Įvykis, kurio nenorėjau praleisti. Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje. Du spektakliai ir du bilietai mano telefone. Pirmasis pamatytas buvo režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Antrininkas“ (N-16) pagal Loren Ipsen pjesę.

Tiesą sakant, esu sutrikusi dėl faktiškumo, nes nežinau, ar Loren Ipsen yra moteris, ar vyras, ar tai išvis išgalvotas vardas. Ir kas tada yra šios pjesės autorius (-ė)?

Sunkiai galiu nusakyti ir spektaklio žanrą – komedija, tragedija, o gal – drama? Panašu ir į detektyvą. Visko po truputį. Bet tvirtai galiu pasakyti, apie ką spektaklis. Nes siužetas buvo aiškus, jį suprasti padėjo scenoje buvęs pasakotojos (aktorė Inga Mikutavičiūtė) personažas. Pasakojimo motyvas spektaklyje svarbus: titrais ir pasakotojos intarpais, kurie nutraukdavo veiksmą scenoje, žiūrovai buvo supažindinami su pagrindiniais veikėjais ir jų gyvenimo istorija.

2011 metais vieno laikraščio organizuotame aklame pasimatyme, kuris vyksta madingame Londono viešbutyje (geras TripAdvisor įvertinimas), susipažįsta vaikinas ir mergina. Jau tada galima pastebėti, kad jaunuoliai nėra labai standartinio mąstymo. Jiems rūpi daug kas, pavyzdžiui, ar tikrai buvo išsilaipinta mėnulyje? O gal tai tik informacinė migla?

Vaikinas (Pijus Narijauskas) pasakoja buvęs paimtas iš įprastos mokyklos ir perkeltas į prestižinį koledžą, kuriame mokėsi Didžiosios Britanijos princai Viljamas ir Haris. Tam, kad būsimieji karaliai kuo labiau patirtų normalų gyvenimą, buvo surinkti vaikai iš įprastų mokyklų, kad kartu su princais eitų valgyti picų, bendrautų. Pjesės herojus buvo vienas jų. „Ar tu fantazuoji?“, – klausia mergina (Saulė Gotbergė). Gal. O gal ir ne.

Mergina dirba slaugytoja, todėl užklupus kovido pandemijai, jos jėgą ir padarinius pajaučia tiesiogiai. Apskritai, visas veiksmas scenoje yra labai nuoseklus, galima atpažinti paskutinių dešimties metų pasaulio ir Europos įvykius, išgirsti žinomų žmonių vardus.

Dar vienas mistinis epizodas spektaklyje susijęs su poros vaiku. Kurį laiką jo negali susilaukti, tačiau vėliau mergina sūpuoja ant rankų mergaitę. Vėliau veiksme mergaitė beveik neegzistuoja, todėl išėjusi iš spektaklio, dar ilgai mąsčiau, ar tas kūdikis buvo tikras, ar irgi tik sufantazuotas?

 Veiksmas vyksta Londone ir apima keliolika metų nuo poros susipažinimo iki paslaptingos jų abiejų mirties. Prieš pat ją pora kurį laiką nedirbo, neturėjo finansų, ėmė keistai elgtis (sodino narcizų lauką prie namų ir planavo pasaulio perversmą, apie kurį nerišliai pasakojo savo turimai didžiulei auditorijai socialiniuose tinkluose). Nors dėl poros mirties vėliau sklandė įvairiausių sąmokslo teorijų, spektaklio pabaigoje titruose buvo rašoma, jog teatro manymu tai buvo dviguba savižudybė, paveikta psichinės ligos.

Spektaklio „Antrininkas“ trukmė yra 2 val. 15 min. Rodomas be pertraukos.

Amžiaus cenzas – nuo 16 metų, nes spektaklyje be mirties motyvo yra kelios intymios scenos (jas padėjo kurti intymių scenų teatre koordinatorė!)

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje vakar dauguma žiūrovų buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus. Biso po spektaklio nebuvo. Manyčiau, kad spektaklis galėtų patikti jaunesnio amžiaus žiūrovams, kurie pagrindinių veikėjų poroje atpažintų savo laikmečio realijų, gyvensenos detalių, kalbėsenos, elgsenos.

Nors nebūtinai spektaklį rekomenduočiau jauniems. Žmogaus jaunumą ar senumą tikrai ne paso skaičiai lemia.

***

Premjera  – 2025 m. vasario 7,8,9 d.

Išsamiau: https://dramosteatras.lt/shows/antrininkas/