Tag Archives: Jaunimo teatras

Henrikas Ibsenas LAUKINĖ ANTIS

18 Šeštadienis Spa 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Šiandien ryte atsisukau pažiūrėti vakarykštę LRT laidą „Auksinis protas“ ir joje buvo vienas klausimas, susijęs su šiuo įrašu. Buvo išvardinti trys norvegų rašytojai ir pateiktas klausimas, kuris iš jų nėra gavęs Nobelio literatūros premijos. Žinojau iškart – Ibsenas. Ibsenas nėra gavęs šio apdovanojimo, nepaisant to, kad jo dramos kūrinius girdėjęs, skaitęs ar matęs yra kone kiekvienas 12 klasių baigęs žmogus.

Henrikas Ibsenas (1828-1906) pjesę „Laukinė antis“ parašė XIX amžiaus pabaigoje. XXI a pradžioje ją režisavo Oskaras Koršunovas Jaunimo teatre. Tiesa, spektaklis berods buvo pradėtas repetuoti Nacionaliniame dramos teatre, ten turėjo būti ir premjera, bet įvykus konfliktui su teatru ir režisieriui išėjus iš teatro meno vadovo pareigų, laukinė antis išskrido iš Gedimino prospekto ir nutūpė Arklių gatvėje. Beje, buvau spektaklyje pirmą jo rodymo dieną ir pasigedau nusilenkti neišėjusio režisieriaus!

Nežinau, kokius aktorius režisierius buvo pasirinkęs Nacionaliniame dramos teatre, tačiau Jaunimo teatro spektaklio sąstatas yra tiesiog puikus. Aktorių ketvertas – Donatas Želvys ir Valentinas Novopolskis, taip pat Aušra Pukelytė ir Inga Juškevičiūtė tą vakarą sukūrė išskirtinius personažus. Klasikinis psichologinis teatras, kokį šiandien ne kasdien pamatysi ir kokio kartais tikrai pasiilgstu.

Apie turinį daug nepasakosiu – 1884 metais parašytą pjesę per gerą valandą ar dvi perskaityti galite internete esančioje dramų talpykloje www.dramustalcius.lt. Pasakysiu tik tiek, kad joje telpa daug kas: dviejų šeimų drama, daug metų besitęsiančios nuoskaudos, psichologinės manipuliacijos, vyro ir moters santykiai, neištikimybė ir meilė, draugystė ir prieraišumas, tėvo ir dukters santykiai, statuso klausimas ir t.t.

Spektaklio trukmė yra keturios valandos, o pertrauka – viena.

Vienintelis dalykas, kas man nepatiko – pasirinkta sėdėjimo vieta. Pirkau bilietą antroje eilėje pirmoje vietoje, taigi, sėdėjau pačiame salės šone ir dėl šios priežasties negalėjau 100 procentų stebėti veiksmo scenoje. Scenografija buvo sukonstruota taip, kad scena turėjo antrą planą, o joje buvo rodomos vaizdo projekcijos ir kartais veiksmas vyko tame antrame plane. Aš, sėdėdama šone, viso to nemačiau, galėjau tik įsivaizduoti, kas, kada ir kaip vyksta. Labiausiai gaila, kad nepilnai mačiau finalinę – šūvio sceną, kurios metu nušaunama ne laukinė antis, o mažoji šeimos mergaitė, absoliučiai meistriškai savo vaidmenį suvaidinusi Inga Juškevičiūtė. Alio, Auksinių scenos kryžių balsuotojai, koks jūsų telefonas? Noriu padiktuoti aktorės pavardę geriausiam moters vaidmeniui.

Visai gali būti, kad po spektaklio laukdama palto prie rūbinės girdėjau komentarus „buvo nuobodu“, „tikėjausi daugiau“, bet praleidau juos pro ausis. Nes man nebuvo nuobodu ir gavau daugiau, negu tikėjausi.

Kam rekomenduoju? Oskaro Koršunovo gerbėjams, mėgstantiems klasikinį, psichologinį teatrą su daug teksto, su įtampa ir tragiška baigtimi. Henriko Ibseno dramų fanams. Jaunimo teatro mėgėjams. Pavargusiems nuo madingų XXI amžiaus temų teatre.

Kam nerekomenduoju? Iki šiol besilankiusiems tik pramoginiame teatre ir mėgstantiems komedijas. Manantiems, kad „geras“ spektaklis turi trukti iki 2 valandų. Nesuprantantiems lietuviškai.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2025-10-01

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Árpád Schilling. KELIAUJANTYS

05 Ketvirtadienis Bir 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Spektaklis, skirtas Jaunimo teatro 60-mečiui. Atrodo, kad jau pakankama proga nusipirkti bilietą į spektaklį. Tokie jubiliejai teatruose nutinka ne kasdien. Bet bilietą nusipirkau ne iš karto. Vis užsukdavau į teatro puslapį, paskaitydavau aprašymą ir išeidavau iš jo. Na, niekaip nekabino, nors tu ką… Likus porai dienų iki premjeros visgi bilietą nusipirkau. Ir labai nustebau pamačiusi, kad į premjerinius rodymus bilietai nebuvo išpirkti. Kažin, kodėl?

Spektaklio režisierius – vengras Árpádas Schillingas. Jaunimo teatre jis pastatė „Barbarus“ ir „Autonomiją“. Be to, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kurį laiką buvo rodomas jo „Didis blogis“. Kaip sakė priešpremjeriniuose interviu režisierius, šį kartą jo užduotis buvo leisti aktoriams improvizuoti ir iš daugybės (sakė, kad gal net šimto!) pamatytų aktorių improvizacijų jis atrinko spektakliui vos kelias.

Spektaklyje vaidina beveik trys dešimtys aktorių, kone visa Jaunimo teatro trupė. Rišlaus teksto ir siužeto spektaklis neturi. Jis sudarytas iš skirtingų epizodų, mizanscenų, kurios primena studentų repeticijas. Na, kai dėstytojas suformuluoja studentams užduotį, pavyzdžiui, suvaidinti XX a pradžios mažo miestelio dieną. Ir aktoriai čia pat ima improvizuoti – kas kaimo kvailelį, kas laisvo elgesio moterį, o kas – kareivį, turtuolį ar kitą kokį personažą vaidina. O žiūrovai? Kas jiems belieka, žiūrėti į scenoje vykstantį lengvą chaosą ir stengtis įminti mįslę, kas čia ką vaidina, ką tuo nori pasakyti ir kodėl vietoj įprastų dialogų tėra kažkoks murmesys, šūkčiojimai ir pan.

Kita spektaklio mizanscena skirta jau dabarčiai – scenoje ryškiose spalvose skendi jaunimėlis, suprask – vyksta vakarėlis, kuriame galimai apsvaigę, erdvėje ir laike nesiorientuojantys jaunuoliai. Technomuzika bumpsi, šokio judesiai agresyvėja, įtampa kyla, apima jausmas, kad kažkas bus. Ir tikrai įvyksta – scenoje pastatytame ekrane stambiu planu rodomas kraujais tykštantis vienas veikėjas, kurį, jau mirusį, draugai išneša nuo scenos.

Spektaklis buvo anonsuojamas kaip spektaklis-koncertas. Žinant, kiek talentingų muzikos žmonių yra Jaunimo teatre, tikėjausi kažko ypatingo. Bet neišgirdau. Muzikine prasme neseniai matyti „Barbarai“ penkiom galvom lenkia „Keliaujančius“.

Spektaklis trunka 2 valandas, pertraukos nėra. Buvau pirmą premjeros dieną, salėje buvo laisvų vietų, be to, nesulaukę pabaigos, keli žiūrovai atsistojo ir išėjo vidury veiksmo.

Kažkaip turiu įtarimą, kad jeigu tą vakarą salėje buvo žiūrovų, atėjusių į teatrą po ilgos laiko pertraukos, kitas jų kartas teatre irgi gali būti po ilgos laiko pertraukos. Ir dar turiu įtarimą, kad teatro kritikai šį spektaklį iškels iki padangių. Nes kai neaišku, kas vyksta scenoje, atsiranda proga pasirodyti labai protingu ir pasakyti, kad ten vyko labai didūs ir prasmingi dalykai.

Dievaži, nenoriu nieko įžeisti ir užgauti, bet panašūs spektakliai turėtų būti ne repertuariniai, o rodomi, pavyzdžiui, per Kultūros naktį nemokamai, tarp kitų šimtų to vakaro renginių.

Nenoriu užbaigti labai pesimistiškai, tai papasakosiu apie spektaklio „kaimyną“. Šalia manęs sėdėjo vaikinukas, kuris buvo arba teatro savanoris, arba spektaklio kūrybinės grupės draugas (spėju, nes su kompanija stovėjo ir plepėjo prie durų, o užgesus šviesoms visi puolė ieškoti laisvų vietų atsisėsti). Tai jis keliose spektaklio vietose kikeno, o jam pasibaigus pirmas stojosi ir plodamas švilpė bei šaukė „bravo“.

***

Árpádas Schillingas „Keliaujantys“

Premjera: 2025 05 30

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Barbarai. Pagal J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“

27 Ketvirtadienis Kov 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Neplanavau eiti kovo mėnesį į dar vieną spektaklį, nes ir taip kalendorius mirgėjo nuo filmų, spektaklių ir kitų panašių reikalų. Bet kai Vilniaus knygų mugėje stabtelėjau ties Jaunimo teatro stendu, besišnekučiuojant kažkaip įtikėjau, kad man reikia nusipirkti bilietą į kažkurį jų spektaklį. Pažiūrėjau į kalendorių, radau laisvą vakarą ir taip nusipirkau bilietą į vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklį „Barbarai“.

Kodėl spektaklio nebuvau mačiusi anksčiau? Po sunkiasvorių Jaunimo teatre pamatytų „Austerlico“ ir „Erinijų“, panašiu laiku scenoje pasirodžiusių „Barbarų“ nenorėjau. Buvau persisotinusi karo, prievartos, totalitarizmo temų teatre. Bet nuo premjeros praėjo jau geras laiko gabalas, mano priešiškas nusiteikimas slūgo, taip bilietas atsidūrė mano kišenėj.

Likus iki spektaklio pradžios kelioms valandoms pažiūrėjau į spektaklio pirkimus. Neparduotų bilietų salėje buvo labai daug. Iš pirmo žvilgsnio net daugiau, nei parduotų. Todėl nuėjusi į spektaklį atsisėdau ne savo vietoje arti scenos, o tolėliau, ten, kur mačiau, kad bilietai nebuvo parduoti. Beje, dar perkant bilietą buvau perspėta nesisėsti pirmoje ar antroje eilėje, nes ten „taškosi vandeniu ir žemėm“. Labai teisingas patarimas, ačiū.

Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ parašytas 1980-aisiais, daug vėliau išverstas ir išleistas Lietuvoje. Istorijos centre – imperijos pasienio mieste gyvenantis Teisėjas (aktorius Valentinas Masalskis), kuris pagaili vienos „barbarės“ (taip praminti taikūs stepių klajokliai, vaidino Viktorija Kuodytė) ir nusprendžia ją parvesti namo. Už tai jis sulaukia Imperijos kariuomenės keršto ir iš gerbiamo miesto tarnautojo tampa gailestį keliančiu valkata, kuris už savo gyvybę ir duonos kąsnį bučiuoja kojas savo skriaudikams.

Barbarę vaidinanti Viktorija Kuodytė spektaklyje nekalba, tačiau jos vaidmuo toks iškalbingas, kad įsitikinau n-tąjį kartą: kartais tyla pasako daugiau, nei žodžiai. Abiejų aktorių meistrystė scenoje buvo tokia didi, kad gniaužė kvapą. (Žinau, kad rašyti skambius žodžius nemadinga, bet nežinau, kaip kitaip apibūdinti tą stebuklą, kurį scenoje sukūrė aktoriai).

Spektaklyje skamba gyvo garso muzika ir dainos. Jaunimo teatro aktoriai patys ir būgnais muša, ir elektrinėm gitarom groja, ir dainuoja.

Masinėse scenose vaidina beveik visa teatro trupė. Nors spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 val. 30 minučių, jis truko 3 valandas ir 10 minučių. Pertrauka buvo viena.

Spektaklyje labai daug blogio, prievartos, bejėgiškumo jausmo. Žinant, kad panašūs dalykai REALIAI kažkur VYKSTA DABAR, išsėdėti spektaklyje vietomis buvo labai sunku. Bet jei norite pamatyti gerą teatrą, šį spektaklį rekomenduoju 100 proc.

**

Premjera: 2023-02-25

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

D. Krymov. REQUIEM

21 Antradienis Sau 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Esu ne kartą rašiusi, kaip man trūksta kitų miestų teatrų gastrolių Vilniuje. Vos tik užmatau kažką atvykstant iš Kauno, Panevėžio ar Šiaulių, stengiuosi pamatyti. Apsidžiaugiau feisbuke pamačiusi Klaipėdos dramos teatro spektaklio REQUIEM (režisierius Dmitry Krymov) anonsą, kad bus rodomas Jaunimo teatre Vilniuje.

Paspaudus mygtuką „Pirkti bilietą“ nustebino kainos – pigiausias bilietas kainavo daugiau kaip 30 eurų. Mano pirktasis už 36 eurus buvo parterio gale. Bet tiek to, kultūrą reikia paremti. Matyt, kultūros gastrolės nėra pigus reikalas, suprantama.

Iš viso Vilniuje buvo suplanuoti trys spektaklio rodymai, vienas jų – šeštadienį 15 valandą. Keistas laikas, nei pietūs, nei vakaras, bet būtent į jį ir pirkau bilietą. Spektaklio anonse buvo rašoma, kad REQUIEM trunka 1,30 val. be pertraukos ir yra N-16. Taip pat buvo prierašas, kad spektaklis sukurtas pagal H.Murakami romano „Kafka pakrantėje“ motyvus. Įdomiausia, kad Klaipėdos dramos teatro svetainėje prie spektaklio aprašymo tokios nuorodos nėra. Ar čia specialiai vilniečiams tas sakinys sugalvotas buvo? Gal kokia statistika yra, kad sostinėje gyvena Murakamio gerbėjai ir jo paminėjimas privilios žiūrovus? Kaip bebūtų, prierašas mane užkabino ir jau po kelių dienų prie lovos spintelėje gulėjo iš bibliotekos parsinešta knyga „Kafka pakrantėje“. Esu skaičiusi daug Murakamio knygų, bet konkrečiai šios – ne. Knygą prarijau, ji, kaip įprasta H. Murakamiui, tokia iš paralelinių pasaulių, su kalbančiais katinais ir keistais personažais. Bet grįžtu prie spektaklio.

Spektaklis sudarytas iš skirtingų epizodų, kurie tarpusavyje nesusiję. Pirmas ir paskutinis epizodas – tikrai iš Murakamio knygos. Paimtas romano skyrius, kuriame pasakojama, kaip grupelė mokyklos mokinių su mokytoja išeina pasivaikščioti į gamtą, renka grybus ir čia vaikai praranda sąmonę. Po kiek laiko atsigauna ir nieko neprisimena. Tik vienas vaikas iš visų neatsigauna dar ilgai, o kai pabunda, jo galvoje tarsi ištrinta viskas, jis nemoka skaityti, rašyti… Beje, romane šis personažas aprašomas iki pat jo senatvės ir mirties, bet spektaklyje Murakamio buvo viso labo kokie 4-5 puslapiai.

Kiti du spektaklio epizodai niekaip nesusiję su minima Murakamio knyga. Viename epizode matome vaizdelį iš kariško gyvenimo: groteskiška scena su karininku, žmonai pažadančiu parvežti karo grobį – skalbyklę, vaikiškų žaislų, net skalbimo miltelių. Labai primena užpultosios Ukrainos karo pradžią, kai –uzzkių kareiviai vogė iš Ukrainos ir siuntė namo ką tik galėjo…

Vizualiausias spektaklyje buvo epizodas su Hamletu ir Ofelija. Didžiuliame stačiakampio formos inde prileidžiama vandens ir jame nuskęsta Ofelija. Tas skendimo epizodas toks tikroviškas buvo, kad pagavau save galvojant, ar aktorė dar gyva, ar pasiaukojo dėl vaidmens ir išties mirė?..

Spektaklis labai vizualus, nenustebau po jo paguglinusi ir sužinojusi, kad režisierius yra dirbęs ir scenografu, ir dailininku. REQUIEM įžvelgiau daug simbolizmo, teatro elementų, kurie buvo įprasti a.a. E. Nekrošiaus ar a.a. R. Tumino spektakliams. Norisi būtinai paminėti spektaklio šviesų dailininką Eugenijų Sabaliauską ir scenografę, kostiumų dailininkę Renata Valčik.

Aktorių ansamblis spektaklyje nėra didelis, įsiminė tardytojas Darius Meškauskas, mokytoja Samanta Pinaitytė ir visgi nepaskendusi Digna Kulionytė. Spektaklio finale vaidino žmonių dydžio lėlės – įspūdinga scena!

Nepaisant to, kad visą spektaklį nepraradau susidomėjimo anei minutei, vyksmas scenoje tiesiog hipnotizavo, į visumą tie skirtingi epizodai man nesusivėrė. Jeigu turėčiau viso labo tris žodžius, tai būtų: vizualu, efektinga, įdomu.

Spektaklio stiprybe pavadinčiau ir jo trumpumą. Jaunimo teatro kūrėjai ir vadovai galėtų pasimokyti iš gastroliavusio klaipėdiečių spektaklio: norint kažką pasakyti, nebūtina statyti 5 ar 6 valandų spektaklių-maratonų, kartais užtenka ir pusantros valandos gero veiksmo scenoje.

***

Režisierius Dmitry Krymov

Išsamiau: www.kdt.lt

Peter Handke. PRANAŠYSTĖ

01 Penktadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Pranašystė“ sukurtas pagal Peterio Handkės kūrybą. Šis austrų rašytojas 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“.

„Pranašystę“ Peteris Handkė sukūrė 1964 metais, būdamas 22 metų. Kūrinį galite paskaityti čia, ilgai neužtruksite, rekomenduoju: https://literaturairmenas.lt/poezija/peter-handke-pranasyste.

Kol P. Handkė nebuvo gavęs prestižiškiausios literatūros premijos, nebuvau apie jį girdėjusi. Nebuvau jo nieko skaičiusi, tad prieš kurį laiką iš bibliotekos parsinešiau kelias prozos knygas. Jau pirmą vakarą atsiverčiau prieš miegą paskaityti, bet iškrito iš rankų skaitant, užmigau. Bandžiau dar kartą po kelių dienų. Ir dar bandžiau, rezultatas buvo tas pats. Grąžinau knygas atgal į biblioteką. Gyvenimas per trumpas, o knygų prirašyta tiek daug.

Jaunimo teatre pamačiusi anonsą, kad režisierius Justinas Vinciūnas stato spektaklį „Pranašystė“ pagal P. Handkės kūrybą, supratau, kad lengva nebus, bet mane papirko aktorių sąstatas. Spektaklyje vaidina Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis, Algirdas Latėnas. Pamatyti šiuos vyriausiosios kartos Jaunimo teatro aktorius norėjosi be jokių išlygų, tad bilietą į mažytėje „99 salėje“ rodomą spektaklį nusipirkau iškart. Beje, jis kainavo įtartinai pigiai, vos 13 eurų, nors dar vyko premjeriniai rodymai.

Spektaklyje aktoriai virsta benamiais, toks visai suprantamas sprendimas, sakyčiau. Scenografija, kostiumai, muzika spektaklyje (mano akims ir ausims) derėjo puikiai. Tai, ką mačiau, gana nelengva apibūdinti žodžiais ir padėti į savo teatro patirčių spintelę. Ne, tai nėra įprastas spektaklis su veikėjais, siužetu, kulminacija, atomazga. Tai kažkas tarpinio tarp pjesės skaitymo ir spektaklio. P. Handkės kūrinys teatro scenoje transformavosi į lingvistinį performansą, kartais – muzikinį žodžių žaismės chorą. Toks kažkoks budistinis patyrimas, net nežinau, kodėl toks palyginimas šauna į galvą.

Spektaklis labai trumpas, trunka 1 valandą be pertraukos. Salėje 99 nėra sužymėtų vietų, tad atėjus galima sėstis kur tik norisi. Matomumas ir girdimimumas vienodai geras iš įvairių vietų.

Išeinant pro duris mane pasiekė dviejų jau lauke stovinčių jaunų žiūrovų dialogas.

Mergina:

-Manęs tai nesujaudino.

Vaikinas:

-O tave apskritai kas nors kada nors sujaudina?

Kam rekomenduoju? Trumpo teatro fanams, pasiilgusiems seniai matytų aktorių scenoje. Nesibaidantiems perkeltinių prasmių, poezijos ir filosofijos teatre.

Kam nerekomenduoju? Klasikinio teatro gerbėjams, kuriems reikia, kad būtų aiškūs veikėjai, veiksmas, atomazga. Tiems, kurie nori viską suprasti, ką mato ir girdi. Tiems, kurie nueis į spektaklį visiškai nepasidomėję, apie ką jis.

***

Režisierius Justinas Vinciūnas

Premjera 2024 10 29

Daugiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Thomas Mann. Užburtas kalnas

23 Pirmadienis Rgs 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Savo jubiliejinį 60-ąjį sezoną Jaunimo teatras pradėjo Krystiano Lupos premjera „Užburtas kalnas“ pagal Thomo Manno to paties pavadinimo romaną.

Prieš pasirodant Vilniuje, spektaklis buvo parodytas Zalcburgo teatro festivalyje. Po to skaičiau visokių atsiliepimų – ir kad spektaklis sulaukė pagyrų festivalyje, tapo jo puošmena, ir kad po pirmos dalies iš spektaklio išėjo bene pusė žiūrovų.

Nesidomėjau labai būsimu spektakliu ir neplanavau eiti į premjerą, nes rugsėjis ir taip buvo ulialia koks smagus ir su daug veiklos. BET. Nusipirkau bilietą ekspromtu tik todėl, kad pamačiau jo pradžios laiką – šeštadienis 16 val. Pagalvojau – pagaliau savaitgaliais spektakliais netempiami į naktį, į juos gali atvažiuoti žiūrovai iš kitų miestų ir po spektaklio oriai grįžti namo. Man patiko ši detalė, vien dėl jos nusipirkau bilietą. (Nekenčiu, kai spektaklio pradžia yra 19.30, o pabaiga – 23.20).

Ne iš karto pastebėjau, kad spektaklio trukmė – 5 val. 20 min. Eina sau!.. Beveik visa darbo diena. Ir tik viena pertrauka. Tai reiškia, kad pirmoji spektaklis dalis trunka 2,5 val. Tada pertrauka ir antroji dalis vėl bus 2,5 val. Wow. Matyt, dėl šios priežasties ir bilietų į premjerą buvo dar premjeros išvakarėse. Tikrai ne kiekvienas savo noru gali norėti į tokio ilgumo spektaklį…

Beje, Jaunimo teatras šioj vietoj ar tik nebus pasiekęs ilgiausios trukmės spektaklių rekordą? Pamenu šiame teatre rodomus kitus ilgo metro spektaklius „Austerlicas“ (5 valandos) , „Puikus naujas pasaulis“ (5 valandos) , „Erinijos“ ( 5val. 20 min.), „Don Kichotas“ (4 valandos) ir kt.

Pirmų dviejų spektaklio scenų nepamenu. Atsiprašau, bet tiesiog nesuvaldžiau snaudulio. Dieną dirbau, vakarop jautėsi nuovargis. Nors paskutinį kavos gurkšnį išgėriau jau peržengusi teatro slenkstį, atsisėdusi į savo vietą ir scenoje pamačiusi neskubrų jo veiksmą, išgirdusi tylią muziką panirau į tokią būseną, kurią apibūdinčiau šiapus ir anapus. Per miglą menu, kad scenoje tuo metu buvo mokytoją vaidinęs A. Kazanavičius, bet ką ir kodėl jis kalbėjo, negirdėjau… Nėra jauku, kai nenulaikai galvos iš snaudulio ir pulsas kyla nuo minties „O jei užknarksiu?“… Bet organizmas kažkaip susiėmė, snaudulys dingo ir toliau visą veiksmą stebėjau atidžiai iki paskutinės minutės.

T.Manno romaną skaičiau jaunystėje, kai man buvo maždaug tiek, kiek pagrindiniam knygos herojui Hansui Karstorpui (jį vaidino Donatas Želvys). Yra likusių prisiminimų, bet prieš spektaklį norėjau juos atgaivinti pasiimdama knygą iš bibliotekos. Kaip parodė visų Lietuvos bibliotekų elektroninė sistemą http://www.ibiblioteka.lt, Vilniuje nebuvo nei vieno laisvo šios knygos egzemplioriaus. Visi paimti kitų skaitytojų. Gal knyga gimnazistų literatūros sąraše privaloma? Nežinau.

Esu mačiusi ir kitus Lietuvoje režisuotus K.Lupos spektaklius. Labai didelį įspūdį buvo palikusi „Didvyrių aikštė“. „Austerlicas“ patiko mažiau, man pasirodė pernelyg ištęstas, kai kurios scenos stabdė veiksmą ir, atrodo, buvo visai nereikalingos. Iš ankstesnių spektaklių pažįstama režisieriaus maniera jaučiama ir spektaklyje „Užburtas kalnas“. Kažkuo panaši man pasirodė netgi scenografija. Spektaklyje vaidinamos scenos yra atskirtos, jos neskubrios, su tylos pauzėmis, su ilgais filosofiniais monologais. Nors spektaklyje naudojamas ekranas ir rodomos vaizdo projekcijos, man jis pasirodė toks gana tradicinis, klasikinis.

Sunku pasakyti, kodėl niekas nepataria režisieriui patrumpinti jo spektaklių iki padoresnės trukmės – kai kurios scenos tikrai buvo perteklinės ir šį kartą. Suprantu, kad romanas storas, pasakyti norisi daug, bet kartais mažiau yra daugiau.

Spektaklyje vaidina keliolika Jaunimo teatro aktorių: vyresnieji Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Neringa Bulotaitė, jaunieji Matas Dirginčius, Aušra Giedraitytė, Matas Sigliukas, Paulina Taujanskaitė ir daug kitų.

Į klausimą „Ar patiko spektaklis?“ šįkart neatsakyčiau vienareikšmiai. Buvo tikrai labai gražių momentų scenoje: seniai matytų pasiilgtų aktorių ir ryškių jų kuriamų personažų; įdomių režisūrinių sprendimų; stiprios scenografijos ir kostiumų dailininko darbų. Tačiau buvo ir kita mėnulio pusė: skaudantis užpakalis nuo 5 valandų sėdėjimo ne pačiose patogiausiose kėdėse; nuobodžių scenų; pritrūko ir didesnių muzikinių akcentų.

Manau, kad spektaklis nesurinks pilnų salių. Ar surinktų sutrumpėjęs iki 3 val.? Gal. Nežinau. Žinau tik, kad po spektaklio dar stipriau noriu paskaityti primirštą „Užburtą kalną“.

Kam rekomenduoju: tradicinio teatro mėgėjams ir tiems, kuriems spektaklio ilgis nė motais. Mėgstantiems intelektualų teatrą, besidomintiems žmogaus tobulėjimo ir filosofijos temomis.

Kam nerekomenduoju? Nebuvusiems teatre paskutiniuosius dvejus metus. Mėgstantiems pramoginį teatrą. Turintiems stuburo problemų, kai negalima ilgai sėdėti vienoje vietoje.

***

Thomas Mann „Užburtas kalnas“. Režisierius Krystian Lupa.

Spektaklio premjera: 2024-09-20

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Ivan Vyrypajev. JAUDULYS

28 Trečiadienis Vas 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , ,

PAGALIAU! Sulaukėm Vilniuje teatro gastrolių. Nacionalinis Kauno dramos teatras į Jaunimo teatro sceną atvežė režisieriaus Aleksandr Špilevoj režisuotą spektaklį „Jaudulys“ pagal Ivan Vyrypajev pjesę. Valio ir ačiū. Ir prašom dažniau.

Tačiau atėjus į spektaklį ir praėjus kokioms penkioms minutėms nuo jo pradžios mane ištiko deja vu jausmas – aš visa tai jau girdėjau! Žinau, kas ką pasakys ir kas po to bus. Mistika visiška. Pamenu, kad šitą savo tinklaraštį pradėjau rašyti dėl panašios priežasties – buvo, kad ateinu į spektaklį, klausau, žiūriu ir suprantu… jog aš jame jau buvau. Tada pasakiau sau, kad imu užsirašinėti pamatytus spektaklius, sutaupysiu tokiu būdu ir laiko, ir pinigų. Tai kas čia nutiko dabar? Laužiau galvą iki spektaklio pabaigos, o grįžusi puoliau guglinti. Galvos neguldau, bet visai gali būti, kad karantino metu online kažkur buvo transliuojamas šios pjesės skaitymas. Jį aš ir mačiau.

Tačiau nepaisant to, kad pjesė pasirodė man žinoma, spektaklis įtraukė nuo… iki. Drąsiai galiu rekomenduoti jį pasiilgusiems klasikinio, dialoginio teatro. Charakteringi personažai, puikūs aktoriai (Nelė Savičenko, Mantas Zemleckas, Gytis Ivanauskas, Martyna Gedvilaitė, Arnas Ašmonas ir Dainiaus Svobono balsas), tiksli scenografija ir meistriškai susukti Ivan Vyrypajev tekstai. Ko daugiau reikia geram vakarui teatre? Man viso to užteko, nieko nepritrūko ir nieko nebuvo per daug.

Spektaklio siužetas neįmantrus: lenkų žurnalistas atvažiuoja imti interviu iš žinomos ir ekscentriškumu garsėjančios rašytojos, kuri gimė Lenkijoje ir turi žydiškų šaknų. Rašytojos dukra ir prodiuseris praveda ilgą instruktažą, ko klausti ir ko neklausti primadonos. Interviu prasideda. O tada…

Spektaklis yra vienos dalies, truko mažiau kaip dvi valandas.

Kam rekomenduoju? Besilankantiems teatre nelabai dažnai; mėgstantiems klasikinį teatrą; norintiems ramaus ir jaukaus vakaro teatre; ieškantiems ne per ilgo spektaklio; Ivan Vyrypajev fanams; manantiems, kad gyvenimo grožis slypi detalėse.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems novatorišką teatrą su daug efektų ir pričindalų; snobams.

***

Režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera 2022 kovo 18,19 d.

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

Florian Zeller. SŪNUS

06 Antradienis Vas 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

– Ką žinai apie režisierių Igną Jonyną?

– Igną Jonyną? Žinau, žinau… Taigi filmas „Lošėjas“.

Panašiai tokį dialogą būčiau suskėlusi iki apsilankymo Jaunimo teatre, spektaklyje „Sūnus“. Ignas Jonynas man asocijavosi su kinu, „Lošėju“ (2014) ir aktoriumi Vytautu Kaniušoniu, kuris tam vaidmeniui buvo parinktas taip taikliai, kad nuo tada tapo lietuviško kino Bredu Pitu (arba įsirašykite kitą žinomą holivudinę pavardę).

Na, o dabar Igną Jonyną galėsiu įvardinti ir kaip man patikusio spektaklio režisierių. Visai neseniai buvau prancūzų dramaturgo Floriano Zeller pjesės „Motina“ pastatyme (rodomas Oskaro Koršunovo teatre, režisierius Kirilas Glušajevas, vaidina Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis), todėl pamatyti dar vieną trilogijos dalį, šįkart „Sūnus“, buvo tikrai smalsu. Gi neeilinis sutapimas, kad skirtingi teatrai panašiu metu pristatė šio dramaturgo kūrybą.

Spektaklio centre – išsiskyrusi pora ir jų paauglys sūnus, kuriam gyvenimas tampa nebemielas ir jis nori iš jo išeiti. Naują šeimą sukūręs tėvas (Aleksas Kazanavičius) ir po skyrybų sugniuždyta paauglio motina (Neringa Varnelytė) stengiasi (?) padėti sūnui (Martynas Bertulis), bet nelaimingos pabaigos nuojauta sklando kažkur ore viso spektaklio metu.

Jeigu reiktų apibūdinti spektaklį vienu žodžiu, ko gero, kad jį pavadinčiau švariu. Kažkoks švaros jausmas buvo jį stebint ir klausant. Nieko ne per daug ir nieko ne per mažai. Nors tas baigties nuspėjamumas šiek tiek liūdino. Norėjosi apkabinti pagrindinį herojų, o jo tėvams pasiūlyti pagooglinti psichikos sveikatos specialistų kontaktų.

Spektaklis „Sūnus“ Jaunimo teatro pagrindinėje salėje rodomas be pertraukos ir trunka 1 val. 40 min.

Kam rekomenduoju? Besidomintiems emocinės sveikatos temomis; būsimų ir esamų paauglių tėvams; mėgstantiems teatrą be keiksmažodžių, vaizdo projekcijų, filmavimo kamerų ir kitų triukų.

Kam nerekomenduoju? Neseniai patyrusiems artimo žmogaus netektį; itin jautriems.

***

Režisierius Ignas Jonynas

Premjera: 2024 02 02

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

 

R.Gavelis JAUNO ŽMOGAUS MEMUARAI

12 Sekmadienis Lap 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pavadinimas spektakliui yra svarbus. Aš taip manau. Nes Jaunimo teatre rodomame režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje pagal Ričardo Gavelio (1950-2002) knygą „Jauno žmogaus memuarai“ dauguma žiūrovų buvo jauni. Tokie, kurie nebuvo gimę, kai 1989 metais Ričardas Gavelis publikavo tokio pat pavadinimo savo 14 laiškų romaną. Aišku, galima manyti, kad lietuvių kalbos pamokų programoje yra šis kūrinys, todėl jaunimas atėjo jo pamatyti (vietoj skaityti), bet visai tikiu, kad ir pavadinimas vilioja renkantis, kur eiti.

Adaptuoti spektaklį scenai padėjo dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Ir šis duetas – režisierės ir dramaturgo – buvo pastebėtas 2022 metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose. Mindaugas Nastaravičius apdovanotas už geriausią metų dramaturgiją, o Eglė Švedkauskaitė gavo geriausios metų režisierės titulą.

Ričardas Gavelis, be jokių abejonių, buvo vienas geriausių savo laikmečio metraštininkų. Vilniaus metraštininkų. „Jauno žmogaus memuaruose“ tai akivaizdu – čia ir sovietinės nomenklatūros grimasos, ir jauno žmogaus ieškojimai, ir nuslėptas pontoninio tilto per Nerį griuvimas, ir nusivylimas sistema, meile, Kašpirovskio fenomenas, FiDi šventė, kiti dalykai, kurie šiandien gyvi dar neišmirusios kartos atsiminimuose. Tačiau visa tai spektaklyje tarsi interjero detalės, o jo centre – fizikas Leonas Ciparis ir jo asmeninė drama.

Spektaklio sėkmės didelį pyrago gabalą čia atsiriekia aktorių trupė – visi iki vieno susigroję (tikrąja žodžio prasme, jie spektaklyje groja) ir puikiai išpildę savo vaidmenis. Viktorija Kuodytė, Vytautas Anužis, Sergejus Ivanovas, Giedrė Giedraitytė, Vainius Sodeika, Dovilė Šilkaitytė, Matas Dirginčius ir kiti. Kokie talentingi žmonės, sugebantys scenoje ne tik profesionaliai vaidinti skirtingus personažus, bet ir dainuoti ar groti. Gyva muzika labai padeda spektakliui, be jos jis būtų pilkas ir niūrus.

Įdomus ir Alekso Kazanavičiaus suvaidintas ekstrasensas, kuris uždega salėje šviesas ir sceną kviečia žiūrovus. Toks netikėtas ėjimas, pažadinęs miegančius (jei tokių buvo) žiūrovus. Gal tik per ilgas, būtų užtekę perpus trumpesnio interaktyvaus intarpo.

Kalbant apie laiką, teatro svetainėje spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 valandos 15 minučių, tačiau jis baigėsi lygiai po trijų valandų. Buvo viena pertrauka. Spektaklis man neprailgo, o jo pašalinis poveikis yra tas, kad užsisakiau bibliotekoje šią Gavelio knygą. Rytoj pasiimsiu ir, tikiuosi, pratęsiu spektaklio padovanotą malonumą.

Kam rekomenduoju? Besiilgintiems įprastų formų teatro; vyresniems kaip 40 metų; R. Gavelio knygų fanams; besidomintiems sovietinių laikų istorija; nemėgstantiems saldumo teatre; fizikams.

Kam nerekomenduoju? Galvojantiems, kad teatras turi linksminti; nenusiteikusiems 3 valandas sėdėti; turintiems alergiją žodžiams „komjaunuolis“, „Leninas“ ir pan.; zanūdoms, kuriems viskas blogai.

***

Premjera: 2022-05-14

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Sergejus Loznica. ERINIJOS

26 Ketvirtadienis Sau 2023

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kai Vilnius šventė savo 700-ąjį gimtadienį, spindėjo šviesomis, koncertais ir kitais šventiniais atributais, laiką leidau penkių su puse valandų (5 val. 30 min., Karlai!) spektaklyje apie holokaustą. Bet apie viską iš pradžių.

Trukmė. Statyti spektaklį, kuris trunka beveik tiek, kiek lietuvio įprasta darbo diena, yra nehumaniška. Pradėti jį 17.30 val. ir baigti lygiai 23 val., yra lėtas žiūrovų kankinimas (ir uždarbis Boltams). Nereikia čia lialia, kad menas reikalauja aukų, rimta pjesė į valandą netelpa, geras teatras gali trukti tiek, kiek nori režisierius. Žinokit, gerbiamieji reŽIsieriai, kad dabar už lango 21 amžius. Perkame produktus savitarnos kasose (taip greičiau), į Varšuvą skrendame, o ne bildame 8 valandas automobiliu (taip greičiau), laiškus irgi siunčiame ne pašto karveliais ir ne faksais. Tai kodėl žiūrovai turi taikytis prie teatro, o teatras prie žiūrovo nelabai?

Žiūrovai. Vakar Jaunimo teatro Didžioji salė buvo pustuštė prasidėjus spektakliui. O spektakliui baigiantis ji buvo dar perpus apytuštesnė negu buvo iš pradžių. Jau labai, labai seniai nebuvau spektaklyje, kur didžiulis būrys puikiausių aktorių vaidintų saujelei žmonių. Kur dingo žmonės, aūūū? Ar trukmės išsigando? Ar kainų? Mano pirktas vienas iš pigesnių bilietų kainavo 26 eurus be vieno cento. Klausimas teatro marketingistams: gal kai matote, jog išpirkta 1/5 salės, verta bilietus nuleisti trečdaliu? Perpus? Beje, salėje tarp saujelės žmonių labai gerai matėsi žinomi veidai – vienas garsiausių šių laikų teatro režisierių, viena garsiausių teatro aktorių, viena garsiausių televizijos žurnalisčių ir t.t. Tiesiog žvaigždžių spiečius.

Skandalai. Spektaklio pastatymą lydėjo skandalai. Vienas aktorių atsisakė jame vaidinti, nes pjesė jam pasirodė antiukrainietiška. Kilo širšulys socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje – gal tikrai nėra tinkamiausias laikas statyti pjesę apie holokaustą, kurios veiksmas vyksta Ukrainoje ir viena pirmųjų scenų yra ta, kad vokiečių gestapininkai restorane valgo keptas antis, aptarinėja „nusikaltėlį“ Banderą, o už langų žydus visokiausiais būdais žudo vietiniai baltaraiščiai, suprask, ukrainiečiai…

Spektaklį režisavo žinomas kino režisierius Sergejus Loznica, parašęs jam pjesę pagal 2006 m. prancūzų kalba išleistą Jonathano Littello istorinį romaną „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes). Man rodos, kad lietuvių kalba ši knyga neišleista, tačiau internete yra informacijos, kad vos parašyta prancūzo knyga sukėlė daug diskusijų. Pasirinkta tema – holokaustas – pasakojama ne iš aukos, o iš budelio pozicijos. Kadangi knygos neskaičiau, toliau rašysiu tik apie tai, ką vakar mačiau scenoje, ką iš knygos pasiėmė ir lietuviškai teatro scenai pritaikė S. Loznica.

Ar tikrai visi mes žmonės? Pagrindinis veikėjas – gestapininkas Maksimilianas, mėgstantis klasikinę muziką, galėjęs tapti rašytoju arba filosofu, tačiau tapęs žudiku ir antrojo pasaulinio karo metu atsidūręs rytuose – iš pradžių Ukrainoje, po to – Stalingrade. Spektaklyje žudymo scenų daug – prievartaujamos moterys, žudomi žydų kūdikiai, kariami išdavikai… Maksimilianas spektaklyje man pasirodė toks šiek tiek iškrentantis iš konteksto – lyg nenorėtų žudyti, lyg bjaurisi tuo, kas vyksta, bet aktyviai dalyvauja visame kame, vakarais nuplaunantis vaizdus ir patyrimus konjako taure. Na, toks baltais siūlais susiūtas veikėjas. Dar akimirka ir, rodos, teks imti gailėti vargšelio, gi ne savo noru tapo žudymo mašina. Kažkas varu atvarė į mūšio lauką ir šautuvą rankon įdavė…

Iškalbinga spektaklio pabaiga, kai akis į akį apklausoje susitinka gestapininkas ir komunistas pulkininkas. Abiejų dialogas tarsi bando įpiršti mintį, kad abi ideologijos – ir nacizmas, ir komunizmas, yra vienodai blogos, naikinančios ir griaunančios. Na, ir patys paskutiniai žodžiai prieš nuleidžiant uždangą, kad (cituoju iš atminties) „kenčia ir tie, kas žudo, ir tie, ką žudo“. „Visi mes žmonės“, „Visi mes žmonės“, – kelis kartus pakartoja Maksimilianas ir uždanga nusileidžia.

Na, nežinau. Man tie, kurie 2022 metų vasarį užpuolė Ukrainą, kurie prievartauja moteris, vaikus, vagia klozetus ir mėto kasetines bombas ant Ukrainos daugiabučių nėra žmonės. Tai teroristai ir nusikaltėliai. Taškas.

Kinas teatre. Kadangi S. Loznica iki tol statė filmus, o ne spektaklius, „Erinijos“ irgi šiek tiek priminė filmą. Spektaklį sudaro keliasdešimt epizodų, kuriuose vyksta dialogai, sukuriama tam tikra nuotaika, o tada viens, du, trys, įbėga teatro scenos darbininkai, nurenka kėdes, sustumdo stalus ir prasideda kita scena. Įdomus toks sprendimas, iš pradžių lyg patiko, paskui ėmė erzinti tie nešiojimai ir stumdymai. Sėdėjau pirmoje eilėje, dėl to ypač mačiau ir jaučiau tą techninę dalį.

Bravo. Komplimentus skiriu aktoriams, kurių visų neišvardinsiu, nes vaidino kelios dešimtys. Iš skirtingų teatrų susirinkę jie, mano akimis, padarė maksimumą, ką galėjo padaryti šioje pjesėje. Patiko ir scenografija, kostiumai, muzika.

Kam sakau nebravo? Ogi tokiai šaltai Jaunimo teatro salei, kad sustirusi į ragą per pirmą pertrauką namo išėjo draugė, su kuria atėjau į spektaklį.

Mano nuomone, dabar nėra tinkamas laikas tokiam spektakliui, jo naratyvas tikrai kelia daug klausimų ir abejonių. Jei visgi eisit ir norėsit išbūti iki galo, įsimeskit riešutų ir vilnones kojines.

***

Sergejus Loznica „Erinijos“

Premjera 2022-12-14

Išsamiau apie spektaklį: Jaunimo teatras

PUIKUS NAUJAS PASAULIS. Pagal A. Huxley knygą

01 Sekmadienis Geg 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Puikus naujas spektaklis Valstybiniame Jaunimo teatre. Nekreipkite dėmesio į jo trukmę – 5 valandos – ir nueikite. Aš į spektaklį ėjau todėl, kad esu režisieriaus Gintaro Varno fanų klube. Dar nuo „Hedos Gabler“ laikų, kai buvau studentė ir net nesapnavau, kad kažkada rašysiu viešą dienoraštį apie teatrą.

