Tag Archives: Koršunovas

Henrikas Ibsenas LAUKINĖ ANTIS

18 Šeštadienis Spa 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , ,

Šiandien ryte atsisukau pažiūrėti vakarykštę LRT laidą „Auksinis protas“ ir joje buvo vienas klausimas, susijęs su šiuo įrašu. Buvo išvardinti trys norvegų rašytojai ir pateiktas klausimas, kuris iš jų nėra gavęs Nobelio literatūros premijos. Žinojau iškart – Ibsenas. Ibsenas nėra gavęs šio apdovanojimo, nepaisant to, kad jo dramos kūrinius girdėjęs, skaitęs ar matęs yra kone kiekvienas 12 klasių baigęs žmogus.

Henrikas Ibsenas (1828-1906) pjesę „Laukinė antis“ parašė XIX amžiaus pabaigoje. XXI a pradžioje ją režisavo Oskaras Koršunovas Jaunimo teatre. Tiesa, spektaklis berods buvo pradėtas repetuoti Nacionaliniame dramos teatre, ten turėjo būti ir premjera, bet įvykus konfliktui su teatru ir režisieriui išėjus iš teatro meno vadovo pareigų, laukinė antis išskrido iš Gedimino prospekto ir nutūpė Arklių gatvėje. Beje, buvau spektaklyje pirmą jo rodymo dieną ir pasigedau nusilenkti neišėjusio režisieriaus!

Nežinau, kokius aktorius režisierius buvo pasirinkęs Nacionaliniame dramos teatre, tačiau Jaunimo teatro spektaklio sąstatas yra tiesiog puikus. Aktorių ketvertas – Donatas Želvys ir Valentinas Novopolskis, taip pat Aušra Pukelytė ir Inga Juškevičiūtė tą vakarą sukūrė išskirtinius personažus. Klasikinis psichologinis teatras, kokį šiandien ne kasdien pamatysi ir kokio kartais tikrai pasiilgstu.

Apie turinį daug nepasakosiu – 1884 metais parašytą pjesę per gerą valandą ar dvi perskaityti galite internete esančioje dramų talpykloje www.dramustalcius.lt. Pasakysiu tik tiek, kad joje telpa daug kas: dviejų šeimų drama, daug metų besitęsiančios nuoskaudos, psichologinės manipuliacijos, vyro ir moters santykiai, neištikimybė ir meilė, draugystė ir prieraišumas, tėvo ir dukters santykiai, statuso klausimas ir t.t.

Spektaklio trukmė yra keturios valandos, o pertrauka – viena.

Vienintelis dalykas, kas man nepatiko – pasirinkta sėdėjimo vieta. Pirkau bilietą antroje eilėje pirmoje vietoje, taigi, sėdėjau pačiame salės šone ir dėl šios priežasties negalėjau 100 procentų stebėti veiksmo scenoje. Scenografija buvo sukonstruota taip, kad scena turėjo antrą planą, o joje buvo rodomos vaizdo projekcijos ir kartais veiksmas vyko tame antrame plane. Aš, sėdėdama šone, viso to nemačiau, galėjau tik įsivaizduoti, kas, kada ir kaip vyksta. Labiausiai gaila, kad nepilnai mačiau finalinę – šūvio sceną, kurios metu nušaunama ne laukinė antis, o mažoji šeimos mergaitė, absoliučiai meistriškai savo vaidmenį suvaidinusi Inga Juškevičiūtė. Alio, Auksinių scenos kryžių balsuotojai, koks jūsų telefonas? Noriu padiktuoti aktorės pavardę geriausiam moters vaidmeniui.

Visai gali būti, kad po spektaklio laukdama palto prie rūbinės girdėjau komentarus „buvo nuobodu“, „tikėjausi daugiau“, bet praleidau juos pro ausis. Nes man nebuvo nuobodu ir gavau daugiau, negu tikėjausi.

Kam rekomenduoju? Oskaro Koršunovo gerbėjams, mėgstantiems klasikinį, psichologinį teatrą su daug teksto, su įtampa ir tragiška baigtimi. Henriko Ibseno dramų fanams. Jaunimo teatro mėgėjams. Pavargusiems nuo madingų XXI amžiaus temų teatre.

Kam nerekomenduoju? Iki šiol besilankiusiems tik pramoginiame teatre ir mėgstantiems komedijas. Manantiems, kad „geras“ spektaklis turi trukti iki 2 valandų. Nesuprantantiems lietuviškai.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2025-10-01

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

ŠVENTOJI

28 Sekmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo režisuotas monospektaklis „Šventoji“ yra įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018) romano „Marija Egiptietė“ (2002 m.). Knygoje pasakojama apie IV a. Aleksandrijoje gyvenusią ir kartu su piligrimais į Jeruzalę keliavusią parsiduodančią moterį.
Eglė Jackaitė monospektaklyje interpretuoja, o ne atpasakoja šios knygos siužetą, nors Jasukaitytės knyga viso vaidinimo metu guli ant scenos vidury pastatyto stalelio ir aktorė ją ne kartą paima į rankas, varto, cituoja.

Monospektaklis susideda iš dviejų dalių. Antroje dalyje aktorė nieko nevaidina, o pasakoja spektaklio sukūrimo istoriją, savo nelengvos vaikystės epizodus, studijų laikus, tai, ką jai davė psichoterapijos lankymas ir kaip ji jaučiasi šiandien.

Spektaklis labai moteriškas, kaip pati Eglė jame sako, skiriamas visoms moterims, patyrusioms prievartą.

K – kaltė
G – gėda
B – baimė

Šiuos jausmus patiria daug moterų, nešiojasi lyg kuprą, kuri, atrodo įaugusi į tave ir nieko čia nepadarysi. K / G / B šaknys dažnai slypi ankstyvoje vaikystėje, kurią vargiai beprisimeni. Užaugus ir patyrus patyčias, priekabiavimą, prievartą kaltini ne kaltąjį, o save. Jautiesi kalta, kad tavo lūpos raudonos, sijonas per trumpas, kai tavimi pasinaudoja stipresnis, galingesnis. Praėjus trisdešimčiai metų norisi apsikabinti save, tą mažą mergaitę, nežinančią, kas yra motinos meilė ir per greitai suaugusią. Pasakyti jai: „Apkabinu tave, viskas bus gerai…“

Sėdėjau salėje pirmoje eilėje, todėl labai aiškiai mačiau aktorės ašaras, virpulį, stringančius gerklėje žodžius.

Meistriškas aktorės vaidmuo, už kurį negailėdama skirčiau visus įmanomus aktorinius apdovanojimus. Už drąsą, aktorinį talentą ir gebėjimą scenoje subtiliai atvaizduoti nesubtilius dalykus – kūno pardavimą, alkoholizmą.

Spektaklį pristato Oskaro Koršunovo teatras ir jis rodomas įvairiose Lietuvos sccenose, daug keliauja po Lietuvą. Bilietai išgraibstomi akimirksniu. Man pasisekė nusipirkti bilietą į šį spektaklį, rodomą festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje.

Be pertraukos rodomas spektaklis trunka maždaug 1 val. 20 min.

Pasibaigus jam ir einant link rūbinės, mačiau daug ašarą braukusių žiūrovių. Patikėkit, retas atvejis šiandieniniame teatre, kai spektaklis sujaudina iki ašarų.

Linkiu pamatyti ir pajausti spektaklį. 

***

Spektaklio premjera: 2024 11 24

Išsamiau“ www.okt.lt

Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS

06 Ketvirtadienis Kov 2025

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Tai buvo ketvirtą kartą mano pamatytas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Spektaklio išvakarėse dar nežinojau, kad eisiu į jį. Kitą dieną turėjau savanorystės mokymus, diena kaip ir buvo suplanuota. Bet ryte dar gulint lovoj pamatau feisbuke vienoj bilietų išpardavimo grupėj, kad parduodamas bilietas į „Išvarymą“ tai pačiai dienai už 35 eurus. Žinau, kad bilietai į šį spektaklį dabar kainuoja nuo 50 iki 90 eurų, tad pasinaudojau proga nučiupti pigiau pasiūlytą bilietą ir vakare jau sėdėjau 13 eilėj ir 13 vietoj.

Nė kiek neperdėsiu, kad tai yra spektaklis-legenda. Tai liudija spektaklio ilgaamžiškumas, greitai dingstantys bilietai (net ir kainuojantys neregėtus Lietuvos teatrams pinigus) ir neperseniausiai paskelbta naujiena, kad Marius Ivaškevičius pagal šį spektaklį rašo trilogiją, pirmoji knyga „Išvarymas. Londono adata“ jau pasirodė. Beje, pjesę „Išvarymas“ aš skaičiau, knygelė tokio mažumo ir plonumo, kad įveiktų net pirmokas. Bet, aišku, to nerekomenduoju, nes knygoj, kaip ir spektaklyje, labai daug keiksmažodžių.

Labai įdomu matyti, kaip spektaklyje laikui bėgant keičiasi aktoriai. Pagrindinių aktorių pasikeitimą (Ainį Storpirštį ir Moniką Vaičiulytę pakeitė Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė) mačiau savo akimis, kai naujoji pora vaidino savo pirmą kartą. Šįkart spektaklyje irgi buvo naujienų – Edį vaidinusį Martyną Nedzinską pakeitė Laurynas Jurgelis, o Olgą dabar vaidina Greta Petrovskytė, pakeitusi Elzę Gudavičiūtę. Tik Vandalas likęs tas pats – jau keturiolika (!) metų Marius Repšys. Jo personažas gal fiziškai nebe toks pats (špagatų ir opa, opa, aukštyn-žemyn buvo mažiau), tačiau daug buvo kalbų, interaktyvumo su žiūrovais, kurie ne mažiau žavūs ir paveikūs.

Gyvos muzikos trupė viso spektaklio (beveik 6 valandos) metu – didelis spektaklio bonusas. Nors man ausyse dar skamba pirmais metais spektaklyje dainavęs Saulius Prūsaitis su „Happyendless“.

Spektaklis yra apie pirmosios po nepriklausomybės atgavimo emigrantų kartos, vykusios „užkariauti“ Londono, likimus: važiavę laimės ieškoti vieni jų prasigėrė, kiti ištraukė laimingesnę kortą. Kalbos nemokėjimas, pasų vagystė, juodi darbai ir nakvojimas po tiltais. Taip buvo. Ir, kas žino, gal ne tokiu mastu, bet, manau, yra ir šiandien.

Juokino, graudino, gainiojo galvoj mintis – šis spektaklis yra iš tų, kurie nepalieka abejingų. Ir kaip rašiau iš karto po spektaklio instagramo storiuose, turiu nuojautą, kad pamatysiu jį ir penktą kartą.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2011-12-22

Apie spektaklį: www.teatras.lt

Marius Ivaškevičius. Kantas

15 Antradienis Spa 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Tai ne spektaklis. Tai spektaklio eskizas. Tikrasis spektaklis gali būti sukurtas jau kitąmet. Tad jūs, mieli žiūrovai, galite elgtis laisvai. Norite – filmuokite, norite – fotografuokite. Gal net į sceną galite išeiti, jei labai norite. Panašiai tokį monologą (perpasakoju iš atminties) prieš spektaklio „Kantas “ eskizą Vilniaus mažajame teatre pasakė į sceną išėjęs režisierius Oskaras Koršunovas.

Prieš kelerius metus, kai pasaulį buvo apėmusi pandemija, 2013 metais Mariaus Ivaškevičiaus parašytos pjesės skaitymus Oskaro Koršunovo teatras surengė virtualioje Zoom platformoje. Žiūrėjau tąkart pjesės tiesioginį skaitymą, po to buvo trumpas aptarimas. Detalių iš ano karto daug nepamenu, tik tai, kad pjesė apima vieną Imanuelio Kanto (1724–1804) gyvenimo dieną ir veiksmas vyksta jo namuose. Beje, šiais 2024 metais, yra minimos I. Kanto 300-osios gimimo metinės. Jam buvo skirtas ne vienas renginys įvairiose Lietuvos kultūros įstaigose.

Vilniaus mažajame teatre spektaklio „Kantas“ eskizas buvo pristatytas dar metų pradžioje. Nebuvau premjeroje ir stebėjausi, kad labai jau mažai atsiliepimų buvo viešojoje erdvėje po pirmųjų jo rodymų. Dar pagalvojau, ar ta tyla reiškia, kad spektaklis toks blogas, kad niekas nieko nerašo nenorėdamas įžeisti kūrėjų, ar tiesiog laukiama tikrojo spektaklio pastatymo, o tarpinis eskizas neaptarinėjamas.

„Kanto“ trukmė yra pusantros valandos, pertrauka nenumatyta. Vaidina aktoriai Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė. Sunku nuspėti, kaip galėtų atrodyti tikrasis spektaklis, nes eskizas lieka eskizu. Nelabai kažką kritiško ir apsimoka pasakyti, nes spektaklis dar tik kuriamas, eskizas nėra konstanta. Tai, ką mačiau, yra kažkas tarpinio tarp absurdo, ironijos ir kičo. Krentantys nuo galvų perukai, garsus tarno perdimas, improvizacijos teatro pasirodymus primenantis repavimas, – pavieniai nusijuokimai spektaklio metu girdėjosi šen bei ten, nors aš asmeniškai progos nusijuokti taip ir nesulaukiau. Nors spektaklis buvo trumputis, iš jo išėjo bent keli žiūrovai.

Atšalus orams grįžta mano mėgstamiausia „rubrika“ – nugirsti kitų žmonių žodiniai pasidalijimai apie spektaklį belaukiant paltų prie rūbinės. Tai šįkart parsinešiau tokį: „Nu va kaip faina buvo, ar ne? Toks atpalaiduojantis spektaklis, be įtampos“. Nežinau, nežinau, ar tokiu komplimentu būtų patenkinti spektaklio kūrėjai.

Kam rekomenduoju? O. Koršunovo ir M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjams. Norintiems trumpo, greito vakaro teatre. Ieškantiems pramogos, kurioje dalyvauja geriausi Vilniaus mažojo teatro aktoriai.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį, intelektualų teatrą, mąstantiems, ieškantiems teatre prasmės.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2024 -02- 21

Išsamiau: www.vmt.lt

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

M.Ivaškevičius RUSIŠKAS ROMANAS

02 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

„Tai ką, pamatėm madingiausią šio sezono spektaklį,“ – konstatavo mano draugė, kai 22.35 val. pasiėmėme paltus iš Lietuvos rusų dramos teatro rūbinės. Tikra tiesa. Kai spektaklį kuria du Lietuvos kultūros vandenynų banginiai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas – spektaklis yra pasmerktas, kad apie jį būtų kalbama ir rašoma. O kai jame vieną svarbų vaidmenį atlieka žinoma aktorė, dainininkė ir TV projektų komisijos narė, socialiniuose tinkluose turinti beveik 100 000 fanų (feisbuke – 25 000 ir 50 000 instagrame), spektaklio žinomumas auga kaip ant mielių.

2018-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marius Ivaškevičius tapo „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ – taip tiksliai skamba formuluotė.  Pirmą kartą spektaklis buvo pastatytas Rusijoje (rež. Mindaugas Karbauskis) ir gavo „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias 2017 metų užsienio spektaklis. Lietuvoje Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera Rusų dramos teatre įvyko 2018 metų rudenį. „Rusiškas romanas“ rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais, trunka beveik 4 valandas (įskaičiavus pertrauką). Mokykloje mokiausi rusų kalbos, bet Levą Tolstojų vaidinantis Valentinas Novopolskis tiesiog bėrė monologus, tad teko skaityti lietuvišką vertimą, kad spėčiau sekti veiksmą scenoje. Jeigu iš anksto žinote, kad prireiks subtitrų, pirkite bilietus nuo maždaug penktos eilės, taip jie bus geriau matomi. Mes sėdėjome antroje, tad reikėjo sėdėti užvertus galvas ir į pabaigą jau paskaudo sprandą.

Spektaklyje pagrindinius herojus (išskyrus minėtąjį Valentiną Novopolskį) vaidina du aktorių sąstatai. Vakar mums iškrito tokia korta: Tolstojaus žmoną Sofją Tolstają vaidino Nelė Savičenko (iš anksto jai skiriu visus „Auksinius kryžius“, mano manymu, tai geriausias metų moters vaidmuo), Aną Kareniną – Inga Jankauskaitė, o Čertkovą – Vytautas Anužis.  Būtinai norisi paminėti spektaklio dailininkę Iriną Komissarovą, kompozitorių Antaną Jasenko ir vaizdo projekcijų autorių Miką Žukauską.

id_59602

Nesiveliant į ilgus išvedžiojimus (visada stebiuosi, kaip teatro kritikai sugeba prirašyti penkis lapus visokio ššš… ir nepasakyti esmės, tai koks gi ir apie ką gi tas spektaklis), priminsiu, kad „Rusiškas romanas“ pasakoja rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828 – 1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – rašytojo žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas, tapus genijaus žmona.

Vientisos dermės, gana klasikinis pastatymas man neprailgo, nors per pertrauką nesulaukę pabaigos namo išėjo tikrai ne vienas ir ne penki žmonės (girdėjau vieną porą teisinantis kitai: „Viskas gerai, bet tokius spektaklius ne penktadieniais po sunkios darbo savaitės žiūrėti“). Tarp kitko, antroji spektaklio dalis man buvo stipresnė už pirmąją.

Kiek spėjau pastebėti, mes tikrai ne vienintelės per pertraukas kalbėjome lietuviškai. Smagu, kad lietuviai atranda Rusų dramos teatrą. Pasižadėjau sau, kad ir aš nuo šiol dažniau užmesiu akį į šio teatro repertuarą.

Ir taip, madingiausią šio sezono spektaklį pamačiau. Ach, och, uch nepatyriau, bet jeigu klaustumėte, ar verta pamatyti, sakyčiau – taip.

***

M.Ivaškevičius „Rusiškas romanas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2018.09.15

Daugiau apie spektaklį – www.lrdt.lt

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

M.Ivaškevičius. IŠVARYMAS

03 Sekmadienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man nepatinka, kad vasarą teatrai atostogauja. Jeigu būtų mano valia, jie atostogautų žiemą, kai šalta, tamsu, niūru ir vakarais nelabai norisi kelti kojos iš namų. Vasarą vakarai ilgi ir malonūs, o kai prasidėjus vasaros atostogoms vaikai išvažiuoja pas senelius, aš, pavyzdžiui,  kas antrą vakarą eičiau į spektaklius. Na, bet yra kaip yra. Čia šiaip sau. Intro. Patikėkite, rašyti apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę nėra lengva. Čia panašiai kaip rašyti apie krepšinį ar Sabonį. Visi viską žino, matė, turi savo nuomones ir nieko naujo nebepasakysi.

Spektaklio premjera Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko 2011 metų gruodžio 22 dieną ir nuo tada jis tapo populiariausiu (spėju), lankomiausiu (žinau), brangiausiu (na, beveik) spektakliu. Tais pačiais metais šis spektaklis gavo net 6 Auksinius kryžius – prestižiškiausius Lietuvos teatro apdovanojimus. 5 valandų ir 30 minučių trukmės “Išvarymas“, turintis 2 pertraukas, baigiasi tada, kai darbą Vilniuje jau baigia ir troleibusai, tad reikia gerai pagalvoti, kaip po jo reiks grįžti namo. Spektaklį pirmą kartą mačiau 2014 metais, ir didžiausią įspūdį tąkart jame paliko Vandalą vaidinantis Marius Repšys. Atrodė, kad tas vaikinas buvo pagimdytas būtent šiam vaidmeniui. Wow efektą sukėlė ir viso spektaklio metu gyvai atliekama Sauliaus Prūsaičio muzika.

Šią vasarą feisbuko naujienos (folowinu ne vieną lietuvių aktorių, kuris leidžiasi būti sekamas) pranešė, jog iš spektaklio pasitraukia du pagrindiniai jo aktoriai – Beną vaidinantis Ainis Storpirštis ir Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė. Priežastis paprasta – Ainis turi naujų darbų, kuriems nori atiduoti visą laiką ir širdį, o šiuo savo šešerius metus vaidintu personažu jau pasakė viską, ką galėjo. Birželio mėnesio pabaigoje buvo numatyti du “Išvarymo“ spektakliai – viename paskutinį kartą vaidino “senieji“ aktoriai, o kitame – juos pakeisiantys “naujieji“. Tai ir buvo man paskata vėl ateiti į “Išvarymą“. Mano matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė. Spektaklyje vaidina didžioji dauguma Nacionalinio dramos teatro aktorių, kurie per šitiek metų šiame spektaklyje yra taip “susigroję ir susivaidinę“, kad, man atrodo, be vargo spektaklį suvaidintų ir dingus šviesoms, ir sugedus mikrofonams.

Nors Kęstutis Cicėnas išoriškai labai primena savo pirmtaką Ainį Storpirštį, tačiau savo pirmą kartą “Išvaryme“ jis suvaidino savaip, cicėniškai. Mano manymu, elegantiškiau, rafinuočiau, paslaptingiau ir… įdomiau. Gailei Butvilaitei kažko pritrūko. Gal pasitikėjimo savimi, gal įžūlumo. Mane erzino nelietuviškos priegaidės jai kalbant, bet daug metų užsienyje gyvenusi aktorė tikrai labai stengėsi. Ji išoriškai irgi labai primena savo pirmtakę, bet būtų gerai, kad nenorėtų jos atkartoti. Vandalas (aktorius Marius Repšys) vienu metu man pasirodė praradęs saiką. Niekam ne paslaptis, kad šiame spektaklyje aktoriai mėgsta improvizuoti, bet vienas Vandalo solo man buvo per ilgas, per lėkštas ir per nejuokingas. (Tarp kitko, jei sutrumpinus juokelius apie šį ir aną galą, gal spektaklis sutrumpėtų tiek, kad į paskutinį troleibusą dar būtų galima spėti?)

Apie ką spektaklis? Apie lietuvius, išvykusius laimės ieškoti į Londoną. Čia juos, nelegalus, apgauna, ir nuo šiol kiekvienas turi kovoti už savo išlikimą. Kas jų laukia svetimoje šalyje? Ar galima prarasti viską, bet neprarasti žmogiškumo?

Spektaklis yra N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Labai daug. Beje, kažkada buvau parsinešusi šią M. Ivaškevičiaus pjesę iš bibliotekos. Lapuose išguldyti keiksmažodžiai atrodo dar baisiau. Spektaklis nėra baisus, jis yra sukrečiantis. Nepaliekantis abejingų, priverčiantis šlykštėtis, stebėtis, juoktis, gailėtis. Įspūdis po spektaklio išlieka tikrai labai stiprus, todėl nieko keisto, kad gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas ir į spektaklį ateina tie žiūrovai, kurie apskritai pirmą kartą ateina į teatrą.

Bilietai į spektaklį greitai išperkami, todėl labai nesnauskite, jei norėsite eiti. Turiu nuojautą, kad ir aš dar į jį eisiu.

***

Marius Ivaškevičius “Išvarymas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera – 2011. 12. 22

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje

2 dublis: M. Gorkis. DUGNE

10 Penktadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.

Maksimas Gorkis. DUGNE

22 Trečiadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kaip tau patiko spektaklis? Po vakar aplankyto O.Koršunovo spektaklio „Dugne“ šiandien šį klausimą girdėjau kelis kartus. Pasakyti atvirai? Ogi labai skaudėjo galvą po spektaklio. Jis toks, na, kažkoks sunkiai nupasakojamas. Labiau išjaučiamas. Apdujinantis ir galvą sprogdinantis.

Pažintį su spektakliu pradėjau prieš kokį mėnesį, kai iš bibliotekos parsinešiau Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Knygoje autorė kurį laiką keliavo su Oskaru Koršunovu, jo teatru ir aprašė spektaklių „Dugne“, „Žuvėdra“, „Miranda“ ir kt. gimimą. Jau tada supratau, kad du iš jų – „Dugne“ ir „Žuvėdra“ – noriu pamatyti.

Tačiau kadangi OKT teatras privatus, šiuos spektaklius rodo retai ir mažai žiūrovų talpinančioje erdvėje Ašmenos g. 8, bilietai labai nepigūs. Pavyzdžiui, į spektaklį „Dugne“ kainuoja po 20 eu, į „Žuvėdrą“ – po 30 eu. Todėl nusprendžiau, kad eisiu ne iš karto – turiu kurį laiką būti gera ir nusipelnyti tų bilietų.

Valandos su trupučiu trukmės spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę rodomas nuo 2010 metų. Jei į OKT teatrą Ašmenos gatvėje eisite pirmą kartą, išeikite iš namų anksčiau, nes galite ir praeiti pro šalį, jo nepastebėję. Atskiro žodelio nusipelno teatro rūbinė/prieškambaris. Kadangi ji/jis didumo sulig kišene, visi prieš spektaklį atėję žmonės sunkiai sutelpa. Toks silkės ankštoje statinėje jausmas. Jei turite klaustrofobijos požymių, ateikite tiesiai į spektaklį, o ne likus pusvalandžiui iki jo.

Pati M. Gorkio pjesė turi 4 veiksmus, tačiau „Dugne“ sukurtas pagal paskutinįjį. Nors spektaklis yra apie visišką “dugną“ ir žmonių degradaciją, man jis iš tiesų pasirodė apie žmogiškumą. Bet apie viską iš eilės.

Įeinančius į salę žiūrovus pasitinka už stalo sėdintys aktoriai. Sveikintis? Šypsotis? Apsimesti, kad tau tai nerūpi? – Bet kokiu atveju nejauku… (Įdomu, o kaip jiems? O jei pamato ateinant pirmąją meilę? Nekenčiamiausią kaimyną? Premjerą? Vaiko mokyklos auklėtoją? (..)

Visi spektaklio „Dugne“ veikėjai – degradavę, nusigėrę užribio žmonės. ŽMONĖS. Šis žodis spektaklyje buvo kartojamas dažniausiai. Ir aktorių lūpomis, ir citatose švieslentėje ant sienos. Žmogus – tai daugiau negu valgymas ir gėrimas. Alkoholikas – irgi žmogus. Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Žmogui nereikia gailesčio, jam reikia pagarbos.

Satinas (aktorius Dainius Gavenonis) – spektaklio centre. Jam iš dešinės – Baronas (aktorius Darius Meškauskas). Kairėje – geraširdis kailiadirbys Bubnovas (aktorius Julius Žalakevičius). Spektaklio pabaigoje pasikarsiantis Aktorius (aktorius Darius Gumauskas) pratrūksta, nes neįstengia prisiminti savo mėgstamiausio eilėraščio pradžios. Užtat jau miręs, spektaklio epiloge, sklandžiai beria tekstą iš „Hamleto“. Nastia (aktorė Rasa Samuolytė) prisimena savo pirmąją meilę, pasimatymus su prancūzu, kurio prototipą pamato sėdint tarp žiūrovų ir čia pat užkalbina. Kvašnia (aktorė Nelė Savičenko) sako nenorinti tekėti už Medvedevo (aktorius Rytis Saladžius) ir prisimena mirusį vyrą, kuris ją lupo kiekvieną dieną. „O jus vyras muša? Ne? Tai dar muš!“, – pareiškia pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei.

Dabar kai pagalvoju, mano galvos skausmą ir sukėlė tas nuolatinis aktorių bendravimas su publika, kreipimasis, siūlymas išgerti (norinčių atsirado ne vienas). Pirmoje eilėje per vidurį sėdėjęs vidutinio amžiaus žiūrovas su dideliu pilvu ir violetiniu megztuku per visą spektaklį teksto susakė daugiau, negu kai kurie aktoriai. Jis kalbėjo ir paklaustas, ir neklaustas, tiesiog, kai po aktorių monologų atsirasdavo pauzė. Vieną kartą net pagalvojau, gal jis čia pasamdytas? Nors ne, negali būti.

Kai Satinas pakėlė taurę už žmogiškumą ir paklausė salės, kas su juo išgers, Violetinis, aišku, vėl pasisiūlė. Dainius Gavenonis meistriškai vystė su juo dialogą, neleisdamas pernelyg įsismarkauti, bet ir neišjuokdamas jo. Paaiškėjo, kad vyras į spektaklį atėjo su moterimi, su kuria susipažino internetu. Automobilio nevairuoja, todėl išgerti gali. Išgėręs bruderšaftą su aktoriumi, jis atsisėdo į savo vietą. Tiesa, po kelių minučių pašoko nuo kėdės ir aktoriams iš po nosių paėmė ant stalo gulėjusių traškučių. „Reikia užkąsti“, – paaiškino jis. Komedija visiška. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokiomis akimirkomis jaučiasi aktoriai, ir koks nepatogus yra toks režisūrinis sprendimas. Man tas Violetinis žiūrovas pasirodė supainiojęs sales – vietoj agitbrigadų pasirodymo „Juokis“ atėjo į Oskaro Koršunovo teatrą.

Tačiau gal toks ir yra spektaklio „Dugne“ sumanymas? Ištrinti ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp realybės ir įsivaizduojamo, tarp to, kas „normalu“ ir „nenormalu“.

Viso spektaklio metu buvo geriama. Daug. Prisiekiu, kartą pajaučiau alkoholio kvapą.

„Dugne“ mane paveikė. Stipriai. Spektaklį mačiau vakar, o šiandien jau nusipirkau bilietą į jį po mėnesio. Gi turiu sugrįžti ir pamatyti, ar ir vėl jame bus Violetinis. Susitikim „Dugne“.

***

Maksimas Gorkis “Dugne“
Režisierius Oskaras Koršunovas
Premjera 2010 spalio 22 d.
Daugiau apie spektaklį OKT teatras