Nacionalinis dramos teatras jau ne pirmą kartą savo spektaklių premjeras pristato ne Vilniuje, o kituose miestuose. Pamenu, kažkada spektaklis „Durys“ pirmą kartą buvo parodytas Anykščiuose, o „Žalia pievelė“ – Visagine. Šįkart spektaklio „Julija“ pagal S. Parulskio pjesę premjera vyko Trakų kultūros centre. Sakyčiau, gana rizikingas sprendimas, nes dar išvakarėse mačiau feisbuke klaidžiojantį postą, kad „premjera rytoj, o bilietų dar yra“. Vilniuje, spėju, į premjerinį rodymą bilietai būtų išgaravę jau senų seniausiai.
Premjerai atidžiai ruoštasi – tiek išplatintų spaudos pranešimų apie būsimą spektaklį ne visada pamatysi. Skaičiau ir interviu su režisieriumi Kirilu Glušajevu, kuriam tai pirmasis režisuotas spektaklis Nacionaliniame dramos teatre, skaičiau interviu su pagrindine aktore Jolanta Dapkūnaite, kuri sakė, jog spektaklio idėja gimė susipažinus su rašytojos Žemaitės gyvenimu ir kūryba, skaičiau interviu ir su spektaklio scenografu Gintaru Makarevičiumi bei kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite. Žodžiu, prieš važiuodama į Trakus apie spektaklį, jo siužetą ir gimimo aplinkybes žinojau tiek daug, kad kilo pagunda apskritai nevažiuoti. Bet pagundas nugalėjau ir jau temstant pasiekiau Trakų kultūros centrą.
Oficialiame teatro puslapyje spektaklio „Julija“ anonsas prasidėjo taip: „Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis“. Hm, tiesą sakant, nežinau, kas šiais laikais rašytojos asmenybę supranta „gana siaurai“. Gal kažkada, 1975-aisiais ir suprato, bet šiandien?.. Man atrodo, kad atvirkščiai, pastarąjį dešimtmetį ji tapusi nestandartinės moters, XX a pradžioje laužiusios bet kokius stereotipus, ikona. Jos meilės istorija 30 metų jaunesniam vyrui, kuris piršosi jos anūkei ir vedė dukterį, apdainuota senų seniausiai. Išleista ne viena knyga, kurioje pasakojama kaip ji, žilagalvė, plaukė per Atlantą, kaip sėdėjo kalėjime Vilniuje ir kodėl niekada nenusiėmė savo esybės simboliu tapusios skarelės. Tarp kitko, spektaklio išvakarėse lankiausi Vilniaus knygų mugėje, kur Literatūros ir tautosakos instituto stende puikavosi marškinėliai su Žemaitės atvaizdu ir prierašu „Nereikia man cackų pacackų“. Taigi, Žemaitės asmenybė man tikrai neatrodo tokia nežinoma, neįvertinta ar nesuprasta, kad reikėtų „griauti mitus“ ir tik dėl to statyti spektaklius.
Vienos dalies ir 1,50 val. trukmės spektaklio forma – teatras teatre. Pagyvenusi aktorė Dora (aktorė Jolanta Dapkūnaitė) gauna jauno režisieriaus (Kęstutis Cicėnas) pasiūlymą suvaidinti Žemaitę – rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę. Garsaus vyro (Salvijus Trepulis) šešėlyje namų šeimininke 20 metų buvusi moteris, išleidusi sūnų į užsienius, nusprendžia, kad tai jos paskutinis šansas ir imasi vaidmens. Tarp jos ir režisieriaus įsiplieskia romanas. Spektaklyje kaitaliojasi ir laikai, ir herojai: iš 2020-ųjų persikeliame į 1915 ar 1905, apsisiautusi švarkelį Dora tampa Žemaite, o jos draugė Monika (Airida Gintautaitė) – Gabriele Petkevičaite-Bite. Kartais šie perėjimai spektaklyje buvo meistriški, kartais – nevykę. Blankoki man pasirodė visi nepagrindiniai pjesės herojai – Doros sūnus, Žemaitės rašytojo talento „atradėjas“ Povilas Višinskis ir kiti. Pagrindiniai aktoriai atliko savo vaidmenis be menkiausios klaidelės, bet kažko man spektaklyje pritrūko. Gal mano nuotaika buvo ne ta, gal salė buvo ne ta, gal pjesės medžiaga režisieriui pasitaikė ne ta, gal režisierius buvo ne tas. Nežinau.
„Mažoka plojimų kaip premjerai“, – nugirdau jau eidama iš salės po spektaklio. Tikrai, mažoka.
P.S. O visgi galėjau nusipirkti tuos Žemaitės marškinėlius mugėje. Ech…
***
VAKAR BUVAU TEATRE 