Pirmiausia deklaruoju viešus ir privačius interesus – kvietimą į šį spektaklį gavau iš teatro. Šiaip įvairiausių pasiūlymų gaunu nuolat, bet dažniausiai atsisakau. Labai nenoriu būti priklausoma, ieškoti gerų žodžių ten, kur apibūdinimui užtenka vieno žodžio šūdas. Man nebe 19, todėl skeptiškai žiūriu ne tik į influencerių siūlomus „trečios jaunystės kremukus“, bet ir į kultūros paslaugų reklamą. Tos fotosienelės teatruose ir po premjerų nuotraukų gūsis su liaupsėmis žinomų žmonių storiuose rodo tikrai ne spektaklio vertę, o tik tai, kad kažkiek sekėjų turintis žmogus bilietą gavo dovanų. O gal ir dar kai ką prie bilieto. Dėl šių priežasčių anksčiau buvau net prierašą savo tinklaraštyje pasirašiusi: „Už bilietus moku pati, todėl rašau tai, ką noriu, o ne ką reikia“.

Jaučiu sentimentus Vilniaus senojo teatro pastatui. Jo turtingai istorijai, architektūrai. Ir, neslėpsiu, labai patiko sprendimas pakeisti pavadinimą iš Rusų dramos teatro į Vilniaus senąjį teatrą. Kartas nuo karto užsuku į šio teatro interneto svetainę patikrinti, gal repertuare atsirado spektaklių ir kitomis kalbomis, nebūtinai rusų. Lenkų, latvių, ukrainiečių, baltarusių, žydų?..

Spektaklį „Dviejų Korėjų susijungimas“ režisavo Monika Klimaitė. Jame vaidinama rusų kalba, dainuojama (gyvai!) anglų kalba, o iš abiejų pusių žiūrovai patogiai gali matyti titrus lietuvių kalba.

Prancūzų dramaturgas Joël Pommerat (g. 1963) vadinamas vienu ryškiausių teatro reiškinių savo šalyje. Esu mačiusi pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Raudonkepurė“ vaikams Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (jei turite vaikų, nueikite, tikrai verta).

2013 metais parašyta pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ sudaryta iš 20 tarpusavyje nesusijusių epizodų, kuriuose kalbama apie meilę. Tad visiems normaliems žiūrovams kylantis klausimas „O apie ką spektaklis?“ šiuo atveju turi paprastai aiškų atsakymą – tai yra spektaklis apie meilę. O ten, kur meilė, visada atsiras vietos ir neapykantai, vienatvei, išdavystei, nesusikalbėjimui, kitiems nepūkuotiems jausmams.

Spektaklyje tilpo 15 pjesės epizodų, kuriuos vaidina keturi aktoriai – Jelena Juščenko, Nikolaj Antonov, Jevgenija Karpikova, Telman Ragimov. Spektaklis dėl savo dinamikos ir nuolat besikeičiančių scenų yra, sakyčiau, toks instagramiškas. Lyg Z kartai pritaikytas, kuriems dažnai užtenka skaityti antraštes ir žiūrėti iki 30 sekundžių trunkančius reelsus. Įsijausti į tai, kas vyksta scenoje, neįmanoma, nes kol smegenys suvirškina vieną vaidinamą situaciją, paukšt, ją jau keičia kita.

Labai patiko sprendimas susodinti žiūrovus scenoje pusračiu, o vaidinti viduryje. Sugriautos visos teatrinės sienos, panorėjęs aktorių galėtum paliesti ištiesęs ranką.

Tai, kad šiame spektaklyje apie meilę yra daug skirtingų epizodų – ir privalumas, ir trūkumas. Privalumas tas, kad epizodų scenarijai labai skirtingi, todėl atėjusieji žiūrovai gali susirasti jiems patinkančius. Man irgi iš visų pamatytų atmintin labiausiai įstrigo kokie 3. Matyt, juose labiausiai atpažinau save.

Spektaklis turi N-14 prierašą, yra vienos dalies ir trunka nepilnai dvi valandas.

Kam rekomenduoju? Mylintiems ir tiems, kurie šiuo metu nieko nemyli. Ir dar tiems, kurių šiuo metu nemyli niekas.

Kam nerekomenduoju? Turintiems alergiją rusų kalbai.

***

Režisierė Monika Klimaitė

Premjera: 2023 10 19

Išsamiau apie spektaklį: www.vsteatras.lt