Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“, režisuotas A. Špilevoj, ko gero, vienas populiariausių laikinojoje sostinėje. Nes kai tik užmetu akį į kauniškių repertuarą, ties juo amžiais matau „Išparduota“.

Spektaklis Vilniuje parodytas kartą, nors sprendžiant iš atsiliepimų tų, kurie nespėjo pagauti bilieto į spektaklį, reikėjo mažiausiai dviejų rodymų.

Spektaklyje vaidina vyresnės kartos aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Siužetas neįmantrus: seni draugai (tiksliau, draugės) susitinka laidojimo namuose prie bendro bičiulio urnos. Visos moterys labai skirtingų tipažų: viena jų save realizuoja augindama krūvą anūkų; kita sąmoningai (taip sakė) pasirinko gyventi viena ir neturi vaikų; trečioji – išsipusčiusi ir išsipuošusi – turi naują jaunikį, kurį sutiko kapinėse.

Daivos Čepauskaitės tekstai yra labai „daiviški“ – su švelniu humoru, potekstėmis, absurdo prieskoniu. Štai kad ir pjesėje esantis „pelargonijos testas“: pasak jo, jei žmogui viskas gerai, jis laimingas – pelargonija jam smirdi. Jeigu nelaimingas, vienišas – pelargonija jam kvepia.

Arba kitas būdas pasitikrinti, ar esi kam reikalingas – cukinijų testas. Jeigu tau niekas nedovanoja cukinijos, reik susirūpint, gal su tavimi kažkas negerai. Nes paprastai cukinijų uždera tiek, kad apdalijami ne tik giminės, kaimynai, bet ir tolimesni žmonės. Ir jeigu tau niekas niekad nepasiūlo cukinijos, vadinasi, esi tikrai vienišas ir nelaimingas…

Manau, kad vyresniesiems salės žiūrovams (>50-60) spektaklis turėjo daugmaž patikti. Dėl jaunimo nesu tikra. Senatvės temos, stereotipai, kurie ją lydi, jaunam žmogui kažin ar aktualūs. Čia juk ne moterų teisės, LGBT, vištos narvuose ir Palestina. Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad tokie spektakliai, kaip „Kai mes būsim jauni“ turi teisę gyvuoti, būti rodomi miestuose ir ne tik. Visos temos yra svarbios – ir tuščių narvų, ir ištuštėjusių namų.

Nors teisybės dėlėi pasakysiu, kad prieš kurį laiką matytas kitas A. Špilevoj spektaklis senatvės tema „Bagadelnia“ man paliko didesnį įspūdį. Gal todėl, kad tada buvo pirmas kartas man, kai scenoje mačiau tik vyresnės kartos aktorius, pjesė buvo apie juos ir jiems.

„Kai mes būsim jauni“ kažkiek priminė kadaise matytą Algirdo Latėno režisuotą tragikomediją „Kapinių klubas“ pagal Ivan Menchell pjesę. Smagumo spektaklyje buvo daugiau nei gilumo.

„Kai mes buvom jauni“ buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Spektaklis yra be pertraukos ir trunka 1 val. 45 min. Veiksmas toks banguotas – greičiau, lėčiau, linksmiau, rimčiau. Išeinant iš salės aplink buvo daug šurmulio – žmonės noriai dalijosi įspūdžiais, iš šono atrodė tokie „apšilę“, lyg po bokalo bare.

Tačiau LNDT rūbinė yra atskira istorija. Po rekonstrukcijos ji tokia nepatogi su tais A, B, C, D žymėjimais ir žmonių trypčiojimu ant laiptų, kad po šio spektaklio galutinai supratau – rūbinės projektuotojas už tokį darbą į dangų tikrai nepaklius.

***

Režisierius: Aleksandr Špilevoj

Premjera: 2023 – 11- 11

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt