Tag Archives: atsiliepimas

Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS

03 Sekmadienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pažįstu žmonių, jaunų ir nejaunų, kurie nueina į teatrą, pamato kažką, kas neatitinka iki tol turėtos jų teatrinės patirties, susikurtų lūkesčių arba kertasi su vertybėmis ir po uždaro teatro duris labai ilgam. Metų metams. Todėl prieš einant į spektaklį būtų gerai nors šiek tiek apie jį pasiskaityti. Nesirinkti spektaklio tik todėl, kad, pvz., pavadinimas gražus ar bendradarbei patiko.

Prieš einant į Nacionaliniame dramos teatre rodomą Lauros Kutkaitės spektaklį „Teiresijo krūtis“ visai siūlyčiau užsukti į interneto svetainę Dramų stalčius ir ten perskaityti prancūzo Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) pjesę „Teiresijo krūtys“. Ji trumpa, neužtruksite ir suprasite, koks tai siurrealistinis kūrinys. Ir nors režisierė pjesę atkartoja ne pažodžiui, o tik atsispiria nuo jos, veiksmas scenoje taps gerokai aiškesnis. Apie ką spektaklis? Kaip sako jame vaidinanti aktorė Vitalija Mockevičiūtė, prieš spektaklį su megafonu ateinanti žiūrovų pasitikti į fojė, tai spektaklis apie tai, kad „moteris nenori būti moterimi, o vyras pradeda gimdyti vaikus“ (cituoju iš atminties, nesikonspektavau:)

Teresos, kuri dėl aukščiau įvardintos priežasties tampa Teiresijumi, vaidmenį atlieka aktorė Aistė Zabotkaitė. Jos vyresniąją versiją vaidina Dalia Michelevičiūtė. A.Zabotkaitei šis vaidmuo idealiai tinka. Jos vyrą, tą, kuris vėliau pagimdo labai daug vaikų, vaidina Domantas Starkauskas. Paskutinis aktorius šio spektaklio sąstate – Rytis Saladžius. Jo plastiškumas ir gebėjimas įsikūnyti į bet kokį personažą žavi jau labai seniai.

Šalia manęs sėdėjusi maždaug trisdešimties moteris viso spektaklio metu laikas nuo laiko kikeno. Tai girdėdama dar atidžiau žiūrėjau į sceną ir klausiau dialogų, pasiruošusi pakikenti ir aš. Tik taip ir nesulaukiau tinkamo momento, man spektaklis nebuvo juokingas ar linksmas. Spektaklio trukmė – pusantros valandos, jis rodomas Mažojoje salėje.

Nacionaliniame dramos teatre rodomas ir kitas režisierės Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis „Sirenų tyla“. Abu spektakliai vertybiškai panašūs. Tad jei kažkurį matėte ir patiko, drąsiai galite eiti ir į kitą.

Kam rekomenduoju: atviriems ir drąsiems žmonėms.

Kam nerekomenduoju: homofobams, šeimamaršininkams ir tiems, kuriems geriausias visų laikų spektaklis yra „Žaldokynė“.

***

Režisierė Laura Kutkaitė

Premjera 2023 11 17

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

R. Kmita (G. Orwello apysakos motyvais) GYVULIŲ ŪKIS. XXI AMŽIUS

17 Penktadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Pauliaus Tamolės režisuoto spektaklio pradžia buvo numatyta 19 valandą. Darbą baigiau 16 val., tad laiko pasiguglinti, į kokį spektaklį eisiu, turėjau į valias. Perskaičiau tris protingų tetų recenzijas apie šį spektaklį. Visos jos buvo labiau neigiamos, nei teigiamos, o pagrindiniai išrašyti argumentai buvo tokie:

a) pirmąjį premjeros vakarą prie sienelės fotografavosi garsūs žmonės, jų nuotraukos publikuotos socialiniuose tinkluose. Dėl to bilietai į paskesnius spektaklius išpirkti akimirksniu;

b) apysaka yra tokia gerai žinoma visiems, kad geriau ją skaityti, o ne statyti;

c) dramaturgo darbas silpnas, režisieriaus irgi ne stebuklai, tad spektaklis so–so.

Čia, aišku, interpretuoju savaip perskaitytus atsiliepimus apie spektaklį, bet tie trys punktai skambėjo dažniausiai. Juokingiausias man tai tas pirmasis. Na, žinoma, į teatrą influenceriams geriau neiti, prie sienelės fotografuotis draudžiama, į instagramą kelti nuotraukų nevalia. Nes jeigu taip nutiks, spektaklis a priori blogas. Juk spektakliai kuriami intelektualams zomšiniais (ups, dabar gal jau odiniais) švarkeliais, o ne tūkstančius sekėjų turinčioms žvaigždėms.

Su tokia nuotaika atpėdinau iki Naujosios salės ir įsitaisiau pirmoje eilėje. Spektaklis trunka pusantros valandos ir yra rodomas be pertraukos. Jame vaidina Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Kamilė Petruškevičiūtė, Artiom Rybakov, Augustė Pociūtė. Įdomu tai, kad spektaklyje nėra vieno pagrindinio aktoriaus, kiekvienas scenoje yra maždaug vienodai pagrindinis ir svarbus.

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Tai yra, aktoriai kuria spektaklį pagal Orwello „Gyvulių ūkį“, o pertraukose tarp repeticijų atskleidžiama paprastai žiūrovams nematoma teatro virtuvė – kaip aktoriai bendrauja tarpusavyje, koks aktorių santykis su režisieriumi ir panašiai. Šitų intarpų laukiau labiausiai. Suklusti privertė replika, kad (cituoju laisvai iš atminties) „aktoriui recenzijos yra dzin, niekas jų neskaito“. Įdomu, ar šita mintis skambėjo jau pirmame spektaklyje, ar atsirado vėliau, kai aukščiau paminėtosios protingos tetos parašė ne itin palankius atsiliepimus po premjeros.

Jeigu į spektaklį eiti planuoja gimnazistas, kuriam privalomos literatūros sąraše yra „Gyvulių ūkis“, abejoju, ar jis gaus gerą pažymį, atsiskaitymo metu pasirėmęs vien matytu spektakliu. Perskaityti kūrinį vis tiek reiks. Spektaklyje nėra atpasakojamas visas apysakos veiksmas, nors tam tikras Orwello minčių (ir vaizdų) kaleidoskopas susidėlioja. Susidėliojo man ir vaizdelis, kaip nelengvai teatre gimsta spektakliai. Aktoriai, tie scenos apolonai ir afroditės, kaip ir kitų, žemiškų, profesijų žmonės, patiria mobingą, kolegų pavydą, narcistinių režisierių užgaidas, tapatybės krizę ir siekį būti reikalingu, išlikti matomu, geru, geriausiu…

Jeigu tarp teatro apdovanojimų atsirastų „geriausios spektaklio afišos“ nominacija, šiemet šis spektaklis laimėtų be konkurencijos.

***

Režisierius Paulius Tamolė

Premjera: 2022 11 25

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Iwan Wyrypajew. GIRTI

05 Sekmadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – premjera. Vieno žinomiausių Europos dramaturgų Iwan Wyrypajew pjesė „Girti“, kurią režisavo pats autorius. Varšuvoje gyvenantis dramaturgas turi Lenkijos pilietybę, nors yra rusų kilmės, iš ruzzijos išvažiavęs prieš gerus dešimt metų.

Lietuvos teatruose esu mačiusi pastatytą ne vieną I. Wyrypajew pjesę – „Irano konferenciją“, „Vasaros vapsvos gelia net lapkritį“, „Šokį Delhi“. Visi šie paminėti spektakliai man išties patiko, todėl naujajam spektakliui „Girti“, ko gero, turėjau didelių lūkesčių. Be reikalo.

Spektaklis Naujojoje salėje trunka dvi valandas ir yra be pertraukos. Jame vaidina 14 puikių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Senosios gvardijos atstovai – Arūnas Sakalauskas, Adrija Čepaitė, Nelė Savičenko, Rytis Saladžius, Dainius Gavenonis, taip pat jaunesnieji – Aistė Zabotkaitė, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika ir kiti.

Veiksmas vyksta vieną naktį, kuomet prisigėrę (scenoje girtus vaidina visi aktoriai be išimties, anei vieno blaivo) veikėjai ima aiškintis, filosofuoti ir atsiduria nepatogiose situacijose. Pavyzdžiui, ką tik susituokusi jaunavedžių pora aiškinasi santykius su drauge, nuo kurios pabėgo jaunikis ir dabar vedė jos geriausią draugę. Arba dvi pagyvenusių sutuoktinių poros, kurių girtas vakarėlis baigiasi išaiškėjusia paslaptimi, kad vienas jų yra permiegojęs su draugo žmona.

Tikriausiai blaiviam vaidinti girtą nėra labai lengva, nes kai kurie aktoriai manęs neįtikino savo vaidyba. Žiūrovai, dvi valandas girdėdami ir matydami scenoje girtuoklystes, lyg bandė tam tikrose scenose juoktis, bet tas juokas toks graudus labiau buvo. Taip jau yra, kad dažname teatro spektaklyje būna veikėjas girtuoklis/kvailelis/juokdarys, kuris vaidinimui suteikia spalvų ir pipirų. Viskas suprantama. Tačiau kai visas spektaklis yra „girtas“… Čia jau ne spalvos ir pipirai, o konkretus persivalgymas ir perdozavimas.

„Dievas kalba per girtuosius“, – ne kartą spektaklyje skambėjo citata. Tikrai, spektaklyje į girtų veikėjų lūpas buvo įdėta daug filosofinių samprotavimų apie vyro ir moters santykius, apie Dievą, apie meilę sau ir kitiems ir t.t. Nežinau, gal mano koks santykis su alkoholiu komplikuotas, bet tokie tiesioginiai pakoučinimai iš girtų lūpų manęs niekaip neveikė. Apskritai, man atrodo, kad gyvename laikais, kai žmonės moka/mokosi bendrauti būdami blaivūs. Ta sovietmečiu gaji girtavimo tradicija ir ezopo kalba (kai girtas pasakai tai, ko blaivas negali) jau yra tapusi istorija.

Negi nė karto nesijuokiau? Bandžiau. Juokingiausias buvo Lauryno Jurgelio vaidinamas personažas ir jo „mėsėdiška filosofija“, kad visi „vegetarai yra užsislėpę naciai“.

Labai smagu, kad buvau premjeroje, kuomet po spektaklio žmonės neša aktoriams gėlių. Seniai matytas ir akiai mielas vaizdelis.

P.S. Perskaičiau, ką parašiau, ir toks jausmas, kad drungnas įrašas išėjo. Kažko lyg trūksta. Ko? Gal trumpo paaiškinimo, kad aš esu abstinentė, alkoholio nevartojanti labai seniai.

***

Iwan Wyrypajew „Girti“, rež. I. Wyrypajew

Premjera – 2023 02 02

Daugiau: www.teatras.lt