Žymos
Anužis, atsiliepimai, distopija, fantastika, Jaunimo teatras, spektaklis, trukmė
Puikus naujas spektaklis Valstybiniame Jaunimo teatre. Nekreipkite dėmesio į jo trukmę – 5 valandos – ir nueikite. Aš į spektaklį ėjau todėl, kad esu režisieriaus Gintaro Varno fanų klube. Dar nuo „Hedos Gabler“ laikų, kai buvau studentė ir net nesapnavau, kad kažkada rašysiu viešą dienoraštį apie teatrą.
Spektaklis pastatytas pagal britų rašytojo Aldous‘o Huxley‘io knygą „Puikus naujas pasaulis“, kuri buvo parašyta dar 1932 metais. Reikia daug pastangų norint įsivaizduoti, kaip anuomet buvo sutikta ši distopija, nes net šiandien, XXI amžiuje, ji atrodo stebinanti, šokiruojanti, bauginanti ir aktuali. Spėju, kad buvo bomba. Prisipažinsiu, kad knygos nebuvau skaičiusi, tik po spektaklio nupėdinau į biblioteką jos užsisakyti. Deja, visi egzemplioriai jau buvo paskolinti į kitų skaitytojų namus, tad teko knygą rezervuoti ir laukti eilėje, kol kiti ją perskaitys, grąžins į biblioteką ir ji atiteks man.
Spektaklis iš esmės yra apie laimę ir laisvę. Laimė – tai sukurta tobula visuomenė, kurioje niekas nesensta išoriškai, kur neįmanoma jaustis vienišam, kur nėra dėl ko liūdėti, dėl ko jaudintis, dėl ko konkuruoti. Gimstama čia iš mėgintuvėlių, žodžiai „mama“ ir „tėtis“ yra pasenę ir jų niekas nevartoja. Jeigu netyčia apima nerimas ar kiti „nelaimės“ jausmai – makteli somos, ir vėl esi laimingas. Čia neįsimylima, o meilė tiesiog vartojama be įsipareigojimo – lytiniai santykiai su visais iš eilės yra norma, nes tokios visuomenės šūkis „Kiekvienas priklauso visiems“. Sakysit, tobula? Kažin, kažin. Nes šiame idealiame pasaulyje nelikę vietos laisvei ir asmenybei.
Spektaklio intriga prasideda tada, kai vienas uždaroko būdo „laimės“ šalies gyventojas teleportuojasi į indėnų rezervatą pažiūrėti, kaip anksčiau buvo gyventa, ir čia sutinka prieš 20 metų rezervate netyčia užsilikusią buvusią savo visuomenės atstovę, kuri paseno, išbjuro ir (o dievai!) pati pagimdė sūnų. Jis, Džonas Laukinis, ir tampa tolimesne spektaklio ašimi. Jį suvaidinęs jaunas aktorius Matas Sigliukas nusipelno didžiausių komplimentų. Paskutinysis trečiasis veiksmas (viso spektaklyje buvo dvi pertraukos) yra praktiškai Džono Laukinio monospektaklis, ir Matas Sigliukas su šia užduotimi susidorojo puikiai.
Spektaklis turėtų patikti jaunam žiūrovui, nes nepaisant jo rimtojo filosofinio užtaiso, yra sukurtas vizualiai tikrai patraukliai. Vien ko vertos reklaminės pauzės spektaklyje, muzikiniai intarpai, šviesų ir vaizdo projekcijos…
Gudrųjį valdytoją vaidinantis Vytautas Anužis spektaklyje pasirodo nedažnai, bet įsimintinai. Atskirų pagyrų nusipelno Juozo Statkevičiaus rūbai, Dominyko Digimo muzikinis spektaklio išpildymas ir Julijos Skuratovos lėlės. Žodžiu, jeigu 5 valandų trukmės nevadinsime spektaklio silpnąja puse, „Puikus naujas pasaulis“ šiemet tikrai patenka į mano TOP 3 spektaklių sąrašą.
Kažkaip sutapo, kad šį sezoną Vilniaus scenose pasirodė net trys premjeros fantastikos tema – „Soliaris 4“, „Miegantys“ ir „Puikus naujas pasaulis“. Mačiau visus tris. Daugiausiai plojau vakar.
***
„Puikus naujas pasaulis“
Režisierius Gintaras Varnas
Premjera 2021 m. rugsėjo 3 d.
VAKAR BUVAU TEATRE 