Spektaklis, skirtas Jaunimo teatro 60-mečiui. Atrodo, kad jau pakankama proga nusipirkti bilietą į spektaklį. Tokie jubiliejai teatruose nutinka ne kasdien. Bet bilietą nusipirkau ne iš karto. Vis užsukdavau į teatro puslapį, paskaitydavau aprašymą ir išeidavau iš jo. Na, niekaip nekabino, nors tu ką… Likus porai dienų iki premjeros visgi bilietą nusipirkau. Ir labai nustebau pamačiusi, kad į premjerinius rodymus bilietai nebuvo išpirkti. Kažin, kodėl?

Spektaklio režisierius – vengras Árpádas Schillingas. Jaunimo teatre jis pastatė „Barbarus“ ir „Autonomiją“. Be to, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kurį laiką buvo rodomas jo „Didis blogis“. Kaip sakė priešpremjeriniuose interviu režisierius, šį kartą jo užduotis buvo leisti aktoriams improvizuoti ir iš daugybės (sakė, kad gal net šimto!) pamatytų aktorių improvizacijų jis atrinko spektakliui vos kelias.

Spektaklyje vaidina beveik trys dešimtys aktorių, kone visa Jaunimo teatro trupė. Rišlaus teksto ir siužeto spektaklis neturi. Jis sudarytas iš skirtingų epizodų, mizanscenų, kurios primena studentų repeticijas. Na, kai dėstytojas suformuluoja studentams užduotį, pavyzdžiui, suvaidinti XX a pradžios mažo miestelio dieną. Ir aktoriai čia pat ima improvizuoti – kas kaimo kvailelį, kas laisvo elgesio moterį, o kas – kareivį, turtuolį ar kitą kokį personažą vaidina. O žiūrovai? Kas jiems belieka, žiūrėti į scenoje vykstantį lengvą chaosą ir stengtis įminti mįslę, kas čia ką vaidina, ką tuo nori pasakyti ir kodėl vietoj įprastų dialogų tėra kažkoks murmesys, šūkčiojimai ir pan.

Kita spektaklio mizanscena skirta jau dabarčiai – scenoje ryškiose spalvose skendi jaunimėlis, suprask – vyksta vakarėlis, kuriame galimai apsvaigę, erdvėje ir laike nesiorientuojantys jaunuoliai. Technomuzika bumpsi, šokio judesiai agresyvėja, įtampa kyla, apima jausmas, kad kažkas bus. Ir tikrai įvyksta – scenoje pastatytame ekrane stambiu planu rodomas kraujais tykštantis vienas veikėjas, kurį, jau mirusį, draugai išneša nuo scenos.

Spektaklis buvo anonsuojamas kaip spektaklis-koncertas. Žinant, kiek talentingų muzikos žmonių yra Jaunimo teatre, tikėjausi kažko ypatingo. Bet neišgirdau. Muzikine prasme neseniai matyti „Barbarai“ penkiom galvom lenkia „Keliaujančius“.

Spektaklis trunka 2 valandas, pertraukos nėra. Buvau pirmą premjeros dieną, salėje buvo laisvų vietų, be to, nesulaukę pabaigos, keli žiūrovai atsistojo ir išėjo vidury veiksmo.

Kažkaip turiu įtarimą, kad jeigu tą vakarą salėje buvo žiūrovų, atėjusių į teatrą po ilgos laiko pertraukos, kitas jų kartas teatre irgi gali būti po ilgos laiko pertraukos. Ir dar turiu įtarimą, kad teatro kritikai šį spektaklį iškels iki padangių. Nes kai neaišku, kas vyksta scenoje, atsiranda proga pasirodyti labai protingu ir pasakyti, kad ten vyko labai didūs ir prasmingi dalykai.

Dievaži, nenoriu nieko įžeisti ir užgauti, bet panašūs spektakliai turėtų būti ne repertuariniai, o rodomi, pavyzdžiui, per Kultūros naktį nemokamai, tarp kitų šimtų to vakaro renginių.

Nenoriu užbaigti labai pesimistiškai, tai papasakosiu apie spektaklio „kaimyną“. Šalia manęs sėdėjo vaikinukas, kuris buvo arba teatro savanoris, arba spektaklio kūrybinės grupės draugas (spėju, nes su kompanija stovėjo ir plepėjo prie durų, o užgesus šviesoms visi puolė ieškoti laisvų vietų atsisėsti). Tai jis keliose spektaklio vietose kikeno, o jam pasibaigus pirmas stojosi ir plodamas švilpė bei šaukė „bravo“.

***

Árpádas Schillingas „Keliaujantys“

Premjera: 2025 05 30

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt