Jaunimo teatras Vilniuje šį sezoną pradėjo premjera “Apie baimes“. Instaliacijų spektaklis visai šeimai – taip skamba oficiali spektaklio versija. Ir prierašas – skirta visiems, o ypač 7-10 metų vaikams. Ta proga, kad mūsų namuose auga tokio amžiaus gyventojas, tiksliau – gyventoja, bilietus į spektaklį įsigijau dar vasarą, iš anksto. Ir, o siaube, grįžusi namo supratau, kad dar anksčiau buvau nusipirkusi tai dienai bilietus į Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklį “Čipolinas“. Laimė, kad bent valandos nesutapo. Ką gi, tapo akivaizdu, kad tas sekmadienis mūsų šeimoje bus labai kultūringas ir su daug įspūdžių. Taip ir buvo. Taigi, pažiūrėjusios “Čipoliną“, su dukra patraukėme per visą Senamiestį link Jaunimo teatro. Čia teatro fojė jau stoviniavo pirmieji spektaklio žiūrovai. Buvo kelios ponios ir būrys brandaus jaunimo. Vaiko – anei vieno. Net ėmiau abejoti savimi, kad gal ne to spektaklio anonsą skaičiau, ir visai čia ne spektaklis šeimai/vaikams. Iš viso vieno seanso metu priimama 10 žiūrovų. Nei daugiau, nei mažiau, o būtent 10.
Režisierė Olga Lapina, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir scenografė Renata Valčik sukūrė spektaklį, kurio metu 10 žiūrovų būrelis aplanko skirtingose teatro vietose įrengtas 10 “baimių stotelių“. Kiekvienoje iš jų laukia atskira istorija apie vaikystėje patirtą baimę. Tamsos baimė, odontologo baimė, netekties baimė, paklydimo baimė, skendimo baimė, griežtos mokytojos ir jos bausmių baimė – iš tikrųjų, bent jau daugumą iš šių baimių savo gyvenime esame jautę daugelis. Istorija “baimės stotelėje“ pasakojama iš anksto įrašytu aktoriaus balsu. Ji trumpa, o įspūdį stiprina aplinka, kurianti baimės įspūdį. Kai šiandien, praėjus kelioms dienoms po spektaklio, galvoju apie jį, man pirmiausia prieš akis iškyla tie skirtingi baimių kambariai, jų sukurtas vaizdinys, jausmas būnant juose. Kai kurie – su makabriškomis, kai kurie – su šypseną keliančiomis detalėmis. Maždaug po penktos instaliacijos iki tol priekyje visur bėgusi duktė įsikabino man į ranką, dar po kitos sušnibždėjo: “Man žiauriai baisu“.
Spektaklis tądien buvo rodomas pirmą kartą ir taip jau įdomiai sutapo, kad su mumis tarp tų 10 vaikščiojančiųjų žiūrovų buvo spektaklio scenarijaus autorė Teklė Kavtaradzė ir jos mama, žinoma psichologė Rasa Bieliauskaitė, konsultavusi spektaklio kūrėjus (gerai kartais pažiūrėti televizorių, pažinau jas abi iš ekrano). Įsidrąsinusi pasitikslinau, ar čia tikrai spektaklis vaikams, ir Teklė patvirtino, kad taip. Ji pridūrė, kad labai svarbu apie tai kalbėtis su vaikais, o reakcija į spektaklyje patiriamas baimes visų žmonių labai skirtinga.
Spektaklio pabaiga nusipelno atskiro žodžio. Man ji labai patiko ir sudėliojo visus taškus ant i. Po to, kai aplankėme visas baimių vietas, buvome pakviesti į kambarį, kuriame į mus iš nuotraukų žvelgė 10 Jaunimo teatro aktorių. Pasirodo, kiekviena iš pamatytų ir išgirstų baimių ir buvo šių aktorių vaikystėje išgyventa baimė. Užsidėję ausines, kiekvienas iš mūsų išklausėme skirtingo aktoriaus kalbą, kurios pagrindinė mintis telpa dviejuose žodžiuose “Nebijok bijoti“.
Išėjusios iš spektaklio, su dukra aptarėme, ką mačiusios. Jai įstrigo vienos baimės, man – visai kitos. Aš spektaklio metu daugiausiai mintijau apie tai, kaip dabar jaučiasi mano duktė, ką ji galvoja, kaip priima vieną ar kitą baimę, ką apie tai reiks su ja kalbėti grįžus namo. Apie save ir savo jausmus galvoti kažkaip neliko laiko. Tuo labiau, kad spektaklis trumpas, truko mažiau negu valandą.
Klausiate, ar verta apsilankyti spektaklyje? – TAIP.
Dabar galvoju, o jeigu spektaklį apie savo baimes statyčiau aš, kokios būtų jo stotelės? Mhhh… Viena stotelė tikrai būtų apytamsis kambarys su daug, daug pelyčių narvuose. Gal net ne narvuose, o laisvai lakstančių pilkų pelyčių.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 