Tarp šio įrašo ir pamatyto spektaklio yra geras mėnesio tarpas. Grįžusi iš teatro tiesiog nežinojau, ką sau pasakyti ir ką jums parašyti. Emocijos tokios kažkokios sumišusios buvo. Nusprendžiau, kad reikia dar kartelį paskaityti pjesę. Ją, kaip ir daugelį kitų, radau dramų talpykloje „Dramų stalčius“. Paskaičiau. Palyginus tai, ką pamačiau scenoje ir ką perskaičiau pjesėje, skirtumų šiek tiek radau.
Pati rašytinė pjesė pasirodė kažkokia kampuotesnė, dygesnė, su daugiau spalvų ir poskonių. Tuo tarpu spektaklis, nors įvilktas į labai įdomų scenografijos rūbą, o tėtušis (aktorius Tomas Rinkūnas) ir motušė (aktorė Ilona Kvietkutė) aprengti pripučiamais rūbais, padarančiais juos groteskiškai atrodančiais milžinais, man pasirodė kažkoks prėskokas ir nuslydęs paviršiumi.
Didelis spektaklio privalumas – gyva muziką vaidinimo metu, ačiū kūrėjams už tai. Spektaklio trukmė irgi proto ribose – 1 val. 50 min. be pertraukos.
Gal toks buvo režisieriaus sumanymas, nežinau, bet man atrodo, kad pagrindiniai spektaklio herojai – Brikas (aktorius Šarūnas Januškevičius) ir Margaret (aktorė Teklė Baroti) – išnyko tarp kitų pjesės personažų. Arba tarp karnavališko spektaklio apdaro raukinių.
Spektaklyje mažuosius Briko brolio Guperio (aktorius Tomas Kliukas) vaikus vaidino vyriausiosios kartos Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktoriai – Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys, Mindaugas Capas. Larisa Kalpokaitė, aprengta kaip penkerių metų mergaitė, man priminė visai neseniai matytą Šiaulių dramos teatro spektaklį „Migla“ ir joje mažą mergaitę vaidinusią Nijolę Mirončikaitę (už vaidmenį pelniusią Auksinį scenos kryžių).
Spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, tarp kito, irgi sulaukė nominacijų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimuose. Spektaklis nominuotas trims Auksiniams scenos kryžiams geriausios scenografijos, geriausio nepagrindinio vyro vaidmens ir geriausio nepagrindinio moters vaidmens kategorijose.
Suprasti šį spektaklį ir režisūrinius sprendimus galbūt padės interviu su vokiečių režisieriumi Christian Weise (ČIA). Trumpa citata iš interviu: „Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+“.
Spektaklis Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro oficialiuose anonsuose pristatomas taip, cit.: „kviečiame iš naujo atrasti kultinį amerikiečių dramaturgą Tennessee‘į Williamsą ir jo klasikinį tekstą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Kaip ir daugelis T. Williamso kūrinių, taip ir šis, talpina paties autoriaus asmeninės patirties skaudulius – alkoholizmas, homoseksuali prigimtis, bandymas įsitvirtinti ir veikti visuomenėje“.
Taigi, jeigu norisi aukščiau minėtų temų, išskirtinės scenografijos, komiškumo kalbant apie rimtus dalykus, šis spektaklis tikrai galimas variantas.
**
Režisierius – Christian Weise (Vokietija)
Trukmė – 1 val. 50 min.
Premjera – 2024 m. spalio 3 d.
Išsamiau: www.vmt.lt





