Labai apgailestauju, kad teatrai Lietuvoje per retai važiuoja vieni pas kitus į svečius, t.y., į gastroles. Pasakykit, kada paskutinį kartą Vilniuje matėte kokį nors Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį? O Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį? Ėėėėė, seniai, oi, seniai tai buvo… Tad kai tik užmačiau, kad į Nacionalinį dramos teatrą Vilniuje atrieda du Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektakliai, iš karto nusipirkau bilietą į vieną jų. Juolab, kad atvežamo spektaklio „Bagadelnia“ autorius ir režisierius – Aleksandr Špilevoj, kurio man labai patikusį spektaklį „Neišmoktos pamokos“ apdainavau ČIA. Minėtame spektaklyje vaidino keturi neseniai mokyklą baigę jaunuoliai, kurie prisimena mokyklos laikus, na, o „Bagadelnioje“ (čia turima omenyje senelių namai) susitinka 6 garbaus amžiaus žmonės. Spektaklis, kuriame visi vaidinantys aktoriai vyresni kaip 60 metų, yra didžiulė retenybė, todėl vien dėl to verta ateiti į „Bagadelnią“.
Senelių namuose paskutines savo gyvenimo dienas leidžiantys spektaklio herojai – labai skirtingos asmenybės, jų prisiminimai ir tarpusavio santykiai sudaro spektaklio pagrindą. Pacituosiu spektaklio lankstinuke esantį anonsą: „Spektaklis-žaidimas „Bagadelnia“ – tai aštuonios skirtingos, bet tarpusavyje labai susijusios istorijos iš vienų senelių globos namų. Aktoriai pasiūlys žiūrovams patiems išsirinkti, kokias istorijas jie norės pamatyti. „Bagadelnia“ pasakoja apie žmones, nugyvenusius skirtingus gyvenimus, turėjusius skirtingas patirtis ir likimus, bet galiausiai atsidūrusius viename bendrame taške. Tai, kad vaidinamos pjesės herojai yra senelių globos namų gyventojai, visai nereiškia, kad žiūrovai spektaklio metu bus skandinami liūdesyje ir užuojautoje. Anaiptol. Spektaklio aktoriai atskleis jums smagius, beveik pasakiškus žilų herojų, senųjų romantikų, buvusių sovietinių laikų hipių nuotykius, patyrimus ir atradimus“.
Spektaklyje Jimmą Morrisoną vaidinantis A. Špilevoj yra jungiamoji grandis: jis iš pradžių pristato spektaklio idėją, kuri kilo jam lankantis senelių namuose, būtent jis spektaklio metu ir kviečia žmones balsuoti, kokią istoriją iš siūlomų dviejų jie dabar nori girdėti. (Tarp kitko, būtų įdomu į spektaklį nueiti ir antrą kartą, nes smalsu, kaip pasikeičia spektaklio bendras vaizdas, jei pasakojamos istorijos yra sukeičiamos vietomis).
Pritariu anonsui, kad spektaklis nėra liūdnas, nors jame aptariamos temos – mirties, Dievo, meilės ir kt. – labai rimtos. Jis toks graudžiai linksmas arba linksmai graudus. Beje, spektaklio trukmė – 2 valandos be pertraukos. „Bagadelnia“ man sukėlė šiltų jausmų, nors erzino tai, kad spektaklyje sutalpintos visos įmanomos popsinės temos – ir homoseksualumas, ir pirmas žolės parūkymas, ir senelių namuose užgimstanti meilė, ir diskusija apie palaikų kremavimą vietoj laidojimo, ir insultas, po kurio vienas herojus tegali ištarti tris žodžius, du iš jų – keiksmažodžiai, ir musmirių nuoviras akims gydyti, ir pabėgimas į Šveicariją, kurioje įteisinta galimybė numirti oriai – eutanazija. Man sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikiniai seneliai globos namuose užsiima būtent tuo, apie ką kalbama spektaklyje. Manyčiau, kad jie labiau aptaria parduotuvių akcijas, kur pigiau nusipirkti saldainių, už kokį prezidentą geriausia balsuoti artėjančiuose rinkimuose… Tas pats su muzika – ar, pvz., Nemenčinės senelių namuose gyvenantys senučiukai tikrai klausosi J. Morrisono? Ne Lemano, Noreikos ar Povilaičio? Bet gal aš klystu. Gal stovint ant slenksčio, skiriančio šį pasaulį nuo ano, visi buitiniai dalykai tampa nebesvarbūs ir laiške Kalėdų seneliui norėsis prašyti būtent 1 gramo marihuanos?..
Vienas malonumas buvo stebėti patyrusius Šiaulių dramos teatro aktorius scenoje: Vincą vaidino Sigitas Jakubauskas, Rapolą – Juozas Bindokas, Valerijų – Antanas Venckus, Emą – Nijolė Mirončikaitė, Agotą – Vilija Paleckaitė. Vilniečiai žiūrovai nuoširdžiai jiems dėkojo po spektaklio, negailėjo plojimų ir gėlių. Tarp kitko, Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė seniai jau buvo mačiusi tiek daug žiūrovų. Vietos nebuvo ne tik žiūrovų salėje, bet ir ant laiptelių, kurie buvo nutūpti žmonių.
Tai spektaklis apie senatvę, kuris skirtas labiau jauniems žmonėms – taip vienu sakiniu įvardinčiau savo emociją apie „Bagadelnią“. Kadangi aš save priskiriu prie viduriuko – esu nei labai jauna, nei sena, mano įspūdžiai apie spektaklį irgi tokie – „per viduriuką“.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 