tokioje įstaigoje dirba pagrindiniai spektaklio herojai tėvas ir sūnus. Vieną dieną į duris pasibeldžia jų žmona ir mama, nusprendusi, kad gyventi ji daugiau nebenori.

Daugiau nepasakosiu. Jei nebijote panašių temų, nueikite į spektaklį ir sužinokite jo pabaigą patys. Poroj vaidinimo vietų, kuriose vyko savižudybės faktas, mano kūną buvo apėmę nemalonūs pojūčiai. Užtat kokia buvau laiminga po spektaklio išėjusi į laisvę. Ir medžiai atrodė žalesni, nei įprastai, ir vyras mielesnis.

Visgi nors teatro svetainėje rašoma N-14, aš į spektaklį neleisčiau nepilnamečių. Ir žiūrovams salėje padėliočiau lankstinukų su pagalbos tarnybų numeriais. Dėl viso pikto įdedu juos čia:

Jaunimo linija/ Budi savanoriai konsultantai/ 8 800 28888/ I-VII, visą parą

Vaikų linija/ Budi savanoriai konsultantai, profesionalai/ 116 111/ I-VII, 11:00 – 23:00

Pagalbos moterims linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai/ 8 800 66366/ I-VII, visą parą

Vilties linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai/ 116 123/ I-VII, visą parą

***

Režisierius Dainius Gavenonis

Premjera 2021. 09. 26

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Jo Strømgren. DURYS

16 Penktadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šis norvegų režisieriaus šokio spektaklis – pirmoji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Pirmąkart spektaklis parodytas Anykščiuose. Tada – Osle. Aš jį žiūrėjau Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, kuri kol kas dar neuždaryta remontui. Garsųjį norvegų menininką Jo Strømgreną besidomintys šokiu žino iš kitų jo Lietuvoje kurtų spektaklių. Šis yra kiek kitoks, nes jame šoka ne profesionalūs šokėjai, o aktoriai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

46337828_253709225294950_6991993242178813952_n

Pasakysiu tiesiai šviesiai – apie ką buvo spektaklis, aš nesupratau. Scenografė Goda Palekaitė scenoje įkurdino konstrukciją, kuri padalijo sceną pusiau. Buvo vienos durys ir daug langų. Kažkas nuolat vyko anapus, kažkas šiapus. Dar spektaklio metu aš mačiau aprūdijusią pašto dėžutę, šiukšlių konteinerį, radiją, grojantį senus įvairių šalių šlagerius ir 8 aktorius, kurie šoko, mušėsi, pykosi, mylavosi, mirė, prisikėlė ir dar veikė kažką, ką man sunku įvardinti žodžiais. Beje, apie žodžius: nebuvau skaičiusi prieš spektaklį jokių atsiliepimų, tad iš pradžių nesupratau – kodėl aš nieko nesuprantu, ką jie scenoje kalba??? Lyg vienas lietuviškas žodis, kitas – panašus į latvišką, Rytis Saladžius dainavo dainą vokiškai, o Rimantė Valiukaitė garsiai nusikeikė angliškai iš F*** raidės. Tik po kažkiek laiko man dingtelėjo mintis, kad aktoriai kalba… niekieno kalba. Neegzistuojančia, pačių sukurta.  O ką jie tuo nori pasakyti, suprask pats. Įjunk vaizduotę, tsakant…

Kai grįžau namo, aišku, ėmiau guglinti ieškodama interviu su režisieriumi. Akurat! Pasirodo, toks buvo ir sumanymas – vaidinti nonsensine kalba, be žiūrovams aiškaus siužeto, tarsi verstum albumą su daug miniatiūrų ar žiūrėtum pro kaleidoskopą. Labai gera analogija interviu buvo pateikta su dailininko paveikslu – juk kai ateini į galeriją ir matai paveikslą, turi pats suprasti, ką matai, ko nematai, ką norėjo juo pasakyti ir ko nenorėjo pasakyti dailininkas. Ir visi tą mato skirtingai. Taip ir šis spektaklis – kiekvienam turėjo sužadinti skirtingą matymą, jautimą ir patyrimą.

Spektaklis be pertraukos, jo trukmė – 1 val. 15 min. Kai po spektaklio teatro laiptais lipau žemyn, priešais ėjusios dvi merginos puikiai apibūdino tai, kaip ir aš jaučiausi tą minutę: „Toks jausmas, kad gavai daug vertingos informacijos, bet kol kas nemoki jos iššifruoti“.

***

Premjera: 2018 10 05

Režisierius: Jo STRØMGREN

Daugiau informacijos apie spektaklį – ČIA.

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

DREAMLAND

26 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vakar teatre vienu šūviu du zuikius patiesiau.  Ne tik pamačiau pirmą kartą rodomą režisieriaus Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“, bet ir spektaklio išvakarėse sužinojau, kad visi žiūrovai po jo kviečiami pasilikti ir dalyvauti susitikime su kūrėjais. Kaipgi praleisi tokią progą. Niekaip! Diskusija po spektaklio truko gal net ilgiau negu pats spektaklis. Pastarasis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir tęsiasi pusantros valandos be pertraukos.

Šis spektaklis – akivaizdus dokumentinio teatro pavyzdys. Scenoje vaidina ne aktoriai, o tiesiog žmonės. Iš gatvės. Jie pasakoja ne išgalvotas, o savo gyvenimo istorijas. Du rusai, pasiprašę prieglobsčio Lietuvoje dėl politinio persekiojimo, VGTU studijuojanti ir hidžabą tik prieš miegą nusiimanti turkė, Klaipėdoje mylimąją radęs ir ką tik Lietuvos pilietybę gavęs libanietis bei iš Afganistano pabėgęs ir dabar Pabradės užsieniečių registravimo centre gyvenantis Zabi, kurio prašymą apsigyventi Lietuvoje valstybinės institucijos atmetė jau 4 kartus. „Gali būti, kad kitame spektaklyje vietoj manęs stovės kažkas kitas, nes galiu būti deportuotas atgal į Afganistaną“, – pasirodymo metu sakė vyras. Būtent jo istorija iš visų penkių dalyvių man pasirodė stipriausia: pinigai nelegaliems tarpininkams už galimybę patekti į svajonių Europą, Afganistane su vaikais likusi žmona, kuri pyksta ir su juo nesikalba net telefonu, neaiški ateitis ir baimė, kas bus, jei jis grįš ten, kur Talibanas jam ne kartą jau grasino…

Visgi kiekybiškai daugiausiai spektaklyje plėtojama dviejų rusų – Vsevolodo ir Daniilo – istorijos. Ir tai galima suprasti. Kaip po spektaklio sakė režisierius, visuomenės apklausos rodo, kad viena didžiausių lietuvių baimių – Putino režimo Rusijoje grėsmė.

Spektaklyje visi herojai kalba skirtingomis kalbomis. Žiūrovams juos suprasti padeda lietuviškas vertimas ekranuose.

Sakysit, kam eiti į teatrą, jei panašių istorijų galima pamatyti TV ar pasiskaityti naujienų portaluose? Tam, kad tai paliestų ne tik jūsų akis ar ausis, bet ir širdis.

Kadangi spektaklyje vaidina ne profesionalai, didžiulė užduotis tenka kitiems jo kūrėjams – kompozitorei, dailininkei, vaizdo projekcijų autorei, šviesos dailininkui. Man atrodo, kad šįkart visi dirbo kaip vienas kumštis, todėl jiems pavyko sukurti vientisą ir įtaigų spektaklį.

Diskusijos metu moderatorius paklausė spektaklio dalyvių, kas jiems yra dreamlandas? Juk , ko gero, tikrai ne Lietuva su savo minus 20 šalčiu ir šalčiaširdžiais lietuviais. Turkė Feyzanur nekoketavo: „Taip, Lietuva tikrai nėra mano svajonių šalis“. Tačiau mergina prisipažino, kad svajonių šalis yra ta, kurioje ji gali gyventi saugiai, nebijodama dėl savo ir savo artimųjų gyvybių. Šia prasme Lietuva jai yra saugi šalis gyventi. Vienintelės spektaklyje vaidinusios merginos žodžius pakartojo ir visi keturi vyrai.

24135330_10213391982461632_1781572408_n

Na, o paklausti, kodėl sutiko vaidinti šiame spektaklyje, visi vardijo skirtingus argumentus. Tačiau svarbiausias jų – noras šiuo spektakliu keisti lietuvių požiūrį į emigraciją, pabėgėlius ir apskritai – kitokius žmones.

Prieš maždaug mėnesį tame pačiame teatre ir toje pačioje salėje žiūrėjau „Žalią pievelę“ apie Visaginą. Apie ją rašiau ČIA.    Šie abu spektakliai yra tarsi brolis ir sesuo. Sukurti panašiomis priemonėmis, to paties žanro, tik labai skirtingų tematikų. Net neabejoju, kad jie dar daug kartų bus lyginami tarpusavyje.

Kaip visada, pasibaigus spektakliui, jo tęsinys vyksta eilėje prie rūbinės, kur girdžiu pirmuosius atsiliepimus ir vertinimus. Šįkart stovėjau už garbaus amžiaus ponios, kuri skubėjo kažkam raportuoti telefonu: „Aha, jau, pasibaigė. Ne, nesujaudino. Kažko pritrūko. Gal kokios dramos“.

