VIENOS MIŠKO PASAKOS

05 Antradienis Kov 2019

Žymos

atsiliepimai, Jaunimo teatras, Petkevičius, Rusų dramos teatras, spektaklis, trukmė, Vienos miško pasaka, yana ross

Pagal Ödöno von Horvátho pjesę, kurią adaptavo Mindaugas Nastaravičius, spektaklį „Vienos miško pasakos“ režisuoti ėmėsi režisierė Yana Ross, kuriai tai buvo pirmasis darbas Valstybiniame Jaunimo teatre. Pirmas netikėtumas manęs laukė spektaklio rytą, kai ant bilieto radau parašyta, jog mano eilė yra 1, vieta 3, o sėdėsiu aš… beletaže. Garbės žodis, šį žodį išgirdau pirmą kartą. Na, teatre parteris yra tas, kuris ant žemės, balkonas tas, kuris kabo ore, o kas yra beletažas? Išgelbėjo Vikipedija, paslaugiai paaiškindama, kad tai yra balkonas antrame aukšte. Įdomu, kodėl Rusų dramos teatras, kuriame buvo rodomas spektaklis, išlaikė šį tarptautinį ir tikrai neįprastą pavadinimą, o nepavadino tiesiog balkonu? Bet sutikite, gražiai skamba BE-LE-TA-ŽAS… Nors kai atsisėdau beletaže į savo vietą, taip gražu nebuvo – vietos sėdėjimui čia tikrai mažiau, negu parteryje, todėl kai šalia manęs atsisėdo du stambaus sudėjimo vienetai, pasijaučiau kaip silkė skardinėje. Laimė, abu mano kaimynai po pertraukos nesugrįžo, tad galėjau ištiesti kojas kaip ponia…

Pjesė, pagal kurią sukurtas spektaklis, parašyta 1931 metais ir joje atspindimos besimezgančios fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje. Spektaklio veiksmą jo kūrėjai perkėlė į Lietuvą ir šias dienas. „Vienos miško pasakos“ – užeiga, kurioje vyksta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir šiaip lietuviški pagėrimai. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis kupinas gana buitiškų scenų: prasideda laidotuvėmis, kuomet Oskaras (Sergejus Ivanovas) gedi mirusios mamos, pasibaigus gedului jis veda Marytę (Paulina Taujanskaitė), surengiamos vestuvės, kurių metu jaunoji palieka jaunąjį ir su(si)vilioja donžuaniškąjį Alfredą (Simonas Storpirštis). Jų sąjunga nepatenkintas ir Marytės tėtis (Vidas Petkevičius), ir Alfredo motina (Janina Matekonytė), kuri pasitaikius progai vis uja marčią, neapkenčia jų gimusio kūdikio ir ragina sūnų pabėgti nuo visko į Norvegiją. Marytė, nepakėlusi mylimojo išdavystės, ima daryti tai, dėl ko šis spektaklis turi amžiaus cenzą N-18.

Jauniausias spektaklio herojus – studentas Erikas (Matas Dirginčius), susikukavęs su gerokai vyresne signataro našle Valerija (Aušra Pukelytė), atvirai išsako nepakantumą kitos tautybės žmonėms, išsitatuiruoja ant nugaros hipokentaurą – tariamą Lietuvos herbą, kuris alia turi parodyti jos didybę.

Sunkiausios svorio kategorijos spektaklio herojus Valdas (Irmantas Jankaitis) grįžta iš Amerikos į Lietuvą ir pasiperša mylimajai (Dovilė Šilkaitytė), nes susapnuoja sapną su keistai mūkiančia karve.

Vienišiausias spektaklio herojus Robertas (Aleksas Kazanavičius) yra remiamas prie sienos, ar jis rusas, ar lietuvis, ar ilgisi sovietinių laikų, ar yra lojalus Lietuvai.

Ačiū režisierei, kad aktoriai savo vaidmenis atlieka taip preciziškai, kad net ir tokių santabarbara santykių fone spektaklis netampa banalia tragikomedija ir visas tris valandas (tiek jis truko) kažin kokia nelaimės nuojauta tvyro ore. Labai gerai, kad aktoriai nesimėgauja savo buvimu scenoje, neperspaudžia žiūrovams skirtų juokelių, neimprovizuoja, o tiksliai vykdo režisierės sumanymus – man atrodo, tai yra didelis spektaklio privalumas.

„Ruoškitės karui. Jis tikrai bus. Reiks kariauti jums, jūsų vaikams arba jūsų anūkams. Karas bus. Nes kaip gamtoje, taip ir žmoguje“, – tai paskutiniai spektaklyje skambėję žodžiai (cituoju iš atminties).

Nežinau, kaip su tuo karu bus, bet žinau vieną dalyką: spektaklyje „Vienos miško pasaka“ vakar nepamačiau anei Vienos, anei miško. Tiesa, pasaka buvo. Viena. Ar suras spektaklis kelią į žiūrovų širdis, nežinau. Ar surado į mano? – Irgi (dar) nežinau.

***

Režisierė: Yana Ross

Premjera: 2019 vasario 15 d.

Daugiau info: Valstybinis Jaunimo teatras

Árpád Schilling. AUTONOMIJA

27 Trečiadienis Vas 2019

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Autonomija, Jaunimo teatras, Masalskis, spektaklis, trukmė

Jau numyniau takus į Lietuvos rusų dramos teatrą, nes ten paskutiniuoju metu rodomi Nacionalinio dramos teatro ir Valstybinio jaunimo teatro spektakliai, kol abiejų teatrų pagrindinės salės remontuojamos. Vakar čia žiūrėjau 2018 metais Jaunimo teatre pastatytą vengrų režisieriaus Árpád Schilling spektaklį „Autonomija“. Įdomus faktas, kad spektaklis gimė bendradarbiaujant su aktoriais, jie „Autonomijoje“ ir vaidina savo vardais – Valentinas, Dainius, Andrius, Janina, Viktorija, Neringa ir kt. Tekstus pagal aktorių improvizacijas kūrė ir redagavo pats režisierius bei jo kolegė Ildikó Gáspár.

Tai jau antrasis režisieriaus darbas Lietuvoje. Pirmasis – 2015 metais pastatytas spektaklis „Didis blogis“. Šis, naujasis, pastatymas man asmeniškai patiko labiau, nes (nevyniosiu žodžių į vatą) yra ne toks „paplaukęs“, kaip pirmasis. Pirmas spektaklio „Autonomija“ veiksmas rutuliojasi gana tolygiai ir įprastai: jaunasis šeimos anūkas, Simonas, suplanuoja Mačiūno stiliumi sukurti filmą apie savo šeimą. Pirmiausia jis ateina pas savo senelį (Valentinas Masalskis), kuris yra itin sėkmingas verslininkas, tačiau spintoje saugo ne vieną skeletą (šaudė jo tėvas žydus ar nešaudė? Ištremtas į Sibirą pokariu kentėjo su visais ar ten tapo išdaviku, už tai sulaukusiu malonės?) Senelis Valentinas turi tris sūnus, vieną marčią, du anūkus, vieną eksžmoną ir apsukrų verslo partnerį su jo žmona. Pamažu aiškėja, kad visi šeimos nariai kažką slepia, apsimetinėja vieni prieš kitus, neišsisako ir kaupia savyje nuoskaudas, kurios, savaime suprantama, kažkada turi sprogti. O sprogsta jos antroje spektaklio dalyje, kuomet veiksmas darosi chaotiškesnis, ima rastis lavonų (vienas lavonas, du lavonai, trys lavonai…)

Ar būdami laisvi esame autonomiški? Ką reiškia autonomija kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime? Šie klausimai yra tarsi spektaklio šaknys, iš kurių ir išauga 2 val. 50 minučių veiksmo scenoje. Žvelgiant į personažus, labiausiai laisva ir autonomiška man pasirodė niekada nesuaugsianti Viktorija (Viktorija Kuodytė). Ji gali scenoje išardyti pianiną, į valias keiktis ir turėti nematomą draugą. Ji yra nenuspėjama, jai nerūpi namiškių intrigos, ji yra… laisva. Tačiau argi iš tiesų laisvas esi tik tada, kai esi protiškai neįgalus?

Vienas malonumas buvo matyti scenoje tiek daug puikių skirtingų kartų aktorių. Spektaklyje vaidina Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Kristina Andrejauskaitė, Ina Kartašova, Rugilė Latvėnaitė. Temų, kurios vienaip ar kitaip nuskamba spektaklyje, irgi apstu: holokaustas, Afganistano karas, Fluxus judėjimas, kartų nesusikalbėjimas, trėmimas į Sibirą, skyrybos, santuoka, tėvų ir vaikų ryšys, juodoji magija ir raganavimas bei kt.

Įspūdinga ir simbolinė pasirodė paskutinė spektaklio scena, kuomet visi šeimos nariai susiburia prie seno ir išderinto pianino. Tam, kad jis suskambėtų, reikia visų jų pastangų.

Dar apie plojimus: pastaruoju metu stebiu tokią tendenciją, kad vos tik spektaklio uždanga nusileidžia, žmonės puola stotis ir ploti. Man toks jausmas, kad ploja ne iš pagarbos ar didelio patikimo, o tiesiog priima tokią (stovimąją) poziciją, iš kurios rūbinę lengviau pasiekti. Gal pirmiems nubėgusiems paltus geresnius duoda?..

***

Režisierius: Árpád Schilling

Premjera: 2018 m. kovo 9, 10 d.

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA

CINKAS

30 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Cinkas, Jaunimo teatras, Nekrošius, premjera, spektaklis, teatras

Pirmą kartą Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje lankiausi būdama antro kurso studentė. Man, atvykusiai iš mažo miestelio, kur ne tik teatro, bet ir kino teatro nėra, veiksmas scenoje priminė kosmosą. Žiūri ir nieko nesupranti. Laimė, šalia buvo apsišvietusi kursiokė iš Vilniaus, kuri paslaugiai man aiškino, kad „Nekrošiaus spektaklius reikia mokėti šifruoti“. Štai, mėtosi scenoje du aktoriai kamuoliu, – čia ne šiaip sau. Čia jų pykčio scena. Apsižodžiavimas nepratariant nė žodžio. Nuo tada į kiekvieną šio režisieriaus spektaklį einu kaip į kokį protmūšį: ar suprasiu, ką jis man sako, ar nesuprasiu.

Jaunimo teatre režisierius pastatė spektaklį po 26 metų pertraukos. Kai vasarą pirkau bilietą į būsimą premjerą lapkričio 29 dieną, ant bilieto buvo parašyta „Švytėjimas“. Likus gal mėnesiui iki spektaklio, jo pavadinimas iš „Švytėjimo“ virto „Cinku“.

24271384_10213419679514041_2034905059_o

Dviejų dalių pustrečios valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal Svetlanos Aleksijevič knygas. Spektaklis apima dvi temas: Afganistano karą ir Černobylio avariją. Pasakojimus jungia pačios rašytojos personažas, kurią talentingai vaidina Aldona Bendoriūtė.

Buvau nusipirkusi bilietą į pirmos dienos premjerą, bet labai nustebau, kad vietos salėje buvo neužpildytos. Tikėtina, kad kvietimus ne visi garbūs žmonės atsiėmė, kaip kitaip paaiškinsi tuščias vietas (ir net eiles), kai Tiketa rašo, jog sold out. Spektaklis vėlavo. 5 minutes. 10 minučių. 18.15 val. į salę įžengus pirmajam faktiniam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui, salėje šviesos užgeso po kelių sekundžių. „Aaa, štai ko mes laukėm“, – pusbalsiu replikavo balsas iš už nugaros. Įdomiai taip, pagalvojau. Kaip kokiais senais laikais laukdavo svarbaus partijos veikėjo, be kurio negali prasidėti renginys.

Spektaklis yra būtent apie anuos laikus. Apie sudaužytas žmonių sielas, sulaužytus stuburus ir cinko karstus, kurie mamoms grąžindavo jų vaikus iš Afganistano. Didvyrius. Žudikus.

Černobylio temai spektaklyje liko kiekybiškai mažiau vietos.

Mano kartos žmonėms spektaklyje aptariamos temos žinomos geriau, negu, pavyzdžiui, dvidešimtmečiams. Ir, tegul atleidžia man teatro dievai, šiandien, kai aplink mus yra kitokių grėsmių ir iššūkių, Svetlanos Aleksijevič knygose aptariamos temos man neatrodo labai aktualios. Atvirkščiai, gal net kiek pavalkiotos, žinant, kad į Černobylio atominės elektrinės prieigas organizuojamos net komercinės ekskursijos visiems norintiems.

O kaip su tais simboliais? Buvo, buvo jų. Tačiau buvo ir labai daug rišlių tekstų, tarsi apsakymų, įdėtų į pasakotojų lūpas. Taigi, šįkart į Nekrošiaus „Cinką“, manau, gali eiti visi. Ir antro kurso studentė iš kaimo, ir tie, kas po 6 valandas trunkančių kitų režisieriaus spektaklių buvo pasižadėję kojos nekelti į jo spektaklius.

Tarp kitko, kitą kartą nepirksiu bilietų į pirmos dienos premjerą, nes į ją susirenka tiek garsenybių ir žinomų žmonių, kad kyla rizika, jog veiksmas salėje ir fojė bus įdomesnis už veiksmą scenoje.

***

Režisierius Eimuntas Nekrošius

Premjera 2017-11-29

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

Apie baimes

26 Antradienis Rgs 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Apie baimes, baimės, Jaunimo teatras, Lapina, spektaklis, spektaklis vaikams

Jaunimo teatras Vilniuje šį sezoną pradėjo premjera “Apie baimes“. Instaliacijų spektaklis visai šeimai – taip skamba oficiali spektaklio versija. Ir prierašas – skirta visiems, o ypač 7-10 metų vaikams. Ta proga, kad mūsų namuose auga tokio amžiaus gyventojas, tiksliau – gyventoja, bilietus į spektaklį įsigijau dar vasarą, iš anksto. Ir, o siaube, grįžusi namo supratau, kad dar anksčiau buvau nusipirkusi tai dienai bilietus į Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklį “Čipolinas“. Laimė, kad bent valandos nesutapo. Ką gi, tapo akivaizdu, kad tas sekmadienis mūsų šeimoje bus labai kultūringas ir su daug įspūdžių. Taip ir buvo. Taigi, pažiūrėjusios “Čipoliną“, su dukra patraukėme per visą Senamiestį link Jaunimo teatro. Čia teatro fojė jau stoviniavo pirmieji spektaklio žiūrovai. Buvo kelios ponios ir būrys brandaus jaunimo. Vaiko – anei vieno. Net ėmiau abejoti savimi, kad gal ne to spektaklio anonsą skaičiau, ir visai čia ne spektaklis šeimai/vaikams. Iš viso vieno seanso metu priimama 10 žiūrovų. Nei daugiau, nei mažiau, o būtent 10.

Režisierė Olga Lapina, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir scenografė Renata Valčik sukūrė spektaklį, kurio metu 10 žiūrovų būrelis aplanko skirtingose teatro vietose įrengtas 10 “baimių stotelių“. Kiekvienoje iš jų laukia atskira istorija apie vaikystėje patirtą baimę. Tamsos baimė, odontologo baimė, netekties baimė, paklydimo baimė, skendimo baimė, griežtos mokytojos ir jos bausmių baimė – iš tikrųjų, bent jau daugumą iš šių baimių savo gyvenime esame jautę daugelis. Istorija “baimės stotelėje“ pasakojama iš anksto įrašytu aktoriaus balsu. Ji trumpa, o įspūdį stiprina aplinka, kurianti baimės įspūdį. Kai šiandien, praėjus kelioms dienoms po spektaklio, galvoju apie jį, man pirmiausia prieš akis iškyla tie skirtingi baimių kambariai, jų sukurtas vaizdinys, jausmas būnant juose. Kai kurie – su makabriškomis, kai kurie – su šypseną keliančiomis detalėmis. Maždaug po penktos instaliacijos iki tol priekyje visur bėgusi duktė įsikabino man į ranką, dar po kitos sušnibždėjo: “Man žiauriai baisu“.

Spektaklis tądien buvo rodomas pirmą kartą ir taip jau įdomiai sutapo, kad su mumis tarp tų 10 vaikščiojančiųjų žiūrovų buvo spektaklio scenarijaus autorė Teklė Kavtaradzė ir jos mama, žinoma psichologė Rasa Bieliauskaitė, konsultavusi spektaklio kūrėjus (gerai kartais pažiūrėti televizorių, pažinau jas abi iš ekrano). Įsidrąsinusi pasitikslinau, ar čia tikrai spektaklis vaikams, ir Teklė patvirtino, kad taip. Ji pridūrė, kad labai svarbu apie tai kalbėtis su vaikais, o reakcija į spektaklyje patiriamas baimes visų žmonių labai skirtinga.

Spektaklio pabaiga nusipelno atskiro žodžio. Man ji labai patiko ir sudėliojo visus taškus ant i. Po to, kai aplankėme visas baimių vietas, buvome pakviesti į kambarį, kuriame į mus iš nuotraukų žvelgė 10 Jaunimo teatro aktorių. Pasirodo, kiekviena iš pamatytų ir išgirstų baimių ir buvo šių aktorių vaikystėje išgyventa baimė. Užsidėję ausines, kiekvienas iš mūsų išklausėme skirtingo aktoriaus kalbą, kurios pagrindinė mintis telpa dviejuose žodžiuose “Nebijok bijoti“.

Išėjusios iš spektaklio, su dukra aptarėme, ką mačiusios. Jai įstrigo vienos baimės, man – visai kitos. Aš spektaklio metu daugiausiai mintijau apie tai, kaip dabar jaučiasi mano duktė, ką ji galvoja, kaip priima vieną ar kitą baimę, ką apie tai reiks su ja kalbėti grįžus namo. Apie save ir savo jausmus galvoti kažkaip neliko laiko. Tuo labiau, kad spektaklis trumpas, truko mažiau negu valandą.

Klausiate, ar verta apsilankyti spektaklyje? – TAIP.

Dabar galvoju, o jeigu spektaklį apie savo baimes statyčiau aš, kokios būtų jo stotelės? Mhhh… Viena stotelė tikrai būtų apytamsis kambarys su daug, daug pelyčių narvuose. Gal net ne narvuose, o laisvai lakstančių pilkų pelyčių.

***

Režisierė Olga Lapina

Instaliacijų spektaklis “Apie baimes“

Premjera 2017.09.24

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje.

H. Ibsenas „Junas Gabrielis Borkmanas“

25 Šeštadienis Kov 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

Borkmanas, Ibsenas, Jaunimo teatras, Onaitytė, Overaitė, Petkevičius, Smoriginas, spektaklis, teatras

Gintaro Varno režisuotas spektaklis Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas prieš mėnesį. Dėmesio premjera susilaukė daug. Mano – irgi. Sužinojusi, kad spektaklyje vienoje scenoje bus galima išvysti tokius teatro scenos grandus kaip Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bilietą nusipirkau ilgai negalvodama. Intrigavo ir pati spektaklio tema, kadaise sudominusi Ibseną: kaip gyventi po to, kai gyvenime imi ir tampi numirėliu? Kvėpuojančiu, kavą geriančiu, tačiau numirėliu. Kaip nugyventi paskutinę tau skirtą atkarpą, kai žinai, jog gyvenimas jau praėjo pro šalį. Ne toks, apie kokį svajojai kadaise, būdamas jaunas. Gyvenimo pabaiga, nesusiklostę santykiai ( tarp vyro ir žmonos; tarp seserų; tarp mamos ir sūnaus; tarp sūnaus ir tėčio; tarp vyro ir buvusios jo mylimosios) ir artėjančios tragedijos nuojauta. Visa tai patyriau per tris spektakliui skirtas valandas Jaunimo teatre.

Fantastiška Antano Kučinsko muzika. Bravo. Fantastiška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Bravo. Fantastiškos moterys scenoje, vaidinusios dvi vienos nekenčiančias seseris dvynes – Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė. Bravo.

Nors spektaklio recenzijose visur pabrėžiama, kad veiksmas rutuliojasi aplink velniškos ir dieviškos patirties sukaupusi bankrutavusį bankininką Juną Gabrielį Borkmaną (aktorius Kostas Smoriginas), jis man šįkart nepasirodė toks įdomus, kaip abi jo moterys. Nežinau, kodėl. Gal kad aktorius sakydamas savo tekstus ne kartą užkliuvo ir suklydo? Suprantu, kad pastatymas klasikinis, teksto daug, dialogų, monologų daug. Gal savijauta bloga, gal gripas koks ar nuovargis. Visgi tai gadina bendrą malonumą, ką čia slėpti…

1896 metais parašytas “Junas Gabrielis Borkmanas“ šiandien nepasenęs nei per nago juodymą. Pats pastatymas man pasirodė toks preciziškai šaltas, kaip tas sniegas ir ledas finalinėje ledo scenoje. Toks labai varniškas. Juk pati pjesė tokia, kurią skaitant norisi išlieti ne vieną ašarą, peripetijos tokios, kad suvirpintų kiekvienos moters širdį. Bet net aš, šlapių nosinių karalienė, šįkart neturėjau nė menkiausios progos paraudoti. Tačiau minčių spektaklis man sukėlė daug. Išėjusi rinkausi ilgiausią kelią iki troleibuso stotelės, kad galėčiau kuo ilgiau apmąstyti tai, ką mačiau.

Prieš mane pro duris iš teatro išėjusi viena porelė garsiai piktinosi, kad “režisieriai šiais laikais negerbia žiūrovų, nes vietoj trijų ištęstų valandų galėtų padaryti dvi“ (porelės moteriškoji dalis bandė lyg užginčyti, bet vyrukas ją greitai nutildė). Nesąmonė. „Junas Gabrielis Borkmanas“ trunka nei per ilgai, nei per trumpai, o tiksliai tiek, kiek reikia.

Šiais laikais daug kas piktinasi, kad teatras tapo pernelyg socialinis, pernelyg pataikaujantis žiūrovui, kad sunku rasti spektaklį, kuriame nesikeikiama ar nėra nuogo kūno scenoje. Tai štai, mielieji, toks spektaklis yra. Ieškokite jo adresu: Valstybinis Jaunimo teatras, Arklių gatvė 5, Vilnius.

***

Henrikas Ibsenas “Junas Gabrielis Borkmanas“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017. 02.10

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

Žemaitė. Trys mylimos

28 Trečiadienis Gru 2016

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Jaunimo teatras, komedija, Narmontaitė, Trys mylimos

Išėjusi ryte į darbą, prisiekiu, nežinojau, ką veiksiu vakare. Tik žinojau, kad kažką veiksiu tikrai, nes kai vaikai atostogauja pas senelius, neveikti nieko būtų nuodėmė. Kaip neretai nutinka, per pietų pertraukėlę pirštai patys ėmė „goglinti“: teatras/ šiandien/ spektaklis. Pasirinkimas sustojo ties vakare Jaunimo teatre rodomu Algirdo Latėno spektakliu „Trys mylimos“. 2013 metais pastatytas spektaklis yra vienas lankomiausių Jaunimo teatre. Pamenu, prieš kelerius metus atėjusi prie kasos atsiimti rezervuotų bilietų į vaikiškąjį „Kakė makė“, bandžiau ekspromtu nusipirkti ir į spektaklį „Trys mylimos“. Bilietų nebuvo. Šįkart surizikavau. Kai atpėdinau prie kasos, kasininkė pasitikslino: „Skambinot pasiteirauti?“. Sužinojusi, kad ne, bandė truktelėti per dantį: „Jūs ką, optimistė?!”. „Na, taip, – sakau, – optimistė“. Kasininkė nusijuokė ir iš po prekystalio tik šast 2 bilietus. Po 10 eurų, kai šiaip visi išparduotieji buvo po 15. Esą čia aktorius atnešė juos grąžinti paskutinę minutę, tai ir nuolaida priklauso. Žodžiu, nusisekė visai neblogai, ir taip optimistiškai nusiteikusi įžengiau į Jaunimo teatro salę.

