Tag Archives: Masalskis

Barbarai. Pagal J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“

27 Ketvirtadienis Kov 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Neplanavau eiti kovo mėnesį į dar vieną spektaklį, nes ir taip kalendorius mirgėjo nuo filmų, spektaklių ir kitų panašių reikalų. Bet kai Vilniaus knygų mugėje stabtelėjau ties Jaunimo teatro stendu, besišnekučiuojant kažkaip įtikėjau, kad man reikia nusipirkti bilietą į kažkurį jų spektaklį. Pažiūrėjau į kalendorių, radau laisvą vakarą ir taip nusipirkau bilietą į vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklį „Barbarai“.

Kodėl spektaklio nebuvau mačiusi anksčiau? Po sunkiasvorių Jaunimo teatre pamatytų „Austerlico“ ir „Erinijų“, panašiu laiku scenoje pasirodžiusių „Barbarų“ nenorėjau. Buvau persisotinusi karo, prievartos, totalitarizmo temų teatre. Bet nuo premjeros praėjo jau geras laiko gabalas, mano priešiškas nusiteikimas slūgo, taip bilietas atsidūrė mano kišenėj.

Likus iki spektaklio pradžios kelioms valandoms pažiūrėjau į spektaklio pirkimus. Neparduotų bilietų salėje buvo labai daug. Iš pirmo žvilgsnio net daugiau, nei parduotų. Todėl nuėjusi į spektaklį atsisėdau ne savo vietoje arti scenos, o tolėliau, ten, kur mačiau, kad bilietai nebuvo parduoti. Beje, dar perkant bilietą buvau perspėta nesisėsti pirmoje ar antroje eilėje, nes ten „taškosi vandeniu ir žemėm“. Labai teisingas patarimas, ačiū.

Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ parašytas 1980-aisiais, daug vėliau išverstas ir išleistas Lietuvoje. Istorijos centre – imperijos pasienio mieste gyvenantis Teisėjas (aktorius Valentinas Masalskis), kuris pagaili vienos „barbarės“ (taip praminti taikūs stepių klajokliai, vaidino Viktorija Kuodytė) ir nusprendžia ją parvesti namo. Už tai jis sulaukia Imperijos kariuomenės keršto ir iš gerbiamo miesto tarnautojo tampa gailestį keliančiu valkata, kuris už savo gyvybę ir duonos kąsnį bučiuoja kojas savo skriaudikams.

Barbarę vaidinanti Viktorija Kuodytė spektaklyje nekalba, tačiau jos vaidmuo toks iškalbingas, kad įsitikinau n-tąjį kartą: kartais tyla pasako daugiau, nei žodžiai. Abiejų aktorių meistrystė scenoje buvo tokia didi, kad gniaužė kvapą. (Žinau, kad rašyti skambius žodžius nemadinga, bet nežinau, kaip kitaip apibūdinti tą stebuklą, kurį scenoje sukūrė aktoriai).

Spektaklyje skamba gyvo garso muzika ir dainos. Jaunimo teatro aktoriai patys ir būgnais muša, ir elektrinėm gitarom groja, ir dainuoja.

Masinėse scenose vaidina beveik visa teatro trupė. Nors spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 val. 30 minučių, jis truko 3 valandas ir 10 minučių. Pertrauka buvo viena.

Spektaklyje labai daug blogio, prievartos, bejėgiškumo jausmo. Žinant, kad panašūs dalykai REALIAI kažkur VYKSTA DABAR, išsėdėti spektaklyje vietomis buvo labai sunku. Bet jei norite pamatyti gerą teatrą, šį spektaklį rekomenduoju 100 proc.

**

Premjera: 2023-02-25

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

John Logan. RAUDONA

21 Ketvirtadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisierius Valentinas Masalskis. Pagrindinis vaidmuo – Valentinas Masalskis. Šių dviejų sakinių užteko, kad net neskaičiusi jokio anonso ir jokios recenzijos nusipirkčiau bilietą į šį Jaunimo teatro spektaklį, laikinai rodomą „Menų spaustuvėje“. Ir tokių kaip aš buvo pilna Juodoji salė. Tuščių vietų nerasta. Mačiau net stovinčiųjų („Menų spaustuvėje“ tai tikrai nėra pernelyg dažnas reiškinys).

