Vakar teatre nebuvau. Spektaklį, apie kurį rašau, mačiau lygiai prieš savaitę. 7 dienos. Tiek mąsčiau, rašyti apie jį ar nerašyti, o jei rašyti – ką rašyti?

Improvizacijų teatras „Kitas kampas“ visiems žinomas iš savo teatrinių improvizacijų. Apie jas esu rašiusi ir aš. Ateini į Mažąjį teatrą, ten scenoje tave pasveikina Kirilas Glušajevas, liepia padaryti bendrą mankštelę (susikabinam su kaimynu iš kairės už rankų/kaimynui iš dešinės pamasažuojam nugarą ir t.t.), o tada kuriami skirtingi etiudai, kuriems temą ir veikėjus pasufleruoja žiūrovai salėje.

Spektaklis „Durys“ yra šiek tiek kitoks, negu esame įpratę. Jame pusantros valandos aktoriai ne vaidina etiudus, o kuria vientisą spektaklį čia ir dabar. Temą vaidinimui pasufleruoja sėdintys salėje. Kai Kirilas paklausė, kaip turėtų vadintis jų šiandieninis spektaklis, pirmose eilėse sėdintis garsiakalbis žiūrovas užrėkė „Trauklapis“. Taigi, spektaklis virto spektakliu, kurio pavadinimas „Trauklapis“.

Jei atvirai, nežinau, kiek ten aktoriai improvizavo, kiek siužetą buvo aptarę iš anksto ir įvilko į pasiūlytą temą. „Trauklapis“ tapo spektakliu apie Molėtų rajone gyvenantį ir augalininkystę plėtojantį Leoną, kuriam senas draugas, dabar gyvenantis Kolumbijoje, atsiunčia kažkokių sėklyčių. Leonas jas užaugina, pasirodo, kad jos išauga į augalą, kuris padeda nuo įvairių problemų – blogos nuotaikos, nemigos. Kai draugas iš Kolumbijos atvažiuoja į Lietuvą pasiimti kanapių derliaus, jo neranda, nes gerasis kaimietis viską jau išdalijęs. Toliau veiksmas tapo tokiu chaotišku, kad nelabai moku ir atpasakoti. Bet finale  buvo „kraujo“ ir „bučinių“. Kažkas sėdo į kalėjimą, o kažkas susilaukė kūdikio.

Kadangi esu buvusi gal kokiuose 5 ar 6 „Kito kampo“ pasirodymuose, darau išvadą, kad palyginus su įprastais pasirodymais, toks vientisas improvizuojamas spektaklis nėra labai juokingas ir nebūtinai gali pasisekti. Juk, neslėpkim, žiūrovai į „Kitą kampą“ ateina tikrai ne verkti ir ne gyvenimo prasmės ieškoti. Jie ateina pasijuokti. Juk ir „Kito kampo“ šūkis – „Ieškome žiūrovų, kuriuos veža humoras“ ir “Ateikite. Bus linksma“. „Durys“ yra toks spektaklis, kurį, manau, patiems aktoriams smagiau kurti, negu trumpus etiudus. Juk išlaikyti siužeto intrigą, nenusivažiuoti į lankas tikrai nėra paprasta. Tai reikalauja didelio meistriškumo. O „Kito kampo“ aktoriai yra savo žanro meistrai ir mėgsta iššūkius. Tačiau žiūrovui toks realiu laiku kuriamas spektaklis nėra toks patrauklus, kaip įprastos improvizacijos. Gi spektaklio tema gali pasirodyti neaktuali, neįdomi, įžeidžianti. Pagaliau – tai prailgsta, sunku išlaikyti įtampą ir kyla pavojus nusivaidinti.

Jau kuris laikas „Kito kampo“ teatro trupę yra papildę jaunieji aktoriai, tačiau spektaklyje dviem pirmais smuikais grojo senbuviai – Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas. Dmitrij Golovanov scenoje dovanojo gyvą muziką, Kiril Glušajev bandė suvaldyti tai, kas vyksta scenoje, apjungdamas visa į vienį.

Prieš kelias dienas išgirdau dar vieną naujieną – „Kitas kampas“ pristato ir trečią formatą – improvizacijų dvikovas. Išbandę etiudus, vientisą spektaklį, jie imasi dar nebandyto dvikovų žanro. Tai ką, kaip sakoma, laukite tęsinio. Nemanau, kad ištversiu nenuėjusi.

***

Kitas kampas gyvena feisbuke, ieškokite Kitas kampas.