Spektaklis pastatytas pagal britų rašytojo Aldous‘o Huxley‘io knygą „Puikus naujas pasaulis“, kuri buvo parašyta dar 1932 metais. Reikia daug pastangų norint įsivaizduoti, kaip anuomet buvo sutikta ši distopija, nes net šiandien, XXI amžiuje, ji atrodo stebinanti, šokiruojanti, bauginanti ir aktuali. Spėju, kad buvo bomba. Prisipažinsiu, kad knygos nebuvau skaičiusi, tik po spektaklio nupėdinau į biblioteką jos užsisakyti. Deja, visi egzemplioriai jau buvo paskolinti į kitų skaitytojų namus, tad teko knygą rezervuoti ir laukti eilėje, kol kiti ją perskaitys, grąžins į biblioteką ir ji atiteks man.

Spektaklis iš esmės yra apie laimę ir laisvę. Laimė – tai sukurta tobula visuomenė, kurioje niekas nesensta išoriškai, kur neįmanoma jaustis vienišam, kur nėra dėl ko liūdėti, dėl ko jaudintis, dėl ko konkuruoti. Gimstama čia iš mėgintuvėlių, žodžiai „mama“ ir „tėtis“ yra pasenę ir jų niekas nevartoja. Jeigu netyčia apima nerimas ar kiti „nelaimės“ jausmai – makteli somos, ir vėl esi laimingas. Čia neįsimylima, o meilė tiesiog vartojama be įsipareigojimo – lytiniai santykiai su visais iš eilės yra norma, nes tokios visuomenės šūkis „Kiekvienas priklauso visiems“. Sakysit, tobula? Kažin, kažin. Nes šiame idealiame pasaulyje nelikę vietos laisvei ir asmenybei.

Spektaklio intriga prasideda tada, kai vienas uždaroko būdo „laimės“ šalies gyventojas teleportuojasi į indėnų rezervatą pažiūrėti, kaip anksčiau buvo gyventa, ir čia sutinka prieš 20 metų rezervate netyčia užsilikusią buvusią savo visuomenės atstovę, kuri paseno, išbjuro ir (o dievai!) pati pagimdė sūnų. Jis, Džonas Laukinis, ir tampa tolimesne spektaklio ašimi. Jį suvaidinęs jaunas aktorius Matas Sigliukas nusipelno didžiausių komplimentų. Paskutinysis trečiasis veiksmas (viso spektaklyje buvo dvi pertraukos) yra praktiškai Džono Laukinio monospektaklis, ir Matas Sigliukas su šia užduotimi susidorojo puikiai.

Spektaklis turėtų patikti jaunam žiūrovui, nes nepaisant jo rimtojo filosofinio užtaiso, yra sukurtas vizualiai tikrai patraukliai. Vien ko vertos reklaminės pauzės spektaklyje, muzikiniai intarpai, šviesų ir vaizdo projekcijos…

Gudrųjį valdytoją vaidinantis Vytautas Anužis spektaklyje pasirodo nedažnai, bet įsimintinai. Atskirų pagyrų nusipelno Juozo Statkevičiaus rūbai, Dominyko Digimo muzikinis spektaklio išpildymas ir Julijos Skuratovos lėlės. Žodžiu, jeigu 5 valandų trukmės nevadinsime spektaklio silpnąja puse, „Puikus naujas pasaulis“ šiemet tikrai patenka į mano TOP 3 spektaklių sąrašą.

Kažkaip sutapo, kad šį sezoną Vilniaus scenose pasirodė net trys premjeros fantastikos tema – „Soliaris 4“, „Miegantys“ ir „Puikus naujas pasaulis“. Mačiau visus tris. Daugiausiai plojau vakar.

***

„Puikus naujas pasaulis“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2021 m. rugsėjo 3 d.

Austerlicas

07 Trečiadienis Spa 2020

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kad ir kaip mėgstu teatrą, šį rudenį nepuolu pirkti bilietų į visas premjeras iš eilės. Kaukių dėvėjimas teatre, baimė pasigauti koronavirusą neretai nulemia, kad šį sezoną į teatrą neinu dažnai. Tačiau būna ir išimčių – štai lenkų režisieriaus Krystiano Lupos statomą spektaklį „Austerlicas“ pagal W.G. Sebaldo knygą labai (na, labai, labai) norėjau pamatyti, tad nusprendžiau eiti į premjerą gyvai.

Nesidomėjau spektaklio trukme iš anksto, tad man buvo staigmena, kad jis išties netrumpas – 5 val. 30 min. Laimė, vėdinimas Jaunimo teatro salėje veikė puikiai, tad kaukės dėvėjimas nesudarė jokių nepatogumų, o mes, žiūrovai, sėdėjom kas antroje kėdėje.

Krystianas Lupa sužavėjo prieš kelerius metus Nacionaliniame Dramos teatre pastatęs „Didvyrių aikštę“. Tas neskubrus ir gilus spektaklis man paliko kuo geriausius atsiminimus. Naujajame darbe išties jaučiau tą patį režisieriaus braižą. Tyliai, ramiai, be šokiruojančių detalių, keiksmažodžių ar neoninių šviesų režisierius sukuria tokią įtampą scenoje, kad, rodos, gali ją peiliu pjaustyti.

Pagrindiniu smuiku spektaklyje grojo dviese – Valentinas Masalskis, vaidinęs autorių, bei Austerlicas – Sergejus Ivanovas. Pastarasis vaidmuo man pasirodė silpnesnioji grandis. Austerlicas per visas penkias valandas buvo pernelyg statiškas ir vienodas. Keičiasi santvarkos, keičiasi jo vardas, tapatybė, patirtis, o jis visada toks pats. (Iš viso romano laikas apima šešis dešimtmečius nuo 1939-ųjų iki XX amžiaus pabaigos).

Austerlico istorija negali palikti abejingų – abu tėvai patenka į holokausto girnas, o jis vadinamuoju Vaikų traukiniu išgabenamas į Didžiąją Britaniją, kur užauginamas globėjų šeimoje. Tik vėliau iš atminties išnyra praeities trupiniai ir Austerlicas leidžiasi ieškoti prarasto savęs.

Tam tikros scenos pasirodė pernelyg ištęstos, o kai kurios – ir visai nereikalingos (klaidžiojantis vaikas, kurį vaidino Girius Liuga). Ir, panašiai kaip „Didvyrių aikštėje“, veiksmas pagreitį įgauna labai iš lėto. Bet neapsigaukit ir neskubėkite per pertrauką eiti namo – kiti spektaklio veiksmai bus visai nepanašūs į pirmą.

Po „Austerlico” 2001-aisiais rašytojas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Deja, tais pačiais metais mirė. Lietuviškai „Austerlicas“ dar neišleistas. Bet planuojamas. Laukiu!

**

Režisierius: Krystian Lupa

Premjera: 2020. 09. 23

Daugiau apie spektaklį: Valstybinis Jaunimo teatras

R. Schneider MIEGO BROLIS

02 Sekmadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Įsivaizduokit, kad jūs gyvenate pasaulyje, kuriame visus aplink esančius garsus – laikrodžio tiksėjimą, basų kojų žingsnius, širdies plakimą ir pan. – girdite tūkstantį kartų garsiau, negu visi kiti žmonės. Neįmanoma? Tačiau būtent taip savo trumpą gyvenimą nugyveno austrų rašytojo Robert Schneider romano „Miego brolis“ pagrindinis veikėjas absoliučios klausos vargonininkas Johanesas Elijas Alderis. Jau nuo pirmų spektaklio minučių tapo aišku, kad tokiam jautriam žmogui tokioje nejautrioje aplinkoje išgyventi neįmanoma, todėl gabaus muziko mirtis – gana logiška ir nuspėjama baigtis. Gal tik pats būdas, kurį išėjimui pasirinko Elijas, neįprastas. Jis apsisprendė… nemiegoti, nes „kas miega, tas nemyli“.

Iš karto sakau, kad didžiausių pagyrų šiame spektaklyje nusipelno pagrindinio vaidmens atlikėjas jaunas aktorius Džiugas Grinys, nerealiai įtaigiai suvaidinęs jam tekusį herojų. Spektaklyje Elijo tėvus vaidina Andrius Bialobžeskis ir Aušra Pukelytė, draugą ir jo sesę, Elijo mylimąją –  Aurelijus Pocius ir Digna Kulionytė. Būtiniausiai reikia paminėti spektaklio kompozitorių Vygintą Kisevičių, kuriam teko didžiulis iššūkis pasirūpinti spektaklio garsine puse. 

Režisierius Adomas Juška, Eimunto Nekrošiaus mokinys, baigęs režisūrą LMTA, Jaunimo teatre pastatė jau trečią savo spektaklį. „Miego brolis“ rodomas nedidelėje teatro salėje „99“ ir trunka 1 val. 40 minučių be pertraukos. Spektaklis nėra iš lengvųjų, ypač jei teatre lankotės kartą per penkmetį.

Iš pradžių spektaklyje nėra rišlaus teksto, dialogų (jų apskritai beveik nėra), todėl gali atrodyti, kad jis ir bus toks betekstis. Taip, žiūrovui sunkiau, ypač, jei jis neskaitė paties kūrinio ar bent jau anonso teatro puslapyje prieš ateidamas. Gal todėl vakar prasidėjus spektakliui, po kokių 15 minučių iš jo išėjo kelios poros žiūrovų. Salė mažutė, tad jų atsistojimas ir išėjimas aktoriams vaidinant prieš pat jų nosis – įvykis, kuris ne kasdien pasitaiko. Man, atvirai pasakysiu, buvo gėda už tokią nepagarbą kūrėjams. Kita vertus, laisvoj Lietuvoj gyvenam…

Spektaklis kol kas parodytas vos du kartus, bet prognozuoju, kad jam surinkti pilnas sales nebus labai lengva. Pasvarstykim, ko reikia, kad bilietai į spektaklį būtų išperkami du mėnesiai į priekį? Influencerių įrašų socialiniuose tinkluose? Aktorių, kurie būtų nusifilmavę populiariuose TV serialuose, muzikiniuose šou ar TV laidose? Daug lauko reklamos – afišų mieste, troleibusų stotelėse ir švieslentėse prie sankryžų? O gal skandaliuko, kai pasirenkama prieštaringai vertinama pjesė ar režisierius mėgsta skandalus? Juk tokiu atveju net spaudos pranešimų spektaklio komandai nereiks platinti, apie premjerą net neprašyti rašys didžiausi portalai… Spektaklis „Miego brolis“ neturi nei vienos šios sudedamosios dalies, tačiau jei paklausit mano nuomonės, ar verta jį pamatyti, atsakingai sakau – taip!

***

Režisierius: Adomas Juška

Premjera: 2020 m. sausio 31 d.

Daugiau info: www.jaunimoteatras.lt

A. Vološina ŽMOGUS IŠ ŽUVIES

18 Šeštadienis Sau 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jaunos rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę „Žmogus iš žuvies“ Valstybiniame Jaunimo teatre režisavo jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė. Spektaklis rodomas mažesniojoje teatro salėje „99“ ir be pertraukos trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Puslankiu sėdintys žiūrovai ir šeši vienoje linijoje išsirikiavę aktoriai nėra pats patogiausias sumanymas. Nes į salę įėjusi viena paskutiniųjų gavau vietą atsisėsti tik šone, maždaug pusmetris nuo aktorių. Taip gerą spektaklio gabalą mačiau tik visų aktorių profilius, o kai jie pradėjo judėti po sceną, teko gerokai pamankštinti kaklo raumenis, kad galėčiau matyti, kas ten vyksta. Nesuprantu, kodėl negalima buvo susodinti visų tradiciškai priešais aktorius. Aišku, norisi tų nekasdienių formų, bet kartais spektaklio kūrėjams siūlyčiau atsisėsti į žiūrovų vietas, kad jie pamatytų, ką mato anieji.

Spektaklio anonsuose buvo rašoma, kad tai spektaklis apie Rusiją. Šalį, kurioje „net neverta eiti į mitingus ar protestus, nes tai nieko nepakeis“. Nusiteikusi politinei tematikai, spektaklyje pamačiau buitiaką, kuris, beje, gerai pagalvojus, kartais paveikesnis už bet kurį filosofijos vadovėlį. Pjesėje visi veikiantys asmenys gyvena viename bute. Čia kambarį nuomojasi studentas iš Paryžiaus (aktorius Matas Dirginčius), žurnalistu dirbantis išsiskyręs rašytojas (aktorius Simonas Storpirštis) su drauge (aktorė Ieva Kaniušaitė), pradinukę dukrą Umą, vadinančią save Odre, auginanti humanitarė, šiuo metu dirbanti nekilnojamojo turto versle (aktorė Viktorija Kuodytė) ir į svečius atvažiuoja buvusi butiokė, pagaliau pasiryžusi viešai išpažinti meilę mylėtam ir mylimam rašytojui. Grišai (aktorė Asta Zacharovaitė). Iki spektaklio pabaigos likus keliolikai minučių atsiranda dar vienas personažas – Alekso Kazanavičiaus vaidinamas girtuoklėlis.

Spektaklį mačiau praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo paskelbta, jog patį prestižiškiausią valstybės apdovanojimą – Kultūros ir meno premiją– šiemet laimėjo aktorė Viktorija Kuodytė. Esu aktorės fanų klube ir žiūrėdama šį spektaklį dar kartą įsitikinau neeiliniu meistriškumu. Jos monologas (nakties skambutis užsienyje dirbančiam vyrui) buvo kažkas toookio! Viktorijos Kuodytės suvaidintos Svetos Salmanovos tapatybės krizė šiame spektaklyje bene akivaizdžiausia iš visų. Filologė, kuri dirba nekilnojamojo turto firmoje. Mylinti moteris, kuri gyvena toli nuo vyro. Pinigus atskiram būstui taupanti ir su kitais gyvenimo paklydėliais besispaudžianti Sveta net mama nesijaučia esanti 100 procentų. Ji sukelia skandalą kino teatre, kad negali dukros nusivesti į filmą, kurio amžiaus cenzas yra didesnis, negu Odrei metų. Ar tikrai valstybė geriau už ją, mamą, žino, koks filmas kada tinka jos vaikui?

Spektaklio kulminacija – žinia, kad dukterį jai nesant iš namų išsivežė vaikų teisių tarnyba. Netikėtas spektaklio posūkis, nors kita vertus, juk vos prieš kelias dienas Odrė naktį sapnavo žmogų iš žuvies, kuris ateina ir paima ją.

Beje, jeigu šio spektaklio anonsą skaitysite Jaunimo teatro puslapyje, rasite prierašą raudonu šriftu „Dėmesio! Spektaklio metu rūkoma*, vartojama necenzūrinė leksika“ ir paaiškinimą, ką reiškia žvaigždutė: *naudojant žoliniu pagrindu pagamintas teatrines cigaretes be tabako ir nikotino.

***

Režisierė: Eglė Švedkauskaitė

Daugiau apie spektaklį:  www.jaunimoteatras.lt

Premjera: 2020.01.07

A.Čechovas. VYŠNIŲ SODAS

13 Sekmadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Rašyti apie šį spektaklį ar nerašyti? Viena vertus, jis buvo parodytas vieną vienintelį kartą – spalio 11 dieną, Jaunimo teatro atidarymo po rekonstrukcijos proga. Kita vertus, labai jo laukiau nuo tada, kai buvo paskelbta, kad legendinis K. Smedso „Vyšnių sodas“ pagal A. Čechovo pjesę po 10 metų pertraukos vėl atgims scenoje. Tiesa, šį spektaklį lydėjo tiek nesklandumų, kad apie jo komunikacijos ir organizavimo kliurkas galima referatą parašyti. Pirmiausia buvo paskelbta, kad bilietai bus padavinėjami nuo tos ir tos dienos bei tos ir tos valandos. Pasižymėjau datą, juk spektaklio rodymas tik vienas bus, maža kas… Tada toji konkreti data pasikeitė ir atsirado užrašas “apie bilietų prekybą paskelbsime vėliau“. Tada vėl atsirado konkreti data ir valanda. Numatytu laiku prisijungiau prie „Tiketos“ ir nusipirkau bilietą už 22 eurus parterio 7 eilėje. Laukiu ramiai spektaklio, kol vieną vakarą įkrenta laiškas į el. pašto dėžutę, kad spektaklis atšaukiamas ir grąžinami pinigai. Dar tą patį vakarą susigrąžinau 22 eurus į sąskaitą, mintyse apraudojau spektaklį, pasiguodžiau kelioms draugėms.

Praėjus lygiai vienai dienai po spektaklio atšaukimo matau feisbuke Jaunimo teatro įrašą, kad „jau parduodami bilietai į „Vyšnių sodą“, jų nedaug, tad reikia paskubėti“. Žinokit, pamaniau, kad man haliucinacijos. Skambinu į teatro kasą ir man patvirtina, kad bilietų nedaug, visų jų kaina vienoda – 30 eurų. Aš bėgte iš darbo iki kasos, nusiperku popierinį bilietą, pasiklausiu, kas čia per cirkai ir sužinau štai tokį dalyką: pasikeitė spektaklio koncepcija, sėdėsim ne salėje, o scenoje, tad senieji bilietai grąžinti, o parduodami brangesni, nes scenoje tilps mažiau žmonių.

Prieš pat spektaklį pamatau skelbimą, kad parduodami bilietai po 10 eurų sėdėti teatro fojė ir stebėti transliaciją ekrane. O dar viena žinia kone spektaklio išvakarėse buvo ta, kad spektaklis buvo transliuojamas ir ant pastato fasado, tad jį žiūrėti galėjo visi nemokamai lauke.

72339913_731307704015331_1421185372368404480_o

Prieš spektaklį išsikalbėjom su viena pažįstama, kad ir ji eina į premjerą su drauge, o jų bilietai pirkti seniai ir kainavo „dvidešimt kažkiek“ eurų. Taigi čia ne tie naujieji po 30 eurų kainavę bilietai! Bet jos irgi pamatė spektaklį! Aišku, kas ten prietemoj sužiūrės, kokie skaičiukai ant bilieto suraityti…

Pirmoji spektaklio dalis, kuri vyko scenoje, žiūrovams sėdint aplink aktorius, buvo tokia blanki, kad neturiu ką papasakoti. Suomių režisierius Kristianas Smedsas subūrė tą pačią trupę kaip ir 2009 metais: spektaklyje vaidino aktoriai Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Paulius Budraitis, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Virginija Kelmelytė, Irina Lavrinovič, Rasa Samuolytė, Benas Šarka, režisieriai Jonas Vaitkus ir Gytis Padegimas. Scenoje sėdėdami įsivaizduojamame kambaryje jie rankose laikė A. Čechovo „Vyšnių sodo“ egzempliorių ir vaidino (skaitė) savo vaidmenų tekstus. Labiausiai nesisekė režisieriui J. Vaitkui, kuriam skaitant vis kliuvo tekstas, o balso intonacija buvo tokia neutrali, kad neaišku, ar pjesę skaitė, ar orų prognozę iš vakarykščio laikraščio.

Antroji spektaklio dalis vyko jau žiūrovams sėdint salėje. Dideliame ekrane scenoje buvo rodoma nufilmuota ištrauka iš 2009 -2010 „Vyšnių sodo“ vaidinimo. Tąkart šis spektaklis buvo rodomas tikrame sode viename Vilniaus priemiestyje ir tai tapo tikru teatriniu įvykiu, švente, kuri teatralų nepamiršta iki šiol. Pasibaigus maždaug 15- 20 minučių vaizdo įrašo rodymui į salę išėjo nusilenkti aktoriai. Spektaklis baigėsi. Ir, kaip gausiuose interviu prieš premjerą pasakojo režisierius, atsisveikino su Vilniumi visiems laikams.

Man antroji spektaklio dalis buvo daug stipresnė ir įdomesnė. Nors ji buvo be galo trumpa, joje niekas gyvai nevaidino, o tik buvo rodomas vaizdo įrašas. To užteko suprasti, koks įtaigus ir išties unikalus K. Smedso „Vyšnių sodas“ buvo prieš tuos devynerius ar dešimt metų. Atsisveikinimas su juo šįkart buvo silpnesnis, lyg koks išsivadėjęs šampanas antrą baliaus dieną. Prieš spektaklį kažkur skaičiau, kad trupė repetavo vos savaitę. Aha, tikiu. Net spektakliu sunku pavadinti tai, ką mačiau. Labiau kūrybinė laboratorija ar bičiulių susitikimas stebint prašalaičiams.

Spektaklis buvo rodomas Jaunimo teatro atidarymo po rekonstrukcijos proga. Džiaugiuosi, kad teatras po remonto atvėrė duris žiūrovams. Kiek spėjau užmesti akį, erdvių išplanavimas pernelyg nepasikeitė, o salėje kėdės labai minkštos ir patogios! Kavinės, WC ir Mažosios salės neišbandžiau. Tikiuosi, bus ateity tų progų…

***

Režisierius Kristianas Smedsas

Vienintelis „Vyšnių sodo rodymas“ – 2019 m. spalio 11 d.

J. Genet. BALKONAS

04 Penktadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau kokiam keistam spektaklyje vakar buvau! Išorė tokia blizganti lyg sidabru apipilta Kalėdų eglutė, o turinys – lyg iš filosofijos vadovėlio. Tas spektaklis vadinasi „Balkonas“, jo režisierius prancūzas Eric Lacascade, o pjesę parašė prancūzų dramaturgijos klasikas Jean’as Genet.

Paprastai spektaklio trukmę, jei nepamirštu, paminiu gale, bet šįkart nuo jos pradėsiu. Spektaklis trunka lygiai 5 valandas ir baigiasi 23.30, panašiai tada, kai į troleibusų parką nuvažiuoja paskutinis viešasis Vilniaus transportas. Visai gali būti, kad slaptas spektaklio rėmėjas yra kokia nors taksi firma, nes po spektaklio grįžti namo kitaip nei su taksi vargiai įmanoma. O jei gyvenate, pavyzdžiui, Kaune, išvis nepavydžiu. Kitą dieną reikia imti laisvadienį arba mamadienį. Arba tiesiai važiuoti į darbą, nes grįžti namo kažin ar apsimoka. Mano kuklia nuomone, įdėjus pastangų (nereikia daug) ir sutrumpinus spektaklį iki trijų valandų, nenukentėtų niekas. O laimėtų žiūrovas. Sakau ne iš lempos. Vakar atidžiai stebėjau, kiek žiūrovų buvo pirmam, antram ir trečiam veiksme. Spektaklio pabaigos sulaukė maždaug pusė visų žiūrovų, atėjusių į spektaklį. Ir nemanau, kad čia kalta tik trukmė, turinys – irgi. Off topic, bet antros dalies tik pusę laiko ištvėrė vienas vyresnėse kartos aktorius legenda (apie jį rašiau visai neseniai po premjeros Mažajame teatre). Atsistojo ir išėjo vidury veiksmo žmogus, ir ką tu jam… Aš, beje, irgi norėjau išeit kokius keturis kartus, bet smalsumas nugalėjo, likau iki galo.

Štai kaip spektaklį apibūdina patys jo kūrėjai oficialioje Jaunimo teatro svetainėje: „Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Balkono salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija“.

Jeigu reikėtų išvardinti, kas man labiausiai patiko spektaklyje, ilgai nesvarstyčiau – aktoriai. Čia jų vaidina labai didelis būrys, kai kurie iš jų labai seniai matyti ir pasiilgti. Pavyzdžiui, porą metų scenoje nematyta Monika Vaičiulytė, puikiai atlikusi įsivaizduojamos teisėjos vaidmenį. Kaip nulietas „vyskupas“ – Martynas Nedzinskas ir kumelaičių mylėtojas „kapitonas“ – Gediminas Storpirštis. Pagrindinis spektaklio vaidmuo patikėtas jaunajai Kamilei Petruškevičiūtei, kuri (taip atrodė iš šono) labai lengvai ir be jokios įtampos suvaidino viešnamio direktorę Irmą. Tuo tarpu spektaklio antroje ir trečioje dalyse vaidinęs režisierius manęs visai neįtikino. Ir jeigu reiktų kirpti kažką iš tų penkių valandų iki trijų, pirmiausia iškirpčiau jo vaidmenį ir prancūziškas kalbas. Tiesa, prieš išeinant jam į sceną, buvo perspėjimas, kad susirgo aktorius ir todėl jį keičia pats režisierius. Sunku pasakyti, kaip būtų atrodęs spektaklis, jei aktorius nesirgtų ir būtų vaidinęs lietuvių kalba.

Pati spektaklio pradžia labai primena Jaunimo teatre matytą spektaklį „Baimės“: aktoriai paskirsto visus žiūrovus į penkias dalis ir juos vedžioja po penkias skirtingas stoteles (viešnamių kambarius). Ši spektaklio dalis ir buvo įdomiausia. Įdomu buvo stebėti kitų žiūrovų reakcijas, eiti ir nežinoti, kas tavęs laukia už kampo. Be to, kol visi iš vienos vietos pereidavo į kitą, spėdavau ir feisbuką pasitikrinti, ir su namiškiais pasirašinėti…

Manau, kad nekartočiau šio spektaklio, net jei gaučiau bilietus dovanų gimtadienio proga. Kam jį galiu rekomenduoti? Neįsivaizduoju. Gal turintiems daug laisvo laiko?..

***

Pjesės autorius Jean Genet

Režisierius Eric Lacascade

Premjera 2019 m. spalio 2 d.

Sapnavau, sapnavau

29 Sekmadienis Rgs 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Audiospektaklis „Sapnavau, sapnavau“ yra dviejų jaunų, produktyvių ir talentingų kūrėjų – režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės darbas. „Jaunimo teatre“ spektaklis pristatytas 2019 metų pavasarį. Prieš apsilankydama jame, buvau skaičiusi kelis interviu ir atsiliepimus apie spektaklį – pastaruosius rašiusieji nebuvo sužavėti. O mano viena bendradarbė, spektaklį pamačiusi anksčiau už mane, ironiškai konstatavo: „O, dabar jau spektaklius stato be aktorių…“ Tikra tiesa – toks ir yra šis spektaklis – be aktorių. Ir tai nebuvo mano pirmasis matytas spektaklis be aktorių – esu rašiusi apie audiospektaklį „Justiniškės. Vieno buto istorija“. Ten įdomumas buvo tas, kad reikėjo važiuoti į Justiniškes ir spektaklis vyko keistame kažkieno bute. Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ rodomas Jaunimo teatro salėje 99. Gal todėl kurį laiką niekaip neprisiruošiau jo pamatyti, kol nepasitaikė viena palanki proga – festivalis „Sirenos“. Šiemet jų programoje ir pamačiau spektaklį „Sapnavau, sapnavau“, o suintrigavo jo rodymo vieta – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Visai neseniai ištuštėjęs (kaliniai perkelti į kitas įkalinimo vietas) exkalėjimas dabar virtęs geidžiamiausia ekskursijų sostinėje vieta. Ir aš neseniai buvau vienoje tokioje ekskursijoje – įspūdžių ir vaizdų joje išties buvo apstu. Bet grįžkim prie spektaklio.

20190920_122337

Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ festivalio „Sirenos“ metu rodytas Lukiškėse.

Atėję į spektaklį žmonės gauna žibintuvėlius, kuriuos gali panaudoti, jei iškils būtinybė. Visas valandos trukmės spektaklis vyksta tamsoje. Žiūrovai sėdi kėdėse ir klausosi iš kolonėlių sklindančius iki gyvos galvos nuteistųjų pasakojimus, kurie apima ir laiką iki nusikaltimo, ir laiką, praleistą kalėjime, apima ir jų sapnus, ir svajones, ir šiaip pamąstymus apie gyvenimą. Spektaklio pačioje pabaigoje girdime jau kitus balsus – tai nužudytųjų artimųjų pasakojimai. Kaip jie jautėsi netekę mamos ar sužadėtinio, ar norėtų susitikti su artimųjų žudikais, ar jaučia jiems pyktį.

Tai, kad spektaklis man paliko normalų, o ne superduperwow įspūdį, esu pati kalta. Pirma, neseniai buvau apsilankiusi ekskursijoje Lukiškėse, tad visa aplinka man jau buvo žinoma ir nesukėlė kažkokių ypatingų emocijų. Be to, man nebe 18 metų, tad aš kuo puikiausiai prisimenu tokias populiarias kadaise TV laidas ir TV dokumentinius serialus, kuriuose buvo pasakojama apie laukinius 90-uosius, apie Lietuvos mafiją ir jų nusikaltimus. Panašių nuteistųjų interviu, kokie yra spektaklyje „Sapnavau, sapnavau“, esu girdėjusi ir skaičiusi daug. Tad didelio įspūdžio iš spektaklio neišsinešiau. Taip, vietomis buvo graudoka ir gaila visų kalbančiųjų – ir nuteistųjų iki gyvos galvos, ir jų aukų artimųjų. Tik tiek…

Patiko sumanymas prieš spektaklį visiems išdalinti spausdintinę informaciją apie kalėjimų ir nuteistųjų padėtį Lietuvoje – manau, tai puikus švietėjiškas darbas, už kurį Kalėjimų departamentas galėtų išrašyti spektaklio kūrėjams padėką. Dar smagi detalė buvo ant žiūrovų kėdžių sudėti atvirukai. Kas norėjo, galėjo parašyti linkėjimą ar trumpą laišką spektaklio herojams – žadėta juos perduoti adresatams.

2019 metais įsigaliojo įstatymas, pagal kurį nuteistiesiems iki gyvos galvos suteikiama galimybė išeiti į laisvę anksčiau laiko įvykdžius tam tikras sąlygas. Kai buvo imami interviu iš kalinių, tokia galimybė dar nebuvo numatyta. Tad šiandien kuriamas, ko gero, šis spektaklis būtų jau kitoks.

P.S. Į spektaklį įleidžiami žiūrovai nuo 14 metų.

***

Režisierius: Kamilė Gudmonaitė
Dramaturgas: Teklė Kavtaradze
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Premjera: 2019 m. gegužės 17 d.

D. Wasserman. Skrydis virš gegutės lizdo

06 Ketvirtadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar (2019. 06.05) buvo karščiausia diena Lietuvoje per paskutiniuosius 100 metų. Kaišiadoryse užfiksuotas rekordas – 33 laipsniai karščio. Kaip tai susiję su teatru? Ogi tai, kad šiandien jaučiuosi šiek tiek priglušinta.  Ir štai kodėl. Bilietą į režisieriaus Valerij Griško spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“ pirkau dar žiemą, kai iki spektaklio buvo likęs geras pusmetis. Pirkau todėl, kad ties šiuo Jaunimo teatro spektakliu buvo prierašas mažomis raidėmis „Rodomas paskutinį kartą“. Kadangi Jaunimo teatro Didžioji salė remontuojama, spektaklis paskutinę pavasario dieną buvo numatytas rodyti Rusų dramos teatre. Ir taip, buvau spektaklyje, plojau taip garsiai, kaip tik galima ploti paskutinį kartą savo herojus suvaidinusiems aktoriams, stebėjausi, kad šiais laikais niekas nedovanoja gėlių ir kad tas atsisveikinimas su spektakliu, kuris rodomas nuo 2011 metų, buvo mėgstamas žiūrovų, išėjo toks, sakykim, kuklus. O šiandien mano feisbuko sienoj įkrenta Jaunimo teatro pranešimas, kad jau paskelbti naujojo sezono rudens spektakliai ir galima į juos įsigyti bilietus. Spusteliu, dairausi po repertuarą ir ką aš matau? Ogi spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“! Niekur jis nedingęs, bus rodomas toliau. Tai ir sakau, kad jaučiuosi šiek tiek keistokai. Kur dingo tas „Rodomas paskutinį kartą“? O gal jo nebuvo? Sapnavau? Ne, buvo tikrai! Tai kas privertė persigalvoti teatrą? Žodžiu, sumišusi ne juokais jaučiuosi. Gal tai nuo vasaros pradžiai nebūdingo karščio visgi…

Dabar apie nepaskutinį kartą rodytą spektaklį. Pamatyti jį verta dėl daugybės priežasčių. Šį visame pasaulyje žinomą romaną 1963 metais parašė rašytojas Ken Kesey. Kūrinį dar labiau išgarsino Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975).

Teatro scenai pritaikė Holivudo filmų ir TV scenaristas Dale Wasserman. Jaunimo teatre režisavo režisierius iš Rusijos Valerij Griško.

Siužetą, turbūt, girdėję yra net tie, kurie nei romano, nei legendinio filmo akyse nematė. Į psichiatrinę ligoninę atvyksta naujokas Makmerfis – lošėjas, mergišius, mušeika ir šiaip į rėmus neįspraustas žmogus (aktorius Andrius Bialobžeskis). Jis mano, kad ligoninėje tarp durnių jam bus saugiau ir ramiau pabūti kurį laiką nei kalėjime. Tačiau ligoninės tvarka pasirodė esanti griežtesnė negu kalėjime, o pacientai – protingesni už pasaulio išmintinguosius, tik užguiti žiauriosios seselės Retčed. Makmerfis pradeda maištauti prieš sistemą ir ginti bejėgius ligonius. Kuo viskas baigėsi, greičiausiai žinote. Jei ne, vis tiek nesakysiu. Gyvenkit ramiai ir toliau nežinodami.

Jau kelintą kartą šį sezoną likau apžavėta Jaunimo teatro aktorių darbu (šiemet visą būrį jų mačiau spektakliuose „Autonomija“, „Vienos miško pasakos“). Taip taikliai, neperspaudžiant ir nesimėgaujant savimi suvaidinti personažai paliko didžiulį įspūdį. Retas atvejis šiais laikais (ypač kai spektaklio veiksmo vieta – psichiatrinė ligoninė, pavojus „padauginti“ humoro ar ironijos visada didelis). Todėl atsidėkodama noriu išvardinti visus spektaklio aktorius, tai – Andrius Bialobžeskis, Jurgis Damaševičius, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Aušra Pukelytė, Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Nerijus Gadliauskas, Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė,  Vytautas Petkevičius, Dalia Morozovaitė, Giedrė Giedraitytė, Kristina Ovčinikaitė. Bravo!

Šis spektaklis patiks tiems, kuriems pabodo teatrų scenose matyti eksperimentinio teatro performansus. Spektaklis nepatiks tiems, kurie į teatrą eina tikėdamiesi „gero tūso“ su technomuzika ir neoninėm šviesom.

Su viena pertrauka spektaklis trunka 3 valandas. Pamatymo jis vertas, todėl jei rasit progą – ateikit. Artimiausias jo rodymas – rudenį jau atnaujintoje Jaunimo teatro Didžiojoje salėje. Prierašo „Rodomas paskutinį kartą“ šįkart nesimato. Ir ačiūdie…

***

Režisierius Valerij Griško

Premjera 2011 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

John Logan. RAUDONA

21 Ketvirtadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisierius Valentinas Masalskis. Pagrindinis vaidmuo – Valentinas Masalskis. Šių dviejų sakinių užteko, kad net neskaičiusi jokio anonso ir jokios recenzijos nusipirkčiau bilietą į šį Jaunimo teatro spektaklį, laikinai rodomą „Menų spaustuvėje“. Ir tokių kaip aš buvo pilna Juodoji salė. Tuščių vietų nerasta. Mačiau net stovinčiųjų („Menų spaustuvėje“ tai tikrai nėra pernelyg dažnas reiškinys).

Belaukiant spektaklio pradžios, ne savo noru tapau pasyvia vieno pokalbio dalyve (damos sėdėjo tiesiai man už nugaros, tad nori nenori girdėjau viską). Jauna mergina ir vidutinio amžiaus moteris ginčijosi apie skalbimą rankomis. Vyresnioji aiškino, kad kojines ir apatinius ji skalbia rankomis, taip daug greičiau ir patogiau („Tai kada aš jų pririnksiu pilną mašiną? Prasisikalbiu rankomis, man taip geriau“), o jaunoji su nuostabos (nors labiau gal paniekos) gaidele pareiškė, kad ji taip niekada nedarė ir nedarys („Na, jau ne… To dar betrūko, nesąmonė!“). Vyresnioji dar išbandė kelis argumentus („Man patinka skalbti rankomis“, „Pigiau“), bet jaunoji nesileido į jokias diskusijas („Ne. Niekada“). Pasidarė labai smalsu atsisukti ir pamatyti jų veidus, kad būtų galima paspėlioti – duktė su mama/ močiute/teta taip bendrauja, bet susilaikiau. Trečias skambutis ir dar vienas keistokas nutikimas nukreipė mano dėmesį: likus kelioms sekundėms iki spektaklio pradžios į salę įbėgo vienas gerai žinomas dvasininkas, klestelėjo pirmoje eilėje, išskleidė skėtį, nukratė jį nuo lietaus ir pasidėjo priešais save ant scenos… Laimė, spektaklyje vaidinantys du aktoriai po sceną nelakstė, tad už skėčio neužkliuvo ir liko gyvi bei sveiki.

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesė „Raudona“ pasakoja apie 20 amžiaus antrosios pusės dailininką Marką Rothko. Gavęs didelį užsakymą nutapyti paveikslų naujai pastatyto pastato erdvei, jis pasisamdo jauną pagalbininką dailininką Keną (aktorius Mantas Zemleckas). Senstantis menininkas iš karto pasako Kenui, kad nežada būti jam nei tėvu, nei mokytoju, nei draugu. Jam tereikia padėjėjo, kuris maišytų dažus, teptų gruntą ant drobės ir pirktų pietus gretimoje kavinėje. Visgi tarp dviejų menininkų užsimezga keistokas ryšys. Jie ne tik atveria vienas kitam iš praeities turimas žaizdas – Rothko prisipažįsta esąs visai ne Rothko, o žydas nuo Daugpilio; Kenas negali pamiršti vaikystėje patirtos traumos, kai surado savo nužudytus tėvus, bet ir labai daug diskutuoja apie šiuolaikinį meną. Ar menas turi patikti žmonėms? Ar populiarumas ir sėkmė dailininkui atneša laimę? O gal atvirkščiai, tik kenčiantis menininkas gali sukurti kažką vertingo?

Egocentriškas ir kaprizingas Rothko jaučia, kad jo laikas jau praeina. Spektaklyje akivaizdus dviejų menininkų kartų susidūrimas: išeinančios ir ateinančios. Scenoje tvyro laikinumo jausmas. Laikinas ne tik žmogus šioj žemėj, laikinas ir jo kuriamas menas. (Beje, nors spektaklyje apie tai nekalbama, daug vėliau, 1970 metais depresija susirgęs Rothko iš tiesų nusižudė).

Spektaklio trukmė yra 1 valanda 20 minučių be pertraukos, bet man atrodė, kad jis truko akimirką. Tiesiog žaibiškai pralėkė laikas. Taip sutapo, kad tądien, kai buvau spektaklyje, buvo paskelbti Auksinių scenos kryžių nominantai. Spektaklis „Raudona“ minimas keliose kategorijose – nominuoti abu jame vaidinantys aktoriai. Kovo 27 dieną, kai bus teikiami apdovanojimai, laikysiu už abu kumščius. Manau, kad to jie to nusipelnė.

Grįžusi iš spektaklio apžiūrėjau visus internete rastus Marko Rothko darbus. Ir tik po to supratau, kodėl spektaklis prasidėjo ir pasibaigė tuo pačiu dvieiliu dialogu:

– Pažiūrėk, gerai įsižiūrėk. Ką tu matai?

– (pauzė). R A U D O N A.

***

Režisierius: Valentinas Masalskis

Premjera: 2018 m. lapkričio 22 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

 

 

VIENOS MIŠKO PASAKOS

05 Antradienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Pagal Ödöno von Horvátho pjesę, kurią adaptavo Mindaugas Nastaravičius, spektaklį „Vienos miško pasakos“ režisuoti ėmėsi režisierė Yana Ross, kuriai tai buvo pirmasis darbas Valstybiniame Jaunimo teatre. Pirmas netikėtumas manęs laukė spektaklio rytą, kai ant bilieto radau parašyta, jog mano eilė yra 1, vieta 3, o sėdėsiu aš… beletaže. Garbės žodis, šį žodį išgirdau pirmą kartą. Na, teatre parteris yra tas, kuris ant žemės, balkonas tas, kuris kabo ore, o kas yra beletažas? Išgelbėjo Vikipedija, paslaugiai paaiškindama, kad tai yra balkonas antrame aukšte. Įdomu, kodėl Rusų dramos teatras, kuriame buvo rodomas spektaklis, išlaikė šį tarptautinį ir tikrai neįprastą pavadinimą, o nepavadino tiesiog balkonu? Bet sutikite, gražiai skamba BE-LE-TA-ŽAS… Nors kai atsisėdau beletaže į savo vietą, taip gražu nebuvo – vietos sėdėjimui čia tikrai mažiau, negu parteryje, todėl kai šalia manęs atsisėdo du stambaus sudėjimo vienetai, pasijaučiau kaip silkė skardinėje. Laimė, abu mano kaimynai po pertraukos nesugrįžo, tad galėjau ištiesti kojas kaip ponia…

beletazas

Pjesė, pagal kurią sukurtas spektaklis, parašyta 1931 metais ir joje atspindimos besimezgančios fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje. Spektaklio veiksmą jo kūrėjai perkėlė į Lietuvą ir šias dienas. „Vienos miško pasakos“ – užeiga, kurioje vyksta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir šiaip lietuviški pagėrimai. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis kupinas gana buitiškų scenų: prasideda laidotuvėmis, kuomet Oskaras (Sergejus Ivanovas) gedi mirusios mamos, pasibaigus gedului jis veda Marytę (Paulina Taujanskaitė), surengiamos vestuvės, kurių metu jaunoji palieka jaunąjį ir su(si)vilioja donžuaniškąjį Alfredą (Simonas Storpirštis). Jų sąjunga nepatenkintas ir Marytės tėtis (Vidas Petkevičius), ir Alfredo motina (Janina Matekonytė), kuri pasitaikius progai vis uja marčią, neapkenčia jų gimusio kūdikio ir ragina sūnų pabėgti nuo visko į Norvegiją. Marytė, nepakėlusi mylimojo išdavystės, ima daryti tai, dėl ko šis spektaklis turi amžiaus cenzą N-18.

Jauniausias spektaklio herojus – studentas Erikas (Matas Dirginčius), susikukavęs su gerokai vyresne signataro našle Valerija (Aušra Pukelytė), atvirai išsako nepakantumą kitos tautybės žmonėms, išsitatuiruoja ant nugaros hipokentaurą – tariamą Lietuvos herbą, kuris alia turi parodyti jos didybę.

Sunkiausios svorio kategorijos spektaklio herojus Valdas (Irmantas Jankaitis) grįžta iš Amerikos į Lietuvą ir pasiperša mylimajai (Dovilė Šilkaitytė), nes susapnuoja sapną su keistai mūkiančia karve.

Vienišiausias spektaklio herojus Robertas (Aleksas Kazanavičius) yra remiamas prie sienos, ar jis rusas, ar lietuvis, ar ilgisi sovietinių laikų, ar yra lojalus Lietuvai.

Ačiū režisierei, kad aktoriai savo vaidmenis atlieka taip preciziškai, kad net ir tokių santabarbara santykių fone spektaklis netampa banalia tragikomedija ir visas tris valandas (tiek jis truko) kažin kokia nelaimės nuojauta tvyro ore. Labai gerai, kad aktoriai nesimėgauja savo buvimu scenoje, neperspaudžia žiūrovams skirtų juokelių, neimprovizuoja, o tiksliai vykdo režisierės sumanymus – man atrodo, tai yra didelis spektaklio privalumas.

53777528_803114576712834_3330328597779972096_n

„Ruoškitės karui. Jis tikrai bus. Reiks kariauti jums, jūsų vaikams arba jūsų anūkams. Karas bus. Nes kaip gamtoje, taip ir žmoguje“, –  tai paskutiniai spektaklyje skambėję žodžiai (cituoju iš atminties).

Nežinau, kaip su tuo karu bus, bet žinau vieną dalyką: spektaklyje „Vienos miško pasaka“ vakar nepamačiau anei Vienos, anei miško. Tiesa, pasaka buvo. Viena. Ar suras spektaklis kelią į žiūrovų širdis, nežinau. Ar surado į mano? – Irgi (dar) nežinau.

***

Režisierė: Yana Ross

Premjera: 2019 vasario 15 d.

Daugiau info: Valstybinis Jaunimo teatras