Belaukiant spektaklio pradžios, ne savo noru tapau pasyvia vieno pokalbio dalyve (damos sėdėjo tiesiai man už nugaros, tad nori nenori girdėjau viską). Jauna mergina ir vidutinio amžiaus moteris ginčijosi apie skalbimą rankomis. Vyresnioji aiškino, kad kojines ir apatinius ji skalbia rankomis, taip daug greičiau ir patogiau („Tai kada aš jų pririnksiu pilną mašiną? Prasisikalbiu rankomis, man taip geriau“), o jaunoji su nuostabos (nors labiau gal paniekos) gaidele pareiškė, kad ji taip niekada nedarė ir nedarys („Na, jau ne… To dar betrūko, nesąmonė!“). Vyresnioji dar išbandė kelis argumentus („Man patinka skalbti rankomis“, „Pigiau“), bet jaunoji nesileido į jokias diskusijas („Ne. Niekada“). Pasidarė labai smalsu atsisukti ir pamatyti jų veidus, kad būtų galima paspėlioti – duktė su mama/ močiute/teta taip bendrauja, bet susilaikiau. Trečias skambutis ir dar vienas keistokas nutikimas nukreipė mano dėmesį: likus kelioms sekundėms iki spektaklio pradžios į salę įbėgo vienas gerai žinomas dvasininkas, klestelėjo pirmoje eilėje, išskleidė skėtį, nukratė jį nuo lietaus ir pasidėjo priešais save ant scenos… Laimė, spektaklyje vaidinantys du aktoriai po sceną nelakstė, tad už skėčio neužkliuvo ir liko gyvi bei sveiki.

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesė „Raudona“ pasakoja apie 20 amžiaus antrosios pusės dailininką Marką Rothko. Gavęs didelį užsakymą nutapyti paveikslų naujai pastatyto pastato erdvei, jis pasisamdo jauną pagalbininką dailininką Keną (aktorius Mantas Zemleckas). Senstantis menininkas iš karto pasako Kenui, kad nežada būti jam nei tėvu, nei mokytoju, nei draugu. Jam tereikia padėjėjo, kuris maišytų dažus, teptų gruntą ant drobės ir pirktų pietus gretimoje kavinėje. Visgi tarp dviejų menininkų užsimezga keistokas ryšys. Jie ne tik atveria vienas kitam iš praeities turimas žaizdas – Rothko prisipažįsta esąs visai ne Rothko, o žydas nuo Daugpilio; Kenas negali pamiršti vaikystėje patirtos traumos, kai surado savo nužudytus tėvus, bet ir labai daug diskutuoja apie šiuolaikinį meną. Ar menas turi patikti žmonėms? Ar populiarumas ir sėkmė dailininkui atneša laimę? O gal atvirkščiai, tik kenčiantis menininkas gali sukurti kažką vertingo?

Egocentriškas ir kaprizingas Rothko jaučia, kad jo laikas jau praeina. Spektaklyje akivaizdus dviejų menininkų kartų susidūrimas: išeinančios ir ateinančios. Scenoje tvyro laikinumo jausmas. Laikinas ne tik žmogus šioj žemėj, laikinas ir jo kuriamas menas. (Beje, nors spektaklyje apie tai nekalbama, daug vėliau, 1970 metais depresija susirgęs Rothko iš tiesų nusižudė).

Spektaklio trukmė yra 1 valanda 20 minučių be pertraukos, bet man atrodė, kad jis truko akimirką. Tiesiog žaibiškai pralėkė laikas. Taip sutapo, kad tądien, kai buvau spektaklyje, buvo paskelbti Auksinių scenos kryžių nominantai. Spektaklis „Raudona“ minimas keliose kategorijose – nominuoti abu jame vaidinantys aktoriai. Kovo 27 dieną, kai bus teikiami apdovanojimai, laikysiu už abu kumščius. Manau, kad to jie to nusipelnė.

Grįžusi iš spektaklio apžiūrėjau visus internete rastus Marko Rothko darbus. Ir tik po to supratau, kodėl spektaklis prasidėjo ir pasibaigė tuo pačiu dvieiliu dialogu:

– Pažiūrėk, gerai įsižiūrėk. Ką tu matai?

– (pauzė). R A U D O N A.

***

Režisierius: Valentinas Masalskis

Premjera: 2018 m. lapkričio 22 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

 

 

Árpád Schilling. AUTONOMIJA

27 Trečiadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau numyniau takus į Lietuvos rusų dramos teatrą, nes ten paskutiniuoju metu rodomi Nacionalinio dramos teatro ir Valstybinio jaunimo teatro spektakliai, kol abiejų teatrų pagrindinės salės remontuojamos. Vakar čia žiūrėjau 2018 metais Jaunimo teatre pastatytą vengrų režisieriaus Árpád Schilling spektaklį „Autonomija“. Įdomus faktas, kad spektaklis gimė bendradarbiaujant su aktoriais, jie „Autonomijoje“ ir vaidina savo vardais – Valentinas, Dainius, Andrius, Janina, Viktorija, Neringa ir kt. Tekstus pagal aktorių improvizacijas kūrė ir redagavo pats režisierius bei jo kolegė Ildikó Gáspár.

Tai jau antrasis režisieriaus darbas Lietuvoje. Pirmasis – 2015 metais pastatytas spektaklis „Didis blogis“. Šis, naujasis, pastatymas man asmeniškai patiko labiau, nes (nevyniosiu žodžių į vatą) yra ne toks „paplaukęs“, kaip pirmasis. Pirmas spektaklio „Autonomija“ veiksmas rutuliojasi gana tolygiai ir įprastai: jaunasis šeimos anūkas, Simonas, suplanuoja Mačiūno stiliumi sukurti filmą apie savo šeimą. Pirmiausia jis ateina pas savo senelį (Valentinas Masalskis), kuris yra itin sėkmingas verslininkas, tačiau spintoje saugo ne vieną skeletą (šaudė jo tėvas žydus ar nešaudė? Ištremtas į Sibirą pokariu kentėjo su visais ar ten tapo išdaviku, už tai sulaukusiu malonės?) Senelis Valentinas turi tris sūnus, vieną marčią, du anūkus, vieną eksžmoną ir apsukrų verslo partnerį su jo žmona. Pamažu aiškėja, kad visi šeimos nariai kažką slepia, apsimetinėja vieni prieš kitus, neišsisako ir kaupia savyje nuoskaudas, kurios, savaime suprantama, kažkada turi sprogti. O sprogsta jos antroje spektaklio dalyje, kuomet veiksmas darosi chaotiškesnis, ima rastis lavonų (vienas lavonas, du lavonai, trys lavonai…)

id_64027

Ar būdami laisvi esame autonomiški? Ką reiškia autonomija kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime? Šie klausimai yra tarsi spektaklio šaknys, iš kurių ir išauga 2 val. 50 minučių veiksmo scenoje. Žvelgiant į personažus, labiausiai laisva ir autonomiška man pasirodė niekada nesuaugsianti Viktorija (Viktorija Kuodytė). Ji gali scenoje išardyti pianiną, į valias keiktis ir turėti nematomą draugą. Ji yra nenuspėjama, jai nerūpi namiškių intrigos, ji yra… laisva. Tačiau argi iš tiesų laisvas esi tik tada, kai esi protiškai neįgalus?

Vienas malonumas buvo matyti scenoje tiek daug puikių skirtingų kartų aktorių. Spektaklyje vaidina Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Kristina Andrejauskaitė, Ina Kartašova, Rugilė Latvėnaitė. Temų, kurios vienaip ar kitaip nuskamba spektaklyje, irgi apstu: holokaustas, Afganistano karas, Fluxus judėjimas, kartų nesusikalbėjimas, trėmimas į Sibirą, skyrybos, santuoka, tėvų ir vaikų ryšys, juodoji magija ir raganavimas bei kt.

Įspūdinga ir simbolinė pasirodė paskutinė spektaklio scena, kuomet visi šeimos nariai susiburia prie seno ir išderinto pianino.  Tam, kad jis suskambėtų, reikia visų jų pastangų.

Dar apie plojimus: pastaruoju metu stebiu tokią tendenciją, kad vos tik spektaklio uždanga nusileidžia, žmonės puola stotis ir ploti. Man toks jausmas, kad ploja ne iš pagarbos ar didelio patikimo, o tiesiog priima tokią (stovimąją) poziciją, iš kurios rūbinę lengviau pasiekti. Gal pirmiems nubėgusiems paltus geresnius duoda?..

***

Režisierius: Árpád Schilling

Premjera: 2018 m. kovo 9, 10 d.

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA

 

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

14 Pirmadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

 

Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre vyko 2015 kovo 27, o aš jame buvau tik vakar. Po pusantrų metų. Per šį laiką  spektaklis spėjo susižerti pundą „Auksinių scenos kryžių“, apsilankyti „Avinjono“ teatrų festivalyje bei apkeliauti Lenkiją, kur teatro kritikai spektakliui iš esmės buvo palankūs ir negailėjo liaupsių.

Apie šį spektaklį internete galima rasti begalę visokiausios informacijos – atsiliepimų ir interviu su kūrėjais. Spektaklio režisierius – Krystian Lupa iš Lenkijos. Vaidina Lietuvos teatro grandai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė. Atrodo, nieko nepamiršau.

Spektaklio trukmė su dviem  pertraukom – 4 valandos.

