Eugène Ionesco. RAGANOSIAI

Žymos

, , , , ,

Kartojimas mokslų motina.

Jau kokį trečią kartą savo blog’e kartoju, kad yra tokia interneto svetainė http://www.dramustalcius.lt, kurioje galima rasti įvairiausių pjesių vertimų į lietuvių kalbą. Čia yra ir rumunų kilmės prancūzų rašytojo Eugène Ionesco „Raganosiai“. Perskaitykite prieš eidami į teatrą. 1956 metais parašyta absurdo pjesė bėgant metams ne sensta, o tampa vis labiau aktualesnė. Lyg parašyta užvakar. Specialiai mums, dabar gyvenantiems žmonėms.

Vieną dieną žmonės pamato, kad jų miestelyje vaikšto raganosis. Iš kur, kas, kaip, kodėl?! Po kurio laiko – ir antras. Tada dar vienas, kitas ir dar anas… Miestelio žmonės ima virsti raganosiais. Kas bus kitas?..

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį režisavo Antanas Obcarskas, kurio ankstesnį pastatymą „Boksas“ iki šiol vadinu spektakliu, nuo kurio pažintį su teatru turi pradėti vaikystėje prastų teatrinių patirčių traumuotas jaunuolis ar jaunuolė.

Prieš premjerą viešumoje buvo išties nemažai spektaklio „Raganosiai“ reklamos ir viešųjų ryšių, o viename interviu režisierius sakė, kad kuria jauniems žmonėms, kurie retai lankosi teatre arba visai nesilanko, norėdamas juos pakviesti į teatrą. Gražu.

Spektaklyje pagrindinį Beranžė vaidmenį kuria Martynas Nedzinskas, jo draugas Žanas yra Kirilas Glušajevas. Mylimoji Deizė — Toma Vaškevičiūtė. Vaidina ir puikieji Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė. Pirmą kartą teatro (Nacionalinio tuo labiau) scenoje mačiau vaidinant nuomonės formuotoją Naglį Bierancą. Gal teatro trupėje žmonių pritrūko, kad pakviestas buvo influenceris? O gal kiti motyvai lėmė, nežinau…

Spektaklio scenografija, šviesos, muzika, didžiulės vaizdo projekcijos, transliuojančios veiksmą už scenoje pastatytos sienos – visa tai kuria šiuolaikiško ir nenuobodaus teatro įspūdį. Visgi man įspūdingiausi buvo gyvi dialogai, kurie vyko žiūrovų akyse, o ne vaizdo projekcijose. Tos dramos, tragedijos ir komedijos, slypinčios veikėjuose. Tas absurdiškos baigties neišvengiamumo jausmas ore…

Martynas Nedzinskas, vaidinantis atsiribojusį, normų nepaisantį Beranžė, nusipelno būti eilinį kartą nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Ir jį gauti. (Tik premjeros laikas toks, kad iki kitų „Kryžių“, kurie teikiami pavasarį, liko metai ir per šį laiką spektaklį užgoš kiti, nauji pastatymai).

Spektaklio trukmė 3 valandos su viena pertrauka. Nesimaivydama sakau, kad jis tikrai neprailgo. Dėl šios ir dar kitų keliolikos priežasčių manau, kad spektaklis vertas mūsų visų dėmesio. Eikit. Amen.

***

Režisierius Antanas Obscarskas

Premjera 2023 03 08

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

R. Kmita (G. Orwello apysakos motyvais) GYVULIŲ ŪKIS. XXI AMŽIUS

Žymos

, , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Pauliaus Tamolės režisuoto spektaklio pradžia buvo numatyta 19 valandą. Darbą baigiau 16 val., tad laiko pasiguglinti, į kokį spektaklį eisiu, turėjau į valias. Perskaičiau tris protingų tetų recenzijas apie šį spektaklį. Visos jos buvo labiau neigiamos, nei teigiamos, o pagrindiniai išrašyti argumentai buvo tokie:

a) pirmąjį premjeros vakarą prie sienelės fotografavosi garsūs žmonės, jų nuotraukos publikuotos socialiniuose tinkluose. Dėl to bilietai į paskesnius spektaklius išpirkti akimirksniu;

b) apysaka yra tokia gerai žinoma visiems, kad geriau ją skaityti, o ne statyti;

c) dramaturgo darbas silpnas, režisieriaus irgi ne stebuklai, tad spektaklis so–so.

Čia, aišku, interpretuoju savaip perskaitytus atsiliepimus apie spektaklį, bet tie trys punktai skambėjo dažniausiai. Juokingiausias man tai tas pirmasis. Na, žinoma, į teatrą influenceriams geriau neiti, prie sienelės fotografuotis draudžiama, į instagramą kelti nuotraukų nevalia. Nes jeigu taip nutiks, spektaklis a priori blogas. Juk spektakliai kuriami intelektualams zomšiniais (ups, dabar gal jau odiniais) švarkeliais, o ne tūkstančius sekėjų turinčioms žvaigždėms.

Su tokia nuotaika atpėdinau iki Naujosios salės ir įsitaisiau pirmoje eilėje. Spektaklis trunka pusantros valandos ir yra rodomas be pertraukos. Jame vaidina Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Kamilė Petruškevičiūtė, Artiom Rybakov, Augustė Pociūtė. Įdomu tai, kad spektaklyje nėra vieno pagrindinio aktoriaus, kiekvienas scenoje yra maždaug vienodai pagrindinis ir svarbus.

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Tai yra, aktoriai kuria spektaklį pagal Orwello „Gyvulių ūkį“, o pertraukose tarp repeticijų atskleidžiama paprastai žiūrovams nematoma teatro virtuvė – kaip aktoriai bendrauja tarpusavyje, koks aktorių santykis su režisieriumi ir panašiai. Šitų intarpų laukiau labiausiai. Suklusti privertė replika, kad (cituoju laisvai iš atminties) „aktoriui recenzijos yra dzin, niekas jų neskaito“. Įdomu, ar šita mintis skambėjo jau pirmame spektaklyje, ar atsirado vėliau, kai aukščiau paminėtosios protingos tetos parašė ne itin palankius atsiliepimus po premjeros.

Jeigu į spektaklį eiti planuoja gimnazistas, kuriam privalomos literatūros sąraše yra „Gyvulių ūkis“, abejoju, ar jis gaus gerą pažymį, atsiskaitymo metu pasirėmęs vien matytu spektakliu. Perskaityti kūrinį vis tiek reiks. Spektaklyje nėra atpasakojamas visas apysakos veiksmas, nors tam tikras Orwello minčių (ir vaizdų) kaleidoskopas susidėlioja. Susidėliojo man ir vaizdelis, kaip nelengvai teatre gimsta spektakliai. Aktoriai, tie scenos apolonai ir afroditės, kaip ir kitų, žemiškų, profesijų žmonės, patiria mobingą, kolegų pavydą, narcistinių režisierių užgaidas, tapatybės krizę ir siekį būti reikalingu, išlikti matomu, geru, geriausiu…

Jeigu tarp teatro apdovanojimų atsirastų „geriausios spektaklio afišos“ nominacija, šiemet šis spektaklis laimėtų be konkurencijos.

***

Režisierius Paulius Tamolė

Premjera: 2022 11 25

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Iwan Wyrypajew. GIRTI

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – premjera. Vieno žinomiausių Europos dramaturgų Iwan Wyrypajew pjesė „Girti“, kurią režisavo pats autorius. Varšuvoje gyvenantis dramaturgas turi Lenkijos pilietybę, nors yra rusų kilmės, iš ruzzijos išvažiavęs prieš gerus dešimt metų.

Lietuvos teatruose esu mačiusi pastatytą ne vieną I. Wyrypajew pjesę – „Irano konferenciją“, „Vasaros vapsvos gelia net lapkritį“, „Šokį Delhi“. Visi šie paminėti spektakliai man išties patiko, todėl naujajam spektakliui „Girti“, ko gero, turėjau didelių lūkesčių. Be reikalo.

Spektaklis Naujojoje salėje trunka dvi valandas ir yra be pertraukos. Jame vaidina 14 puikių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Senosios gvardijos atstovai – Arūnas Sakalauskas, Adrija Čepaitė, Nelė Savičenko, Rytis Saladžius, Dainius Gavenonis, taip pat jaunesnieji – Aistė Zabotkaitė, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika ir kiti.

Veiksmas vyksta vieną naktį, kuomet prisigėrę (scenoje girtus vaidina visi aktoriai be išimties, anei vieno blaivo) veikėjai ima aiškintis, filosofuoti ir atsiduria nepatogiose situacijose. Pavyzdžiui, ką tik susituokusi jaunavedžių pora aiškinasi santykius su drauge, nuo kurios pabėgo jaunikis ir dabar vedė jos geriausią draugę. Arba dvi pagyvenusių sutuoktinių poros, kurių girtas vakarėlis baigiasi išaiškėjusia paslaptimi, kad vienas jų yra permiegojęs su draugo žmona.