Man tai nieko nepritrūko.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera 2017 11 25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio dramos teatro svetainėje

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)

12 Šeštadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Į šį spektaklį patekau ne iš pirmo karto. Mat numatyta premjera Nacionaliniame dramos teatre 2016 metų rugsėjį neįvyko ir buvo perkelta vėlesniam laikui. Nėra malonus atvejis: turi eiti į teatrą pasikeisti bilietų, gali rašyti dėl pakeitimo elektroninį laišką, na, ir trečias variantas –  į pirktus internetu bilietus gali numoti ranka ir tiesiog susigrąžinti pinigus. Nusprendžiau pasikeisti. Su teatro vadybininke susirašinėjau pusdienį (“Parašykite, kokios buvo jūsų vietos ”, “Kokią dieną ir valandą norite spektaklio” ir t.t.).

Pasirinkau šeštadienį ir 15 valandą. Labai įdomus laikas spektaklio premjerai, ar ne? Pusiau vaikiškas, pusiau ne.

Mažojoje salėje rinkosi publika: su gėlėmis, spėju, buvo kūrybinės trupės pažįstami ir giminės, mačiau daug teatro veidų – aktorių, režisierių, kurie atėjo pažiūrėti kolegų darbo. Buvo ir tokių, kurie atėjo nežinodami, kur pataikė. Mat šiais metais teatras žaidė žaidimą “Pirk bilietą į premjerą pigiai, bet nežinodamas, koks tai spektaklis“. Viena pagyvenusi dama, sėdėjusi šalia manęs, kitai pasakojo, kad per šią akciją pirko bilietus į dvi premjeras. Pataikė į šį spektaklį. Dabar galvoju, jei būtų žinojusi, kad tai šiuolaikinė dramaturgija su šimtu keiksmažodžių per dvi valandas, kažin, ar būtų taip pasirinkusi…

Ne visiems žiūrovams užteko kėdžių – visai netoli manęs ant laiptelių sutūpė aktoriai R.Cicėnas, T.Gryn ir R.Valiukaitė. Tai truputį blaškė – iš pradžių neapsisprendžiau, kur žiūrėti – į sceną ar į savo teatro dievukus, sėdinčius tau palei kojas.

Latvių dramaturgė Agnese Rutkeviča pjesę parašė, kai pietaudama savo namų virtuvėje išgirdo vieną radijo laidą. Joje buvo galima paskambinus kažką pirkti, parduoti… Tekstas tąkart skambėjo panašiai taip: “Dovanoju vilkšunį”. Ši akimirka ir įkvėpė trisdešimties metų neturinčią kūrėją sukurti tai, ką atėjau pamatyti šiandien.

Pagrindinius Janio ir Karlio vaidmenis vaidina aktoriai, dėl kurių tikrai verta ateiti į teatrą net su sulaužyta koja – Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys. Jie scenoje įkūnija du brolius, kurie gyvena kažkur kaimo glūdumoje, su griūvančiu ant galvos stogu ir prisiminimais apie mirusią mamą, kuri, panašu, kol gyva buvo, dar kažkaip laikė juos už vadelių. Dabar, kai vadelių nėra kam laikyti, broliai tiesiog kirmija, leisdami dienas trobelėje – vienas dienų dienas guli lovoje, klausydamas radijo laidų (mėgstamiausia laida ta, kurioje galima kažką pirkti ir parduoti), kitas kažkur dingsta visai dienai. Kaip paaiškėja vėliau, eina į mokyklą, nes nori baigti mokslus, kurių nebaigė jaunystėje. Na, ir kas, kad 50 jau ant nosies…

Mano mylimi talentingieji aktoriai šiame spektaklyje vaidina itin pilkus, nykius, neįdomius  personažus, tokius, į kuriuos gatvėje niekada neatkreiptum dėmesio.

-Tu lochas!, – rėkia vienas brolis kitam.

– O tu – subinkrušys, – atkertas anas.

Gyvenimą broliams sujaukia dailioji radijo laidų vedėja Inga, kurią vaidina Toma Vaškevičiūtė. Efektingoji moteris ką tik palaidojo mamą ir, apimta neaiškių emocijų, po pokalbio su savo vedamos radijo laidos klausytoju Janiu nusprendžia atvažiuoti pas jį į atkampų kaimą.  Kas vyko toliau, nepasakosiu, pasakysiu tik tai, kad vyko kažkas keisto.

Iš principo tai, kas vyko pjesėje, man  žinoma ir matyta. Esu mačiusi ir patyrusi kaimo gyvenimą su visais jo „kvietkeliais“ – degradavusiais bedarbiais, alkoholiu, tinginyste, sueižėjusiais lūšnų langų stiklais ir po kaimą  lakstančiais alkanais šunimis.

Bet jeigu jūs nesate to matę kitur, tik laidoje „24 valandos“, ateikit.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro salėje, trukmė – 2 valandos be pertraukos.

***

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)
Režisierius Rolandas ATKOČIŪNAS
Premjera – 2016 11 05
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras