Iki ateidama į režisieriaus Roko Ramanausko režisuotą ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ apie šią meilės istoriją nebuvau girdėjusi. O ir ar ji iš tiesų buvo, ar tik rašytojų vaizduotės vaisius, sunku pasakyti. Spektaklio anonse rašoma, kad Abelaras ir Eloiza, XII amžiuje gyvenusi pora, yra beveik tiek pat garsūs kaip Romeo ir Džiuljeta arba Tristanas ir Izolda. Ji – išsilavinusi ir protinga septyniolikmetė, jis – jos mokytojas, filosofas, intelektualas. Įsižiebia meilė. Meilės pabaiga – jo kastracija ir jos išėjimas į vienuolyną. Šis spektaklis pastatytas pagal rašytojo Ronald Duncan (1914-1982) praėjusio amžiaus viduryje parašytą dviejų veiksmų pjesę, kurią sudaro Abelaro ir Eloizos laiškai.

Spektaklis rodomas Mažojoje salėje ir trunka šiek tiek mažiau kaip dvi valandas (teatro interneto svetainėje nurodyta buvo 1 val. 30 min.) Vaidina Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė.

Vaidinimas sukonstruotas taip, tarytum vyksta repeticija, kurioje Povilas ir Elžbieta ruošiasi spektaklio premjerai. Jų abiejų skirtingas požiūris į pjesę, skirtinga pasaulėžiūra, skirtingi gyvenimo patyrimai yra spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ ašis. XII amžiaus spektaklyje mažai. Meilės irgi. Tai labiau dviejų šiuolaikinių aktorių susitikimas, kuriame atsiskleidžia spektaklio gimimo užkulisiai. Ar lengva vaidinti pjesę, kuria netiki? Kaip interpretuoti viduramžių laikmečio tradicijas XXI amžiaus kontekste?

Elžbieta kelis kartus bando išklausti Povilo, ką jis iš tiesų galvoja. Ką jis sako nuolat tylėdamas? Povilas spektaklio pabaigoje prisipažįsta, kad jam sunku suprasti Elžbietą, jos feministines nuostatas, kad jis išvis bijo kažką pasakyti, kad jos neįžeistų.

Šį sezoną tai yra jau trečias spektaklis LNDT, kuriame matau spektaklį spektaklyje, t.y. spektaklio kūrimo užkulisius. Pirmieji du buvo „Gyvulių ūkis“ ir „Sirenos“. Paprasčiausias ir suprantamiausias man pasirodė „Abelaras ir Eloiza“. Gal todėl, kad aktoriai vakar nesimaivė scenoje, o tik nuoširdžiai vaidino. Toks tikrai nuoširdus ir pozityvus jausmas liko išėjus.

Kadangi spektaklį mačiau vakar, kai Vilniuje siautė Kultūros naktis, iš karto po jo pataikiau į Valdovų kieme vykusį Šv. Jonų bažnyčios gospel choro pasirodymą. Tai buvo geriausias įmanomas spektaklio pabaigos taškas.

***

Ronald Duncan „Abelaras ir Eloiza“

Režisierius Rokas Ramanauskas

Premjera 2020-02-06

Išsamiau apie spektaklį www.teatras.lt