Tag Archives: atviras ratas

Justas Tertelis. PRAeis

22 Pirmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Gera diena vakar buvo. Sekmadienis. Į darbą nereikia. Namie ramu, pietūs puode laukia valgytojų. Ruošiausi imti knygą į rankas, bet, galvoju, prieš tai paguglinsiu, kas gero šįvakar teatruose vyksta. Pirmas teatras, kurio pavadinimą įvedžiau į paieškos sistemą, buvo http://www.menuspaustuve.lt. Žiū – ogi vakare bus Justo Tertelio monospektaklis „PRAeis“, į kurį seniai norėjau. Ir bilietų dar yra! Po kelių minučių bilietas jau buvo mano el. pašte ir vakarop per šurmuliuojančią Gedimino prospekte Tautų mugę iškeliavau į Šiltadaržio gatvę.

Monospektaklyje „PRAeis“ Justas Tertelis yra vienas trijuose asmenyse: dramaturgas, režisierius, aktorius. Spektaklio su prierašu „Spektaklis sukurtas žiūrovams nuo 33 m. Jaunesniems ne visos temos gali būti suprantamos ar atpažįstamos“ premjera įvyko 2023 metais. Kodėl 33 metai yra riba, man po spektaklio liko neaišku. Manau, kad „PRAeis“ puikiai tinka ir 23-mečiams, ir apie aktoriaus profesiją svaigstantiems 13-mečiams.

Spektaklio pradžioje, kol žiūrovai renkasi į mažąją Menų spaustuvės salę, ekrane rodomos scenos iš kito, prieš 17 metų suvaidinto Justo Tertelio monospektaklio „PRA“. Aktorius susirinkusiems paaiškina, kad tąkart spektaklyje dalijosi pradedančiojo aktoriaus jausmais, o scenoje buvo nubrėžta linija, kurios jis niekaip nedrįso peržengti. Pasak aktoriaus, spektaklis buvo populiarus ir yra žmonių, kurie jo ir dabar paklausia, ar jis iki šiol čia tebevaidina tą patį spektaklį?..

Šįkart aktorius – jau vidutinio amžiaus, tad ir spektaklio tematika kita. Spektaklis dabar iš „PRA“ tapo „PRAeis“, o linija scenoje seniai peržengta. Ne tik peržengta, bet ir įpusėta: pretenduoti į Kultūros tarybos projektus, skirtus jauniems menininkams, aktorius jau negali, o kita menamos gyvenimo ir kūrybos linijos pusė, „didiems“ kūrėjams pasibaigianti Menininkų kalneliu Antakalnio kapinėse, irgi dar ne tuoj.

Spektaklis, kurio metu aktorius ne kartą kreipiasi į publiką, trunka apie 1 val. 40 min. ir yra be pertraukos.

Kodėl žmonės eina į spektaklius? Koks jausmas yra aktoriui vaidinti gerame spektaklyje ir koks – blogame? Kaip nepamesti motyvacijos, tikslo ir netapti amatininku, dirbančiu tik dėl pinigų? Atsakymus į šiuos ir kitus panašius aktoriams ir teatro žiūrovams aktualius klausimus nagrinėja spektaklis „PRAeis“.

Vidutinio amžiaus vidutiniu aktoriumi ironiškai save pavadinęs Justas Tertelis paprašė salėje žiūrovų pakelti rankas tų, kurie save irgi gali priskirti vidutinybėms. Pakilo miškas rankų.

Esu teatro laboratorijos „Atviras ratas“ sena fanė. Jų spektakliai būna be įmantrių scenografijų ir kitų šiuolaikinio teatro atributų – keiksmažodžių, šviesų šou, vaizdo projekcijų ir pan. Tačiau jų spektakliai visada nuoširdūs, šilti, neretai apibarstyti liūdno humoro trupiniais. Toks, sakyčiau, terapinio teatro poveikis, kai išėjęs iš spektaklio išsineši jausmą būti bent šiek tiek geresniu. Sau. Kitiems.

Besidomintiems teatru ir mėgstantiems monospektaklius, spektaklį „PRAeis“ drąsiai rekomenduoju. Ateiti verta dėl vienos priežasties – šiame spektaklyje pagaliau sužinojau atsakymą į klausimą, kaip aktoriai išmoksta tiek daug teksto. Paskutinieji vakar aktoriaus ištarti žodžiai buvo palinkėjimas į teatrą ateiti dar kartą. Aš tai tikrai ateisiu. O jūs?

***

Režisierius: Justas Tertelis

Premjera: 2023-11-10

Išsamiau: www.atvirasratas.lt

Biografinės improvizacijos JUODA – BALTA

21 Antradienis Geg 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Senokai nerašiau. Kažkoks pasiutęs pavasaris pasitaikė šiemet. Su labai daug kitų veiklų ir kažkokiu rašymo bloku. Buvau ir viename spektaklyje, ir kitame. Bet grįžusi neprisėdau jų aprašyti ir po kelių dienų (ar savaičių) įspūdis išgaruodavo. Numodavau ranka: „Ai, ir apsieisiu“.

Kai nusipirkau bilietą į „Atviro rato“ spektaklį, žinojau, kad bus gerai. Vidinis jausmas toks buvo. Be daug rekvizito, jokio perspaudimo ir pervaidinimo, bet daug paprastumo ir nuoširdumo. Tokius prisiminimus turėjau iš anksčiau matytų „Atviro rato“ spektaklių. Žinojau, kad spektaklyje sėdėsime ratu ir laukiau to. Kažkoks magiškas momentas, kai žiūrovai sėdi viename rate, mato priešais aktorių akis, o ne daug juodų nugarų ir scenos pakylą, kaip būna įprastai didelėje salėje.

Spektaklyje JUODA-BALTA „Atviras ratas“ tęsia savo unikalią tradiciją, nuo kurios ir prasidėjo jų teatrinis kelias, – kurti spektaklius biografinių improvizacijų principu. Ką tai reiškia? Tai, kad šiame spektaklyje nėra įprasto kelio: ponas režisierius suranda pjesę ir pastato ją teatre. Tai tarsi teatro laboratorija, kur personažai ir siužetas kuriami iš savo ir artimųjų prisiminimų, iš pažinotų žmonių, jų likimų.

Spektaklio tema – sovietinė Lietuva ir jos žmonės. Prisitaikantys prie sistemos, siekiantys karjeros, plaukiantys pasroviui arba atvirkščiai, keliantys klausimus, už kuriuos gali būti pasodinti į kalėjimą, psichiatrijos ligoninę ar ištremti į Sibirą. Kulminacija – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio 13-osios įvykiai.

JUODA-BALTA režisierius – Aidas Giniotis, vaidina Jurgis Marčėnas, Matas Pranskevičius, Ieva Stundžytė, Justina Smieliauskaitė, Jonas Šarkus, Aistė Šeštokaitė, Justas Tertelis, Benita Vasauskaitė. Spektaklis rodomas be pertraukos ir trunka… nepamenu, kiek. Gal pusantros valandos? Panašiai. Išėjusi iš spektaklio neskubėjau žiūrėti į laikrodį, nes buvo apie ką pagalvoti ir taip…

„Šį spektaklį reiktų jaunimui privalomai rodyti, – įspūdžiais dalijosi pro duris šalia manęs einanti porelė, – nes jie išvis neturi supratimo, kas tuo metu vyko“. Vagiu šitą nepažįstamųjų komentarą, nes jis man patinka. Nors spektaklio tema, matyt, labiau jaudina vyresnio amžiaus žmones, jų „Menų spaustuvėje“ buvo dauguma.

Tai spektaklis apie drąsą ir baimę, apie likimus žmonių, kuriems gyvenimo loterija lėmė gyventi okupuotoje šalyje, melo, veidmainystės, prisitaikymo laikais. Ir laisvės gurkšnis atgavus nepriklausomybę, tas milžiniškas virsmas, kai turi sukurti save iš naujo, permąstyti tai, kaip gyvenai ir kaip gyvensi dabar.

Tai spektaklis, kurį drąsiai ir atvirai rekomenduoju pamatyti visiems. Jame nebus tik balta arba juoda. Bus visaip.

***

Apie spektaklį išsamiau: www.atvirasratas.lt

Premjera: 2020-09-22

CV, arba Kas aš esu?

29 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Vakar rašiau Nacionalinį diktantą, todėl jo įkvėpta šiandien drįstu suabejoti spektaklio pavadinimu. Mano kukliu manymu, jis turi gramatinę klaidą. Frazė „Kas aš esu“ arba turėtų būti rašoma kabutėse, arba nereikia didžiosios K raidės.  Bet gal ir klystu, nežinau. Nesu Nacionalinio diktanto laimėtoja, tiesiog vakar rašiau jį.

Kaip ten bebūtų, pavadinimas, sutikite, intriguojantis. Kuriantis iliuziją, kad visi, nežinantieji, kas jie yra ir kur einą, atėję į vaidinimą po jo išeis jau viską žinantys. Arba bent jau įkvėpti atsigręžti į save ir gerai pagalvoti – koks tu esi šiandien? Koks tu nesi šiandien? Ar esi laimingas šiandien? Kas tave daro laimingu?

Šio „Atviro rato“ spektaklio režisierius ir pjesės autorius yra Justas Tertelis. 2016 metais LRT ir Asociacijos LATGA organizuotame radijo dramaturgijos konkurse „Kviečia radijo teatras”, skirtame Lietuvos radijo 90-čiui, „CV, arba Kas aš esu?“ laimėjo pirmąją vietą.  Net ir nežinant šio fakto akivaizdu, kad pjesė yra labai radijiška. Joje daug teksto ir daug garsų. Veiksmo mažiau.

Esu buvusi daugelyje „Atviro rato“ spektaklių, jie gana skirtingi, nors beveik visus  vienija šiais laikais deficitu tapęs teatrinis nuoširdumas ir neįmantrios teatrinės raiškos priemonės. (Man iki šiol geriausias jų spektaklis yra „Lietaus žemė“, kur ratu sustatytos žiūrovų kėdės, aktoriai vaidina šalia žiūrovų be jokių dekoracijų ir rekvizitų). Toks jausmas, kad spektaklių (aprašomojo irgi) tikslas – ne nustebinti, ne pritrenkti, ne prajuokinti ir ne sugraudinti, o užmegzti dialogą su žiūrovu. Kartais jis įvyksta spektaklio metu, kartais – po kurio laiko. Kartais ir neįvyksta. „Atviro rato“ teatras jau ne pirmus metus turi Vilniaus miesto teatro statusą, jo spektaklius mėgsta jaunimas, sudarantis didelę dalį visų žiūrovų. Šįkart irgi panašiai buvo, tiesa, salė ketvirtadienio vakarą nebuvo pilna.

87772079_193746768561853_7018964030479925248_n

Be pertraukos spektaklis trunka 1 val. 40 minučių. Rodomas Juodojoje salėje, kurioje man labai patinka tai, kad eilės žymimos ne skaičiais, o raidėmis: A, B, C ir t.t. Aktoriai Vesta Šumilovaitė, Benita Vasauskaitė, Karolis Kasperavičius, Vaidotas Žitkus, Rokas Petrauskas ir Danas Kamarauskas vaidindami veidus slepia po kaukėmis (ne, tai ne koronoviruso pasekmė, toks spektaklio užmanymas). Spektaklio anonse buvo rašoma, kad jis bus „apie vieną visiems labai gerai žinomą žmogų. Kas jis, atskleista bus spektaklio metu“. Laukdama Menų spaustuvės fojė prieš spektaklį, mąsčiau, koks žmogus galėtų būti „visiems žinomas“. Mamontovas? – Ne. Sabonis? Mikutavičius? – Ne. Taip ir nesugalvojau atsakymo. Pasirodo, kad visiems žinomas žmogus yra… statistinis Lietuvos pilietis. Būtent apie jį ir yra šis spektaklis.

Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, jaučiau, kad esu šiek tiek per sena šiam spektakliui. Būčiau norėjusi jį pamatyti mokyklos laikais, studijų metais, prieš kuriant santuoką ar einant į pirmą darbo pokalbį. Nesakau, kad jaučiuosi, jog mano gyvenimo daina sudainuota, anaiptol. Tiesiog šiuo metu nesijaučiu kamuojama jokios tapatybės krizės, todėl spektaklis manęs neįtikino.

Na, o jeigu vis dėlto man reikėtų trūks plyš atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“, atsakyčiau kažkaip taip: „Esu žmogus, kuriam patinka gyventi. Labai“.

***

Režisierius – Justas Tertelis

Premjera – 2018.11.15

 

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas