Vakar rašiau Nacionalinį diktantą, todėl jo įkvėpta šiandien drįstu suabejoti spektaklio pavadinimu. Mano kukliu manymu, jis turi gramatinę klaidą. Frazė „Kas aš esu“ arba turėtų būti rašoma kabutėse, arba nereikia didžiosios K raidės.  Bet gal ir klystu, nežinau. Nesu Nacionalinio diktanto laimėtoja, tiesiog vakar rašiau jį.

Kaip ten bebūtų, pavadinimas, sutikite, intriguojantis. Kuriantis iliuziją, kad visi, nežinantieji, kas jie yra ir kur einą, atėję į vaidinimą po jo išeis jau viską žinantys. Arba bent jau įkvėpti atsigręžti į save ir gerai pagalvoti – koks tu esi šiandien? Koks tu nesi šiandien? Ar esi laimingas šiandien? Kas tave daro laimingu?

Šio „Atviro rato“ spektaklio režisierius ir pjesės autorius yra Justas Tertelis. 2016 metais LRT ir Asociacijos LATGA organizuotame radijo dramaturgijos konkurse „Kviečia radijo teatras”, skirtame Lietuvos radijo 90-čiui, „CV, arba Kas aš esu?“ laimėjo pirmąją vietą.  Net ir nežinant šio fakto akivaizdu, kad pjesė yra labai radijiška. Joje daug teksto ir daug garsų. Veiksmo mažiau.

Esu buvusi daugelyje „Atviro rato“ spektaklių, jie gana skirtingi, nors beveik visus  vienija šiais laikais deficitu tapęs teatrinis nuoširdumas ir neįmantrios teatrinės raiškos priemonės. (Man iki šiol geriausias jų spektaklis yra „Lietaus žemė“, kur ratu sustatytos žiūrovų kėdės, aktoriai vaidina šalia žiūrovų be jokių dekoracijų ir rekvizitų). Toks jausmas, kad spektaklių (aprašomojo irgi) tikslas – ne nustebinti, ne pritrenkti, ne prajuokinti ir ne sugraudinti, o užmegzti dialogą su žiūrovu. Kartais jis įvyksta spektaklio metu, kartais – po kurio laiko. Kartais ir neįvyksta. „Atviro rato“ teatras jau ne pirmus metus turi Vilniaus miesto teatro statusą, jo spektaklius mėgsta jaunimas, sudarantis didelę dalį visų žiūrovų. Šįkart irgi panašiai buvo, tiesa, salė ketvirtadienio vakarą nebuvo pilna.

Be pertraukos spektaklis trunka 1 val. 40 minučių. Rodomas Juodojoje salėje, kurioje man labai patinka tai, kad eilės žymimos ne skaičiais, o raidėmis: A, B, C ir t.t. Aktoriai Vesta Šumilovaitė, Benita Vasauskaitė, Karolis Kasperavičius, Vaidotas Žitkus, Rokas Petrauskas ir Danas Kamarauskas vaidindami veidus slepia po kaukėmis (ne, tai ne koronoviruso pasekmė, toks spektaklio užmanymas). Spektaklio anonse buvo rašoma, kad jis bus „apie vieną visiems labai gerai žinomą žmogų. Kas jis, atskleista bus spektaklio metu“. Laukdama Menų spaustuvės fojė prieš spektaklį, mąsčiau, koks žmogus galėtų būti „visiems žinomas“. Mamontovas? – Ne. Sabonis? Mikutavičius? – Ne. Taip ir nesugalvojau atsakymo. Pasirodo, kad visiems žinomas žmogus yra… statistinis Lietuvos pilietis. Būtent apie jį ir yra šis spektaklis.

Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, jaučiau, kad esu šiek tiek per sena šiam spektakliui. Būčiau norėjusi jį pamatyti mokyklos laikais, studijų metais, prieš kuriant santuoką ar einant į pirmą darbo pokalbį. Nesakau, kad jaučiuosi, jog mano gyvenimo daina sudainuota, anaiptol. Tiesiog šiuo metu nesijaučiu kamuojama jokios tapatybės krizės, todėl spektaklis manęs neįtikino.

Na, o jeigu vis dėlto man reikėtų trūks plyš atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“, atsakyčiau kažkaip taip: „Esu žmogus, kuriam patinka gyventi. Labai“.

***

Režisierius – Justas Tertelis

Premjera – 2018.11.15