Tikriausiai blaiviam vaidinti girtą nėra labai lengva, nes kai kurie aktoriai manęs neįtikino savo vaidyba. Žiūrovai, dvi valandas girdėdami ir matydami scenoje girtuoklystes, lyg bandė tam tikrose scenose juoktis, bet tas juokas toks graudus labiau buvo. Taip jau yra, kad dažname teatro spektaklyje būna veikėjas girtuoklis/kvailelis/juokdarys, kuris vaidinimui suteikia spalvų ir pipirų. Viskas suprantama. Tačiau kai visas spektaklis yra „girtas“… Čia jau ne spalvos ir pipirai, o konkretus persivalgymas ir perdozavimas.

„Dievas kalba per girtuosius“, – ne kartą spektaklyje skambėjo citata. Tikrai, spektaklyje į girtų veikėjų lūpas buvo įdėta daug filosofinių samprotavimų apie vyro ir moters santykius, apie Dievą, apie meilę sau ir kitiems ir t.t. Nežinau, gal mano koks santykis su alkoholiu komplikuotas, bet tokie tiesioginiai pakoučinimai iš girtų lūpų manęs niekaip neveikė. Apskritai, man atrodo, kad gyvename laikais, kai žmonės moka/mokosi bendrauti būdami blaivūs. Ta sovietmečiu gaji girtavimo tradicija ir ezopo kalba (kai girtas pasakai tai, ko blaivas negali) jau yra tapusi istorija.

Negi nė karto nesijuokiau? Bandžiau. Juokingiausias buvo Lauryno Jurgelio vaidinamas personažas ir jo „mėsėdiška filosofija“, kad visi „vegetarai yra užsislėpę naciai“.

Labai smagu, kad buvau premjeroje, kuomet po spektaklio žmonės neša aktoriams gėlių. Seniai matytas ir akiai mielas vaizdelis.

P.S. Perskaičiau, ką parašiau, ir toks jausmas, kad drungnas įrašas išėjo. Kažko lyg trūksta. Ko? Gal trumpo paaiškinimo, kad aš esu abstinentė, alkoholio nevartojanti labai seniai.

***

Iwan Wyrypajew „Girti“, rež. I. Wyrypajew

Premjera – 2023 02 02

Daugiau: www.teatras.lt

M. Lermontov. MASKARADAS

Žymos

, , , , , , ,

Režisieriaus Rimo Tumino režisuotas „Maskaradas“ Vilniuje pirmąkart parodytas buvo 1997 metais. Šiandien, kai rašau šį įrašą, prasidėję 2023-ieji. Pavydėtinas ilgaamžiškumas! Ir kas įdomiausia, kai kurie aktoriai spektaklyje vaidina iki šiol. Akivaizdus to įrodymas yra pagrindinį vaidmenį – Arbenino – vaidinantis Arvydas Dapšys.

Buvau šiame spektaklyje, kai jis dar buvo rodomas Nacionaliniame dramos teatre. Prisimenu nedaug – atminty išliko tik nuolat iš padebesių krentantis sniegas ir kunigaikštį vaidinęs a.a. Vytautas Šapranauskas, kurio bene kiekvieną frazę žiūrovai palydėdavo krizenimu.

Dabar šis spektaklis rodomas labai retai, gal kartą per metus. Buvau nusipirkusi į jį bilietą pernai ar užpernai, bet spektaklį atšaukė dėl užklupusios pandemijos. Šiemet irgi nebuvau tikra, ar jį pamatysiu. Maskoliai užpuolė Ukrainą, ir dėl to šiemet teatrai nesigiria savo rusų dramaturgų pastatymais. Nacionalinis operos ir baleto teatras šį pusmetį apskritai iš repertuaro išėmė rusų autorių kūrinius. Buvau nusipirkusi bilietus į vasario 14 „Romeo ir Džiuljeta“, tai jį pakeitė į „Barborą Radvilaitę“. Dėl šios priežasties artėjant „Maskaradui“ vis tikrinau Valstybinio Vilniaus mažojo teatro svetainę – ar spektaklis dar neatšauktas. Ne. Įvyko. Buvo rodomas Vilniaus senajame teatre, o bilietai į abu vakarus išpirkti senų seniausiai.

Ką galiu pasakyti – jausmas po spektaklio toks, lyg būčiau sugrįžusi dvidešimt metų atgalios. Į tuos laikus, kai scenose karaliavo Rimas Tuminas ir jo teatras. Laiko mašina. Rūbai, scenografija, muzika – viskas lyg iš 1997-ųjų. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, spektaklis pasirodė lyg kažkoks miražas. Netikras ir neaktualus. Siužetas irgi lyg iš muilo operos: ji pameta vyro apyrankę. Šią randa kitas. Kitas nueina pas ją ir sakosi mylįs. Bet ji myli vyrą. Vyras mano, kad ji neištikima ir ją nunuodija. Paskui sužino, kad įvyko klaida ir ji niekuo nekalta.

Gražiausias dalykas spektaklyje buvo iš padebesių krentantis sniegas. Nors sėdėjau arti scenos ir mačiau, koks jis netikras, sniegas scenoje yra tai, ką išsinešu iš „Maskarado“ šįkart.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera 1997-02-27

Sergejus Loznica. ERINIJOS

Žymos

, , , , , ,

Kai Vilnius šventė savo 700-ąjį gimtadienį, spindėjo šviesomis, koncertais ir kitais šventiniais atributais, laiką leidau penkių su puse valandų (5 val. 30 min., Karlai!) spektaklyje apie holokaustą. Bet apie viską iš pradžių.

Trukmė. Statyti spektaklį, kuris trunka beveik tiek, kiek lietuvio įprasta darbo diena, yra nehumaniška. Pradėti jį 17.30 val. ir baigti lygiai 23 val., yra lėtas žiūrovų kankinimas (ir uždarbis Boltams). Nereikia čia lialia, kad menas reikalauja aukų, rimta pjesė į valandą netelpa, geras teatras gali trukti tiek, kiek nori režisierius. Žinokit, gerbiamieji reŽIsieriai, kad dabar už lango 21 amžius. Perkame produktus savitarnos kasose (taip greičiau), į Varšuvą skrendame, o ne bildame 8 valandas automobiliu (taip greičiau), laiškus irgi siunčiame ne pašto karveliais ir ne faksais. Tai kodėl žiūrovai turi taikytis prie teatro, o teatras prie žiūrovo nelabai?

Žiūrovai. Vakar Jaunimo teatro Didžioji salė buvo pustuštė prasidėjus spektakliui. O spektakliui baigiantis ji buvo dar perpus apytuštesnė negu buvo iš pradžių. Jau labai, labai seniai nebuvau spektaklyje, kur didžiulis būrys puikiausių aktorių vaidintų saujelei žmonių. Kur dingo žmonės, aūūū? Ar trukmės išsigando? Ar kainų? Mano pirktas vienas iš pigesnių bilietų kainavo 26 eurus be vieno cento. Klausimas teatro marketingistams: gal kai matote, jog išpirkta 1/5 salės, verta bilietus nuleisti trečdaliu? Perpus? Beje, salėje tarp saujelės žmonių labai gerai matėsi žinomi veidai – vienas garsiausių šių laikų teatro režisierių, viena garsiausių teatro aktorių, viena garsiausių televizijos žurnalisčių ir t.t. Tiesiog žvaigždžių spiečius.

Skandalai. Spektaklio pastatymą lydėjo skandalai. Vienas aktorių atsisakė jame vaidinti, nes pjesė jam pasirodė antiukrainietiška. Kilo širšulys socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje – gal tikrai nėra tinkamiausias laikas statyti pjesę apie holokaustą, kurios veiksmas vyksta Ukrainoje ir viena pirmųjų scenų yra ta, kad vokiečių gestapininkai restorane valgo keptas antis, aptarinėja „nusikaltėlį“ Banderą, o už langų žydus visokiausiais būdais žudo vietiniai baltaraiščiai, suprask, ukrainiečiai…

Spektaklį režisavo žinomas kino režisierius Sergejus Loznica, parašęs jam pjesę pagal 2006 m. prancūzų kalba išleistą Jonathano Littello istorinį romaną „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes). Man rodos, kad lietuvių kalba ši knyga neišleista, tačiau internete yra informacijos, kad vos parašyta prancūzo knyga sukėlė daug diskusijų. Pasirinkta tema – holokaustas – pasakojama ne iš aukos, o iš budelio pozicijos. Kadangi knygos neskaičiau, toliau rašysiu tik apie tai, ką vakar mačiau scenoje, ką iš knygos pasiėmė ir lietuviškai teatro scenai pritaikė S. Loznica.