Žemaitės apsakymo „Trys mylimos“ siužetas yra paprastas kaip dvi kapeikėlės: samdinys vilioja tris moteris vienu metu – našlę šeimininkę ir dvi jos dukteris. Aišku, nė vienos nemyli, o pasipinigavęs iš jų planuoja su tikrąja mylimąja Barbele pabėgt toli, toli. Žemaitės kūrinyje galima įžvelgti autobiografinių motyvų – ji pati, būdama šešiasdešimties metų, įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnį vyrą, kuris… vedė jos dukterį! Negana to, prieš tai piršosi josios dukteriai, taigi, Žemaitės anūkei. Santa barbara, ne kitaip.

Nacionalinės senosios dramaturgijos pastatymai, kuriuos mačiau paskutiniuoju metu – „Tamošius Bekepuris“ (Cezario Graužinio trupė) bei „Dėdės ir dėdienės“ (Mažasis teatras) manęs visiškai nesužavėjo. Jei pasakius tiksliau – nuvylė. „Trys mylimos“ iš šios trijulės patiko labiausiai. Visų pirma – dėl lietuviškųjų tarmių, kurios spektaklyje skamba 2 valandas ir 30 minučių, tiek, kiek trunka pats spektaklis. Gaspadinė, kurią vaidina Nijolė Narmontaitė, kalba žemaitiškai. Vilioklis Liudvikėlis, kurį vaidina Nerijus Gadliauskas, prabyla aukštaitiškai. Na, o abi dukterys kalba suvalkietiškai ir dzūkiškai.

Spektaklyje yra ir muzikinių intarpų. Pirmoje spektaklio dalyje jie atrodė šiek tiek „pritempti“, na, o antroje dalyje skambėjo visai organiškai.

Šiek tiek nuliūdau, kad spektaklyje nevaidino Neringa Varnelytė, kuri paprastai įkūnija droviąją seserį. Šįkart ją vaidino Jonė Dambrauskaitė. Užtat drūtoji sesuo (aktorė Giedrė Giedraitytė) davė iš peties. Jos duetas su peršamuoju jaunikiu (aktorius Gediminas Storpirštis) buvo labai taiklus ir linksmas.

Jaunimo teatre publika paprastai skiriasi nuo Nacionalinio dramos teatro, Mažojo teatro ar Menų spaustuvės. Kiek ateinu į šį teatrą, tiek matau besigrupuojančių žmonių būrius. Prie rūbinės atsiimdami paltus jie vienas pas kitą tikslinasi, kur stovi jų laukiantis autobusas. Nežinau, ar provincijoje gyvenantys teatro mėgėjai iš įpročio mėgsta Jaunimo teatrą ar pats teatras turi kažkokias ypatingas grupių viliojimo tradicijas.

Dar atskiro pagiriamojo žodžiu nusipelno Ringaudo Karvelio fotografijų paroda, veikianti Jaunimo teatro fojė. Penkis dešimtmečius aktorius fotografavo savo kolegas užkulisiuose ir scenoje, ir to rezultatus apžiūrėti galima prieš spektaklį ar per pertrauką.

Ar eičiau antrą kartą į „Tris mylimas“? Kažin. Ar džiaugiuosi nuėjusi vakar? Taip!

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: Jaunimo teatras