Tag Archives: Koršunovo teatras

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje