Šis režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis sukurtas dar 2007 metais ir rodomas iki šiol. “Cezario grupė“ tekstą šiam spektakliui sukūrė patys. Anonsas, pristatantis spektaklį, sako, jog tai “spektaklis apie Lietuvos tapatybę“. Dviejų dalių ir dviejų valandų trukmės spektaklis vaidinamas ir Menų spaustuvėje, ir Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Man iškrito korta apsilankyti pasirodyme Menų spaustuvėje.
Spektaklis turėjo prasidėti 19 valandą, o tą dieną 18 valandą Vilniaus oro uoste buvo sutinkamas VDU profesorius Liudas Mažylis, Vokietijoje suradęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 02 16 akto originalą. Labai norėjau pamatyti tiesioginę transliaciją iš oro uosto, todėl vos nepavėlavau į spektaklį. Liudo Mažylio netikėtas atradimas sujudino tautą lyg bites avilyje: visi ėmė svarstyti, kodėl to niekas nepadarė iki šiol, kiek kiekvienam iš mūsų yra svarbus šis V16 akto suradimas, kokie mes esame šiandien, praėjus 99 metams po jo pasirašymo, kur mes einame, kuo tikime ir pagaliau – kas mes esame?
Panašius Lietuvos identiteto klausimus aktoriai aptarė ir “Drąsioje šalyje“. Pirmoje dalyje Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Juozas Gaižauskas įnirtingai aiškinosi, kokia yra Lietuvos tapatybė: kokie esame mes, lietuviai, kuo mes įdomūs pasauliui ir patys sau. Ši dalis, sakyčiau, turėjo būti tokia linksmoka, su bajeriukais, įaustais į filosofinius pasvarstymus. Bet salė buvo tokia gryn lietuviškos tapatybės, juokėsi retai ir vos, vos. Nors smagių minčių tikrai buvo.
Antroji dalis – visiška priešingybė pirmajai. Išsinėrę iš juodų rūbų ir apsirengę baltais, aktoriai vaidino personažus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusižudė. Dievas (kuris pasirodė esąs JI) jiems suteikia vieną dieną žemėje. Sugrįžę į Vilnių, jie lyg maži vaikai džiaugiasi kiekviena smulkmena šioje žemėje, kiekvienu puodeliu kavos, kiekvienu pokalbiu su draugais, kiekvienu nusipirktu nauju batu… Bet diena baigiasi, ir laikas atsisveikinti.
Moralas paprastas kaip du kart du. Džiaukis gyvenimu kasdien, kiekvieną minutę, gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Kaip pasakytų mano amžiną atilsį teta – tiesiog gyvenk, o ne ieškok šiknoj sliekų.
Kai “Drąsi šalis“ buvo pastatyta, iš pradžių ji vadinosi “Lietuvos diena“ ir sulaukė nemažai kritikos. Esą spektaklis yra it socialinis manifestas, kai kas įžvelgė net politikavimą. Tačiau tai, kad jis išliko iki šiol, nors Lietuva per šį laiką labai pasikeitė, rodo, kad kažkokią tinkamą stygą spektaklis užkabino.
Paradoksas tik, kad tokią gražią teatrinę odę Lietuvai ir lietuviams sukūręs režisierius Cezaris Graužinis lietuvišką tapatybę jau kurį laiką yra iškeitęs į graikišką (ten gyvena ir dirba).
***
VAKAR BUVAU TEATRE 