• Apie
  • Kontaktai
  • Facebook

VAKAR BUVAU TEATRE

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: atsiliepimai

C. Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM

24 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by Donata in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, glušajevas, kriaučionytė, Nacionalinis dramos teatras, premjera, spektaklis, spektaklis vaikams, trijulis aukštyn kojom, vaikiškas spektaklis

Mažiems vaikams skirtas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasitaiko nedažnai. Netgi, sakyčiau, labai retai. Iki dabar repertuare buvo galima rasti „Raudonkepurę“  (aprašiau ČIA) ir „Kaulinį senį ant geležinio kalno“. Tad Giedrės Kriaučionytės režisuotas „Trijulis aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę buvo iš tiesų laukiamas įvykis. Šeimų, kurios mėgsta su vaikais lankytis teatre, daugėja. Taip sakau matydama, kaip kitų teatrų repertuaruose ima atsirasti vis daugiau spektaklių mažyliams (netgi kūdikiams), kaip kuriasi privatūs specializuoti teatrai vaikams (pavyzdžiui, „Pradžia“ teatras vaikams Vilniuje).

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ anonse rašoma, kad jis skirtas 4-7 metų vaikams, tačiau šįkart, manau, yra būtent tas atvejis, kai amžiaus ribų nebūtina paraidžiui laikytis. Vaidinimas gali prikaustyti ir trimečio, ir pradinuko dėmesį.

image_13_90316060

Mažiau kaip valandą trunkantis spektaklis vyksta teatro trečiame aukšte esančioje studijoje, visiems žiūrovams sėdint ratu ant minkštų pagalvėlių.  Scenografas Vladas Suncovas sukonstravo šviečiančią piramidę, kuri spektaklio metu transformuojasi, o kostiumų dailininkas Antanas Dubra sukūrė įspūdingus apdarus trims spektaklio aktoriams. Susipažinkime su jais: Marius Čižauskas – vienulis, mėgstantis tvarką ir būti pirmas. Jovita Jankelaitytė – dudulė, visada antra ir niekada pirma. Trečiasis – Kirilas Glušajevas – spektaklio maištininkas, apverčiantis vienulio ir dudulės pasaulį, įrodantis, kad kitoks – nebūtinai blogas, kad draugystę reikia branginti, kad skaičiuoti galima ne tik „vienas, du, trys“, bet ir „vienas, trys, du“. Arba „vienas, vienas, trys“.

Spektaklis man pasirodė labai saikingas: saikingai taikli muzika, saikingas aktorių bendravimas su žiūrovais, neperkrautas siužetas, saikingas žaidimas šviesomis ir garsais. Visko ne per daug ir ne per mažai. Pavadinčiau tai didele vertybe šiais laikais, ypač palyginus su kitais vaikiškais spektakliais, kuriuose neretai norisi užsikimšti ausis ir užsiklijuoti akis.

***

Režisierė Giedrė Kriaučionytė

Premjera 2018 05 24

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt 

 

Dalintis:

  • Share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Paulius Markevičius DALYKAI

18 Penktadienis Geg 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Dalykai, fizika, Meno fortas, Meno ir mokslo laboratorija, Paulius Markevičius, spektaklis

Labai jau banalus tas posakis, kad „žmogus tol esi jaunas, kol patiri naujų kartų“, bet nesimaivysiu – man jis patinka. Tų pirmų kartų mano gyvenime būna labai dažnai. Gal kartais net per dažnai. Bet taip jau yra, genų loterijoj maniškiai smalsumo genai ryškiai uždominavo kitų atžvilgiu. Todėl vakar aš ir vėl buvau teatre. Meno ir mokslo laboratorijos spektaklyje „Dalykai“, kurį režisavo Paulius Markevičius, o rodomas jis buvo „Meno forte“.

32938298_10214777289093432_5695662319997026304_n

Spektaklis, kurio premjera įvyko prieš dvejus metus, inspiruotas kūrybinės komandos išklausyto kvantinės fizikos paskaitų ciklo.  Jame vaidina (nors spektaklio anonse įrašytas žodis „veikia“, o ne „vaidina“) penkiese – Greta Grinevičiūtė, Simonas Dovidauskas, Paulius Markevičius, Vygandas Vadeiša, Gabrielius Zapalskis.

Nežinau, kodėl, bet vakar labai jaukiai jaučiausi jame. Tam tikromis akimirkomis norėjosi kilti iš savo vietos ir prisijungti prie aktorių. O kai visiems žiūrovams buvo išdalintos taurės su sula ir pasiūlyta vaišintis, išvis ėmiau linguoti kairėn ir dešinėn. Kaip tie atomai. Ar molekulės.

Apie ką spektaklis? Apie galaktikas ir energiją. Apie tave ir mane.

Ką išsinešiau iš jo? Sulą pilve. Ir dar kai ką. Pavyzdžiui, žinojimą, kad…

…kiek kartų transformatorius paaukština arba pažemina įtampą, tiek pat kartų padidėja arba sumažėja srovės stipris.

…indukuotosios elektrovaros atsiradimas grandinėje kintant ja tekančios srovės stipriui vadinamas saviindukcijos reiškiniu.

…galaktiką sudaro apie 400 mlrd. žvaigždžių.

…nejudančiame laidininkes elektronus judėti verčia elektrinis laukas, atsiradęs kintant magnetiniam laukui.

…už fotoefekto teorijos sukūrimą Albertui Einšteinui  1921 metais paskirta Nobelio premija.

…efektinė srovės stiprio vertė lygi stipriui tokios nuolatinės srovės, kuri tame pačiame laidininke per tą patį laiką išskiria tiek pat šilumos, kiek ir kintamoji.

…elektros generatorius – mašina, kuri mechaninę energiją paverčia elektros energija.

…atomą sudaro branduolys ir elektroninis apvalkalas.

…planetos juda aplink Saulę, todėl jų sistema vadinama heliocentrine.

…terpės, kuriose šviesos greitis yra pastovus, vadinamos vienalytėmis.

…dviejų ar kelių koherentinių bangų sudėtis vadinama bangų interferencija.

…sklisdama šviesa perneša energiją.

…medžiaga, kurios lūžio rodiklis didesnis, vadinama optiškai tankesne.

…apšvietos matavimo vienetas yra liuksas.

…baltos šviesos skaidymas į spektrą vadinamas dispersija.

…šviesos greitis ore yra apie 300 000 km/s.

… Tarptautinės astronomų sąjungos nutarimu dangus suskirstytas į 88 žvaigždynus.

… Niutono antkapyje parašyta: „… ištyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nepagalvojo“.

***

Paulius Markevičius „Dalykai“

Premjera – 2016.11.16

„Meno ir mokslo laboratorijos“ puslapis feisbuke – ČIA.

 

 

 

 

Dalintis:

  • Share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

HERAKLIS

07 Pirmadienis Geg 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Heraklis, ivanauskas, keistuoliai, Keistuolių teatras, komedija, skamarakas, spaudos rūmai, spektaklis, žitkus

Kada paskutinį kartą buvote Keistuolių teatre? Tikiuosi, ne prieš pusę amžiaus, kai jums patiems buvo penkeri ar dešimt metų. Aš tai prisipažinsiu, kad buvau tikrai labai seniai. Paskutiniai mano matyti spektakliai buvo „Geltonų plytų kelias“ ir dar vienas vaikiškas apie Mamulę Mū, kuri buvo karvė ir labai mėgo suptis.

Tai, kad Keistuolių teatre rodoma daug puikių spektaklių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, aišku, žinojau. Tik kojos kažkaip iki jų vis nenunešdavo. O dabar štai ėmė ir nunešė.

Atėjau pusvalandžiu anksčiau, oras buvo nuostabiausias, koks tik gali būti Lietuvoje gegužę, tad spektaklio laukiau romantiškoje aplinkoje prie teatro durų. Romantiškoje todėl, nes į spektaklį rinkosi labai daug jaunų porelių. Jos meiliai gurkšnojo mineralinį, laižė ledus, glostė vieni kitiems rankas ir kitaip romantiškai leido laiką iki 19 valandos.

Gildo Aleksos režisuotas ir N-18 paženklintas spektaklis trunka pustrečios valandos su viena pertrauka. Heraklį spektaklyje vaidina… Spėkit, kuris „keistuolis“ jums labiausiai fiziškai primena Heraklį? Būtent! Jūs teisūs. Dalius Skamarakas. Ekscentriškąjį Heraklio giminaitį Euristėją įkūnijo Gytis Ivanauskas, dar spektaklyje vaidina Vaidotas Žitkus, Benita Vasauskaitė,  Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė.

Spektaklis intrigavo dar neprasidėjęs, mat anonsuose buvo pristatomas kaip „agresyvi komedija“. Netradicinis toks žodžių derinukas: komedija, bet agresyvi. Suprask, žmogau, kad juoksiesi, bet ne iš malonumo, o iš agresijos/prievartos. Priverstiniu būdu, taip sakant.

Heraklis – bene garsiausias didvyris graikų mitologijoje – buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus. Pasižymėjęs antžmogiška galia, jis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Euristėjo duotas užduotis. Dar Herakliui būnant kūdikiu, Dzeuso žmona Hera į  lopšį įdėjo dvi gyvates, kurias jis akimirksniu prismaugė.

Tačiau ar tikrai visi herojai yra didvyriai? Ar jie yra tie, kokius mes juos įsivaizduojame? O gal Heraklis buvo tiesiog auka, bailys, aplinkybių įkaitas?

Spektaklio kūrėjai sako, kad „Heraklis“ kviečia besijuokiant atverti akis ir susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Kur išsitrina riba tarp „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ ir prievartos, kuri lydi kiekvieną karą? Popkultūros, kūno kulto, purvinos gatvės kalbos prisisotinę antikiniai dievai ir herojai žiūrovą priverčia juoktis ir baisėtis šių dienų abejotinos išliekamosios vertės istorija, kurią kuria ne bet kas kitas, o jis pats“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris žavėtųsi graikų ar romėnų mitais. Atvirkščiai, mokykloje, kai mokomasi, manau, jų nekenčia dauguma mokinių, studijų metais statistika irgi panaši. Keista, tačiau grįžusi po „Heraklio“ pirmiausia nuskubėjau prie knygų lentynos, ieškodama ten graikų mitų tomelio. Neužmigau, kol neperskaičiau visko, ką tik radau apie Heraklį.

Jau praėjo kelios dienos, o spektaklyje matytas Heraklis man vis dar stovi akyse. Toks sutrikęs, linguojantis pirmyn atgal, sugniuždytas. Lyg iš palatos ligoninėje, kurioje ne visos durys turi rankenas.

Dabar jei išgirsiu kažką sakant „Stiprus/galingas kaip Heraklis“, žinosiu, kad tas žmogus dar nebuvo Keistuolių teatro „Heraklyje“.

***

Režisierius: Gildas Aleksa

Premjera: 2016 ruduo

Keistuolių teatro svetainė – ČIA.

 

 

Dalintis:

  • Share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

8 minutės

22 Sekmadienis Bal 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

8minutės, atsiliepimai, dramokratija, menų spaustuvė, spektaklis

Nepykit, jei šis įrašas atrodys kažkoks neišbaigtas, bet daviau sau pažadą, kad jį rašysiu lygiai 8 minutes. Nes spektaklis, kurį mačiau, būtent taip ir vadinasi – „8 minutės“. Taigi, kiek spėsiu, tiek.

22.08

Menų spaustuvėje vykstančio 45 minučių trukmės spektaklio idėjos autorė ir dramaturgė – Dovilė Statkevičienė, režisierė Sigita Pikturnaitė. Jis rodomas Kišeninėje salėje, žiūrovai sėdi ratu, taigi, čia jų telpa labai ribotas kiekis.

Pati pjesė su šiandieninėm aktualijom – lesbiečių pora, auginanti dukterį iš pirmos santuokos, iš kalėjimo išėjusi ir gyvenamosios vietos neturinti buvusi mokytoja, kirpėju dirbantis vyras, kuris niekaip neatsigauna po motinos savižudybės, turguje dirbanti moteris ir ją lankantis vyras, kurio duktė miršta nuo vėžio. Tai – pagrindiniai pjesės herojai, kurie visi iki vieno yra susieti tam tikrais saitais ir spektaklyje jų keliai susikerta.

Tačiau šių herojų lūpomis kalbantys aktoriai iš tiesų nėra pjesės herojai, o jais gali tapti bet kuris į spektaklį atėjęs žmogus. Tiesiog aktorius pasirenka, kas tą vakarą kuo bus. Toks provokuojantis, tačiau tuo pačiu raudonos linijos neperžengiantis režisūrinis sprendimas.

Kai spektaklis po 45 minučių pasibaigė, man jis pasirodė tik, tik įsibėgėjantis ir einant pro duris namo neapleido jausmas, kad tai ne pabaiga, o tiesiog pertrauka, po kurios sugrįšim į ratą ir veiksmas tęsis toliau. Labai to trūko.

Galvoju, kad iš principo spektaklis turėtų patikti jauniems žmonėms. Kitokia forma, aktualios jiems temos ir neprailgstantis veiksmas. Jeigu į teatrą eini kartą per metus arba tik todėl, kad susipažinai su mergina, kuriai patinka teatras, ir ji čia paskyrė pasimatymą, šis spektaklis būtų tinkamas pasirinkimas.

22.18

Baigiu, nes 8 minutės mano rašymui jau iškapsėjo.

***

Premjera – 2016.11.23

Apie spektaklį daugiau – čia.

Dalintis:

  • Share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, dokumentinis teatras, Mažoji salė, Nacionalinis dramos teatras, Nežinoma žemė. Šalčia, spektaklis, tertelis, Šalčininkai

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

Dalintis:

  • Share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

B. Kapustinskaitė TERAPIJOS

12 Ketvirtadienis Bal 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, kapustinskaitė, OKT, OKT studija, spektaklis, terapijos, vėžys

Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.

Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną  interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.

Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.

Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.

Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.

Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita –  šio spektaklio šerdis.

Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.

Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..

***

Birutė Kapustinskaitė TERAPIJOS

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017.03.11

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

Dalintis:

  • Share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook
Newer posts →

https://www.facebook.com/vakarteatre

Blogą talpina WordPress.com.

  • Prenumeruoti Subscribed
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Prenumeruoti Subscribed
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį
 

Loading Comments...