Išėjusi ryte į darbą, prisiekiu, nežinojau, ką veiksiu vakare. Tik žinojau, kad kažką veiksiu tikrai, nes kai vaikai atostogauja pas senelius, neveikti nieko būtų nuodėmė. Kaip neretai nutinka, per pietų pertraukėlę pirštai patys ėmė „goglinti“: teatras/ šiandien/ spektaklis. Pasirinkimas sustojo ties vakare Jaunimo teatre rodomu Algirdo Latėno spektakliu „Trys mylimos“. 2013 metais pastatytas spektaklis yra vienas lankomiausių Jaunimo teatre. Pamenu, prieš kelerius metus atėjusi prie kasos atsiimti rezervuotų bilietų į vaikiškąjį „Kakė makė“,  bandžiau ekspromtu nusipirkti ir į  spektaklį „Trys mylimos“. Bilietų nebuvo. Šįkart surizikavau. Kai atpėdinau prie kasos, kasininkė pasitikslino: „Skambinot pasiteirauti?“. Sužinojusi, kad ne, bandė truktelėti per dantį: „Jūs ką, optimistė?!”. „Na, taip, – sakau, – optimistė“. Kasininkė nusijuokė ir iš po prekystalio tik šast 2 bilietus. Po 10 eurų, kai šiaip visi išparduotieji buvo po 15. Esą čia aktorius atnešė juos grąžinti paskutinę minutę, tai ir nuolaida priklauso. Žodžiu, nusisekė visai neblogai, ir taip optimistiškai nusiteikusi įžengiau į Jaunimo teatro salę.

Žemaitės apsakymo „Trys mylimos“ siužetas yra paprastas kaip dvi kapeikėlės: samdinys vilioja tris moteris vienu metu – našlę šeimininkę ir dvi jos dukteris. Aišku, nė vienos nemyli, o pasipinigavęs iš jų planuoja su tikrąja mylimąja Barbele pabėgt toli, toli. Žemaitės kūrinyje galima įžvelgti autobiografinių motyvų – ji pati, būdama šešiasdešimties metų, įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnį vyrą, kuris… vedė jos dukterį! Negana to, prieš tai piršosi josios dukteriai, taigi, Žemaitės anūkei. Santa barbara, ne kitaip.

Nacionalinės senosios dramaturgijos pastatymai, kuriuos mačiau paskutiniuoju metu – „Tamošius Bekepuris“  (Cezario Graužinio trupė)  bei „Dėdės ir dėdienės“ (Mažasis teatras) manęs visiškai nesužavėjo. Jei pasakius tiksliau – nuvylė. „Trys mylimos“ iš šios trijulės patiko labiausiai. Visų pirma – dėl lietuviškųjų tarmių, kurios spektaklyje skamba 2 valandas ir 30 minučių, tiek, kiek trunka pats spektaklis. Gaspadinė, kurią vaidina Nijolė Narmontaitė, kalba žemaitiškai. Vilioklis Liudvikėlis, kurį vaidina Nerijus Gadliauskas, prabyla aukštaitiškai. Na, o abi dukterys kalba suvalkietiškai ir dzūkiškai.

Spektaklyje yra ir muzikinių intarpų. Pirmoje spektaklio dalyje jie atrodė šiek tiek „pritempti“, na, o antroje dalyje skambėjo visai organiškai.

Šiek tiek nuliūdau, kad spektaklyje nevaidino Neringa Varnelytė, kuri paprastai įkūnija droviąją seserį. Šįkart ją vaidino Jonė Dambrauskaitė. Užtat drūtoji sesuo (aktorė Giedrė Giedraitytė) davė iš peties. Jos duetas su peršamuoju jaunikiu (aktorius Gediminas Storpirštis) buvo labai taiklus ir linksmas.

Jaunimo teatre publika paprastai skiriasi nuo Nacionalinio dramos teatro, Mažojo teatro ar Menų spaustuvės. Kiek ateinu į šį teatrą, tiek matau besigrupuojančių žmonių būrius. Prie rūbinės atsiimdami paltus jie vienas pas kitą tikslinasi, kur stovi jų laukiantis autobusas. Nežinau, ar provincijoje gyvenantys teatro mėgėjai iš įpročio mėgsta Jaunimo teatrą ar pats teatras turi kažkokias ypatingas grupių viliojimo tradicijas.

Dar atskiro pagiriamojo žodžiu nusipelno Ringaudo Karvelio fotografijų paroda, veikianti Jaunimo teatro fojė. Penkis dešimtmečius aktorius fotografavo savo kolegas užkulisiuose ir scenoje, ir to rezultatus apžiūrėti galima prieš spektaklį ar per pertrauką.

Ar eičiau antrą kartą į „Tris mylimas“? Kažin. Ar džiaugiuosi nuėjusi vakar? Taip!

Režisierius: Algirdas Latėnas

Premjera: 2013 m. spalio 12 d.

Daugiau apie spektaklį: Jaunimo teatro puslapyje