Šio Rimo Tumino spektaklio premjera Vilniaus Mažajame teatre įvyko Teatro dieną prieš dvejus metus. Ir neatsitiktinai, ko gero. Spektaklio tema itin artima visiems teatro žmonėms – nusigyvenusio artisto paskutinis bandymas išeiti į sceną, kurioje jis nevaidino 30 metų.
Į spektaklį mane pakvietė draugė iki jo likus dviems valandoms (labai įdomu, iš kur ji tuos kvietimus traukia, a?!), todėl laiko pasigilinti – kas, kaip ir kodėl – nebuvo. Pakeliui į teatrą spėjau paguglinti vos kelis faktus – spektaklis trunka pusantros valandos (be pertraukos), pagrindinį Minečio vaidmenį vaidina Vladas Bagdonas arba Arvydas Dapšys ir tai, kad šis spektaklis buvo vadinamas “viena laukiamiausių teatro premjerų 2015 metais“.
Thomą Bernhardą (1931 – 1998) puikiai prisimenu iš savo studijų – vokietakalbės literatūros dėstytoja jį labai mylėjo, todėl ir mes, studentai, skaitėm bei nagrinėjom tikrai daug jo kūrinių. Amžinai nepatenkintas, neigiantis, nelaimingų menininkų saulėlydžius aprašantis autorius – taip apibūdinčiau šį austrų rašytoją, jei tam turėčiau skirtus vos 6 žodžius. (Beje, Nacionaliniame Dramos teatre šiuo metu rodomas kitas spektaklis pagal Bernhardą – “Didvyrių aikštė“, jį aprašiau ČIA.)
Iš esmės “Minetis“ – tai pusantros valandos trunkantis vieno aktoriaus monologas. Vlado Bagdono balsas mane nukėlė į vaikystę, todėl kartais išplaukdavau kažkur, bet sugrįžusi viską rasdavau savo vietose. Viešbučio vestibiulis, jo krėsle tebesėdinti ponia (aktorė Inga Burneikaitė), kuri Naujuosius šioje vietoje sutinka jau trečią kartą, ir jai (o gal ir sau) savo gyvenimą pasakojantis Minetis. 30 metų scenoje nevaidinęs ir sesers palėpėje visą šį laiką gyvenęs aktorius atvažiuoja į vieną viešbutį Ostendėje. Paskutinius pinigus sukrapštęs bilietui, jis čia tikisi susitikti su teatro direktoriumi, nes yra sutaręs su juo teatro jubiliejui suvaidinti “Karalių Lyrą“. Bent jau taip visiems teigia, nors akivaizdu, kad šia savo melagyste nebetiki ir pats. Menininko likimas, aktoriaus misija ir realybė, vienišo, nuteisto, (ne)palūžusio žmogaus drama – šios temos spektaklyje svarbiausios.
Scenoje grojančią muzikantę (Kristina Žebrauskaitė) čia įkurdino spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklio muzika nuostabi. Kaip ir nebylių aktorių trijulė (Agnė Kiškytė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna), vaidinusi viešbučio personalą. Per visą spektaklį jie ištarė vos kelias frazes, tačiau jų nebyli vaidyba buvo man stiprus paralelinis veiksmas, vykęs šalia Minečio šou. Pagaudavau save, kad kai kuriais momentais žiūriu ne į pagrindinį aktorių, o į juos ir bandau nuskaityti akimis, ką kalba jų lūpos, taip ir nepratariančios nei žodžio.
Vladas Bagdonas myli šį savo vaidmenį – tą aš pajutau sėdėdama net toli nuo scenos. Ir nėra ko stebėtis, juk kas geriau supras aktorių, jei ne kitas aktorius?
Jeigu šį spektaklį man reikėtų nutapyti, jis būtų toks šviesiai pilkos spalvos. Tokios liūdnos pilkos spalvos, tačiau ne beviltiškos pilkos. Nes po nakties visada išaušta rytas. O po Naujųjų metų nakties (spektaklyje veiksmas vyksta ją) išaušta ne tik naujas rytas, bet ir nauji metai.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 