Ar tikrai visi mes žmonės? Pagrindinis veikėjas – gestapininkas Maksimilianas, mėgstantis klasikinę muziką, galėjęs tapti rašytoju arba filosofu, tačiau tapęs žudiku ir antrojo pasaulinio karo metu atsidūręs rytuose – iš pradžių Ukrainoje, po to – Stalingrade. Spektaklyje žudymo scenų daug – prievartaujamos moterys, žudomi žydų kūdikiai, kariami išdavikai… Maksimilianas spektaklyje man pasirodė toks šiek tiek iškrentantis iš konteksto – lyg nenorėtų žudyti, lyg bjaurisi tuo, kas vyksta, bet aktyviai dalyvauja visame kame, vakarais nuplaunantis vaizdus ir patyrimus konjako taure. Na, toks baltais siūlais susiūtas veikėjas. Dar akimirka ir, rodos, teks imti gailėti vargšelio, gi ne savo noru tapo žudymo mašina. Kažkas varu atvarė į mūšio lauką ir šautuvą rankon įdavė…

Iškalbinga spektaklio pabaiga, kai akis į akį apklausoje susitinka gestapininkas ir komunistas pulkininkas. Abiejų dialogas tarsi bando įpiršti mintį, kad abi ideologijos – ir nacizmas, ir komunizmas, yra vienodai blogos, naikinančios ir griaunančios. Na, ir patys paskutiniai žodžiai prieš nuleidžiant uždangą, kad (cituoju iš atminties) „kenčia ir tie, kas žudo, ir tie, ką žudo“. „Visi mes žmonės“, „Visi mes žmonės“, – kelis kartus pakartoja Maksimilianas ir uždanga nusileidžia.

Na, nežinau. Man tie, kurie 2022 metų vasarį užpuolė Ukrainą, kurie prievartauja moteris, vaikus, vagia klozetus ir mėto kasetines bombas ant Ukrainos daugiabučių nėra žmonės. Tai teroristai ir nusikaltėliai. Taškas.

Kinas teatre. Kadangi S. Loznica iki tol statė filmus, o ne spektaklius, „Erinijos“ irgi šiek tiek priminė filmą. Spektaklį sudaro keliasdešimt epizodų, kuriuose vyksta dialogai, sukuriama tam tikra nuotaika, o tada viens, du, trys, įbėga teatro scenos darbininkai, nurenka kėdes, sustumdo stalus ir prasideda kita scena. Įdomus toks sprendimas, iš pradžių lyg patiko, paskui ėmė erzinti tie nešiojimai ir stumdymai. Sėdėjau pirmoje eilėje, dėl to ypač mačiau ir jaučiau tą techninę dalį.

Bravo. Komplimentus skiriu aktoriams, kurių visų neišvardinsiu, nes vaidino kelios dešimtys. Iš skirtingų teatrų susirinkę jie, mano akimis, padarė maksimumą, ką galėjo padaryti šioje pjesėje. Patiko ir scenografija, kostiumai, muzika.

Kam sakau nebravo? Ogi tokiai šaltai Jaunimo teatro salei, kad sustirusi į ragą per pirmą pertrauką namo išėjo draugė, su kuria atėjau į spektaklį.

Mano nuomone, dabar nėra tinkamas laikas tokiam spektakliui, jo naratyvas tikrai kelia daug klausimų ir abejonių. Jei visgi eisit ir norėsit išbūti iki galo, įsimeskit riešutų ir vilnones kojines.

***

Sergejus Loznica „Erinijos“

Premjera 2022-12-14

Išsamiau apie spektaklį: Jaunimo teatras

Ivanas Vyrypajevas. VAPSVOS

Žymos

, , , , , ,

Buvau pasiilgusi.

Oskaro Koršunovo (OKT) teatras Ašmenos gatvėje turi baisiausią fojė visoje Lietuvoje, bet ta mažutė keliasdešimt žmonių talpinanti salė pasižymi savita aura. Atėjęs į ją žiūrėti spektaklio jautiesi taip arti aktoriaus, taip arti pjesės, kad pojūčiai savaime suaštrėja. Aiškiai matai raukšles aktoriaus veide, nereikia įsitempti, kad išgirstum žodžius, tai, kas vyksta scenoje, įtraukia kone fiziškai ir atrodo, kad vyksta tavo gyvenime.

Jau senokai lankiausi šiame teatre, tad Artiomo Rybakovo režisuoto spektaklio „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ labai laukiau. Buvau girdėjusi ir apie nelengvą spektaklio gimimą – dėl COVID 19 pandemijos premjera ne kartą buvo atidėta.

Lenkijos pilietybę turintis ir Varšuvoje gyvenantis rusų kilmės dramaturgas Ivanas Vyrypajevas šį savo kūrinį vadina mylimiausiu. Pjesė išoriškai pakankamai trumpa ir neįmantri. Pjesė viduje – giliai kapstanti. Trys veikėjai – vyras su žmona ir jų draugas. Porą vaidina Kęstutis Cicėnas su Žygimante Jakštaite, jų seną draugą – Laurynas Jurgelis.

Prasidėjęs nuo gana buitinės scenos (vyras kamantinėja žmoną, koks vyras ją lankė anądien šeimos namuose) spektaklis įsisuka į raizgalynę melo, paslapčių, nuoskaudų, neištikimybės, nepasitenkinimo ir t.t.). Viskas taip susipina, kad pakvimpa absurdu ir humoru, kas ir yra Ivano Vyrypajevo firminis ženklas.

Įdomu tai, kad spektaklio pabaiga yra jokia. Kaip viskas buvo iš tiesų ir kuo tai baigėsi, gali susigalvoti pats.

Pusantros valandos spektaklyje prabėgo labai greitai, o jausmas išėjus namo liko šiltas ir šviesus. Puikus aktorių trio, puikus režisūrinis darbas. Žinot tą posakį „ne mano diena“? Tai man su „Vapsvomis“ atvirkščiai – „buvo mano diena ir mano spektaklis“. Nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti ir jums.

P.S. Kai rašau šį įrašą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta spektaklio pagal I. Vyrypajevo pjesę „Girti“ repeticijos. Intriga dviguba – spektaklį pirmą kartą režisuoja pats dramaturgas. Savaime aišku, bilietas kišenėje. Savaime aišku, pirmoje eilėje.

P.P.S. Kauno nacionaliniame teatre šiuo metu taip pat rodomas spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, pastatytas režisierės iš Sakartvelo.

***

Spektaklio „Vapsvos“ režisierius Artiom Rybakov

Išsamiau: www.okt.lt

Premjera 2020-04-01

Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS

Žymos

, , , , , , ,

Koks įdomus sprendimas visus Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomus spektaklius pradėti 19.30 val. Nežinau, koks genijus taip sugalvojo. Dabar, kai temsta 17 valandą, o darbą žmonės baigia ir 16, ir 17 val., toks laikas yra beveik pusiaunaktis. Ateini, jau tamsu, išeini, dar tamsu, biologinis laikrodis nesupranta, kad atėjus į teatrą ne miegot reikia, o įsijaust į vaidinimą scenoje. Žodžiu, ne kažką man su tokiu grafiku, laimė, kad Mažojoje salėje rodomi spektakliai neilgi ir dažnai rodomi be pertraukų. Vis susitaupo laiko ir dar spėji į priešpaskutinį troleibusą… Na, bet tiek to. Einu prie reikalo – ką tik matyto spektaklio „Sieros magnolijos“.

Paskutiniuoju metu kai eini į teatrą, gauni daug visko vienu metu: muzikos, performansų, instaliacijų, šviesų efektų, net ir cirko elementų pasitaiko. Žodžiu, tradicinio teatro supratimas dabar yra gerokai išsiplėtęs (arba suskydęs, čia kaip kam atrodo).

Estų scenaristo, aktoriaus Martin Algus pjesė „Sieros magnolijos“, kurią režisavo Eglė Švedkauskaitė) yra daugiau mažiau atitinkanti tradicinio teatro sampratą. Nors kitų elementų spektaklyje irgi yra (viso pasirodymo metu scenoje gyvai groja spektaklio muzikos autorius ir gyvos muzikos atlikėjas Deimantas Balys; scenoje stovi ekranai, kuriuose matome filmuojamus teatrinio vyksmo elementus), pagrindinį svorį čia užima vaidyba.

Pirmuoju smuiku griežia Martą vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė, kuriai už šį vaidmenį negaila nei komplimentų, nei aplodismentų, nei palinkėjimo būti pastebėtai komisijų, dalijančių nominacijas už geriausius metų darbus teatre.

Jos mylimąjį Ralfą vaidina Dainius Gavenonis, o netikėtai atsiradusį neįgalų ir seną tėvą – aktorius Ramutis Rimeikis.

Spektaklis yra apie senatvę ir nereikalingumą (neįgalus tėvas praktiškai išspiriamas į gatvę numirti, jis nereikalingas nei biologinei dukteriai, kurios neaugino, nei antrajai šeimai, kurioje pragyveno 30 metų).

Spektaklis yra ir apie dukters-tėvo santykį, kurio niekada taip ir nebuvo. Pagrindinės herojės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri metai ir ji tik miglotai prisimena kadaise tėvo mušamą mamą, savo toksišką gyvenimo pradžią ir dabar, kai likimas atsiunčia nukaršinti nepažįstamą ir tik blogus prisiminimus keliantį tėvą, Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai herojei tenka sunki dilema – ką gi jai daryti? Kaip gyventi toliau?

Spektaklis yra apie vyro ir moters santykius: šeimą su dviem vaikais palikęs mylimasis, prebiotikų papildais prekiaujantis Ralfas, šildosi Martos pašonėje, tačiau vos atsiradus jos tėvo šmėklai, dingsta.

Spektaklis yra ir apie moterį, darančią karjerą. Marta per plauką nuo direktorės posto, tačiau ant galvos nukritęs tėvas pakeičia ir jos karjeros planus, ir ją pačią.

Kuri iš šių keturių ką tik išvardintų spektaklio linijų yra svarbiausia, nepasakysiu. Buvo šiek tiek to, šiek tiek ano ir dar truputį šito. Man asmeniškai, ko gero, būtų įdomiausia senatvės tema, kurios Lietuvos teatruose tikrai nėra daug. Tačiau režisierės jaunystė, manau, šioj vietoj pakišo koją. Nors spektaklis puikiai sukaltas ir jam priekaištų surasti sunku, kada nors ateityje visai mielai pažiūrėčiau ir kito režisieriaus diriguojamą šios pjesės versiją. Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, trunka be pertraukos 2 val. 10 min.

Tai antrasis mano matytas Eglės Švedkauskaitės spektaklis (pirmas buvo „Žmogus iš žuvies“, esu aprašiusi jį bloge). Atkreipkit dėmesį į šią pavardę. Man rodos, dar ilgai ir geruose kontekstuose ją girdėsime.

***

Martin Algus „Sieros magnolijos“, rež. Eglė Švedkauskaitė

Premjera 2022.01.13

Išsamiau: http://www.teatras.lt

SIRENŲ TYLA. Teklė Kavtaradzė

Žymos

, , , , ,

Grįžusi iš spektaklio neturėjau laiko parašyti pirmą įspūdį. Praėjo diena, antra, praėjo savaitė, jau ir užmiršau, kad esu sau skolinga įrašą. Šiandien pagaliau susikaupiau, prisėdau prie kompiuterio, bet staiga mintys tik tipu tapu ir išėjo iš galvos. Tai kur aš ten buvau ir ką mačiau? Taip, buvau Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sirenų tyla“, kurio režisierė Laura Kutkaitė. Dramaturgija – Teklė Kavtaradzė ir Laura Kutkaitė kartu su aktorėmis. Taip, jame vaidino puikios aktorės – Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė ir Jūratė Vilūnaitė. Spektaklis buvo rodomas Mažojoje salėje ir be pertraukos truko 1,45 val. Bet tai, ko gero, ir viskas, ką pamenu iš to vakaro. Dialogai per šias kelias savaites man išbluko, pagrindinės minties neatgaminu…

Kiek pamenu, spektaklis toks dvilypis: aktorės vaidina save (Aistę, Rimantę, Tomą…), pasakodamos istorijas iš nematomo teatro gyvenimo (girtas režisierius repeticijose, mobingas, seksualinis priekabiavimas ir pan.), o kitą laiką jos vaidina kažkokias neaiškias būtybes, kurios neaišku ką daro. Iš pavadinimo sprendžiant, matyt, tai sirenos. Bet kodėl jos ten, neklauskit, nepasakysiu.

Neatmetu galimybės, kad šalia sėdėjusiai žiūrovei spektaklis paliko gilesnį įspūdį negu man. Viskas suprantama. Spektaklis, kaip ir suknelė ar batai, gali būti per dideli, per maži arba tiesiog „ne to stiliaus“.

Pabaigoje rašau didžiulį komplimentą spektaklio kūrėjoms už tai, kad „Sirenų tyla“ nepataikauja žiūrovui ir nesistengia jam bet kokia kaina įtikti.

***

Sirenų tyla, rež. Laura Kutkaitė

Premjera – 2022.06.15

Išsamiau: www.teatras.lt

Martin Bellemare. LAISVĖ

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis apie laisvę mirti. Jautriems žmonėms arba susidūrusiems artimoje aplinkoje su savižudybėmis gali būti sunkiai ištveriamas.

Aktorius Dainius Gavenonis ėmėsi režisuoti šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Jį žiūrėjau Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Tarp kitko, po rekonstrukcijos joje buvau pirmą kartą ir man ji pasirodė ne tokia jau mažoji. Normali tokia, juoda, panaši į Menų spaustuvės salę.

Spektaklis „Laisvė“ rodomas be pertraukos ir trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Jame vaidina pats Gavenonis, jo pjesės žmoną – tikroji žmona Rasa Samuolytė. Poros sūnų vaidina Laurynas Jurgelis. Dar scenoje pasirodo Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Jakštaitė ir Vaidas Vilius.

Jeigu reiktų spektaklį apibūdinti vienu būdvardžiu, ko gero pasakyčiau, kad jis – konkretus. Na, toks be didelių beletristikų, pauzių, pretenzingų ir žiūrovams dažnai nesuvokiamų scenų. Veiksmas vyniojasi gana greitai, sklandžiai, daug dialogų, įtampa kyla, kyla, kol pabaigoje spektaklio sudega.

Vienas įdomesnių sprendimų man pasirodė scenoje esančiame ekrane rodyti dokumentines ištraukas iš aktorių praeities. Nors galėjo tas scenas nufilmuoti su aktoriais ar savanoriais, pasirinko parodyti gabalėlius vaizdo įrašų iš aktorių Lauryno, Dainiaus ir Rasos praeities.

Įsivaizduokite visuomenę, kuri pasiekusi tokį laisvės lygį, kad turi daug privačių ir kelias valstybines įstaigas, padedančias žmogui išeiti iš gyvenimo. Nesvarbu, kiek tau metų – 29, 45 ar 80, tu ateini, pareiški norą, pasirenki norimą gyvenimo nutraukimo būdą ir tau užtikrinama, kad viskas būtų sklandžiai, taip, kaip ir norėjai.

Tokioje įstaigoje dirba pagrindiniai spektaklio herojai tėvas ir sūnus. Vieną dieną į duris pasibeldžia jų žmona ir mama, nusprendusi, kad gyventi ji daugiau nebenori.

Daugiau nepasakosiu. Jei nebijote panašių temų, nueikite į spektaklį ir sužinokite jo pabaigą patys. Poroj vaidinimo vietų, kuriose vyko savižudybės faktas, mano kūną buvo apėmę nemalonūs pojūčiai. Užtat kokia buvau laiminga po spektaklio išėjusi į laisvę. Ir medžiai atrodė žalesni, nei įprastai, ir vyras mielesnis.

Visgi nors teatro svetainėje rašoma N-14, aš į spektaklį neleisčiau nepilnamečių. Ir žiūrovams salėje padėliočiau lankstinukų su pagalbos tarnybų numeriais. Dėl viso pikto įdedu juos čia:

Jaunimo linija/ Budi savanoriai konsultantai/ 8 800 28888/ I-VII, visą parą

Vaikų linija/ Budi savanoriai konsultantai, profesionalai/ 116 111/ I-VII, 11:00 – 23:00

Pagalbos moterims linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai/ 8 800 66366/ I-VII, visą parą

Vilties linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai/ 116 123/ I-VII, visą parą

***

Režisierius Dainius Gavenonis

Premjera 2021. 09. 26

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Paulina Pukytė. SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI

Žymos

, , , , , ,

BeReal. Tokiu pavadinimu žaibiškai populiarėjanti prancūzų 2020 metais sukurta programėlė sako žmonėms – būk toks, koks esi. Neredaguok nuotraukų, nenaudok filtrų, nemontuok vaizdo įrašų. Pamiršk tobulus instagramo vaizdus, grojančius reelsus… Pasirodyk, koks tu esi iš tiesų. Aš šiame įraše nusprendžiau būti būtent tokia. Neguglinau recenzijų apie spektaklį, neskaičiau Paulinos Pukelytės kūrinio, pagal kurį sukurtas spektaklis. Tiesiog nusipirkau bilietą su nuolaida per vasarą vykusią akciją ir sulaukusi numatytos rugsėjo dienos įsitaisiau Vilniaus Valstybinio Mažojo teatro salės pirmoje eilėje. Kad akinių nereiktų.

Sakau atvirai – spektaklio minties nepagavau, plonybių nesupratau, jis manęs nei graudino, nei juokino, nei privertė apie kažką susimąstyti. Aktoriai dirbo puikiai, įsimintini grimo ir kostiumų dailininkų darbai. Tiek.

Trumpai tariant tai pusiau spektaklis, pusiau kinas. Iš pradžių valandą žiūrime filmuotą įrašą scenoje nuleistame ekrane (patikėkit, sėdėti pirmoje eilėje užvertus galvą į ekraną buvo ne kažką), o paskui tas pats, kas buvo rodyta filme, vaidinama scenoje. Tik rūbais aktoriai kitais vilki.

Visgi du pliusus spektakliui duodu. Pirmas, riebus pliusas, už galimybę scenoje pamatyti aktorę Eglę Mikulionytę. Antras pliusas, kad spektaklis yra be pertraukos ir trunka 2 valandas.

Pabaigai iš teatro interneto svetainės http://www.vmt.lt įdėsiu šio spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės citatą: „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“.

Tikiu, kad režisierei galvą pasukti teko. Klausimas tik – ar ateinantys žiūrovai norės/galės tas galvas sukti? Aš iš tų, kur nesukau, ir likau praleidusi vakarą pustuščiai. Gerai, kad bilietas ne karvę kainavo.

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2022.09.08

Išsamiau apie spektaklį www.vmt.lt

Žemaitė. MARTI

Žymos

, , , , , ,

Toks beviltiškumo jausmas apėmė išėjus iš spektaklio. Na, tiesiog tooooooooks! Žemaitės apsakymą „Marti“ skaičiau dar mokykloje, ir Vingių Jonas ilgam buvo tapęs tinginio, apsileidusio, girtuoklio, besmegenio, beviltiško žmogaus sinonimu. Šįkart pažiūrėjus spektaklį akcentai susidėliojo kitaip, nei jaunystėje. Katrės tragedija pasirodė esanti ne tik vienos šeimos (na, gerai, dviejų šeimų/giminių – Jono ir Katrės), bet labiau visuomenės. Tokios visuomenės, kuriai moteris yra menkesnė lytis už vyrą; tokiai visuomenei, kurioje neturintis pakankamai pinigų yra mažiau gerbtinas už turtuolius; tokiai, kuri sužeistą ar ligotą nurašo iš karto; tokiai visuomenei, kurioje machinacijos, galia, kumštis yra aukščiau už įstatymą; tokiai, kurioje tamsa nugali šviesą.

Nežinau, pagal kokius kriterijus spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė rinko aktorius vaidmenims. Gal su kai kuriais jų ir paskubėjo… Iš visų buvusių ant scenos išskirčiau mažiausiai vaidinusį pasakotoju buvusį Daumantą Ciunį. Jis kažkaip sulipdydavo paskiras scenas į vienį.

Scenografas Vytautas Narbutas padirbėjo iš peties – neperkrauta, bet išraiškinga scenografija padėjo, o ne trukdė vaidinimui. Kaip ir Fausto Latėno muzika.

Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre rodomas spektaklis nėra kažkoks itin postmodernistinis, bet nėra ir toks, per kurį užmigsi. Nors… Jei labai pavargęs į jį ateisi, galimybė snūstelt išlieka.

Spektaklio trukmė 1 valanda 50 minučių be pertraukos. Salė vakar nebuvo visiškai užpildyta.

Spektaklį mačiau antrą kartą, pirmas kartas buvo pačioje spektaklio gimimo pradžioje. Kiek pamenu, anąkart ir progų nusijuokti buvo daugiau ir aktoriai (taip man dabar atrodo) vaidino labiau įsijautę. Nors gal ir klystu, juk būna, kad nusipirkęs labai patikusius ledus antrą kartą juos valgydamas stebiesi, ir kuo gi jie aną kartą taip sužavėjo…

Man rodos, kad jaunimas šiais laikais nemėgsta mokykloje skaityti panašių į Žemaitės „Marčią“ „oldskūlinių“ veikalų, tad spektaklis padėtų jiems susipažinti su XX a. pradžios realistinės literatūros kūriniu. Teatrui vertėtų jį pasiūlyti gimnazistams „Kultūros paso“ programoje. Nors nežinau, gal tai jau ir padaryta?..

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera: 2018 m. spalio 19 d

Išsamiau: www.vmt.lt

PUIKUS NAUJAS PASAULIS. Pagal A. Huxley knygą

Žymos

, , , , , ,

Puikus naujas spektaklis Valstybiniame Jaunimo teatre. Nekreipkite dėmesio į jo trukmę – 5 valandos – ir nueikite. Aš į spektaklį ėjau todėl, kad esu režisieriaus Gintaro Varno fanų klube. Dar nuo „Hedos Gabler“ laikų, kai buvau studentė ir net nesapnavau, kad kažkada rašysiu viešą dienoraštį apie teatrą.

Spektaklis pastatytas pagal britų rašytojo Aldous‘o Huxley‘io knygą „Puikus naujas pasaulis“, kuri buvo parašyta dar 1932 metais. Reikia daug pastangų norint įsivaizduoti, kaip anuomet buvo sutikta ši distopija, nes net šiandien, XXI amžiuje, ji atrodo stebinanti, šokiruojanti, bauginanti ir aktuali. Spėju, kad buvo bomba. Prisipažinsiu, kad knygos nebuvau skaičiusi, tik po spektaklio nupėdinau į biblioteką jos užsisakyti. Deja, visi egzemplioriai jau buvo paskolinti į kitų skaitytojų namus, tad teko knygą rezervuoti ir laukti eilėje, kol kiti ją perskaitys, grąžins į biblioteką ir ji atiteks man.

Spektaklis iš esmės yra apie laimę ir laisvę. Laimė – tai sukurta tobula visuomenė, kurioje niekas nesensta išoriškai, kur neįmanoma jaustis vienišam, kur nėra dėl ko liūdėti, dėl ko jaudintis, dėl ko konkuruoti. Gimstama čia iš mėgintuvėlių, žodžiai „mama“ ir „tėtis“ yra pasenę ir jų niekas nevartoja. Jeigu netyčia apima nerimas ar kiti „nelaimės“ jausmai – makteli somos, ir vėl esi laimingas. Čia neįsimylima, o meilė tiesiog vartojama be įsipareigojimo – lytiniai santykiai su visais iš eilės yra norma, nes tokios visuomenės šūkis „Kiekvienas priklauso visiems“. Sakysit, tobula? Kažin, kažin. Nes šiame idealiame pasaulyje nelikę vietos laisvei ir asmenybei.

Spektaklio intriga prasideda tada, kai vienas uždaroko būdo „laimės“ šalies gyventojas teleportuojasi į indėnų rezervatą pažiūrėti, kaip anksčiau buvo gyventa, ir čia sutinka prieš 20 metų rezervate netyčia užsilikusią buvusią savo visuomenės atstovę, kuri paseno, išbjuro ir (o dievai!) pati pagimdė sūnų. Jis, Džonas Laukinis, ir tampa tolimesne spektaklio ašimi. Jį suvaidinęs jaunas aktorius Matas Sigliukas nusipelno didžiausių komplimentų. Paskutinysis trečiasis veiksmas (viso spektaklyje buvo dvi pertraukos) yra praktiškai Džono Laukinio monospektaklis, ir Matas Sigliukas su šia užduotimi susidorojo puikiai.

Spektaklis turėtų patikti jaunam žiūrovui, nes nepaisant jo rimtojo filosofinio užtaiso, yra sukurtas vizualiai tikrai patraukliai. Vien ko vertos reklaminės pauzės spektaklyje, muzikiniai intarpai, šviesų ir vaizdo projekcijos…

Gudrųjį valdytoją vaidinantis Vytautas Anužis spektaklyje pasirodo nedažnai, bet įsimintinai. Atskirų pagyrų nusipelno Juozo Statkevičiaus rūbai, Dominyko Digimo muzikinis spektaklio išpildymas ir Julijos Skuratovos lėlės. Žodžiu, jeigu 5 valandų trukmės nevadinsime spektaklio silpnąja puse, „Puikus naujas pasaulis“ šiemet tikrai patenka į mano TOP 3 spektaklių sąrašą.

Kažkaip sutapo, kad šį sezoną Vilniaus scenose pasirodė net trys premjeros fantastikos tema – „Soliaris 4“, „Miegantys“ ir „Puikus naujas pasaulis“. Mačiau visus tris. Daugiausiai plojau vakar.

***

„Puikus naujas pasaulis“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2021 m. rugsėjo 3 d.

Ingmar Bergman. SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO

Žymos

, , , , , ,

Man ne kartą yra buvę, kad grįžusi po puotos su N įdomiausių patiekalų atsisėdu ankštoje buto virtuvėje, pasiimu medinę pjaustymo lentelę, pasiraikau juodos duonos su lašiniais ir suprantu – va čia tai džiaugsmas gomuriui! Skanu, aišku, paprasta, pasiilgta. Aišku, kartais norisi kokio fitimititirlipirli patiekalo paragauti, bet natūralių produktų neatstos niekas.

Kodėl tai rašau? Nežinau, arba šią minutę esu alkana, arba panašų pojūtį man sukėlė vakar Nacionaliniame dramos teatre pamatytas Ingmar Bergman „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, kurį režisavo Vytautas Rumšas. Prieš kokius gal penkerius metus buvau kitame V. Rumšo režisuotame spektaklyje pagal I. Bergman kūrinį „Intymūs pokalbiai“ (aprašiau ČIA). Daug laiko praėjo, bet spektaklio atmosferą, siužetą, aktorių veidus prisimenu iki šiol. Vakar matytasis spektaklis kažkuo labai panašus į anąjį. Ir nekeista – kūrybinė grupė beveik ta pati.

Spektaklio pavadinimas puikiai išduoda, apie ką jis yra. Santuoka, meilė, išdavystė, skyrybos, smurtas, vaikai. Spektaklio pagrindiniai veikėjai – skyrybų advokatė Marianė (aktorė Adrija Čepaitė) ir profesorius Johanas (aktorius Povilas Budrys). Penkiolika metų santuokoje gyvenanti pora atrodo ideali – jie nesipyksta ir kas jau kas, bet skyrybos jiems negresia. O gal kaip tik dėl to ir gresia?

Ingmar Bergman šį kūrinį parašė 1973 savo šešių serijų televizijos filmui „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Serialas sulaukė didžiulio pasisekimo ir sakoma, kad po jo Švedijoje padidėjo skyrybų skaičius. 2021 metais serialą pagal I. Bergman kūrinį sukūrė ir amerikiečiai. Prisipažįstu, kad nemačiau nei to, nei ano.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 3 valandas. Scenoje mačiau seną gerą teatrą, kuris paremtas dialogais bei dramine veiksmo linija. Žiūrovams, kurie teatre yra matę tik „Išvarymą“, „Respubliką“ ar „Lokį“, toks teatras gali sukelti pasenusio ir nuobodaus teatro jausmą. Žiūrovams, kuriems iki gyvo kaulo scenoje įkyrėjo keiksmažodžiai, klubinė muzika ir lateksiniai aptempti drabužiai sakys, kad „štai, pagaliau normalus tikras teatras“. Kaip aš pati? Esu per viduriuką. Manau, kad teatras yra visoks ir visokio jo reikia.

Dedu „like“ ir už tai, kad vakar pamačiau vaidinančius teatro senbuvius, kuriuos tikrai ne taip dažnai pamatysi scenoje – Adrija Čepaitė, Povilas Budrys, Salvijus Trepulis, Jurga Kalvaitytė, Dalia Storyk ir kt. Balsas už kadro, pristatinėjęs skirtingas spektaklio scenas ir kontekstą, buvo Juozas Budraitis.

Visgi teatras yra visuomenės atspindys, todėl jaunystės kultą regiu ir jame. Spektaklis su vyresniais aktoriais – jau proga pasidžiaugti. Tą ir darau.

***

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2019 m. kovo 14 d.

N-14

Daugiau apie spektaklį – http://www.teatras.lt

Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS

Žymos

, , , ,

Esate buvę 5D arba 3D filme? Kur ne tik ekrane filmą matai, bet ir kėdės siūbuoja, lietus ant galvos lyja, žodžiu, kai yra įveiklinami ir kiti pojūčiai, ne tik rega.

O papildytos realybės knygą esate skaitę? Na, kai skaitai lyg ir paprastą popierinę knygą, bet papildomai nuskenavus puslapyje esantį QR kodą iš puslapių „išlenda“ liūtai, begemotai ar žirafos.

Tai štai, Nacionaliniame dramos teatre rodomas Antano Obcarsko režisuotas spektaklis BOKSAS yra panašiai tokio teatro pavyzdys. 3D teatro arba papildytos realybės teatro. Kai aktoriai ne tik vaidina, kad boksuojasi, bet iš tiesų boksuojasi (o prieš tai daug treniruojasi); kai scenoje stovi ne butaforinis, o tikras bokso ringas; kai spektaklyje vaidinantys antraplaniai aktoriai tą daro gal pirmą ir paskutinį kartą, nes yra tikri boksininkai, o ne aktoriai.

Jau vien dėl to verta pamatyti šį spektaklį. Akivaizdu, kad jam ruoštasi ir pasiruošta tikrai ne per naktį ar mėnesį.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje (ėėė, kada bus atidaryta senoji geroji Didžioji salė?) Su viena pertrauka trunka 3 valandas. Įdomu, kad tądien, kai buvau aš, didžiuma žiūrovų buvo gana jauna auditorija. Salė buvo pilnutėlė.

Scenarijus nėra įmantrus ar verčiantis iš koto. Atvirkščiai net. Realiai visą spektaklio siužeto esmę galima papasakoti per kokias dvi su puse minutės. Na, gerai, tris. Sakysit, tai ką veikti likusias 3 valandas? Ogi žiūrėti į boksą. Gilintis į save. Pagalvoti, kodėl šiandien esame būtent tokie, kokie esame. Kokie vaikystės įvykiai lemia šiandien vienus ar kitus mūsų pasirinkimus. Šis spektaklis, nors ir įvilktas į sporto (bokso) rūbą, yra labiau apie žmonių vidų ir esmę. Tokia boksopsichoterapija savotiška.

Man pasirodė, kad spektaklis yra gana „lengvas“ (keista taip sakyti apie tokią „sunkią“ sporto šaką kaip boksas). Turiu omenyje spektaklis lengvas, nes nepalieka grūzo jausmo. O ir aktoriai puikūs – pagrindinius vaidmenis kuria Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika, jų trenerių – Marius Repšys ir Giedrius Savickas.

Siūlau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę. Verta dėl dviejų priežasčių – tai, kas vyko scenoje, buvo nuoširdu ir paprasta. Retas derinys šiuolaikiniame teatre.

***

Rež. Antanas Obscarskas

Premjera 2022.03.03

N-16

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Marius Ivaškevičius. MIEGANTYS

Žymos

, , , , , ,

  • Tai bus spektaklis, kurio laukia šlovė ir populiarumas. Jis bus tikru TOP’u;
  • Jis tikrai pralenks iki šiol kultinį abiejų kūrėjų „Išvarymą“;
  • Oooo, ta aktorė/tas aktorius suvaidino nuostabiai, bravo, bravo, bravo;
  • Pjesė aktuali kaip niekada. Toliaregiška, pranašiška ir į dešimtuką.

Štai tokius išankstinius nusistatymus turėjau eidama į režisieriaus Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus distopiją. Iš kur jie? Ogi prisiskaičiau atsiliepimų feisbuke, prisižiūrėjau instagramo storiuose vaidinančių aktorių draugų įrašų. Ir nieko panašaus neradau spektaklyje. Atvirkščiai, kadangi neseniai toje pačioje teatro scenoje mačiau kitą fantastikos tema pastatytą spektaklį „Soliaris 4“, man „Miegantys“ kėlė dejavu jausmą. Scenografija kažkur matyta, kostiumai kažką primena, muzika irgi tokia, spektaklio elementai – užkadrinis balsas, filmavimas ir vaizdo rodymas – matyti N+1 kartų…

Spektaklyje buvau su drauge, kuri per pertrauką išėjo namo. Aš pasilikau. Žinau, kad kartais spektaklio dalys viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis. Be to, norėjau pamatyti kuo baigsis spektaklis ir pabandyti „pagauti kampą“, apie ką tai ir kodėl buvau girdėjusi apie spektaklį tiek pagyrų.

Nacionalinio dramos teatro Nepatogioje salėje (ups., Naujojoje) rodomas spektaklis trunka 4 valandas ir 30 minučių. Pertrauka viena. Jame vaidina daug žvaigždžių – jaunų, vidutinių ir labai patyrusių. Jeigu reiktų kažkam iš aktorių po spektaklio įteikti gėlių, neščiau Aistei Zabotkaitei. Už atsidavimą spektakliui ir vaidmens išpildymą. Dar neščiau Nelei Savičenko. Užtai, kad ji šiaip puiki. Kad ir kur, ką, kaip bevaidintų.

Viena spektaklio aktorė – Toma Vaškevičiūtė – šiemet gavo Auksinį scenos kryžių už antraplanį vaidmenį spektaklyje „Miegantys“. Ji čia vaidina Ditą ir Ditą-Mariją. Dita – vulgari ir seksuali gražOlė, Marija – mokslininkė negražiame kūne, sumaniusi eksperimentą – savo smegenis persodinti Ditai. Taip sukonstruojama Dita-Marija. Būkim biedni, bet teisingi – vaidmuo kaip vaidmuo, apdovanojimą galėjo gauti bet kuri kita antraplanio vaidmens atlikėja šiame spektaklyje. O kitų spektaklių su antraplaniais vaidmenimis Lietuvoje 2021 metais sukurta nebuvo? Ar visgi reikia duoti kažkokį apdovanojimą darbui, prie kurio rankeles prilietė du Lietuvos grandai – bene žinomiausias režisierius ir bene žinomiausias teatre dirbantis rašytojas?..

Spektaklio veiksmas vyksta 2109 metais Maskvoje, žmonių planetoje tiek daug, o išteklių mažai, kad tenka gyventi pakaitomis – kol vieni dešimt metų miega, kiti gyvena. Tada pribunda pirmieji ir apsikeičia vaidmenimis su antraisiais.

Jeigu norėsite pamatyti spektaklį „Miegantys“, o bilietų nebus, galite užeiti į Nacionalinio dramos teatro puslapį (ČIA). Šalia šio spektaklio aprašymo komentarų skiltyje mačiau čia daug pardavinėjančių savo nusipirktus bilietus. Beje, komentarų, kad spektaklis nepatiko ten pat galima rasti daugiau nei pagyrų.

„Miegantys“ manęs neužmigdė, bet ir neprabudino. Tai tiek. Iki susirašymo kitą savaitę.

***

Rež. Oskaras Koršunovas „Miegantys“

Premjera 2021. 11. 04

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Mongolija

Žymos

, , , , ,

Režisieriaus Dariaus Gumausko spektaklis „Mongolija“ rodomas OKT teatre Ašmenos gatvėje. Suspausta erdvė ir nedaug žiūrovų man čia visada sukelia teatrinių namų jausmą. Atrodo, nusiausi batus, įsispirsi į šlepetes ir su arbatos puodeliu įsitaisęs žiūrėsi spektaklį. Vaidinamą vos per dvi ištiestas rankas nuo tavęs.

Spektaklis „Mongolija“ pirmą kartą parodytas 2019 metų gruodį. Pamenu, kaip premjerą lydėjo interviu su žinomu aktoriumi Dariumi Gumausku, nusprendusiu išbandyti režisieriaus kėdę. Jau tada skaitant suvirpėjo svarbiausias kūno raumuo – režisierius pasakojo, kad spektaklį apie Dauno sindromą jį sukurti įkvėpė asmeninė patirtis – dukrytė Anita. Daviau sau žodį pasibaigus karantinams būtinai pamatyti „Mongoliją“. Darius Gumauskas ne tik režisuoja, bet ir vaidina spektaklyje. Jo partneris scenoje Andrius Alešiūnas turi brolį su Dauno sindromu, apie kurį ir pasakoja scenoje. Taigi, abu „Mongolijos“ kūrėjai kaip niekas kitas žino, kokie stereotipai lydi šį genetinį sutrikimą, kaip žmones su Dauno sindromu sutinka aplinkiniai, ką jaučia artimieji ir pan.

Spektaklio trukmė – 1 val. 40 min. be pertraukos. Didžiausia „Mongolijos“ staigmena tapo spektaklio pabaigoje į sceną pakviestas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas, gydytojas genetikas, profesorius dr. Algirdas Utkus. Jis trumpai ir suprantamai paaiškino, kaip atsiranda šis genetinis sutrikimas, atsakė į Dariaus klausimus, ar galima „užsikrėsti“ nuo žmonių su Dauno sindromu, ar Dauno sindromą turi gyvūnai ir t.t.

Kadangi vienu gyvenimo etapu dirbau darbe, kur reikėjo domėtis šeimos ir vaikų sveikata bei raida, apie Dauno sindromą žinau daug. Tikrai daugiau nei statistinis lietuvis. Žiūrėdama spektaklį nesužinojau sau kažko itin naujo, bet labai džiaugiuosi, kad tokių socialinių temų nesibaido šiuolaikinis teatras. Tikiu, kad teatro kalba yra paveiki ir spektaklyje dalyvavę jaunuoliai (įtartinai daug buvo jaunų žiūrovų, man rodos, kad kažkokia klasė atėjo/buvo atvesta) po šio spektaklio daugiau žinos apie šią genetinę trisomiją ir nesisvaidys užgauliais žodžiais ten, kur nedera.

„Aš ne Daunas, aš – žmogus“, – šios labai senos socialinės reklamos žodžiai gali būti puikiausias spektaklio leitmotyvas.

„Pasak menininkų, valstybinė integracija vis dar yra formali. Tikroji integracija prasideda nuo mūsų – sveikųjų gebėjimo bendrauti ir priimti neįgaliuosius kaip įprastą visuomenės dalį“, – rašoma oficialiame spektaklio anonse. Cituoju, nes geriau nepasakysiu. Labai pritariu. Ir sakau ačiū už spektaklį.

***

„Mongolija“

Režsierius Darius Gumauskas

http://www.okt.lt

Premjera 2019-12-05

„SoDra, Mon Amour“

Žymos

, , , , , ,

Vakar buvau spektaklyje apie Sodrą. Taip, gerai perskaitėte. Apie Valstybinį socialinio draudimo fondą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jį sukūrė dramaturgė Kristina Marija Kulinič, režisavo Gildas Aleksa, vaidino „Teatrono“ aktoriai Roberta Sirgedaitė, Arnas Ašmonas, Milda Jonaitytė, Karolis Norvilas, Raimondas Klezys. Spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir be pertraukos trunka 1 val. 40 min.

Atėjus į teatrą kiekvienam žmogui buvo išdalinti maži lapeliai su numeriu. Man teko 148. Įsidėjau į kišenę ir pamiršau apie jį tol, kol į kavinę, kur šildžiausi kapučinu už 2,50 eur, atėjo teatro darbuotoja ir pasitikslinusi, ar atėjom į spektaklį, pasiūlė eiti prie salės durų, „kad nepraleistumėte savo eilės numerio“. Pasirodo, prie salės durų buvo švieslentė, kurioje užsidegdavo vis kitas skaičius. Sulaukus to, kuris parašytas ant lapelio, buvo galima įeiti į salę ir ieškoti savo vietos. Įdomi pradžia.

Apie ką pats spektaklis, rišliai papasakoti man sunkoka. Trumpai pasakyčiau gal taip: tai spektaklis apie žmones, kurie dirba „Sodroje“, sprendžia kitų žmonių problemas ir tuo pačiu paskendę savo pačių problemose. Visas veiksmas scenoje sudėliotas iš besikeičiančių dialogų, kurių epicentre pjesės herojai – gausybę suknelių spintoje turinti, į „Tinderio“ pasimatymą besiruošianti, tvarką labiau už viską garbinanti Snaiguolė; santūrioji Rasa, kuri pasirodo esanti visai ne Rasa, o Liongina, kadaise pasikeitusi nekenčiamą vardą ir kurios darbas – atsakinėti į „Sodros“ interesantų skambučius ir kiti.

Spektaklio žanras anonsuose apibūdinamas kaip tragikomedija, nors aš nei didelės tragedijos, nei komedijos vakar taip ir nepamačiau.

Kam spektaklis skirtas? Nežinau. Ką apie jį pasakytų tikri „Sodros“ darbuotojai? Irgi nežinau. Nors kūrėjų vietoje jiems bilietus į spektaklį parduočiau su 50 proc. nuolaida ir laikyčiau sukryžiavusi pirštus, kad jie po visko nesikreiptų dėl įžeistos garbės ir orumo.

Spektaklio autoriams duodu du didelius „like“: vieną už temą, kurios jie ėmėsi ir kurios turbūt nesiimtų 99,99 proc. teatro kūrėjų ir kitą už tą pirmoje pastraipoje aprašytą „teatrą“ prie įėjimo į salę.

**

„SoDra, Mon Amour“, rež. Gildas Aleksa

Premjera 2021 ruduo.

Išsamiau: www.teatronas.lt

Dėdė Vania

Žymos

, , , , , ,

Jei būčiau astrologė iš gyvenimo būdo laidos, tai pasakyčiau, kad mėnulis, žvaigždės ir planetos 2022-aisiais sukrito taip, kad Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro spektaklis „Dėdė Vania“ (režisierius Tomi Janežič iš Slovėnijos) Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose šiemet sulauks daugiausiai įvertinimų. Bus nominuotas ne vienoje kategorijoje, ne vieną ir laimės. Tarp lipsiančiųjų į sceną turėtų būti gydytojo Astrovo vaidmenį šiame spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę suvaidinęs Martynas Nedzinskas ir scenografas iš Slovėnijos Branko Hojnik. Labai tikiu, kad įvertinta bus ir Sonios vaidmenį atlikusi aktorė Ilona Kvietkutė, be galo talentinga, darbšti ir daugybę įsimintinų vaidmenų Mažajame teatre suvaidinusi aktorė.

Bet aš nesu astrologė, tai toliau nebursiu, o tik papasakosiu įspūdžius iš apsilankymo spektaklyje vakar.

Skandalingoji spektaklio premjera įvyko 2021 metų vasarą. Tądien spektaklis turėjo būti vaidinamas pirmą kartą ir iki jo likus suskaičiuotoms valandoms režisierius nušalino dėdę Vanią turėjusį vaidinti aktorių Arūną Sakalauską. Paaiškinimas buvo tas, kad pandemijos metu vyko mažai repeticijų ir aktoriaus vaidyba režisieriaus neįtikina. Slovėnas režisierius tą vakarą pats lipo į sceną su scenarijumi rankose ir angliškai bandė paaiškinti, ką ir kaip čia dabar vaidinti turėjo dėdė Vania. Kilus šurmuliui, kaip čia dabar taip, teatras priėmė sprendimą premjerą atidėti iki rudens ir per tą laiką išsiaiškinti su režisieriumi. Po kurio laiko spektaklis vėl išvydo dienos šviesą – dėdę Vanią visgi vaidino Arūnas Sakalauskas. Profesorių Serebriakovą vaidino Arvydas Dapšys, jo jaunąją žmoną – Indrė Patkauskaitė.

Šią pjesę Antonas Čechovas parašė 1897 metais. Jei eisit į spektaklį, rekomenduoju perskaityti Motiejaus Miškinio vertimą, kurį rasite pjesių saugykloje Dramų stalčius. Pjesė trumputė ir ją perskaityti užteks geros valandos. O štai spektaklis su dviem pertraukomis trunka 4 val. 30 minučių.

Spektaklis „Dėdė Vania“ turi viską, ko reikia geram teatro hitui: nepasenusią tematiką (visi nelaimingi / nėra gyvenimo prasmės / senatvė ir nereikalingumo jausmas / žmogiškų santykių trūkumas / nėra noro keisti/s / alkoholis „gelbėtojas“ / ji nemyli jo, o jis myli ją/ ji įsimyli jį, jis gal irgi, bet meilė neteisėta ir t.t., puikių aktorių komandą, įdomią scenografiją ir kostiumus, gyvą muziką, nulaužtą ketvirtą teatro sieną (kai aktoriai kreipiasi į žiūrovus, įterpia pjesėje nesančių frazių). Visgi kartais aplankydavo jausmas, kad paskiros scenos puikios, bet kai kur režisieriui pritrūko klijų joms suklijuoti.

Mažiausiai į akis spektaklyje krito herojus, kurio vardu ir pavadinta pjesė. Nors jis ir prisistatė esąs keistuolis, neformatas, neišsipildęs Dostojevskis ar Bodleras, jo nykumas ir beveidiškumas buvo akivaizdus. Nežinau, ar čia buvo to-bu-las personažo išpildymas ar tiesiog aktoriui „ne ta diena ir ne tas vaidmuo“.

P.S. Laukiu „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų nekantriai. Pasitikrinsiu, ar turiu kokį astrologinį geną. Kad teatrinį turiu, tai faktas – vakar nusipirkau bilietą į dar vieną spektaklį. Susirašysim po savaitės. Iki!

***

Anton Čechov „Dėdė Vania“

Režisierius ir adaptacijos autorius – Tomi Janežič (Slovėnija)

Premjera 2021. 07.15

Daugiau: www.vmt.lt

Sulėtintai

Žymos

, , , , ,

Šį sezoną su teatrais man nelabai sekasi. Rudenį iš anksto nusipirkau bilietus į keturis spektaklius. Tiksliau, premjeras. Tai iš jų buvau tik vienoje. Vieną atšaukė. Du perkėlė kitoms datoms, kurios man netiko. Tad daviau sau žodį, kad šiuo pandeminiu laikotarpiu bilietų iš anksto į spektaklius nepirksiu. Būsiu laisva, googlinsiu, jei rasiu kokį biliečiuką, imsiu ekspromtu.

Panašiai nutiko ir su Nacionalinio dramos teatro spektakliu „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar). Išvakarėse ėjau Gedimino prospektu ir va taip iš niekur nieko pravėriau teatro duris. Į mano klausimą, ar yra bilietų į rytojaus spektaklį, kasininkė nuleidusi akis ir akivaizdžiai apgailestaudama atsakė, kad, deja, likęs tik vienas. Sužinojusi, kad vieno bilieto man ir tereikia, mieloji moteris taip nudžiugo, kad net ir man smagiau pasidarė. Gi gEra nudžiuginti kitus, ar ne?

Spektaklis kurį laiką buvo rodytas Nacionalinėje Dailės galerijoje. Man rodos, kad labai konceptualus sprendimas žinant didžiulius tuščius galerijos fojė plotus ir tai, kad spektaklio siužetas yra apie menininkus. Aš spektaklį mačiau Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje, tiesa, ne tradiciškai sėdint parteryje ar balkone, o sustačius kėdes scenoje ratu.

Menininkas A (aktorius Martynas Nedzinskas) – žavus, talentingas, mačiškas vyriškis, prieš dvejus metus įsivėlęs į seksualinės prievartos skandalą. Menininkė B (aktorė Miglė Polikevičiūtė) – jauna, emancipuota, lygių teisių reikalaujanti moteris, kuri nuolat reflektuoja, kaip jaučiasi ir sako panašius dalykus: „Aš dabar blogai jaučiuosi, man reikia pertraukos“, „Stop, nenoriu dalyvauti“, „Išlaikykim atstumą“ ir pan. Tuo tarpu menininkas A ne toks „politkorektiškas“. Į žiūrovus jis kreipiasi tiesmukiškai: „Žinau, ko čia atėjote. Jūs norite būti iškrušti. Norite būti sukrėsti. Aš tai ir duodu žmonėms. Tai kodėl jūs po to skundžiatės?“

Spektakliui įpusėjus pasirodo ir prieš dvejus metus prievartą patyrusi nekviesta menininkė (aktorė Augustė Pociūtė). Jos prisiminimai apie tai, kokia buvo artimųjų ir žmonių reakcija į prievartą, sukrečia. Pati kalta/Tylėk ir nedaryk gėdos šeimai/Jis geras vyras, negalėjo to padaryti ir kt. – visa tai kažkur jau girdėta. Arba skaityta feisbuke, kai buvo paviešintos lietuviškos me too istorijos.

Atskiro pagyrimo vertas kūrėjų sprendimas į spektaklį groti gyvai pakviesti smuikininkę Lorą Kmieliauskaitę. (Jeigu norite apie ją sužinoti daugiau (o verta), įveskite į google paiešką vardą su pavarde). Spektaklyje buvo ir šiuolaikinių režisierių pamėgtoji „gyva“ vaizdo transliacija, kuomet aktoriai spektaklio metu filmavo vieni kitus ir vaizdus rodė projektorių pagalba ant sienų. Spektaklyje buvo ir keiksmažodžių šiek tiek (kaip gi be jų dabar teatre!). Dar spektaklyje buvo improvizacijos (užstrigo filmavimo kamera ir vieną monologą aktorė kartojo du kartus).

Be seksualinės prievartos temos spektaklyje svarbi mobingo ir jauno menininko santykio su mokytoju tema. Menininkė B puikiai prisimena, kaip parodos kuratorė (aktorė Monika Bičiūnaitė) studijų metais iš jos žiauriai išsityčiojo kitų akivaizdoje.

Paminėti geru žodžiu noriu ir galerijos direktorių vaidinusį Rytį Saladžių ir menininkų mediatoriumi spektaklyje tapusį Gediminą Rimeiką.

Spektaklis yra vienos dalies, be pertraukos, ir trunka 1 val. 45 minutes.

Eidama į spektaklį nebuvau skaičiusi jokios recenzijos apie jį, tik oficialų anonsą teatro puslapyje. Man rodos, kad tą anonsą reiktų perrašyti – jis tikrai labai nykus. Spektaklis daug įdomesnis. O juk dažniausiai būna atvirkščiai.

***

Rež. Anna Smolar

Spektaklis „Sulėtintai“

Premjera: 2019 m. gruodžio 5 d.

Daugiau: www.teatras.lt

Savižudis

Žymos

, , , , ,

Pirkau bilietą į legendinį Rimo Tumino „Maskaradą“, o išvakarėse sužinojau, kad jis pakeistas į G. Tuminaitės režisuotą „Savižudį“. Buvo galima grąžinti bilietus ir laukti kito „Maskarado“ karto, bet pasitarėme su drauge ir nusprendėme eiti. Atšauktasis spektaklis buvo suplanuotas rodyti Rusų dramos teatre, tad čia ir matėme „Savižudį“. Su viena pertrauka spektaklis trunka pustrečios valandos, salė buvo pusiau tuščia, pusiau pilna (ko gero, tuščiosios vietos reiškė, kad žmonės nepanorėjo ateiti į kitą, nei planavo, spektaklį).

Šįkart eidama į spektaklį apie jį beveik nieko nežinojau – negulinau nei pjesės autoriaus, nei informacijos apie siužetą. Kartais (o gal ir visada) labai gerai yra neturėti lūkesčių ir išankstinių nusiteikimų. Spektaklyje vaidina puikiai pažįstami Mažojo teatro aktoriai –Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Tomas Stirna, Tomas Kliukas.

Pjesės autorius rusas Nikolajus Erdmanas ironišką ir groteskišką „Savižudį“ parašė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje ir sulaukė tuometės sovietų valdžios nepalankumo. Buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs pjesių jau neberašė. Tik po jo mirties 1970 metais ši pjesė buvo „atrasta“ užsienio režisierių.

Spektaklio centre – bedarbis Podsekalnikovas (aktorius Daumantas Ciunis) susipykstantis su žmona dėl dešros valgymo naktimis. Ši maža detalė įsiūbuoja pjesės veiksmą ir vos nesibaigia pagrindinio veikėjo mirtimi. Podsekalnikovui nusprendus nusižudyti, atsiranda ne vienas veikėjas, kuriam tokia mirtis būtų naudinga, tad ima jį įkalbinėti mirti ne šiaip sau, o „dėl kažko“. Pavyzdžiui, vardan smaugiamos inteligentijos.

Nors spektaklio paantraštė sako, jog tai „komedija“, juoktis šįkart nesinorėjo. Tas savižudybės vaizdavimas scenoje, pasiruošimas mirčiai, atsisveikinimo laiškų rašymas, karsto ir gėlių pirkimas man buvo kažkoks makabriškai graudus ir juokas neėmė. Tiesa, šaliai sėdintis vienas vyriškis vis reguliariai nusižvengdavo – tai kažkam visgi juokinga buvo.

***

N-14

Premjeros data: 2014 m. spalio 23 d.

Režisierė: Gabrielė Tuminaitė

Išsamiau: http://www.vmt.lt.