Kaip jums patiktų toks pasiūlymas: vieną laisvą savaitgalio dieną vietoj to, kad elgtumėtės taip, kaip visada įpratę, jūs nuvažiuotumėte prie nežinomo daugiabučio Justiniškėse, ten rastumėte raktus nuo kažkokio buto, atsirakintumėte jį, užėję nusiautumėte batus, virtuvėje pasidarytumėte arbatos, tada prisėstumėte svetainėje arba prigultumėte miegamajame? „Pasirašote“ tokiai avantiūrai? Sužadintas smalsumas? Jeigu taip, šis spektaklis sukurtas būtent jums. Jeigu ne, spauskite mygtuką „back“ ir galite toliau neskaityti.

„Vieno buto istorija. Justiniškės“, – tai audioturas autentiškame bute, kurio režisierė yra Monika Klimaitė, o idėjos autorė, dramaturgė – Dovilė Zavedskaitė. Spektaklį pristato „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programa „Atvira erdvė’18“, jis trunka apie pusantros valandos (dar keliolika minučių prireiks surasti namą ir butą, nusiteikite tam, nes tie namai Justiniškėse visi vienodi, kaip skruzdėlės skruzdėlyne). Namo ir buto numeriai iš anksto neskelbiami, juos sužinosite tik įsigiję bilietą į spektaklį.

Viso spektaklio metu jūs bendrausite su aktoriumi Gabrieliu Zapalskiu. Tiesa, jo nematysite. Tik girdėsite. Būtent jis lydi audio spektaklio metu po Liucijaus namus. Vienišius Liucijus gyvena savo mamos bute. Kalėdų eglutės nenupuošia visus metus, nes, o kam? Juk smagu apeiti ją ratu, dainuojant „Leliumoj“ ir galvojant apie dovanas. Tai pakelia nuotaiką. Jo šaldytuve visais metų laikais rasite žuvų taukų. Nes žuvų taukai = vitaminas D = gera nuotaika. Liucijaus tualete yra veidrodis, ant kurio jis užrašo, kaip jaučiasi. Jeigu rasite užrašą TAIP, vadinasi, jis laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Jei bus užrašyta NE, vadinasi, popieriai prasti. Buto šeimininkas gimė netoli kapinių, todėl suprasite, kodėl jo namai pilni plastikinių gėlių.

Spektaklyje dalyvauja 6 žiūrovai (tiek patogiai jaučiasi vienu metu ekskursijos bute metu), jie nuolat prašomi atlikti vienas ar kitas užduotis. Galima jų ir neatlikti, aišku, niekas už tai nebaus, bet užduotys dažniausiai yra tokios, kad iš tiesų smalsu jas atlikti. Man asmeniškai buvo vos trys dalykai, kurių nenorėjau padaryti (o gal neišdrįsau?)

Butas seniai nematęs remonto, tiksliau, jis NIEKADA nematęs remonto, todėl vien jau dėl to smalsu jame apsidairyti. Dauguma daiktų iš praėjusio amžiaus, todėl jauniems žmonėms tai galėtų būti proga nusikelti į jų senelių jaunystės namus.

Vaikščiodama po butą patyriau įvairių jausmų: dažnai kikenau, nes buvo linksma, kelis kartus buvo baisoka, o į pabaigą keliskart nusižiovavau. Viso spektaklio metu neapleido jausmas, kad mane erzina ir tariamas buto gyventojas Liucijus, ir aktorius, kalbantis man į ausį. Norėjosi su jais ginčytis, prieštarauti, daryti priešingai, nei liepiama. Kažkokį maištininkės geną išklibino šis spektaklis, labiau gal net ne spektaklis, o performansas – taip reiktų tiksliau jį pavadinti.

Spektaklio režisierė Monika Klimaitė vienu iš darbo tikslų įvardijo siekį suburti laikiną nedidelę žiūrovų bendruomenę, kurioje žmonės, nors ir veikdami nepriklausomai, justų vienas kito buvimą šalia, išgyventų būrio jausmą: „Šis jausmas ypač svarbus tada, kai išsiruošiame į kelionę po save. Savistabos mechanizmai pjesėje labai aktyvūs. Liucijaus kasdienybė yra tik taškas, nuo kurio atsispiriama, kad žiūrovas leistųsi į savęs patyrimą, į klausimą – ar, trumpai tariant, man patinka gyventi? Ar gal nelabai? Ir kas tada, jei nelabai?“

Mano atsakymas režisierei būtų – „Taip, man labai patinka gyventi. Ir užvakar patiko, ir šiandien. Tik dažniausiai gyvenimas yra toks, kad nelabai yra laiko sustoti ir paklausti savęs: „Ar man patinka gyventi“. Tad ačiū, kad turėjau progą šiandien apie tai susimąstyti. Justiniškėse.

***

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA.