Šį sezoną su teatrais man nelabai sekasi. Rudenį iš anksto nusipirkau bilietus į keturis spektaklius. Tiksliau, premjeras. Tai iš jų buvau tik vienoje. Vieną atšaukė. Du perkėlė kitoms datoms, kurios man netiko. Tad daviau sau žodį, kad šiuo pandeminiu laikotarpiu bilietų iš anksto į spektaklius nepirksiu. Būsiu laisva, googlinsiu, jei rasiu kokį biliečiuką, imsiu ekspromtu.

Panašiai nutiko ir su Nacionalinio dramos teatro spektakliu „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar). Išvakarėse ėjau Gedimino prospektu ir va taip iš niekur nieko pravėriau teatro duris. Į mano klausimą, ar yra bilietų į rytojaus spektaklį, kasininkė nuleidusi akis ir akivaizdžiai apgailestaudama atsakė, kad, deja, likęs tik vienas. Sužinojusi, kad vieno bilieto man ir tereikia, mieloji moteris taip nudžiugo, kad net ir man smagiau pasidarė. Gi gEra nudžiuginti kitus, ar ne?

Spektaklis kurį laiką buvo rodytas Nacionalinėje Dailės galerijoje. Man rodos, kad labai konceptualus sprendimas žinant didžiulius tuščius galerijos fojė plotus ir tai, kad spektaklio siužetas yra apie menininkus. Aš spektaklį mačiau Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje, tiesa, ne tradiciškai sėdint parteryje ar balkone, o sustačius kėdes scenoje ratu.

Menininkas A (aktorius Martynas Nedzinskas) – žavus, talentingas, mačiškas vyriškis, prieš dvejus metus įsivėlęs į seksualinės prievartos skandalą. Menininkė B (aktorė Miglė Polikevičiūtė) – jauna, emancipuota, lygių teisių reikalaujanti moteris, kuri nuolat reflektuoja, kaip jaučiasi ir sako panašius dalykus: „Aš dabar blogai jaučiuosi, man reikia pertraukos“, „Stop, nenoriu dalyvauti“, „Išlaikykim atstumą“ ir pan. Tuo tarpu menininkas A ne toks „politkorektiškas“. Į žiūrovus jis kreipiasi tiesmukiškai: „Žinau, ko čia atėjote. Jūs norite būti iškrušti. Norite būti sukrėsti. Aš tai ir duodu žmonėms. Tai kodėl jūs po to skundžiatės?“

Spektakliui įpusėjus pasirodo ir prieš dvejus metus prievartą patyrusi nekviesta menininkė (aktorė Augustė Pociūtė). Jos prisiminimai apie tai, kokia buvo artimųjų ir žmonių reakcija į prievartą, sukrečia. Pati kalta/Tylėk ir nedaryk gėdos šeimai/Jis geras vyras, negalėjo to padaryti ir kt. – visa tai kažkur jau girdėta. Arba skaityta feisbuke, kai buvo paviešintos lietuviškos me too istorijos.

Atskiro pagyrimo vertas kūrėjų sprendimas į spektaklį groti gyvai pakviesti smuikininkę Lorą Kmieliauskaitę. (Jeigu norite apie ją sužinoti daugiau (o verta), įveskite į google paiešką vardą su pavarde). Spektaklyje buvo ir šiuolaikinių režisierių pamėgtoji „gyva“ vaizdo transliacija, kuomet aktoriai spektaklio metu filmavo vieni kitus ir vaizdus rodė projektorių pagalba ant sienų. Spektaklyje buvo ir keiksmažodžių šiek tiek (kaip gi be jų dabar teatre!). Dar spektaklyje buvo improvizacijos (užstrigo filmavimo kamera ir vieną monologą aktorė kartojo du kartus).

Be seksualinės prievartos temos spektaklyje svarbi mobingo ir jauno menininko santykio su mokytoju tema. Menininkė B puikiai prisimena, kaip parodos kuratorė (aktorė Monika Bičiūnaitė) studijų metais iš jos žiauriai išsityčiojo kitų akivaizdoje.

Paminėti geru žodžiu noriu ir galerijos direktorių vaidinusį Rytį Saladžių ir menininkų mediatoriumi spektaklyje tapusį Gediminą Rimeiką.

Spektaklis yra vienos dalies, be pertraukos, ir trunka 1 val. 45 minutes.

Eidama į spektaklį nebuvau skaičiusi jokios recenzijos apie jį, tik oficialų anonsą teatro puslapyje. Man rodos, kad tą anonsą reiktų perrašyti – jis tikrai labai nykus. Spektaklis daug įdomesnis. O juk dažniausiai būna atvirkščiai.

***

Rež. Anna Smolar

Spektaklis „Sulėtintai“

Premjera: 2019 m. gruodžio 5 d.

Daugiau: www.teatras.lt