Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje