Tag Archives: Gavenonis

Martin Bellemare. LAISVĖ

21 Trečiadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis apie laisvę mirti. Jautriems žmonėms arba susidūrusiems artimoje aplinkoje su savižudybėmis gali būti sunkiai ištveriamas.

Aktorius Dainius Gavenonis ėmėsi režisuoti šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Jį žiūrėjau Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Tarp kitko, po rekonstrukcijos joje buvau pirmą kartą ir man ji pasirodė ne tokia jau mažoji. Normali tokia, juoda, panaši į Menų spaustuvės salę.

Spektaklis „Laisvė“ rodomas be pertraukos ir trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Jame vaidina pats Gavenonis, jo pjesės žmoną – tikroji žmona Rasa Samuolytė. Poros sūnų vaidina Laurynas Jurgelis. Dar scenoje pasirodo Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Jakštaitė ir Vaidas Vilius.

Jeigu reiktų spektaklį apibūdinti vienu būdvardžiu, ko gero pasakyčiau, kad jis – konkretus. Na, toks be didelių beletristikų, pauzių, pretenzingų ir žiūrovams dažnai nesuvokiamų scenų. Veiksmas vyniojasi gana greitai, sklandžiai, daug dialogų, įtampa kyla, kyla, kol pabaigoje spektaklio sudega.

Vienas įdomesnių sprendimų man pasirodė scenoje esančiame ekrane rodyti dokumentines ištraukas iš aktorių praeities. Nors galėjo tas scenas nufilmuoti su aktoriais ar savanoriais, pasirinko parodyti gabalėlius vaizdo įrašų iš aktorių Lauryno, Dainiaus ir Rasos praeities.

Įsivaizduokite visuomenę, kuri pasiekusi tokį laisvės lygį, kad turi daug privačių ir kelias valstybines įstaigas, padedančias žmogui išeiti iš gyvenimo. Nesvarbu, kiek tau metų – 29, 45 ar 80, tu ateini, pareiški norą, pasirenki norimą gyvenimo nutraukimo būdą ir tau užtikrinama, kad viskas būtų sklandžiai, taip, kaip ir norėjai.

Tokioje įstaigoje dirba pagrindiniai spektaklio herojai tėvas ir sūnus. Vieną dieną į duris pasibeldžia jų žmona ir mama, nusprendusi, kad gyventi ji daugiau nebenori.

Daugiau nepasakosiu. Jei nebijote panašių temų, nueikite į spektaklį ir sužinokite jo pabaigą patys. Poroj vaidinimo vietų, kuriose vyko savižudybės faktas, mano kūną buvo apėmę nemalonūs pojūčiai. Užtat kokia buvau laiminga po spektaklio išėjusi į laisvę. Ir medžiai atrodė žalesni, nei įprastai, ir vyras mielesnis.

Visgi nors teatro svetainėje rašoma N-14, aš į spektaklį neleisčiau nepilnamečių. Ir žiūrovams salėje padėliočiau lankstinukų su pagalbos tarnybų numeriais. Dėl viso pikto įdedu juos čia:

Jaunimo linija/ Budi savanoriai konsultantai/ 8 800 28888/ I-VII, visą parą

Vaikų linija/ Budi savanoriai konsultantai, profesionalai/ 116 111/ I-VII, 11:00 – 23:00

Pagalbos moterims linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai/ 8 800 66366/ I-VII, visą parą

Vilties linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai/ 116 123/ I-VII, visą parą

***

Režisierius Dainius Gavenonis

Premjera 2021. 09. 26

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

J. Genet. BALKONAS

04 Penktadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau kokiam keistam spektaklyje vakar buvau! Išorė tokia blizganti lyg sidabru apipilta Kalėdų eglutė, o turinys – lyg iš filosofijos vadovėlio. Tas spektaklis vadinasi „Balkonas“, jo režisierius prancūzas Eric Lacascade, o pjesę parašė prancūzų dramaturgijos klasikas Jean’as Genet.

Paprastai spektaklio trukmę, jei nepamirštu, paminiu gale, bet šįkart nuo jos pradėsiu. Spektaklis trunka lygiai 5 valandas ir baigiasi 23.30, panašiai tada, kai į troleibusų parką nuvažiuoja paskutinis viešasis Vilniaus transportas. Visai gali būti, kad slaptas spektaklio rėmėjas yra kokia nors taksi firma, nes po spektaklio grįžti namo kitaip nei su taksi vargiai įmanoma. O jei gyvenate, pavyzdžiui, Kaune, išvis nepavydžiu. Kitą dieną reikia imti laisvadienį arba mamadienį. Arba tiesiai važiuoti į darbą, nes grįžti namo kažin ar apsimoka. Mano kuklia nuomone, įdėjus pastangų (nereikia daug) ir sutrumpinus spektaklį iki trijų valandų, nenukentėtų niekas. O laimėtų žiūrovas. Sakau ne iš lempos. Vakar atidžiai stebėjau, kiek žiūrovų buvo pirmam, antram ir trečiam veiksme. Spektaklio pabaigos sulaukė maždaug pusė visų žiūrovų, atėjusių į spektaklį. Ir nemanau, kad čia kalta tik trukmė, turinys – irgi. Off topic, bet antros dalies tik pusę laiko ištvėrė vienas vyresnėse kartos aktorius legenda (apie jį rašiau visai neseniai po premjeros Mažajame teatre). Atsistojo ir išėjo vidury veiksmo žmogus, ir ką tu jam… Aš, beje, irgi norėjau išeit kokius keturis kartus, bet smalsumas nugalėjo, likau iki galo.

Štai kaip spektaklį apibūdina patys jo kūrėjai oficialioje Jaunimo teatro svetainėje: „Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Balkono salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija“.

Jeigu reikėtų išvardinti, kas man labiausiai patiko spektaklyje, ilgai nesvarstyčiau – aktoriai. Čia jų vaidina labai didelis būrys, kai kurie iš jų labai seniai matyti ir pasiilgti. Pavyzdžiui, porą metų scenoje nematyta Monika Vaičiulytė, puikiai atlikusi įsivaizduojamos teisėjos vaidmenį. Kaip nulietas „vyskupas“ – Martynas Nedzinskas ir kumelaičių mylėtojas „kapitonas“ – Gediminas Storpirštis. Pagrindinis spektaklio vaidmuo patikėtas jaunajai Kamilei Petruškevičiūtei, kuri (taip atrodė iš šono) labai lengvai ir be jokios įtampos suvaidino viešnamio direktorę Irmą. Tuo tarpu spektaklio antroje ir trečioje dalyse vaidinęs režisierius manęs visai neįtikino. Ir jeigu reiktų kirpti kažką iš tų penkių valandų iki trijų, pirmiausia iškirpčiau jo vaidmenį ir prancūziškas kalbas. Tiesa, prieš išeinant jam į sceną, buvo perspėjimas, kad susirgo aktorius ir todėl jį keičia pats režisierius. Sunku pasakyti, kaip būtų atrodęs spektaklis, jei aktorius nesirgtų ir būtų vaidinęs lietuvių kalba.

Pati spektaklio pradžia labai primena Jaunimo teatre matytą spektaklį „Baimės“: aktoriai paskirsto visus žiūrovus į penkias dalis ir juos vedžioja po penkias skirtingas stoteles (viešnamių kambarius). Ši spektaklio dalis ir buvo įdomiausia. Įdomu buvo stebėti kitų žiūrovų reakcijas, eiti ir nežinoti, kas tavęs laukia už kampo. Be to, kol visi iš vienos vietos pereidavo į kitą, spėdavau ir feisbuką pasitikrinti, ir su namiškiais pasirašinėti…

Manau, kad nekartočiau šio spektaklio, net jei gaučiau bilietus dovanų gimtadienio proga. Kam jį galiu rekomenduoti? Neįsivaizduoju. Gal turintiems daug laisvo laiko?..

***

Pjesės autorius Jean Genet

Režisierius Eric Lacascade

Premjera 2019 m. spalio 2 d.

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

2 dublis: M. Gorkis. DUGNE

10 Penktadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.

Maksimas Gorkis. DUGNE

22 Trečiadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kaip tau patiko spektaklis? Po vakar aplankyto O.Koršunovo spektaklio „Dugne“ šiandien šį klausimą girdėjau kelis kartus. Pasakyti atvirai? Ogi labai skaudėjo galvą po spektaklio. Jis toks, na, kažkoks sunkiai nupasakojamas. Labiau išjaučiamas. Apdujinantis ir galvą sprogdinantis.

Pažintį su spektakliu pradėjau prieš kokį mėnesį, kai iš bibliotekos parsinešiau Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Knygoje autorė kurį laiką keliavo su Oskaru Koršunovu, jo teatru ir aprašė spektaklių „Dugne“, „Žuvėdra“, „Miranda“ ir kt. gimimą. Jau tada supratau, kad du iš jų – „Dugne“ ir „Žuvėdra“ – noriu pamatyti.

Tačiau kadangi OKT teatras privatus, šiuos spektaklius rodo retai ir mažai žiūrovų talpinančioje erdvėje Ašmenos g. 8, bilietai labai nepigūs. Pavyzdžiui, į spektaklį „Dugne“ kainuoja po 20 eu, į „Žuvėdrą“ – po 30 eu. Todėl nusprendžiau, kad eisiu ne iš karto – turiu kurį laiką būti gera ir nusipelnyti tų bilietų.

Valandos su trupučiu trukmės spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę rodomas nuo 2010 metų. Jei į OKT teatrą Ašmenos gatvėje eisite pirmą kartą, išeikite iš namų anksčiau, nes galite ir praeiti pro šalį, jo nepastebėję. Atskiro žodelio nusipelno teatro rūbinė/prieškambaris. Kadangi ji/jis didumo sulig kišene, visi prieš spektaklį atėję žmonės sunkiai sutelpa. Toks silkės ankštoje statinėje jausmas. Jei turite klaustrofobijos požymių, ateikite tiesiai į spektaklį, o ne likus pusvalandžiui iki jo.

Pati M. Gorkio pjesė turi 4 veiksmus, tačiau „Dugne“ sukurtas pagal paskutinįjį. Nors spektaklis yra apie visišką “dugną“ ir žmonių degradaciją, man jis iš tiesų pasirodė apie žmogiškumą. Bet apie viską iš eilės.

Įeinančius į salę žiūrovus pasitinka už stalo sėdintys aktoriai. Sveikintis? Šypsotis? Apsimesti, kad tau tai nerūpi? – Bet kokiu atveju nejauku… (Įdomu, o kaip jiems? O jei pamato ateinant pirmąją meilę? Nekenčiamiausią kaimyną? Premjerą? Vaiko mokyklos auklėtoją? (..)

Visi spektaklio „Dugne“ veikėjai – degradavę, nusigėrę užribio žmonės. ŽMONĖS. Šis žodis spektaklyje buvo kartojamas dažniausiai. Ir aktorių lūpomis, ir citatose švieslentėje ant sienos. Žmogus – tai daugiau negu valgymas ir gėrimas. Alkoholikas – irgi žmogus. Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Žmogui nereikia gailesčio, jam reikia pagarbos.

Satinas (aktorius Dainius Gavenonis) – spektaklio centre. Jam iš dešinės – Baronas (aktorius Darius Meškauskas). Kairėje – geraširdis kailiadirbys Bubnovas (aktorius Julius Žalakevičius). Spektaklio pabaigoje pasikarsiantis Aktorius (aktorius Darius Gumauskas) pratrūksta, nes neįstengia prisiminti savo mėgstamiausio eilėraščio pradžios. Užtat jau miręs, spektaklio epiloge, sklandžiai beria tekstą iš „Hamleto“. Nastia (aktorė Rasa Samuolytė) prisimena savo pirmąją meilę, pasimatymus su prancūzu, kurio prototipą pamato sėdint tarp žiūrovų ir čia pat užkalbina. Kvašnia (aktorė Nelė Savičenko) sako nenorinti tekėti už Medvedevo (aktorius Rytis Saladžius) ir prisimena mirusį vyrą, kuris ją lupo kiekvieną dieną. „O jus vyras muša? Ne? Tai dar muš!“, – pareiškia pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei.

Dabar kai pagalvoju, mano galvos skausmą ir sukėlė tas nuolatinis aktorių bendravimas su publika, kreipimasis, siūlymas išgerti (norinčių atsirado ne vienas). Pirmoje eilėje per vidurį sėdėjęs vidutinio amžiaus žiūrovas su dideliu pilvu ir violetiniu megztuku per visą spektaklį teksto susakė daugiau, negu kai kurie aktoriai. Jis kalbėjo ir paklaustas, ir neklaustas, tiesiog, kai po aktorių monologų atsirasdavo pauzė. Vieną kartą net pagalvojau, gal jis čia pasamdytas? Nors ne, negali būti.

Kai Satinas pakėlė taurę už žmogiškumą ir paklausė salės, kas su juo išgers, Violetinis, aišku, vėl pasisiūlė. Dainius Gavenonis meistriškai vystė su juo dialogą, neleisdamas pernelyg įsismarkauti, bet ir neišjuokdamas jo. Paaiškėjo, kad vyras į spektaklį atėjo su moterimi, su kuria susipažino internetu. Automobilio nevairuoja, todėl išgerti gali. Išgėręs bruderšaftą su aktoriumi, jis atsisėdo į savo vietą. Tiesa, po kelių minučių pašoko nuo kėdės ir aktoriams iš po nosių paėmė ant stalo gulėjusių traškučių. „Reikia užkąsti“, – paaiškino jis. Komedija visiška. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokiomis akimirkomis jaučiasi aktoriai, ir koks nepatogus yra toks režisūrinis sprendimas. Man tas Violetinis žiūrovas pasirodė supainiojęs sales – vietoj agitbrigadų pasirodymo „Juokis“ atėjo į Oskaro Koršunovo teatrą.

Tačiau gal toks ir yra spektaklio „Dugne“ sumanymas? Ištrinti ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp realybės ir įsivaizduojamo, tarp to, kas „normalu“ ir „nenormalu“.

Viso spektaklio metu buvo geriama. Daug. Prisiekiu, kartą pajaučiau alkoholio kvapą.

„Dugne“ mane paveikė. Stipriai. Spektaklį mačiau vakar, o šiandien jau nusipirkau bilietą į jį po mėnesio. Gi turiu sugrįžti ir pamatyti, ar ir vėl jame bus Violetinis. Susitikim „Dugne“.

***

Maksimas Gorkis “Dugne“
Režisierius Oskaras Koršunovas
Premjera 2010 spalio 22 d.
Daugiau apie spektaklį OKT teatras