Category Archives: Visi

M. Gorkis. MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

28 Trečiadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Vakar buvo šalčiausia metų diena. Minus dvidešimt šeši. Jutiminė temperatūra. Bent taip man sakė sūnus, bandydamas išsisukti nuo mokyklos. Aš jį suprantu. Kai vakare iš šiltų namų reikėjo eiti į teatrą, vienu metu vos nekapituliavau ir aš pati. Tačiau smalsumas nugalėjo. Eglė Gabrėnaitė, Gorkis, Motina – šių trijų burtažodžių pakako, kad kojos nuneštų iki Vilniaus Mažojo teatro.

Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis čia rodomas nuo 2011 metų. Dvi dalys su pertrauka, trukmė – dvi valandos su trupučiu. Be Nacionalinės premijos laureatės (labai džiaugiausi už šiemet ją gavusią aktorę Eglę Gabrėnaitę), jame vaidino Vaida Bičkutė, Tomas Stirna, Almantas Šinkūnas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Mindaugas Capas ir kiti.

Spektaklio centre – Železnovų šeimos gyvenimo tragedija: mirštantis tėvas, motina, visą gyvenimą krovusi turtus savo vaikams, jos abu netikėliai sūnūs, dar labiau netikėlės marčios, kadaise iš namų dėl meilės išėjusi ir dabar sugrįžusi duktė… Kiekvienas iš jų – atskira istorija ir atskira nuodėmių saugykla. Visi laukia šeimininko mirties, kad galėtų pasidalinti jo palikimą. Tam, kad jį gautų, pasiryžę bet kam, net mirtinai nuodėmei.

Spektaklis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta gerą tradicinį teatrą. Be ultramegaturbo naujoviškų sprendimų (lazerių šou ir techno muzikos nebus), be nuogybių (nuogiausia scenoje buvo Liudmila, bet ne tiesiogine, o labiau perkeltine prasme) ir be keiksmažodžių (riebiausia, ką girdėjau, buvo, ko gero, Semiono žmonai Natalijai pasakyti žodžiai „Tylėk, dūra“). Švarus, tikslus, stilingas spektaklis. Jei nebūčiau skaičiusi, kas jo režisierius, būčiau galėjusi spėti, kad tai ankstesniųjų laikų Rimo Tumino spektaklis. Kažkuo jis man priminė kadaise jo matytus “Vyšnių sodą“, “Revizorių“ ar “Nusišypsok mums, Viešpatie“.

eventDetails

Eglė Gabrėnaitė buvo puiki. Sužavėjo ir jos luošį sūnų vaidinęs Tomas Stirna, atmintin įstrigo nedidelis, bet labai puikiai suvaidintas tarnaitės Lipos (aktorė Ilona Kvietkutė) vaidmuo. Apie Mindaugą Capą pasakysiu tiek, kad jį įsimylėjusi buvau dar paauglystėje, kai žiūrėdavau televizijos spektaklius (kažin, dabar dar išlikęs toks žanras – televizijos spektaklis?..)

Sėdėjau devintoje salės eilėje ir šalia įsitaisiusi pagyvenusių senjorų pora vis garsiai dūsavo, kad aktoriai labai tyliai kalba ir „nieko neįmanoma girdėti“. Gal jie ir teisūs, kartais tikrai reikėjo įtempti ausis, kad išgirstum, ką aktoriai sako. Tačiau buvo verta jas įtempti – pasakyta buvo daug dalykų, apie kuriuos galvosiu dar ilgai.

Grįžusi dar tą patį vakarą perskaičiau M.Gorkio pjesę. Ją rasti galima „Dramų stalčiuje“ – čia.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera – 2011.12.09

Daugiau apie spektaklį –www.vmt.lt

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

Bedalis ir labdarys

14 Sekmadienis Sau 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Neplanavau eiti į šį spektaklį. Tiesiog vieną rytą sužinojau, kad turėsiu laisvą vakarą –  nereiks nieko namo parvesti, vakarienės gaminti, pasakos prieš miegą skaityti. O kai sužinau panašią naujieną, kitas mano žingsnis būna paprastai būna toks: kreipimasis į gerb. Google ir žodžiai paieškos langelyje „Teatras. Ką rodo šiandien“. Taip nutiko, kad tą vakarą Valstybiniame Mažajame teatre rodė mano dar nematytą vienos dalies spektaklį „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės pjesę. Ir buvo laisvų bilietų. Taip aš jame ir atsidūriau.

Apie bilietus į šį teatrą. Salė nedidelė, bet scena puikiai matoma iš bet kurios vietos. Kiekviena eilė turi po 2 papildomas vietas, kurios pavadintos A ir B raidėmis. Jose yra atlenkiamos sėdynės, kurios neturi atlošų, taigi, sėdėti nelabai patogu, tačiau bilietai šiose vietose yra gerokai pigesni. Būtent tokį pigų 6 su centais eurų kainavusį bilietą aš ir įsigijau. Tačiau kadangi salėje buvo ir kitų laisvų vietų, prie manęs priėjusi teatro darbuotoja pasiūlė persėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje. Taip su pigiausiu bilietu atsidūriau brangiausiai kainuojančioje vietoje.

Spektaklyje vaidina kone visas Mažojo teatro žvaigždynas. Nevardinsiu visų, nes jų pavardės užims pusę šio įrašo. Vėliau paminėsiu, kas man itin įstrigo. Tačiau tikrai labai smagu, kai atėjęs į spektaklį, pamatai seniai matytus ir pasiilgtus aktorių veidus.

Spektaklį pagal Paulinos Pukytės pjesę (mušuosi į krūtinę – nebuvau skaičiusi) režisavo Gabrielė Tuminaitė. Jo tema – lietuviai emigracijoje. Tiksliau, Londone. Bedaliai ir labdariai. Bedalių, aišku, daugiau. Miegančių skvotuose arba kalėjimuose, kur patenka ne tik už vagystes ar muštynes, bet ir už saviškių, tautiečių, nužudymus. Bedaliai be saiko geria, keikiasi, dauginasi, rausiasi konteineriuose, miega po 20 viename mažame kambarėlyje, o tėvynės ilgesiui suėmus traukia lietuvišką dainą. Arba pasikaria oro uoste, kai pritrūksta pinigų bilietui namolio. Labdariai – prakutę, kostiumuoti, pietums valgantys sušius. Atrodytų, didžiulis kontrastas ir šiek tiek sutirštintos spalvos. Bet ne, nebuvo spektaklyje tik juoda-balta arba balta-juoda. Buvo ir daug kitų atspalvių. Tas spalvas padėjo sukurti Giedriaus Puskunigio muzika ir Elžbietos Latėnaitės vaidyba bei muzikinis atlikimas. Aktorė, kuri spektaklyje buvo labdarių komandoje, ne tik puikiai vaidino, bet ir grojo, o taip pat dainavo! Po jos atlikto „London, London“ salėje pasigirdo plojimai. (Elžbieta, gal jūs ir šiaip kažkur kitur dainuojate, ne tik šiame spektaklyje? – Mielai ateičiau!)

Spektaklio anonse rašoma, kad naudojama „nenormatyvinė leksika“. Tačiau iš tiesų buvo vos keli keiksmažodžiai. Palyginus su panašios emigrantinės tematikos spektakliu „Išvarymas“ (apie jį rašiau ČIA), šis spektaklis atrodo it nekaltoji mergelė Marija. Nelyginti šių spektaklių neišeina – visgi jie kažkuo labai panašūs. Tik „Bedalis ir labdarys“ trunka ne 6, o 1 valandą ir 50 minučių.

Man atrodo, kad į panašios tematikos spektaklį žiūrovai reaguoja labai skirtingai. Priklauso ir nuo to, ar jie ragavo emigranto duonos patys, ką jiems reiškia Londonas, su kuria visuomenės grupe čia, Lietuvoje, – labdarių ar bedalių –  save tapatina. Vieniems spektaklis gali nepatikti, kitus – sužavėti. Bet abejingų kažin ar bus.

eventDetails

***

Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2015.11.15

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

 

Birutė MAR. Ledo vaikai

13 Šeštadienis Sau 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Labai keistomis aplinkybėmis vakar atsidūriau šiame spektaklyje. Toks ekspromtas išėjo, kad verta papasakoti. Šiais metais gavau „dovaną“ – darbo ofisas persikėlė į Gedimino prospektą. Išeini iš darbo, 5 minutės į dešinę – Nacionalinis dramos teatras, 5 minutės į kairę – Valstybinis mažasis teatras, 5 minutės į priekį – Nacionalinis operos ir baleto teatras. Žodžiu, geriau būti negali. Tai štai, vakar, penktadienį, ofiso duris užvėriau 18.30. Maždaug 18.40 buvau prie Nacionalinio dramos teatro kasos (kodėl ten užėjau, neklauskit, nežinau, kojos užnešė), o 18.47 jau sėdėjau Mažosios salės trečioje eilėje, rankoje laikydama ką tik už 6 eurus nusipirktą bilietą į Birutės Mar spektaklį “Ledo vaikai“.

Birutės Mar vienos dalies monospektaklis „Ledo vaikai“ rodomas nuo 2015 metų. Pusantros valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal lietuvių tremtinių prisiminimus. Skaudžią mūsų tautos pokario istoriją Birutės lūpomis pasakoja maža mergaitė, kuri su broliu ir mokytojais tėvais ištremiami į Sibirą. Badas, prievarta, šaltis, nuo kurio naktimis prie jurtos sienų prišaldavo plaukai, artimųjų mirtys, kalėjimas, – net ir tokiomis beviltiškomis akimirkomis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esantys tikėjosi, jog kada nors sugrįš namo. Ten, kur auga dideli sodai, o juose – daug, daug obuolių…

Pati spektaklio istorija man kažkuo priminė garsųjį Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų“. Pasakojimai apie dėl skorbuto iškritusius dantis, nuo šalčio nušalusias rankas ir gyvų žuvų valgymą, nes “taip išlieka daugiau vitaminų“ sukėlė deja vu jausmą.

Minimali Kristinos Norvilaitės scenografija, kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika,  kostiumų dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas, pati Birutė Mar, kuri labai įtaigiai buvo spektaklyje („vaidino“ nerašau sąmoningai, nes ji labai organiškai atrodė scenoje), – visa tai sukūrė gražų, nesaldų, bet ir nenuobodų spektaklį.

26758315_359961667816605_2026876266126527158_o

Ne, spektaklis negraudino (nors kai tokia tema, režisieriui gali kilti pagunda jautrias  sielos stygas pakutenti), ašarų nebraukiau, tačiau man jis patiko. Gražiausia spektaklio akimirka buvo tada, kai Birutės Mar herojė su akordeonu užtraukė dainą “Kur tas dulkėtas traukinys…“. Jau po pirmos eilutės dainą kartu dainuoti ėmė salėje sėdėję ir mokėję jos žodžius.

Kai kurie dialogai spektaklyje sakomi rusų kalba, be vertimo. Salėje sėdėję jauni žmonės, nemokantys šios kalbos, ėmė šurmuliuoti, ir viena dama, sėdėjusi per pora eilių nuo manęs, rusų kalbos tekstus jaunimui ėmė pusbalsiui versti į lietuvių. Po visko pridūrė, kad tai esą nesusipratimas, dėl kurio jai gėda prieš jaunimą, ir spektaklio kūrėjai turėtų patys pagalvoti apie vertimą.

Birutė Marcinkevičiūtė šiam monospektakliui tinka idealiai. Net fiziškai spektaklyje buvo tokia įtaigi, jog patikėjau ja ir kai vaidino penkiametę, ir subrendusią moterį.

Jeigu būčiau istorijos mokytoja, mano mokiniai šį spektaklį pamatytų privaloma tvarka.

***

Birutė MAR “Ledo vaikai“

Premjera 2015 sausio 11 diena.

Daugiau info: Nacionalinio dramos teatro puslapyje

 

CINKAS

30 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pirmą kartą Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje lankiausi būdama antro kurso studentė. Man, atvykusiai iš mažo miestelio, kur ne tik teatro, bet ir kino teatro nėra, veiksmas scenoje priminė kosmosą. Žiūri ir nieko nesupranti. Laimė, šalia buvo apsišvietusi kursiokė iš Vilniaus, kuri paslaugiai man aiškino, kad „Nekrošiaus spektaklius reikia mokėti šifruoti“. Štai, mėtosi scenoje du aktoriai kamuoliu, – čia ne šiaip sau. Čia jų pykčio scena. Apsižodžiavimas nepratariant nė žodžio. Nuo tada į kiekvieną šio režisieriaus spektaklį einu kaip į kokį protmūšį: ar suprasiu, ką jis man sako, ar nesuprasiu.

Jaunimo teatre režisierius pastatė spektaklį po 26 metų pertraukos. Kai vasarą pirkau bilietą į būsimą premjerą lapkričio 29 dieną, ant bilieto buvo parašyta „Švytėjimas“. Likus gal mėnesiui iki spektaklio, jo pavadinimas iš „Švytėjimo“ virto „Cinku“.

