„Atmintis nėra istorija, atmintis yra poezija“.

Ši spektaklio pabaigoje pasakyta frazė puikiai nusako tai, ką vakar patyriau žiūrėdama spektaklį „Slabodkės vyšnelė“ – Dominyko Vaitiekūno dviejų valandų monospektaklį autobiografiniais motyvais su gyva muzika.

Tai vienos šeimos epas, apimantis laikotarpį nuo 199-kažkelintųjų iki šių dienų. Dominykas Vaitiekūnas per karantiną feisbuke gauna kvietimą draugauti iš tetos Genovaitės (arba tiesiog G(i)enės). Nusprendžia ją aplankyti po 27 metų nesimatymo ir išvažiuoja į Vilijampolę.

Pats Dominykas yra iš Panevėžio ir prisimindamas savo vaikystę prisipažįsta, kad anuomet Vilijampolės vardas jam skambėjo kaip pasakų šalies. O teta G(i)enė būdavo stiliaus ir manierų ikona, vienintelė iš giminės moterų turėjusi vairuotojo pažymėjimą ir žiguliuką!

Kaip spektaklio pradžioje sakė aktorius, viskas, kas bus pasakyta, yra išgyventa, o ne išgalvota. Nuoširdus ir autentiškas pasakojimas su gyva muzika ir aktoriaus atliekamomis dainomis ir juokino, ir graudino publiką. Kuri, beje, buvo labai skirtinga – nuo trisdešimtmečių kartos iki garbaus amžių senjorų.

Spektaklį stiprino autentiškas rekvizitas su kabančiu kilimu ant sienos, plastikinių vaisių vaza, žuvyčių formos stikliukais stipriam gėrimui ir dovanų kiekvienam žiūrovui padovanota Dominyko Vaitiekūno vaikystės laikų brangenybe – kramtomąja guma Love is…

Tai buvo jau 80-ąjį kartą parodytas „Slabodkės vyšnelės“ vaidinimas. Šįkart su spektakliu Dominykas Vaitiekūnas keliauja po Lietuvą ir jį lydi gestų kalbos vertėja Raimonda Vaičeliūnienė, verčianti visą spektaklį. Jos buvimas ne tik suteikia galimybę pamatyti spektaklį negirdintiems žmonėms, bet apskritai, pačiam vaidinimui dovanoja papildomo žavesio. Ekspresyvi treningais pasipuošusi gestų kalbos vertėja buvo labai organiška spektaklio ir dueto dalis. Jei nežinotum, galvotum, kad taip buvo sugalvota nuo pirmo spektaklio. O iš tiesų vertimas į gestų kalbą buvo sumanytas šiam konkrečiam spektaklio turui po Lietuvą.

Spektaklį žiūrėjau OPERA Social House Vilniuje, jis vyko salėje su staliukais ir žiūrovų kilnojamų taurių skimbčiojimu. Kombučios ar kažko su laipsniais buvo galima nusipirkti bare prieš spektaklį.

Baigiant pasakysiu, kad nemėgstu gręžiotis į praeitį, jokios nostalgijos 90-iesiems ar savo vaikystei nejaučiu, iki šiol nebuvau filme „Pietinia kronika“, nes joje aptariamas laikotarpis manęs nedomina.

Tačiau šis spektaklis, kuriame buvo daug nesenos praeities trupinių, mano, senos cinikės, širdį visgi palietė.

Kviečiu stebėti tolimesnį spektaklio kelią ir pasitaikius progai pamatyti talentingo aktoriaus, dainininko ir pasakotojo Dominyko Vaitiekūno „Slabodkės vyšnelę“. O aš, kai būsiu Kaune, būtinai gyvai nueisiu į alinę ir užkandžių barą „Vyšnelę“ Slabodkėje. Nors spektaklio herojė Genovaitė neseniai iškeliavo ten, iš kur negrįžtama, spektaklio pavadinimą įkvėpusi vieta vis dar veikia. Jau išsiguglinau ir išsisaugojau adresą.

***

Režisierius ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas;

Kompozitorius Kęstutis Vaitkevičius;

Kūrinys sukurtas ir pirmą kartą parodytas bendradarbiaujant su festivaliu Kaunas 2022.