„Potencialo daug, bet jis liko neišnaudotas“. Tokį Kamilės Gudmonaitės režisuotos taksofono operos vertinimą išgirdau po spektaklio važiuodama namo 2-uoju troleibusu. Dvi jaunos merginos taip aktyviai ir garsiai aptarinėjo ką tik pamatytą spektaklį, kad nori nenori viską girdėjau. Dabar galvoju, kad jos puikiai apibūdino tai, ką ir aš jaučiau išėjusi iš Nacionalinio dramos teatro. Tad jei tingite skaityti toliau, galite čia ir sustoti. Tai, ką pasakysiu vėliau, telpa į tą nepažįstamųjų frazę „Potencialo daug, bet jis liko neišnaudotas“.

Pirmiausia apie tai, kas išties patiko ir nusipelno didžiausių pagyrų.

Idėja. Ji tikrai smagi (nors ir neoriginali. Iš kur kilo, skaitykite šio spektaklio anonsuose). Operos ir baleto teatre pastatytas taksofonas kvietė į jį užsukti ir pasakyti tai, ką norėjote, bet nespėjote. Kaip prieš premjerą pasakojo spektaklio kūrėjai, ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Tekstai virto spektaklio pagrindu.

Bendradarbystė. Spektaklio kūrėjai yra trys – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Operomanija. Tai išties praturtina spektaklį.

Muzika, scenografija, choreografija. Spektaklyje gyvai grojantiems Operos ir baleto teatro muzikantams diriguoja Ričardas Šumila. Jei būtų mano valia, kompozitorius Dominykas Digimas Auksinį scenos kryžių už muziką gautų šiandien pat, nelaukiant Teatro dienos. Choreografas Mantas Stabačinskas ir scenografė Barbora Šulniūtė su užduotimis irgi susidorojo nepriekaištingai.

Ko pritrūko spektakliui?

Režisūros ir siužeto. Tekstai buvo pasikartojantys, monotoniški, kai kurie įgarsinti proverksmiais, lyg dar labiau norėtų pakrapštyti jausmus. Tiesą sakant, nepatikėjau, kad tie tekstai buvo įrašyti taksofone ir susakyti atsitiktinių žmonių. Kai kurie tokie pritempti ir dirbtiniai pasirodė. Visai neaišku, ką scenoje veikė tokie puikūs aktoriai kaip Vytautas Rumšas, Jolanta Dapkūnaitė ar Diana Anevičiūtė. Pastumdyti scenoje automobiliuką arba du kartus su lagaminu praeiti pirmyn/atgal… Nežinau, tai galėjo bet kuris teatro savanoris padaryti.

Klišės ir jausmų mygtukas. Vaikas scenoje, aišku, labai jausminga, bet kiek tai buvo pateisinama režisūrine prasme? Norėjosi širdį pavirpinti? Čia panašiai kaip klikbaitinės antraštės, visi žinom, kad juokingai skamba, bet vis tiek paspaudžiam. Kitas užkliuvęs dalykas – veiksmas vyko oro uoste. Oho, kaip netikėta (ironija).

Nosinės. Buvau spektaklyje trečią dieną ir jau buvau girdėjusi pirmuosius atsiliepimus: „Labai patiko, verkiau“, „Labai verkiau“, „Pasiimkite nosinių“. Nežinau, bet manęs veiksmas scenoje emociškai nepaveikė, nesujaudino ir nepravirkdė. Nors šiaip verkiu tikrai labai dažnai, kartais net žiūrėdama „Panoramą“ ar išgirdusi liūdnesnę naujieną. Matytas spektaklis buvo dailus, sklandus, estetiškas, bet tai ir visi epitetai, kuriuos galiu šiandien išspausti.

Garsas. Gal čia subjektyvu ir kalta tik mano klausa, bet per garsiakalbius sakomus tekstus girdėjau prastai. Teko sekti rodomus angliškus titrus, kad suprasčiau, apie ką kalbama, ir nepraleisčiau kokios detalės.

Prasmė. Koks tokio spektaklio tikslas? Pasakyti, kad nevertinam artimųjų, kol jie gyvi, per mažai su jais bendraujam? Na, tai visi žinom. Jau dvidešimt metų, kai apie tai triūbija psichologai, žiniasklaida, savipagalbos knygos. O gal tikslas yra tikėti, kad po spektaklio išėjusieji ims masiškai skambinti mamoms, tėčiams, močiutėms, seneliams ir broliams, sesėms? Nu gal…

Spektaklio trukmė yra pusantros valandos, jis rodomas be pertraukos. Didžioji salė, kurioje parodyta premjera, išoriškai nėra daug pasikeitusi, gal tik ryškiai raudonas kėdžių aksomas išduoda, kad jose dar nelabai kas sėdėjo.

Kam rekomenduoju? Mėgstantiems „Operomanijos“ darbus ir stilių; gyvos muzikos spektakliuose gerbėjams.

Kam nerekomenduoju? Neseniai patyrusiems vienokią ar kitokią netektį (mirtis, skyrybos ir pan.) Spektaklis gali pernelyg sujautrinti ir atverti dar neužgijusias žaizdas.

***

Režisierė Kamilė Gudmonaitė

Premjera 2023-12-01

Išsamiau: www.teatras.lt