Tag Archives: cicėnas

Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS

06 Ketvirtadienis Kov 2025

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Tai buvo ketvirtą kartą mano pamatytas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Spektaklio išvakarėse dar nežinojau, kad eisiu į jį. Kitą dieną turėjau savanorystės mokymus, diena kaip ir buvo suplanuota. Bet ryte dar gulint lovoj pamatau feisbuke vienoj bilietų išpardavimo grupėj, kad parduodamas bilietas į „Išvarymą“ tai pačiai dienai už 35 eurus. Žinau, kad bilietai į šį spektaklį dabar kainuoja nuo 50 iki 90 eurų, tad pasinaudojau proga nučiupti pigiau pasiūlytą bilietą ir vakare jau sėdėjau 13 eilėj ir 13 vietoj.

Nė kiek neperdėsiu, kad tai yra spektaklis-legenda. Tai liudija spektaklio ilgaamžiškumas, greitai dingstantys bilietai (net ir kainuojantys neregėtus Lietuvos teatrams pinigus) ir neperseniausiai paskelbta naujiena, kad Marius Ivaškevičius pagal šį spektaklį rašo trilogiją, pirmoji knyga „Išvarymas. Londono adata“ jau pasirodė. Beje, pjesę „Išvarymas“ aš skaičiau, knygelė tokio mažumo ir plonumo, kad įveiktų net pirmokas. Bet, aišku, to nerekomenduoju, nes knygoj, kaip ir spektaklyje, labai daug keiksmažodžių.

Labai įdomu matyti, kaip spektaklyje laikui bėgant keičiasi aktoriai. Pagrindinių aktorių pasikeitimą (Ainį Storpirštį ir Moniką Vaičiulytę pakeitė Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė) mačiau savo akimis, kai naujoji pora vaidino savo pirmą kartą. Šįkart spektaklyje irgi buvo naujienų – Edį vaidinusį Martyną Nedzinską pakeitė Laurynas Jurgelis, o Olgą dabar vaidina Greta Petrovskytė, pakeitusi Elzę Gudavičiūtę. Tik Vandalas likęs tas pats – jau keturiolika (!) metų Marius Repšys. Jo personažas gal fiziškai nebe toks pats (špagatų ir opa, opa, aukštyn-žemyn buvo mažiau), tačiau daug buvo kalbų, interaktyvumo su žiūrovais, kurie ne mažiau žavūs ir paveikūs.

Gyvos muzikos trupė viso spektaklio (beveik 6 valandos) metu – didelis spektaklio bonusas. Nors man ausyse dar skamba pirmais metais spektaklyje dainavęs Saulius Prūsaitis su „Happyendless“.

Spektaklis yra apie pirmosios po nepriklausomybės atgavimo emigrantų kartos, vykusios „užkariauti“ Londono, likimus: važiavę laimės ieškoti vieni jų prasigėrė, kiti ištraukė laimingesnę kortą. Kalbos nemokėjimas, pasų vagystė, juodi darbai ir nakvojimas po tiltais. Taip buvo. Ir, kas žino, gal ne tokiu mastu, bet, manau, yra ir šiandien.

Juokino, graudino, gainiojo galvoj mintis – šis spektaklis yra iš tų, kurie nepalieka abejingų. Ir kaip rašiau iš karto po spektaklio instagramo storiuose, turiu nuojautą, kad pamatysiu jį ir penktą kartą.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2011-12-22

Apie spektaklį: www.teatras.lt

Ivanas Vyrypajevas. VAPSVOS

18 Trečiadienis Sau 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Buvau pasiilgusi.

Oskaro Koršunovo (OKT) teatras Ašmenos gatvėje turi baisiausią fojė visoje Lietuvoje, bet ta mažutė keliasdešimt žmonių talpinanti salė pasižymi savita aura. Atėjęs į ją žiūrėti spektaklio jautiesi taip arti aktoriaus, taip arti pjesės, kad pojūčiai savaime suaštrėja. Aiškiai matai raukšles aktoriaus veide, nereikia įsitempti, kad išgirstum žodžius, tai, kas vyksta scenoje, įtraukia kone fiziškai ir atrodo, kad vyksta tavo gyvenime.

