Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre vyko 2015 kovo 27, o aš jame buvau tik vakar. Po pusantrų metų. Per šį laiką spektaklis spėjo susižerti pundą „Auksinių scenos kryžių“, apsilankyti „Avinjono“ teatrų festivalyje bei apkeliauti Lenkiją, kur teatro kritikai spektakliui iš esmės buvo palankūs ir negailėjo liaupsių.
Apie šį spektaklį internete galima rasti begalę visokiausios informacijos – atsiliepimų ir interviu su kūrėjais. Spektaklio režisierius – Krystian Lupa iš Lenkijos. Vaidina Lietuvos teatro grandai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė. Atrodo, nieko nepamiršau.
Spektaklio trukmė su dviem pertraukom – 4 valandos.
Žiūrovų atsiliepimai po spektaklio – dvejopi. Vieni sako, kad tai yra geriausias jų matytas spektaklis, kiti – kad tai niekalas, kuris nepelnytai užkeltas ant pjedestalo. Nepritariu abiems pusėms.
Pirmas netikėtumas teatre man buvo tas, kad bilietus teko rodyti du kartus – įeinant į teatrą ir antrą kartą prie salės durų. Kai paklausiau vaikino, kodėl taip daroma (nebuvau patyrusi to anksčiau), jis atsakė, kad „spektaklis labai populiarus, salė pilna žiūrovų, todėl tikrina bilietus, kad geriau sureguliuotų srautus“. Įdomiai taip. Iš tiesų, prie scenos buvo pastatytos dvi papildomos eilės kėdžių, o pasieniais rikiavosi negavusieji sėdimų vietų, bet pasiryžę žiūrėti spektaklį stovėdami.
Kadangi į spektaklius einu viena (dažniausiai), visada smagu stebėti, kokius kaimynus likimas lems. Šįkart iš kairės liko dvi vietos laisvos, į kurias klestelėjo studentai, atėję, spėju, pasižiūrėti spektaklio nemokamai. Jie garsiai aptarinėjo Eglę Gabrėnaitę, tarėsi, kuris neš jai gėlių po spektaklio. Visai gali būti, kad ji – jų dėstytoja, o jie – teatro studentai. Ir spėju, kad pirmakursiai, nes baigiantis spektakliui vienas pareiškė „šiame spektaklyje, kaip ir kituose Vaitkaus, jo braižas akivaizdus“. Tiesą sakant, nedrįsau nuliūdinti jų, kad režisierius čia ne Vaitkus buvo. Tiek to, tegul patys išsiaiškina.
Thomasas Bernhardas „Didvyrių aikštę“ parašė 1988 metais. Kaip ir kiti jo kūriniai (studijų metais kelis semestrus studijavau vokiškai kalbančių šalių literatūrą ir šį austrų rašytoją kuo puikiausiai prisimenu kaip „depresyvių“ tekstų autorių), pastarasis persmelktas senatvės, gyvenimo prasmės ieškojimo, menininko egzistencijos, vienatvės, mirties temomis. Garsusis žydų kilmės profesorius Josefas Šusteris nusižudo, iššokdamas pro savo buto langą. Čia pat Didvyrių aikštė, kurioje džiūgaujančiai miniai Hitleris 1938 paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip 40 metų, tačiau iš Anglijos į Austriją grįžę broliai Šusteriai nesijaučia čia lyg namuose. Vienas brolis – Jozefas – nusižudo, kitas – Robertas – sako nesąs toks drąsus, todėl pasirenka gyvenimą šalyje ir mieste, kuriame tiesiog tvyro nusivylimo, artėjančios tragedijos nuojautos.
Spektaklyje veiksmas vyksta po Jozefo mirties: pirmame veiksme jo tarnaitės tvarko šeimininko daiktus, prisimindamos amžinatilsį, antrame – Jozefo Šusterio dukterys po mišių bažnyčioje kalbasi su dėde Robertu, o trečiame veiksme visa šeima susirenka gedulingų pietų.
Organiškiausiai spektaklyje atrodo Valentinas Masalskis. Man atrodo, jam nė vaidinti čia nereikia, jis tiesiog gyvena tuo, ką sako. Salau iš malonumo stebėdama jį scenoje. Prisipažinsiu, V. Masalskio aš prisibijau. Žiūrėdama ankstesnius jo vaidmenis, neretai jausdavausi šiek tiek nejaukiai. Jis, toks visažinis, intelektualas, niekinantis masinį skonį, na, tikras „Pasaulio gerintojas“ (aktorius pats vaidino ir režisavo kitą T. Bernhardo pjesę Nacionaliniame dramos teatre), sukurdavo tarsi kokią sieną tarp savęs ir žiūrovų salėje. Šįkart to nejaučiau.
Spektaklyje labai daug teksto. Labai daug tylos pauzių. Daug puikios muzikos.
Nustebino ir tai, kad šįkart salėje buvo labai daug pasipuošusių žiūrovų. Ne džinsuotų ar megztinuotų, o su suknelėmis, pasitempusių. Po spektaklio supratau, kodėl. Ko gero, šis spektaklis – tai šventė žiūrovams. Ne, ne „ko gero“, o iš tiesų. Taip. Tikrai!
***
VAKAR BUVAU TEATRE 