Koks įdomus sprendimas visus Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomus spektaklius pradėti 19.30 val. Nežinau, koks genijus taip sugalvojo. Dabar, kai temsta 17 valandą, o darbą žmonės baigia ir 16, ir 17 val., toks laikas yra beveik pusiaunaktis. Ateini, jau tamsu, išeini, dar tamsu, biologinis laikrodis nesupranta, kad atėjus į teatrą ne miegot reikia, o įsijaust į vaidinimą scenoje. Žodžiu, ne kažką man su tokiu grafiku, laimė, kad Mažojoje salėje rodomi spektakliai neilgi ir dažnai rodomi be pertraukų. Vis susitaupo laiko ir dar spėji į priešpaskutinį troleibusą… Na, bet tiek to. Einu prie reikalo – ką tik matyto spektaklio „Sieros magnolijos“.

Paskutiniuoju metu kai eini į teatrą, gauni daug visko vienu metu: muzikos, performansų, instaliacijų, šviesų efektų, net ir cirko elementų pasitaiko. Žodžiu, tradicinio teatro supratimas dabar yra gerokai išsiplėtęs (arba suskydęs, čia kaip kam atrodo).

Estų scenaristo, aktoriaus Martin Algus pjesė „Sieros magnolijos“, kurią režisavo Eglė Švedkauskaitė) yra daugiau mažiau atitinkanti tradicinio teatro sampratą. Nors kitų elementų spektaklyje irgi yra (viso pasirodymo metu scenoje gyvai groja spektaklio muzikos autorius ir gyvos muzikos atlikėjas Deimantas Balys; scenoje stovi ekranai, kuriuose matome filmuojamus teatrinio vyksmo elementus), pagrindinį svorį čia užima vaidyba.

Pirmuoju smuiku griežia Martą vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė, kuriai už šį vaidmenį negaila nei komplimentų, nei aplodismentų, nei palinkėjimo būti pastebėtai komisijų, dalijančių nominacijas už geriausius metų darbus teatre.

Jos mylimąjį Ralfą vaidina Dainius Gavenonis, o netikėtai atsiradusį neįgalų ir seną tėvą – aktorius Ramutis Rimeikis.

Spektaklis yra apie senatvę ir nereikalingumą (neįgalus tėvas praktiškai išspiriamas į gatvę numirti, jis nereikalingas nei biologinei dukteriai, kurios neaugino, nei antrajai šeimai, kurioje pragyveno 30 metų).

Spektaklis yra ir apie dukters-tėvo santykį, kurio niekada taip ir nebuvo. Pagrindinės herojės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri metai ir ji tik miglotai prisimena kadaise tėvo mušamą mamą, savo toksišką gyvenimo pradžią ir dabar, kai likimas atsiunčia nukaršinti nepažįstamą ir tik blogus prisiminimus keliantį tėvą, Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai herojei tenka sunki dilema – ką gi jai daryti? Kaip gyventi toliau?

Spektaklis yra apie vyro ir moters santykius: šeimą su dviem vaikais palikęs mylimasis, prebiotikų papildais prekiaujantis Ralfas, šildosi Martos pašonėje, tačiau vos atsiradus jos tėvo šmėklai, dingsta.

Spektaklis yra ir apie moterį, darančią karjerą. Marta per plauką nuo direktorės posto, tačiau ant galvos nukritęs tėvas pakeičia ir jos karjeros planus, ir ją pačią.

Kuri iš šių keturių ką tik išvardintų spektaklio linijų yra svarbiausia, nepasakysiu. Buvo šiek tiek to, šiek tiek ano ir dar truputį šito. Man asmeniškai, ko gero, būtų įdomiausia senatvės tema, kurios Lietuvos teatruose tikrai nėra daug. Tačiau režisierės jaunystė, manau, šioj vietoj pakišo koją. Nors spektaklis puikiai sukaltas ir jam priekaištų surasti sunku, kada nors ateityje visai mielai pažiūrėčiau ir kito režisieriaus diriguojamą šios pjesės versiją. Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, trunka be pertraukos 2 val. 10 min.

Tai antrasis mano matytas Eglės Švedkauskaitės spektaklis (pirmas buvo „Žmogus iš žuvies“, esu aprašiusi jį bloge). Atkreipkit dėmesį į šią pavardę. Man rodos, dar ilgai ir geruose kontekstuose ją girdėsime.

***

Martin Algus „Sieros magnolijos“, rež. Eglė Švedkauskaitė

Premjera 2022.01.13

Išsamiau: http://www.teatras.lt