Žiūrovų atsiliepimai po spektaklio – dvejopi. Vieni sako, kad tai yra geriausias jų matytas spektaklis, kiti – kad tai niekalas, kuris nepelnytai užkeltas ant pjedestalo. Nepritariu abiems pusėms.

Pirmas netikėtumas teatre man buvo tas, kad bilietus teko rodyti du kartus – įeinant į teatrą ir antrą kartą prie salės durų. Kai paklausiau vaikino, kodėl taip daroma (nebuvau patyrusi to anksčiau), jis atsakė, kad „spektaklis labai populiarus, salė pilna žiūrovų, todėl tikrina bilietus, kad geriau sureguliuotų srautus“. Įdomiai taip. Iš tiesų, prie scenos buvo pastatytos dvi papildomos eilės kėdžių, o pasieniais rikiavosi negavusieji sėdimų vietų, bet pasiryžę žiūrėti spektaklį stovėdami.

Kadangi į spektaklius einu viena (dažniausiai), visada smagu stebėti, kokius kaimynus likimas lems. Šįkart iš kairės liko dvi vietos laisvos, į kurias klestelėjo studentai, atėję, spėju, pasižiūrėti spektaklio nemokamai. Jie garsiai aptarinėjo Eglę Gabrėnaitę, tarėsi, kuris neš jai gėlių po spektaklio. Visai gali būti, kad ji – jų dėstytoja, o jie – teatro studentai. Ir spėju, kad pirmakursiai, nes baigiantis spektakliui vienas pareiškė „šiame spektaklyje, kaip ir kituose Vaitkaus, jo braižas akivaizdus“. Tiesą sakant, nedrįsau nuliūdinti jų, kad režisierius čia ne Vaitkus buvo. Tiek to, tegul patys išsiaiškina.

Thomasas Bernhardas „Didvyrių aikštę“ parašė 1988 metais. Kaip ir kiti jo kūriniai (studijų metais kelis semestrus studijavau vokiškai kalbančių šalių literatūrą ir šį austrų rašytoją kuo puikiausiai prisimenu kaip „depresyvių“ tekstų autorių), pastarasis persmelktas senatvės, gyvenimo prasmės ieškojimo, menininko egzistencijos, vienatvės, mirties temomis. Garsusis žydų kilmės profesorius Josefas  Šusteris nusižudo, iššokdamas pro savo buto langą. Čia pat Didvyrių aikštė, kurioje džiūgaujančiai miniai Hitleris 1938 paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Nuo to laiko prabėgo  daugiau kaip 40 metų, tačiau iš Anglijos į Austriją grįžę broliai Šusteriai nesijaučia čia lyg namuose. Vienas brolis – Jozefas – nusižudo, kitas – Robertas – sako nesąs toks drąsus, todėl pasirenka gyvenimą šalyje ir mieste, kuriame tiesiog tvyro nusivylimo, artėjančios tragedijos nuojautos.

Spektaklyje veiksmas vyksta po Jozefo mirties: pirmame veiksme jo tarnaitės tvarko šeimininko daiktus, prisimindamos amžinatilsį, antrame – Jozefo Šusterio dukterys po mišių bažnyčioje kalbasi su dėde  Robertu, o trečiame veiksme visa šeima susirenka gedulingų pietų.

Organiškiausiai spektaklyje atrodo Valentinas Masalskis. Man atrodo, jam nė vaidinti čia nereikia, jis tiesiog gyvena tuo, ką sako. Salau iš malonumo stebėdama jį scenoje. Prisipažinsiu, V. Masalskio aš prisibijau. Žiūrėdama ankstesnius jo vaidmenis, neretai jausdavausi šiek tiek nejaukiai. Jis, toks visažinis, intelektualas, niekinantis masinį skonį, na, tikras „Pasaulio gerintojas“ (aktorius pats vaidino ir režisavo kitą T. Bernhardo pjesę Nacionaliniame dramos teatre), sukurdavo tarsi kokią sieną tarp savęs ir žiūrovų salėje. Šįkart to nejaučiau.

Spektaklyje labai daug teksto.  Labai daug tylos pauzių. Daug puikios muzikos.

Nustebino ir tai, kad šįkart salėje buvo labai daug pasipuošusių žiūrovų. Ne džinsuotų ar megztinuotų, o su suknelėmis, pasitempusių. Po spektaklio supratau, kodėl. Ko gero, šis spektaklis – tai šventė žiūrovams. Ne, ne „ko gero“, o iš tiesų. Taip. Tikrai!

***

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

Režisierius Krystian Lupa

Premjera – 2015 03 27

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras