Žymos
Gabrėnaitė, glušajevas, Gorkis, Motina, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, vmt
Vakar buvo šalčiausia metų diena. Minus dvidešimt šeši. Jutiminė temperatūra. Bent taip man sakė sūnus, bandydamas išsisukti nuo mokyklos. Aš jį suprantu. Kai vakare iš šiltų namų reikėjo eiti į teatrą, vienu metu vos nekapituliavau ir aš pati. Tačiau smalsumas nugalėjo. Eglė Gabrėnaitė, Gorkis, Motina – šių trijų burtažodžių pakako, kad kojos nuneštų iki Vilniaus Mažojo teatro.
Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis čia rodomas nuo 2011 metų. Dvi dalys su pertrauka, trukmė – dvi valandos su trupučiu. Be Nacionalinės premijos laureatės (labai džiaugiausi už šiemet ją gavusią aktorę Eglę Gabrėnaitę), jame vaidino Vaida Bičkutė, Tomas Stirna, Almantas Šinkūnas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Mindaugas Capas ir kiti.
Spektaklio centre – Železnovų šeimos gyvenimo tragedija: mirštantis tėvas, motina, visą gyvenimą krovusi turtus savo vaikams, jos abu netikėliai sūnūs, dar labiau netikėlės marčios, kadaise iš namų dėl meilės išėjusi ir dabar sugrįžusi duktė… Kiekvienas iš jų – atskira istorija ir atskira nuodėmių saugykla. Visi laukia šeimininko mirties, kad galėtų pasidalinti jo palikimą. Tam, kad jį gautų, pasiryžę bet kam, net mirtinai nuodėmei.
Spektaklis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta gerą tradicinį teatrą. Be ultramegaturbo naujoviškų sprendimų (lazerių šou ir techno muzikos nebus), be nuogybių (nuogiausia scenoje buvo Liudmila, bet ne tiesiogine, o labiau perkeltine prasme) ir be keiksmažodžių (riebiausia, ką girdėjau, buvo, ko gero, Semiono žmonai Natalijai pasakyti žodžiai „Tylėk, dūra“). Švarus, tikslus, stilingas spektaklis. Jei nebūčiau skaičiusi, kas jo režisierius, būčiau galėjusi spėti, kad tai ankstesniųjų laikų Rimo Tumino spektaklis. Kažkuo jis man priminė kadaise jo matytus “Vyšnių sodą“, “Revizorių“ ar “Nusišypsok mums, Viešpatie“.
Eglė Gabrėnaitė buvo puiki. Sužavėjo ir jos luošį sūnų vaidinęs Tomas Stirna, atmintin įstrigo nedidelis, bet labai puikiai suvaidintas tarnaitės Lipos (aktorė Ilona Kvietkutė) vaidmuo. Apie Mindaugą Capą pasakysiu tiek, kad jį įsimylėjusi buvau dar paauglystėje, kai žiūrėdavau televizijos spektaklius (kažin, dabar dar išlikęs toks žanras – televizijos spektaklis?..)
Sėdėjau devintoje salės eilėje ir šalia įsitaisiusi pagyvenusių senjorų pora vis garsiai dūsavo, kad aktoriai labai tyliai kalba ir „nieko neįmanoma girdėti“. Gal jie ir teisūs, kartais tikrai reikėjo įtempti ausis, kad išgirstum, ką aktoriai sako. Tačiau buvo verta jas įtempti – pasakyta buvo daug dalykų, apie kuriuos galvosiu dar ilgai.
Grįžusi dar tą patį vakarą perskaičiau M.Gorkio pjesę. Ją rasti galima „Dramų stalčiuje“ – čia.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 