Jau senokai lankiausi šiame teatre, tad Artiomo Rybakovo režisuoto spektaklio „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ labai laukiau. Buvau girdėjusi ir apie nelengvą spektaklio gimimą – dėl COVID 19 pandemijos premjera ne kartą buvo atidėta.

Lenkijos pilietybę turintis ir Varšuvoje gyvenantis rusų kilmės dramaturgas Ivanas Vyrypajevas šį savo kūrinį vadina mylimiausiu. Pjesė išoriškai pakankamai trumpa ir neįmantri. Pjesė viduje – giliai kapstanti. Trys veikėjai – vyras su žmona ir jų draugas. Porą vaidina Kęstutis Cicėnas su Žygimante Jakštaite, jų seną draugą – Laurynas Jurgelis.

Prasidėjęs nuo gana buitinės scenos (vyras kamantinėja žmoną, koks vyras ją lankė anądien šeimos namuose) spektaklis įsisuka į raizgalynę melo, paslapčių, nuoskaudų, neištikimybės, nepasitenkinimo ir t.t.). Viskas taip susipina, kad pakvimpa absurdu ir humoru, kas ir yra Ivano Vyrypajevo firminis ženklas.

Įdomu tai, kad spektaklio pabaiga yra jokia. Kaip viskas buvo iš tiesų ir kuo tai baigėsi, gali susigalvoti pats.

Pusantros valandos spektaklyje prabėgo labai greitai, o jausmas išėjus namo liko šiltas ir šviesus. Puikus aktorių trio, puikus režisūrinis darbas. Žinot tą posakį „ne mano diena“? Tai man su „Vapsvomis“ atvirkščiai – „buvo mano diena ir mano spektaklis“. Nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti ir jums.

P.S. Kai rašau šį įrašą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta spektaklio pagal I. Vyrypajevo pjesę „Girti“ repeticijos. Intriga dviguba – spektaklį pirmą kartą režisuoja pats dramaturgas. Savaime aišku, bilietas kišenėje. Savaime aišku, pirmoje eilėje.

P.P.S. Kauno nacionaliniame teatre šiuo metu taip pat rodomas spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, pastatytas režisierės iš Sakartvelo.

***

Spektaklio „Vapsvos“ režisierius Artiom Rybakov

Išsamiau: www.okt.lt

Premjera 2020-04-01

Sigitas Parulskis. JULIJA

22 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinis dramos teatras jau ne pirmą kartą savo spektaklių premjeras pristato ne Vilniuje, o kituose miestuose. Pamenu, kažkada spektaklis „Durys“ pirmą kartą buvo parodytas Anykščiuose, o „Žalia pievelė“ – Visagine. Šįkart spektaklio „Julija“ pagal S. Parulskio pjesę premjera vyko Trakų kultūros centre. Sakyčiau, gana rizikingas sprendimas, nes dar išvakarėse mačiau feisbuke klaidžiojantį postą, kad „premjera rytoj, o bilietų dar yra“.  Vilniuje, spėju, į premjerinį rodymą bilietai būtų išgaravę jau senų seniausiai.

Premjerai atidžiai ruoštasi – tiek išplatintų spaudos pranešimų apie būsimą spektaklį ne visada pamatysi. Skaičiau ir interviu su režisieriumi Kirilu Glušajevu, kuriam tai pirmasis režisuotas spektaklis Nacionaliniame dramos teatre, skaičiau interviu su pagrindine aktore Jolanta Dapkūnaite, kuri sakė, jog spektaklio idėja gimė susipažinus su rašytojos Žemaitės gyvenimu ir kūryba, skaičiau interviu ir su spektaklio scenografu Gintaru Makarevičiumi bei kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite. Žodžiu, prieš važiuodama į Trakus apie spektaklį, jo siužetą ir gimimo aplinkybes žinojau tiek daug, kad kilo pagunda apskritai nevažiuoti. Bet pagundas nugalėjau ir jau temstant pasiekiau Trakų kultūros centrą.

87738071_195201115167074_7522712597074804736_n

Oficialiame teatro puslapyje spektaklio „Julija“ anonsas prasidėjo taip: „Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis“. Hm, tiesą sakant, nežinau, kas šiais laikais rašytojos asmenybę supranta „gana siaurai“. Gal kažkada, 1975-aisiais ir suprato, bet šiandien?.. Man atrodo, kad atvirkščiai, pastarąjį dešimtmetį ji tapusi nestandartinės moters, XX a pradžioje laužiusios bet kokius stereotipus, ikona. Jos meilės istorija 30 metų jaunesniam vyrui, kuris piršosi jos anūkei ir vedė dukterį, apdainuota senų seniausiai. Išleista ne viena knyga, kurioje pasakojama kaip ji, žilagalvė, plaukė per Atlantą, kaip sėdėjo kalėjime Vilniuje ir kodėl niekada nenusiėmė savo esybės simboliu tapusios skarelės. Tarp kitko, spektaklio išvakarėse lankiausi Vilniaus knygų mugėje, kur Literatūros ir tautosakos instituto stende puikavosi marškinėliai su Žemaitės atvaizdu ir prierašu „Nereikia man cackų pacackų“. Taigi, Žemaitės asmenybė man tikrai neatrodo tokia nežinoma, neįvertinta ar nesuprasta, kad reikėtų „griauti mitus“ ir tik dėl to statyti spektaklius.

87056740_2707515529297423_5925392982424420352_n

Vienos dalies ir 1,50 val. trukmės spektaklio forma – teatras teatre. Pagyvenusi aktorė Dora (aktorė Jolanta Dapkūnaitė) gauna jauno režisieriaus (Kęstutis Cicėnas) pasiūlymą suvaidinti Žemaitę – rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę. Garsaus vyro (Salvijus Trepulis) šešėlyje namų šeimininke 20 metų buvusi moteris, išleidusi sūnų į užsienius, nusprendžia, kad tai jos paskutinis šansas ir imasi vaidmens. Tarp jos ir režisieriaus įsiplieskia romanas. Spektaklyje kaitaliojasi ir laikai, ir herojai: iš 2020-ųjų persikeliame į 1915 ar 1905, apsisiautusi švarkelį  Dora tampa Žemaite, o jos draugė Monika (Airida Gintautaitė) – Gabriele Petkevičaite-Bite.  Kartais šie perėjimai spektaklyje buvo meistriški, kartais – nevykę. Blankoki man pasirodė visi nepagrindiniai pjesės herojai – Doros sūnus, Žemaitės rašytojo talento „atradėjas“ Povilas Višinskis ir kiti. Pagrindiniai aktoriai atliko savo vaidmenis be menkiausios klaidelės, bet kažko man spektaklyje pritrūko. Gal mano nuotaika buvo ne ta, gal salė buvo ne ta, gal pjesės medžiaga režisieriui pasitaikė ne ta, gal režisierius buvo ne tas. Nežinau.

„Mažoka plojimų kaip premjerai“, – nugirdau jau eidama iš salės po spektaklio. Tikrai, mažoka.

P.S. O visgi galėjau nusipirkti tuos Žemaitės marškinėlius mugėje. Ech…

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2020 02 21

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

M. Ivaškevičius MISTRAS

31 Sekmadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Keistas jausmas, kai prieš spektaklį nusprendi paguglinti informacijos apie jį ir paieškos sistema išmeta tau 2010 metų straipsnius. Tokia kelionė laiku savotiška. Mat būtent 2010 metais įvyko Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera. Nuo to laiko, kaip supratau iš premjeros aprašymo, pasikeitė vos keli aktoriai, visi kiti ir toliau (dešimtus!) metus vaidina jame: Adamą Mickevičių – Jokūbas Bareikis, Mistrą – Ramūnas Cicėnas, Adamo žmoną Celiną – Gintarė Latvėnaitė, Adamo guodėją ir vaikų guvernantę Ksaverą – Valda Bičkutė ir t.t.

a8183f07d2e8332f6652f5e1cf844aa6

Nežinau, kaip per šiuos metus keitėsi pats spektaklis, jo atmosfera ir struktūra, bet viena žinau, kad pasikeitė žiūrovai! Jie, ypač jaunoji žiūrovų karta, nesibodi atsistoti ir išeiti pro duris aktoriams palei nosį vidury pirmo veiksmo (taip ir buvo), o po pertraukos salėje atsiranda keliolika, o gal net keliasdešimt laisvų kėdžių. Anksčiau, man rodos, taip pasitaikydavo rečiau. Kažkaip išeiti būdavo lyg nepagarba aktoriams, lyg gaila sumokėtų pinigų, lyg smalsu sužinoti, o kaip gi baigsis spektaklis. Žodžiu, spektaklį pradėjau žiūrėti pilnoje salėje ir eilėje žmonių, o po pertraukos iš dešinės pusės bolavo 4 tuščios kėdės, priešais mane – dvi, dar ir dar priešais – trys. Spektaklio trukmė su pertrauka – trys valandos. Prasidėjęs 18.30, jis mus paleido 21.30.

Spektaklyje pasakojama Adomo Mickevičiaus gyvenimo atkarpa, kuomet jis, jau nebejaunas, su ne visai šviesaus proto žmona ir vaikais gyvena emigracijoje – Paryžiuje. Čia geria arbatą su Šopenu, Balzaku, Sand ir dažniausiai svarsto kūrybos bei savo identiteto problemas. Pasakojimo centre – mistras, iš Lietuvos kilęs dvarininkas, kuris apsiskelbia naujuoju viešpačiu ir vienaip ar kitaip sujaukia visų pjesės herojų gyvenimus.

Labai smagu buvo scenoje matyti mėgstamus Mažojo teatro aktorius – jie iš tiesų puikūs profesionalai, scenoje atiduodantys viską, ką turi ir ką gali. Patiko J. Statkevičiaus kurti kostiumai, kompozitoriaus F. Latėno muzika, A. Jacovskio scenografija. Na, o bendras įspūdis – kažkoks joks. Viso spektaklio metu man buvo nei šilta, nei šalta, nei saldu, nei rūgštu. Niekaip.

Šį kūrinį M. Ivaškevičius parašė jau po savo „Madagaskaro“ sėkmės, kurį taip pat pastatė R. Tuminas ir kuris iki šiol sėkmingai teberodomas Vilniaus Mažajame teatre. Na, o šiemet M. Ivaškevičius sukėlė tikrą furorą su jam paskirta Nacionaline premija, kuomet buvo apkaltintas partizanų vado J. Žemaičio apjuodinimu savo kadais parašytame romane „Žali“ . Visus šiuos tris kūrinius vienija tai, kad juose veikia realūs žmonės (Adomas Mickevičius, Salomėja Neris ar Jonas Žemaitis), kuriuos autorius įpina į išgalvotų įvykių ir emocijų sūkurį. Be abejo, skaičiau visas tris knygas ir nė viena manęs nesužavėjo. Tikrai tai ne mano literatūra. Todėl ir spektaklis nėra „labai mano“. Rekomenduočiau jį pamatyti nebent jaunam žmogui, kuriam „Mistras“ ar „Madagaskaras“ įtrauktas į mokyklinę programą ir kuris labai tingi skaityti jų popierinį variantą.

Spektaklį Vilniaus Mažajame teatre mačiau kovo 28 dieną, iš karto po Teatro dienos iškilmių, kurios išvakarėse vyko šiame teatre. Kadangi instagrame seku daug aktorių, insta story mačiau, kad vakarėlis buvo smagus – su muzika, šokiais ir taurėmis rankose. Dar pagalvojau, ar neatšauks man „Mistro“ po tokių linksmybių. Bet ne – spektaklis įvyko ir aš jį pagaliau pamačiau.

P.S. Tiesa, po šio spektaklio kilo mintis, kad reiktų telefonų policijos teatre. Nors prieš spektaklį visų buvo paprašyta išjungti mobiliuosius telefonus, jie rodant „Mistrą“ skambėjo kokius tris kartus. Dar kelis kartus pypsėjo, kai kažkam ateidavo SMS’as. Kadangi šiame teatre visiems senjorams taikoma 30 proc. nuolaida perkant 1 bilietą, turiu mažą įtarimą, kad telefonai skambėjo būtent jų rankinukuose. Atsiprašau, jei klystu.

***

Režisierius: Rimas Tuminas

Premjera: 2010 m. kovo 5 d.

Daugiau apie spektaklį: www.vmt.lt

 

 

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

A. Camus. KALIGULA

11 Antradienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Režisierius Vidas Bareikis kolektyvinį išgyvenimą „Kaligula“ pagal Alberto Camus pjesę „Kaligula“ sukūrė 2014 metais vienos kūrybinės vasaros stovyklos metu. Į vieną būrį subūręs puikius jaunus aktorius – Ainį Storpirštį, Vilmą Raubaitę, Kęstutį Cicėną, Roką Petrauską, Valentiną Novopolskį, Šarūną Zenkevičių, Dovydą Stončių ir spektaklio metu gyvai grojantį Mantą Zemlecką, jis su savo teatru „No Theatre“ sukūrė teatrinį reiškinį, apie kurį daug kalbama iki šiol ir kuris buvo pastebėtas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose.

Spektaklis prieš kurį laiką sėkmingai gastroliavo Kinijoje, o štai Vilniuje jį pamatyti įmanoma tik gerai pasistengus. Jis rodomas laaaabai retai Teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje, kurioje telpa nedaug žmonių, todėl bilietais reikia pasirūpinti iš anksto, nelaukti „paskutinės minutės“.

 

Su viena pertrauka spektaklis trunka beveik keturias valandas. Štai vakar prasidėjo 19 valandą, o baigėsi 22.50. Spektaklio metu prašoma žiūrovų susikeisti vietomis, tad nuoširdžiai patariu sėstis arčiau, nes, pavyzdžiui, sėdint penktoje eilėje veiksmą sekti bus sunkiau. Ypač jei prieš jus atsisės krepšininko giminės atstovas.

Spektaklio metu žiūrovai taip pat dalyvauja jį kuriant, todėl, kaip sakė prieš prasidedant pirmam veiksmui Vidas Bareikis, „Kaligula“ kas kartą būna vis kitoks.

-Kodėl jūs ateinate į teatrą?

-Kas iš jūsų skaitėte pjesę?

-Koks buvo Kaligula?

Šiuos klausimus spektaklio pradžioje visiems garsiai uždavė režisierius Vidas Bareikis (beje, jis spektaklyje vaidino vieną iš patricijų. Nors anonse buvo Vainiaus Sodeikos pavardė, bet jo paties nebuvo, tad spėju, kad Vidas atliko jo vaidmenį), kuris pasiūlė žiūrovams tapti pjesės veikėjais. Iš salės buvo išrinkta mergina, kuri tapo mirusiąja Kaligulos seserimi Druzila ir visą spektaklį sėdėjo ant scenos. Dar buvo išrinkti keturi poetai, kurie spektakliui baigiant turėjo suimprovizuoti po eilėraštį mirties tema. Dar viena savanorė tapo Mucijaus žmona, o ir visi žiūrovai tam tikrose vietose buvo prašomi atsistoti, pakartoti sakomus žodžius, susikabinti rankomis, buvo vaišinami vandeniu ir vynuogėmis.

Prieš spektaklį A. Camus pjesę apie žiauriausią, kontroversiškiausią Romos imperatorių Kaligulą perskaičiau puslapyje http://www.dramustalcius.lt. Man ji pasirodė tamsi ir pikta. Kaligulai, kuris jaučia pasitenkinimą žudydamas, kuriam sielą palengvina tik panieka, o vienintelis noras – turėti mėnulį, nes turi viską, o jo dar neturi, instinktyviai pajaučiau gailestį.  (Jaučiu savyje sukylant bevardes būtybes. Kaip man su jomis kovoti?  O! Kesonija, aš žinojau, kad yra neviltis, bet nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kaip ir visi maniau, kad tai sielos liga. Bet ne, kenčia kūnas. Skauda odą, krūtinę, rankas ir kojas. Galva tuščia ir pyksta širdis. O baisiausia — tas bjaurus skonis burnoje. Ne kraujo, ne mirties, ne karščio, o viso to kartu. Vos tik pajudinu liežuvį, viskas pasidaro juoda ir sukyla tos bevardės būtybės. Kaip sunku, kaip negera būti žmogumi!)

Jeigu ir nesate skaitę Camus pjesės, niekis, po spektaklio būsite ją tarsi perskaitę, nes pjesės veiksmai čia vystomi nuosekliai, dialogai ilgi ir autentiški.

Spektaklis yra N-18. Kodėl? Nes spektaklyje visiškai nuogas vaidina Ainis Storpirštis. Yra smurto ir mirties scenų. Tačiau daugiausiai kuždesių ir keiksmažodžių šalia manęs sėdėjusiai grupei jaunuolių (man kilo įtarimas, kad tai per klaidą čia patekę mokiniai, o ne studentai?!) sukėlė Kaligulos ir Scipiono vyriškos meilės scenos. Už nugaros išgirdau štai tokį komentarą (b….. ir už šituos p….. dar reikia babkes mokėt…. nu eina n……. nesąmones rodo).

Kai kurie monologai ir dialogai spektaklio metu ir man prailgo, tada buvo proga pasidairyti į šalia sėdinčius kaimynus. Liudiju – jie irgi kartais nusižiovaudavo. Tačiau pats spektaklis yra tikrai labai vertas pamatymo. Na, o jo paskutinės dvi minutės – fantastiškos!

Jeigu skaitydami galvojate, kad Romos imperija ir iškrypėliški nelaimėlio Kaligulos reikalai šiandien yra pasenę ir niekuo neaktualūs, oi, kaip klystate. Viskas, kas buvo ištarta jo lūpomis, šiandien kaip niekad aktualu. Panašių kaligulų, gal tik labiau mokančių socialiai užsimaskuoti ir dėvėti kaukes, kai reikia, apstu ir šiandien. O gyvenančių baimėje žmonių – daugiau negu daug. Apsidairykite aplink.

Vakar, kai ėjau į „Kaligulos“ spektaklį, Vilniaus gatvėje prieš 19 valandą mane pasivijo ir aplenkė trijulė apsvaigusių jaunuolių. Vienas su cigarete rankoj, kitas – su buteliu, o trečias ėjo iš paskos aiškindamas: „Tu galvoji, kad taip ir bus? Nebus! Nes aš Dievas ir viską matau, kaip bus (…) “

Kai pagalvoji, tai pats geriausias teatras yra gyvenimas. Argi ne?

***

Režisierius Vidas Bareikis

„No Theatre“ feisbuko paskyra – ČIA.

 

 

 

VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

02 Sekmadienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mieli žmonės, jei jums nosis bėga kaip Vilnelė pavasarį, jeigu nuolat užklumpa nevaldomas kosulys, būkite geri, neikite į teatrą. Jis be jūsų nepražus, tikrai. O šalia sėdintiems nuotaiką sugadinsite. Viso spektaklio metu šalia manęs šniurkštė ir šniurkštė. Kosėjo ir kosėjo. O maždaug nuo vidurio spektaklio – žiovavo ir žiovavo. Gal temperatūra žmogui kilo? Gal taip organizmas nuo ligos vadavosi?.. Nežinau… Bet mano dėmesys nuo scenos vis nukrypdavo į kairėje sėdintį (tiksliau, vargstantį) kaimyną.

Georgo Biuchnerio (1813–1837) pjesę „Voicekas“ perskaičiau jau pamačiusi debiutuojančio režsieriaus Antano Obcarsko spektaklį (beje, radau ją „Dramų stalčiaus“ internetiniuose namuose). Galėjau, aišku, ir anksčiau perskaityti, nors tai bendram spektaklio įspūdžiui kažin ar būtų padėję. 19 amžiuje parašyta pjesė dėl rašytojo mirties  liko neužbaigta. Kirpėjas – kareivis Francas Voicekas – realus žmogus, peiliu nužudęs savo vaiko motiną Mariją. Spektaklyje Voiceką vaidino Giedrius Savickas, Mariją – Agnieška Ravdo. Spektaklyje pačios Biuchnerio pjesės liko labai mažai, nes dramaturgas Laurynas Adomaitis ją sukryžmino su nesena istorija, kai „Germanwings“ pilotas Andreasas Liubitzas nuskraidino lėktuvą su visais keleiviais tiesiai į mirtį. Tokia jo poelgio priežastis iki galo taip ir liko neaiški, išskyrus šykščias detales apie tai, kad jis anksčiau buvo lankęsis pas psichiatrus, vartojęs vaistus, tačiau tai jam nesutrukdė tapti orlaivio pilotu. 2015 metų kovo 24 dieną „Germanwings“ skrydžio 9525 metu iš Barselonos į Diuseldorfą žuvo 144 keleiviai ir 6 įgulos nariai. Spektaklyje Andreasą vaidina Laurynas Jurgelis.

Kaip ir pati Biuchnerio pjesė, kuri literatūros kritikų vadinama „neišbaigta ir fragmentiška“, toks man pasirodė ir pats spektaklis. Nėra nuoseklios siužeto linijos, veikėjų santykiai neišplėtoti. Nežinodamas konteksto (pjesės ir tragedijos Alpėse), iš spektaklio išeisi panašiai toks pats baltas lapas, koks ir įėjai. Spektaklyje buvo du aktoriai, kurie beveik nepratarė nė žodžio – kažin kokia buvo jų paskirtis? Viso spektaklio metu naudojamas stingstančio ir čia pat į dulkes subyrančio balto parafino leitmotyvas. Dar virškinu informaciją apie jo simboliką.

Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas spektaklis trunka be pertraukos apie pusantros valandos. Be jau minėtų aktorių jame vaidina Kęstutis Cicėnas (kapitonas) ir Gediminas Rimeika (gydytojas). Pastarojo vaidmuo ir atlikimas, mano akimis, buvo įtaigiausias.

Spektaklis buvo rodomas savaitgalį patogiu laiku 16 val., tačiau salėje buvo laisvų vietų. Maždaug po kokių 35 minučių nuo spektaklio pradžios pakilo ir iš salės išėjo dvi moterys. Visi kiti link rūbinės ėmė brazdintis dar aktoriams nenuėjus nuo scenos. Plojimai buvo itin skysti. Draugė net paklausė: „Ar čia visada dabar taip žmonės skuba išeiti?“ Tiesą sakant, ne, ne visada. Būna spektaklių, kai aktoriai pakartotinai kviečiami išeiti nusilenkti du, tris ar keturis kartus. Būna spektaklių, kai rankas paskausta nuo plojimų. O, bet, tačiau šis spektaklis – ne iš tokių.

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera 2018.06.01

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

 

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

M.Ivaškevičius. IŠVARYMAS

03 Sekmadienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man nepatinka, kad vasarą teatrai atostogauja. Jeigu būtų mano valia, jie atostogautų žiemą, kai šalta, tamsu, niūru ir vakarais nelabai norisi kelti kojos iš namų. Vasarą vakarai ilgi ir malonūs, o kai prasidėjus vasaros atostogoms vaikai išvažiuoja pas senelius, aš, pavyzdžiui,  kas antrą vakarą eičiau į spektaklius. Na, bet yra kaip yra. Čia šiaip sau. Intro. Patikėkite, rašyti apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę nėra lengva. Čia panašiai kaip rašyti apie krepšinį ar Sabonį. Visi viską žino, matė, turi savo nuomones ir nieko naujo nebepasakysi.

Spektaklio premjera Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko 2011 metų gruodžio 22 dieną ir nuo tada jis tapo populiariausiu (spėju), lankomiausiu (žinau), brangiausiu (na, beveik) spektakliu. Tais pačiais metais šis spektaklis gavo net 6 Auksinius kryžius – prestižiškiausius Lietuvos teatro apdovanojimus. 5 valandų ir 30 minučių trukmės “Išvarymas“, turintis 2 pertraukas, baigiasi tada, kai darbą Vilniuje jau baigia ir troleibusai, tad reikia gerai pagalvoti, kaip po jo reiks grįžti namo. Spektaklį pirmą kartą mačiau 2014 metais, ir didžiausią įspūdį tąkart jame paliko Vandalą vaidinantis Marius Repšys. Atrodė, kad tas vaikinas buvo pagimdytas būtent šiam vaidmeniui. Wow efektą sukėlė ir viso spektaklio metu gyvai atliekama Sauliaus Prūsaičio muzika.

Šią vasarą feisbuko naujienos (folowinu ne vieną lietuvių aktorių, kuris leidžiasi būti sekamas) pranešė, jog iš spektaklio pasitraukia du pagrindiniai jo aktoriai – Beną vaidinantis Ainis Storpirštis ir Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė. Priežastis paprasta – Ainis turi naujų darbų, kuriems nori atiduoti visą laiką ir širdį, o šiuo savo šešerius metus vaidintu personažu jau pasakė viską, ką galėjo. Birželio mėnesio pabaigoje buvo numatyti du “Išvarymo“ spektakliai – viename paskutinį kartą vaidino “senieji“ aktoriai, o kitame – juos pakeisiantys “naujieji“. Tai ir buvo man paskata vėl ateiti į “Išvarymą“. Mano matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė. Spektaklyje vaidina didžioji dauguma Nacionalinio dramos teatro aktorių, kurie per šitiek metų šiame spektaklyje yra taip “susigroję ir susivaidinę“, kad, man atrodo, be vargo spektaklį suvaidintų ir dingus šviesoms, ir sugedus mikrofonams.

Nors Kęstutis Cicėnas išoriškai labai primena savo pirmtaką Ainį Storpirštį, tačiau savo pirmą kartą “Išvaryme“ jis suvaidino savaip, cicėniškai. Mano manymu, elegantiškiau, rafinuočiau, paslaptingiau ir… įdomiau. Gailei Butvilaitei kažko pritrūko. Gal pasitikėjimo savimi, gal įžūlumo. Mane erzino nelietuviškos priegaidės jai kalbant, bet daug metų užsienyje gyvenusi aktorė tikrai labai stengėsi. Ji išoriškai irgi labai primena savo pirmtakę, bet būtų gerai, kad nenorėtų jos atkartoti. Vandalas (aktorius Marius Repšys) vienu metu man pasirodė praradęs saiką. Niekam ne paslaptis, kad šiame spektaklyje aktoriai mėgsta improvizuoti, bet vienas Vandalo solo man buvo per ilgas, per lėkštas ir per nejuokingas. (Tarp kitko, jei sutrumpinus juokelius apie šį ir aną galą, gal spektaklis sutrumpėtų tiek, kad į paskutinį troleibusą dar būtų galima spėti?)

Apie ką spektaklis? Apie lietuvius, išvykusius laimės ieškoti į Londoną. Čia juos, nelegalus, apgauna, ir nuo šiol kiekvienas turi kovoti už savo išlikimą. Kas jų laukia svetimoje šalyje? Ar galima prarasti viską, bet neprarasti žmogiškumo?

Spektaklis yra N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Labai daug. Beje, kažkada buvau parsinešusi šią M. Ivaškevičiaus pjesę iš bibliotekos. Lapuose išguldyti keiksmažodžiai atrodo dar baisiau. Spektaklis nėra baisus, jis yra sukrečiantis. Nepaliekantis abejingų, priverčiantis šlykštėtis, stebėtis, juoktis, gailėtis. Įspūdis po spektaklio išlieka tikrai labai stiprus, todėl nieko keisto, kad gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas ir į spektaklį ateina tie žiūrovai, kurie apskritai pirmą kartą ateina į teatrą.

Bilietai į spektaklį greitai išperkami, todėl labai nesnauskite, jei norėsite eiti. Turiu nuojautą, kad ir aš dar į jį eisiu.

***

Marius Ivaškevičius “Išvarymas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera – 2011. 12. 22

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt