Įsivaizduokit, kad jūs gyvenate pasaulyje, kuriame visus aplink esančius garsus – laikrodžio tiksėjimą, basų kojų žingsnius, širdies plakimą ir pan. – girdite tūkstantį kartų garsiau, negu visi kiti žmonės. Neįmanoma? Tačiau būtent taip savo trumpą gyvenimą nugyveno austrų rašytojo Robert Schneider romano „Miego brolis“ pagrindinis veikėjas absoliučios klausos vargonininkas Johanesas Elijas Alderis. Jau nuo pirmų spektaklio minučių tapo aišku, kad tokiam jautriam žmogui tokioje nejautrioje aplinkoje išgyventi neįmanoma, todėl gabaus muziko mirtis – gana logiška ir nuspėjama baigtis. Gal tik pats būdas, kurį išėjimui pasirinko Elijas, neįprastas. Jis apsisprendė… nemiegoti, nes „kas miega, tas nemyli“.
Iš karto sakau, kad didžiausių pagyrų šiame spektaklyje nusipelno pagrindinio vaidmens atlikėjas jaunas aktorius Džiugas Grinys, nerealiai įtaigiai suvaidinęs jam tekusį herojų. Spektaklyje Elijo tėvus vaidina Andrius Bialobžeskis ir Aušra Pukelytė, draugą ir jo sesę, Elijo mylimąją – Aurelijus Pocius ir Digna Kulionytė. Būtiniausiai reikia paminėti spektaklio kompozitorių Vygintą Kisevičių, kuriam teko didžiulis iššūkis pasirūpinti spektaklio garsine puse.
Režisierius Adomas Juška, Eimunto Nekrošiaus mokinys, baigęs režisūrą LMTA, Jaunimo teatre pastatė jau trečią savo spektaklį. „Miego brolis“ rodomas nedidelėje teatro salėje „99“ ir trunka 1 val. 40 minučių be pertraukos. Spektaklis nėra iš lengvųjų, ypač jei teatre lankotės kartą per penkmetį.
Iš pradžių spektaklyje nėra rišlaus teksto, dialogų (jų apskritai beveik nėra), todėl gali atrodyti, kad jis ir bus toks betekstis. Taip, žiūrovui sunkiau, ypač, jei jis neskaitė paties kūrinio ar bent jau anonso teatro puslapyje prieš ateidamas. Gal todėl vakar prasidėjus spektakliui, po kokių 15 minučių iš jo išėjo kelios poros žiūrovų. Salė mažutė, tad jų atsistojimas ir išėjimas aktoriams vaidinant prieš pat jų nosis – įvykis, kuris ne kasdien pasitaiko. Man, atvirai pasakysiu, buvo gėda už tokią nepagarbą kūrėjams. Kita vertus, laisvoj Lietuvoj gyvenam…
Spektaklis kol kas parodytas vos du kartus, bet prognozuoju, kad jam surinkti pilnas sales nebus labai lengva. Pasvarstykim, ko reikia, kad bilietai į spektaklį būtų išperkami du mėnesiai į priekį? Influencerių įrašų socialiniuose tinkluose? Aktorių, kurie būtų nusifilmavę populiariuose TV serialuose, muzikiniuose šou ar TV laidose? Daug lauko reklamos – afišų mieste, troleibusų stotelėse ir švieslentėse prie sankryžų? O gal skandaliuko, kai pasirenkama prieštaringai vertinama pjesė ar režisierius mėgsta skandalus? Juk tokiu atveju net spaudos pranešimų spektaklio komandai nereiks platinti, apie premjerą net neprašyti rašys didžiausi portalai… Spektaklis „Miego brolis“ neturi nei vienos šios sudedamosios dalies, tačiau jei paklausit mano nuomonės, ar verta jį pamatyti, atsakingai sakau – taip!
***
VAKAR BUVAU TEATRE 