Šiandien ryte atsisukau pažiūrėti vakarykštę LRT laidą „Auksinis protas“ ir joje buvo vienas klausimas, susijęs su šiuo įrašu. Buvo išvardinti trys norvegų rašytojai ir pateiktas klausimas, kuris iš jų nėra gavęs Nobelio literatūros premijos. Žinojau iškart – Ibsenas. Ibsenas nėra gavęs šio apdovanojimo, nepaisant to, kad jo dramos kūrinius girdėjęs, skaitęs ar matęs yra kone kiekvienas 12 klasių baigęs žmogus.

Henrikas Ibsenas (1828-1906) pjesę „Laukinė antis“ parašė XIX amžiaus pabaigoje. XXI a pradžioje ją režisavo Oskaras Koršunovas Jaunimo teatre. Tiesa, spektaklis berods buvo pradėtas repetuoti Nacionaliniame dramos teatre, ten turėjo būti ir premjera, bet įvykus konfliktui su teatru ir režisieriui išėjus iš teatro meno vadovo pareigų, laukinė antis išskrido iš Gedimino prospekto ir nutūpė Arklių gatvėje. Beje, buvau spektaklyje pirmą jo rodymo dieną ir pasigedau nusilenkti neišėjusio režisieriaus!

Nežinau, kokius aktorius režisierius buvo pasirinkęs Nacionaliniame dramos teatre, tačiau Jaunimo teatro spektaklio sąstatas yra tiesiog puikus. Aktorių ketvertas – Donatas Želvys ir Valentinas Novopolskis, taip pat Aušra Pukelytė ir Inga Juškevičiūtė tą vakarą sukūrė išskirtinius personažus. Klasikinis psichologinis teatras, kokį šiandien ne kasdien pamatysi ir kokio kartais tikrai pasiilgstu.

Apie turinį daug nepasakosiu – 1884 metais parašytą pjesę per gerą valandą ar dvi perskaityti galite internete esančioje dramų talpykloje www.dramustalcius.lt. Pasakysiu tik tiek, kad joje telpa daug kas: dviejų šeimų drama, daug metų besitęsiančios nuoskaudos, psichologinės manipuliacijos, vyro ir moters santykiai, neištikimybė ir meilė, draugystė ir prieraišumas, tėvo ir dukters santykiai, statuso klausimas ir t.t.

Spektaklio trukmė yra keturios valandos, o pertrauka – viena.

Vienintelis dalykas, kas man nepatiko – pasirinkta sėdėjimo vieta. Pirkau bilietą antroje eilėje pirmoje vietoje, taigi, sėdėjau pačiame salės šone ir dėl šios priežasties negalėjau 100 procentų stebėti veiksmo scenoje. Scenografija buvo sukonstruota taip, kad scena turėjo antrą planą, o joje buvo rodomos vaizdo projekcijos ir kartais veiksmas vyko tame antrame plane. Aš, sėdėdama šone, viso to nemačiau, galėjau tik įsivaizduoti, kas, kada ir kaip vyksta. Labiausiai gaila, kad nepilnai mačiau finalinę – šūvio sceną, kurios metu nušaunama ne laukinė antis, o mažoji šeimos mergaitė, absoliučiai meistriškai savo vaidmenį suvaidinusi Inga Juškevičiūtė. Alio, Auksinių scenos kryžių balsuotojai, koks jūsų telefonas? Noriu padiktuoti aktorės pavardę geriausiam moters vaidmeniui.

Visai gali būti, kad po spektaklio laukdama palto prie rūbinės girdėjau komentarus „buvo nuobodu“, „tikėjausi daugiau“, bet praleidau juos pro ausis. Nes man nebuvo nuobodu ir gavau daugiau, negu tikėjausi.

Kam rekomenduoju? Oskaro Koršunovo gerbėjams, mėgstantiems klasikinį, psichologinį teatrą su daug teksto, su įtampa ir tragiška baigtimi. Henriko Ibseno dramų fanams. Jaunimo teatro mėgėjams. Pavargusiems nuo madingų XXI amžiaus temų teatre.

Kam nerekomenduoju? Iki šiol besilankiusiems tik pramoginiame teatre ir mėgstantiems komedijas. Manantiems, kad „geras“ spektaklis turi trukti iki 2 valandų. Nesuprantantiems lietuviškai.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2025-10-01

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt