Savo jubiliejinį 60-ąjį sezoną Jaunimo teatras pradėjo Krystiano Lupos premjera „Užburtas kalnas“ pagal Thomo Manno to paties pavadinimo romaną.

Prieš pasirodant Vilniuje, spektaklis buvo parodytas Zalcburgo teatro festivalyje. Po to skaičiau visokių atsiliepimų – ir kad spektaklis sulaukė pagyrų festivalyje, tapo jo puošmena, ir kad po pirmos dalies iš spektaklio išėjo bene pusė žiūrovų.

Nesidomėjau labai būsimu spektakliu ir neplanavau eiti į premjerą, nes rugsėjis ir taip buvo ulialia koks smagus ir su daug veiklos. BET. Nusipirkau bilietą ekspromtu tik todėl, kad pamačiau jo pradžios laiką – šeštadienis 16 val. Pagalvojau – pagaliau savaitgaliais spektakliais netempiami į naktį, į juos gali atvažiuoti žiūrovai iš kitų miestų ir po spektaklio oriai grįžti namo. Man patiko ši detalė, vien dėl jos nusipirkau bilietą. (Nekenčiu, kai spektaklio pradžia yra 19.30, o pabaiga – 23.20).

Ne iš karto pastebėjau, kad spektaklio trukmė – 5 val. 20 min. Eina sau!.. Beveik visa darbo diena. Ir tik viena pertrauka. Tai reiškia, kad pirmoji spektaklis dalis trunka 2,5 val. Tada pertrauka ir antroji dalis vėl bus 2,5 val. Wow. Matyt, dėl šios priežasties ir bilietų į premjerą buvo dar premjeros išvakarėse. Tikrai ne kiekvienas savo noru gali norėti į tokio ilgumo spektaklį…

Beje, Jaunimo teatras šioj vietoj ar tik nebus pasiekęs ilgiausios trukmės spektaklių rekordą? Pamenu šiame teatre rodomus kitus ilgo metro spektaklius „Austerlicas“ (5 valandos) , „Puikus naujas pasaulis“ (5 valandos) , „Erinijos“ ( 5val. 20 min.), „Don Kichotas“ (4 valandos) ir kt.

Pirmų dviejų spektaklio scenų nepamenu. Atsiprašau, bet tiesiog nesuvaldžiau snaudulio. Dieną dirbau, vakarop jautėsi nuovargis. Nors paskutinį kavos gurkšnį išgėriau jau peržengusi teatro slenkstį, atsisėdusi į savo vietą ir scenoje pamačiusi neskubrų jo veiksmą, išgirdusi tylią muziką panirau į tokią būseną, kurią apibūdinčiau šiapus ir anapus. Per miglą menu, kad scenoje tuo metu buvo mokytoją vaidinęs A. Kazanavičius, bet ką ir kodėl jis kalbėjo, negirdėjau… Nėra jauku, kai nenulaikai galvos iš snaudulio ir pulsas kyla nuo minties „O jei užknarksiu?“… Bet organizmas kažkaip susiėmė, snaudulys dingo ir toliau visą veiksmą stebėjau atidžiai iki paskutinės minutės.

T.Manno romaną skaičiau jaunystėje, kai man buvo maždaug tiek, kiek pagrindiniam knygos herojui Hansui Karstorpui (jį vaidino Donatas Želvys). Yra likusių prisiminimų, bet prieš spektaklį norėjau juos atgaivinti pasiimdama knygą iš bibliotekos. Kaip parodė visų Lietuvos bibliotekų elektroninė sistemą http://www.ibiblioteka.lt, Vilniuje nebuvo nei vieno laisvo šios knygos egzemplioriaus. Visi paimti kitų skaitytojų. Gal knyga gimnazistų literatūros sąraše privaloma? Nežinau.

Esu mačiusi ir kitus Lietuvoje režisuotus K.Lupos spektaklius. Labai didelį įspūdį buvo palikusi „Didvyrių aikštė“. „Austerlicas“ patiko mažiau, man pasirodė pernelyg ištęstas, kai kurios scenos stabdė veiksmą ir, atrodo, buvo visai nereikalingos. Iš ankstesnių spektaklių pažįstama režisieriaus maniera jaučiama ir spektaklyje „Užburtas kalnas“. Kažkuo panaši man pasirodė netgi scenografija. Spektaklyje vaidinamos scenos yra atskirtos, jos neskubrios, su tylos pauzėmis, su ilgais filosofiniais monologais. Nors spektaklyje naudojamas ekranas ir rodomos vaizdo projekcijos, man jis pasirodė toks gana tradicinis, klasikinis.

Sunku pasakyti, kodėl niekas nepataria režisieriui patrumpinti jo spektaklių iki padoresnės trukmės – kai kurios scenos tikrai buvo perteklinės ir šį kartą. Suprantu, kad romanas storas, pasakyti norisi daug, bet kartais mažiau yra daugiau.

Spektaklyje vaidina keliolika Jaunimo teatro aktorių: vyresnieji Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Neringa Bulotaitė, jaunieji Matas Dirginčius, Aušra Giedraitytė, Matas Sigliukas, Paulina Taujanskaitė ir daug kitų.

Į klausimą „Ar patiko spektaklis?“ šįkart neatsakyčiau vienareikšmiai. Buvo tikrai labai gražių momentų scenoje: seniai matytų pasiilgtų aktorių ir ryškių jų kuriamų personažų; įdomių režisūrinių sprendimų; stiprios scenografijos ir kostiumų dailininko darbų. Tačiau buvo ir kita mėnulio pusė: skaudantis užpakalis nuo 5 valandų sėdėjimo ne pačiose patogiausiose kėdėse; nuobodžių scenų; pritrūko ir didesnių muzikinių akcentų.

Manau, kad spektaklis nesurinks pilnų salių. Ar surinktų sutrumpėjęs iki 3 val.? Gal. Nežinau. Žinau tik, kad po spektaklio dar stipriau noriu paskaityti primirštą „Užburtą kalną“.

Kam rekomenduoju: tradicinio teatro mėgėjams ir tiems, kuriems spektaklio ilgis nė motais. Mėgstantiems intelektualų teatrą, besidomintiems žmogaus tobulėjimo ir filosofijos temomis.

Kam nerekomenduoju? Nebuvusiems teatre paskutiniuosius dvejus metus. Mėgstantiems pramoginį teatrą. Turintiems stuburo problemų, kai negalima ilgai sėdėti vienoje vietoje.

***

Thomas Mann „Užburtas kalnas“. Režisierius Krystian Lupa.

Spektaklio premjera: 2024-09-20

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt