Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.