Žymos
atsiliepimai, gudmonaitė, Jaunimo teatras, kalėjimas, kavtaradzė, Lukiškiųkalėjimas, spektaklis, trukmė
Audiospektaklis „Sapnavau, sapnavau“ yra dviejų jaunų, produktyvių ir talentingų kūrėjų – režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės darbas. „Jaunimo teatre“ spektaklis pristatytas 2019 metų pavasarį. Prieš apsilankydama jame, buvau skaičiusi kelis interviu ir atsiliepimus apie spektaklį – pastaruosius rašiusieji nebuvo sužavėti. O mano viena bendradarbė, spektaklį pamačiusi anksčiau už mane, ironiškai konstatavo: „O, dabar jau spektaklius stato be aktorių…“ Tikra tiesa – toks ir yra šis spektaklis – be aktorių. Ir tai nebuvo mano pirmasis matytas spektaklis be aktorių – esu rašiusi apie audiospektaklį „Justiniškės. Vieno buto istorija“. Ten įdomumas buvo tas, kad reikėjo važiuoti į Justiniškes ir spektaklis vyko keistame kažkieno bute. Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ rodomas Jaunimo teatro salėje 99. Gal todėl kurį laiką niekaip neprisiruošiau jo pamatyti, kol nepasitaikė viena palanki proga – festivalis „Sirenos“. Šiemet jų programoje ir pamačiau spektaklį „Sapnavau, sapnavau“, o suintrigavo jo rodymo vieta – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Visai neseniai ištuštėjęs (kaliniai perkelti į kitas įkalinimo vietas) exkalėjimas dabar virtęs geidžiamiausia ekskursijų sostinėje vieta. Ir aš neseniai buvau vienoje tokioje ekskursijoje – įspūdžių ir vaizdų joje išties buvo apstu. Bet grįžkim prie spektaklio.
Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ festivalio „Sirenos“ metu rodytas Lukiškėse.
Atėję į spektaklį žmonės gauna žibintuvėlius, kuriuos gali panaudoti, jei iškils būtinybė. Visas valandos trukmės spektaklis vyksta tamsoje. Žiūrovai sėdi kėdėse ir klausosi iš kolonėlių sklindančius iki gyvos galvos nuteistųjų pasakojimus, kurie apima ir laiką iki nusikaltimo, ir laiką, praleistą kalėjime, apima ir jų sapnus, ir svajones, ir šiaip pamąstymus apie gyvenimą. Spektaklio pačioje pabaigoje girdime jau kitus balsus – tai nužudytųjų artimųjų pasakojimai. Kaip jie jautėsi netekę mamos ar sužadėtinio, ar norėtų susitikti su artimųjų žudikais, ar jaučia jiems pyktį.
Tai, kad spektaklis man paliko normalų, o ne superduperwow įspūdį, esu pati kalta. Pirma, neseniai buvau apsilankiusi ekskursijoje Lukiškėse, tad visa aplinka man jau buvo žinoma ir nesukėlė kažkokių ypatingų emocijų. Be to, man nebe 18 metų, tad aš kuo puikiausiai prisimenu tokias populiarias kadaise TV laidas ir TV dokumentinius serialus, kuriuose buvo pasakojama apie laukinius 90-uosius, apie Lietuvos mafiją ir jų nusikaltimus. Panašių nuteistųjų interviu, kokie yra spektaklyje „Sapnavau, sapnavau“, esu girdėjusi ir skaičiusi daug. Tad didelio įspūdžio iš spektaklio neišsinešiau. Taip, vietomis buvo graudoka ir gaila visų kalbančiųjų – ir nuteistųjų iki gyvos galvos, ir jų aukų artimųjų. Tik tiek…
Patiko sumanymas prieš spektaklį visiems išdalinti spausdintinę informaciją apie kalėjimų ir nuteistųjų padėtį Lietuvoje – manau, tai puikus švietėjiškas darbas, už kurį Kalėjimų departamentas galėtų išrašyti spektaklio kūrėjams padėką. Dar smagi detalė buvo ant žiūrovų kėdžių sudėti atvirukai. Kas norėjo, galėjo parašyti linkėjimą ar trumpą laišką spektaklio herojams – žadėta juos perduoti adresatams.
2019 metais įsigaliojo įstatymas, pagal kurį nuteistiesiems iki gyvos galvos suteikiama galimybė išeiti į laisvę anksčiau laiko įvykdžius tam tikras sąlygas. Kai buvo imami interviu iš kalinių, tokia galimybė dar nebuvo numatyta. Tad šiandien kuriamas, ko gero, šis spektaklis būtų jau kitoks.
P.S. Į spektaklį įleidžiami žiūrovai nuo 14 metų.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 