Labai keistomis aplinkybėmis vakar atsidūriau šiame spektaklyje. Toks ekspromtas išėjo, kad verta papasakoti. Šiais metais gavau „dovaną“ – darbo ofisas persikėlė į Gedimino prospektą. Išeini iš darbo, 5 minutės į dešinę – Nacionalinis dramos teatras, 5 minutės į kairę – Valstybinis mažasis teatras, 5 minutės į priekį – Nacionalinis operos ir baleto teatras. Žodžiu, geriau būti negali. Tai štai, vakar, penktadienį, ofiso duris užvėriau 18.30. Maždaug 18.40 buvau prie Nacionalinio dramos teatro kasos (kodėl ten užėjau, neklauskit, nežinau, kojos užnešė), o 18.47 jau sėdėjau Mažosios salės trečioje eilėje, rankoje laikydama ką tik už 6 eurus nusipirktą bilietą į Birutės Mar spektaklį “Ledo vaikai“.

Birutės Mar vienos dalies monospektaklis „Ledo vaikai“ rodomas nuo 2015 metų. Pusantros valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal lietuvių tremtinių prisiminimus. Skaudžią mūsų tautos pokario istoriją Birutės lūpomis pasakoja maža mergaitė, kuri su broliu ir mokytojais tėvais ištremiami į Sibirą. Badas, prievarta, šaltis, nuo kurio naktimis prie jurtos sienų prišaldavo plaukai, artimųjų mirtys, kalėjimas, – net ir tokiomis beviltiškomis akimirkomis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esantys tikėjosi, jog kada nors sugrįš namo. Ten, kur auga dideli sodai, o juose – daug, daug obuolių…

Pati spektaklio istorija man kažkuo priminė garsųjį Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų“. Pasakojimai apie dėl skorbuto iškritusius dantis, nuo šalčio nušalusias rankas ir gyvų žuvų valgymą, nes “taip išlieka daugiau vitaminų“ sukėlė deja vu jausmą.

Minimali Kristinos Norvilaitės scenografija, kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika,  kostiumų dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas, pati Birutė Mar, kuri labai įtaigiai buvo spektaklyje („vaidino“ nerašau sąmoningai, nes ji labai organiškai atrodė scenoje), – visa tai sukūrė gražų, nesaldų, bet ir nenuobodų spektaklį.

Ne, spektaklis negraudino (nors kai tokia tema, režisieriui gali kilti pagunda jautrias  sielos stygas pakutenti), ašarų nebraukiau, tačiau man jis patiko. Gražiausia spektaklio akimirka buvo tada, kai Birutės Mar herojė su akordeonu užtraukė dainą “Kur tas dulkėtas traukinys…“. Jau po pirmos eilutės dainą kartu dainuoti ėmė salėje sėdėję ir mokėję jos žodžius.

Kai kurie dialogai spektaklyje sakomi rusų kalba, be vertimo. Salėje sėdėję jauni žmonės, nemokantys šios kalbos, ėmė šurmuliuoti, ir viena dama, sėdėjusi per pora eilių nuo manęs, rusų kalbos tekstus jaunimui ėmė pusbalsiui versti į lietuvių. Po visko pridūrė, kad tai esą nesusipratimas, dėl kurio jai gėda prieš jaunimą, ir spektaklio kūrėjai turėtų patys pagalvoti apie vertimą.

Birutė Marcinkevičiūtė šiam monospektakliui tinka idealiai. Net fiziškai spektaklyje buvo tokia įtaigi, jog patikėjau ja ir kai vaidino penkiametę, ir subrendusią moterį.

Jeigu būčiau istorijos mokytoja, mano mokiniai šį spektaklį pamatytų privaloma tvarka.

***

Birutė MAR “Ledo vaikai“

Premjera 2015 sausio 11 diena.

Daugiau info: Nacionalinio dramos teatro puslapyje