Kada paskutinį kartą buvote Keistuolių teatre? Tikiuosi, ne prieš pusę amžiaus, kai jums patiems buvo penkeri ar dešimt metų. Aš tai prisipažinsiu, kad buvau tikrai labai seniai. Paskutiniai mano matyti spektakliai buvo „Geltonų plytų kelias“ ir dar vienas vaikiškas apie Mamulę Mū, kuri buvo karvė ir labai mėgo suptis.

Tai, kad Keistuolių teatre rodoma daug puikių spektaklių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, aišku, žinojau. Tik kojos kažkaip iki jų vis nenunešdavo. O dabar štai ėmė ir nunešė.

Atėjau pusvalandžiu anksčiau, oras buvo nuostabiausias, koks tik gali būti Lietuvoje gegužę, tad spektaklio laukiau romantiškoje aplinkoje prie teatro durų. Romantiškoje todėl, nes į spektaklį rinkosi labai daug jaunų porelių. Jos meiliai gurkšnojo mineralinį, laižė ledus, glostė vieni kitiems rankas ir kitaip romantiškai leido laiką iki 19 valandos.

Gildo Aleksos režisuotas ir N-18 paženklintas spektaklis trunka pustrečios valandos su viena pertrauka. Heraklį spektaklyje vaidina… Spėkit, kuris „keistuolis“ jums labiausiai fiziškai primena Heraklį? Būtent! Jūs teisūs. Dalius Skamarakas. Ekscentriškąjį Heraklio giminaitį Euristėją įkūnijo Gytis Ivanauskas, dar spektaklyje vaidina Vaidotas Žitkus, Benita Vasauskaitė,  Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė.

Spektaklis intrigavo dar neprasidėjęs, mat anonsuose buvo pristatomas kaip „agresyvi komedija“. Netradicinis toks žodžių derinukas: komedija, bet agresyvi. Suprask, žmogau, kad juoksiesi, bet ne iš malonumo, o iš agresijos/prievartos. Priverstiniu būdu, taip sakant.

Heraklis – bene garsiausias didvyris graikų mitologijoje – buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus. Pasižymėjęs antžmogiška galia, jis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Euristėjo duotas užduotis. Dar Herakliui būnant kūdikiu, Dzeuso žmona Hera į  lopšį įdėjo dvi gyvates, kurias jis akimirksniu prismaugė.

Tačiau ar tikrai visi herojai yra didvyriai? Ar jie yra tie, kokius mes juos įsivaizduojame? O gal Heraklis buvo tiesiog auka, bailys, aplinkybių įkaitas?

Spektaklio kūrėjai sako, kad „Heraklis“ kviečia besijuokiant atverti akis ir susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Kur išsitrina riba tarp „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ ir prievartos, kuri lydi kiekvieną karą? Popkultūros, kūno kulto, purvinos gatvės kalbos prisisotinę antikiniai dievai ir herojai žiūrovą priverčia juoktis ir baisėtis šių dienų abejotinos išliekamosios vertės istorija, kurią kuria ne bet kas kitas, o jis pats“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris žavėtųsi graikų ar romėnų mitais. Atvirkščiai, mokykloje, kai mokomasi, manau, jų nekenčia dauguma mokinių, studijų metais statistika irgi panaši. Keista, tačiau grįžusi po „Heraklio“ pirmiausia nuskubėjau prie knygų lentynos, ieškodama ten graikų mitų tomelio. Neužmigau, kol neperskaičiau visko, ką tik radau apie Heraklį.

Jau praėjo kelios dienos, o spektaklyje matytas Heraklis man vis dar stovi akyse. Toks sutrikęs, linguojantis pirmyn atgal, sugniuždytas. Lyg iš palatos ligoninėje, kurioje ne visos durys turi rankenas.

Dabar jei išgirsiu kažką sakant „Stiprus/galingas kaip Heraklis“, žinosiu, kad tas žmogus dar nebuvo Keistuolių teatro „Heraklyje“.

***

Režisierius: Gildas Aleksa

Premjera: 2016 ruduo

Keistuolių teatro svetainė – ČIA.