KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.