24271384_10213419679514041_2034905059_o

Dviejų dalių pustrečios valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal Svetlanos Aleksijevič knygas. Spektaklis apima dvi temas: Afganistano karą ir Černobylio avariją. Pasakojimus jungia pačios rašytojos personažas, kurią talentingai vaidina Aldona Bendoriūtė.

Buvau nusipirkusi bilietą į pirmos dienos premjerą, bet labai nustebau, kad vietos salėje buvo neužpildytos. Tikėtina, kad kvietimus ne visi garbūs žmonės atsiėmė, kaip kitaip paaiškinsi tuščias vietas (ir net eiles), kai Tiketa rašo, jog sold out. Spektaklis vėlavo. 5 minutes. 10 minučių. 18.15 val. į salę įžengus pirmajam faktiniam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui, salėje šviesos užgeso po kelių sekundžių. „Aaa, štai ko mes laukėm“, – pusbalsiu replikavo balsas iš už nugaros. Įdomiai taip, pagalvojau. Kaip kokiais senais laikais laukdavo svarbaus partijos veikėjo, be kurio negali prasidėti renginys.

 

Spektaklis yra būtent apie anuos laikus. Apie sudaužytas žmonių sielas, sulaužytus stuburus ir cinko karstus, kurie mamoms grąžindavo jų vaikus iš Afganistano. Didvyrius. Žudikus.

Černobylio temai spektaklyje liko kiekybiškai mažiau vietos.

Mano kartos žmonėms spektaklyje aptariamos temos žinomos geriau, negu, pavyzdžiui, dvidešimtmečiams. Ir, tegul atleidžia man teatro dievai, šiandien, kai aplink mus yra kitokių grėsmių ir iššūkių, Svetlanos Aleksijevič knygose aptariamos temos man neatrodo labai aktualios. Atvirkščiai, gal net kiek pavalkiotos, žinant, kad į Černobylio atominės elektrinės prieigas organizuojamos net komercinės ekskursijos visiems norintiems.

O kaip su tais simboliais? Buvo, buvo jų. Tačiau buvo ir labai daug rišlių tekstų, tarsi apsakymų, įdėtų į pasakotojų lūpas. Taigi, šįkart į Nekrošiaus „Cinką“, manau, gali eiti visi. Ir antro kurso studentė iš kaimo, ir tie, kas po 6 valandas trunkančių kitų režisieriaus spektaklių buvo pasižadėję kojos nekelti į jo spektaklius.

Tarp kitko, kitą kartą nepirksiu bilietų į pirmos dienos premjerą, nes į ją susirenka tiek garsenybių ir žinomų žmonių, kad kyla rizika, jog veiksmas salėje ir fojė bus įdomesnis už veiksmą scenoje.

***

Režisierius Eimuntas Nekrošius

Premjera 2017-11-29

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

 

 

 

DREAMLAND

26 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vakar teatre vienu šūviu du zuikius patiesiau.  Ne tik pamačiau pirmą kartą rodomą režisieriaus Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“, bet ir spektaklio išvakarėse sužinojau, kad visi žiūrovai po jo kviečiami pasilikti ir dalyvauti susitikime su kūrėjais. Kaipgi praleisi tokią progą. Niekaip! Diskusija po spektaklio truko gal net ilgiau negu pats spektaklis. Pastarasis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir tęsiasi pusantros valandos be pertraukos.

Šis spektaklis – akivaizdus dokumentinio teatro pavyzdys. Scenoje vaidina ne aktoriai, o tiesiog žmonės. Iš gatvės. Jie pasakoja ne išgalvotas, o savo gyvenimo istorijas. Du rusai, pasiprašę prieglobsčio Lietuvoje dėl politinio persekiojimo, VGTU studijuojanti ir hidžabą tik prieš miegą nusiimanti turkė, Klaipėdoje mylimąją radęs ir ką tik Lietuvos pilietybę gavęs libanietis bei iš Afganistano pabėgęs ir dabar Pabradės užsieniečių registravimo centre gyvenantis Zabi, kurio prašymą apsigyventi Lietuvoje valstybinės institucijos atmetė jau 4 kartus. „Gali būti, kad kitame spektaklyje vietoj manęs stovės kažkas kitas, nes galiu būti deportuotas atgal į Afganistaną“, – pasirodymo metu sakė vyras. Būtent jo istorija iš visų penkių dalyvių man pasirodė stipriausia: pinigai nelegaliems tarpininkams už galimybę patekti į svajonių Europą, Afganistane su vaikais likusi žmona, kuri pyksta ir su juo nesikalba net telefonu, neaiški ateitis ir baimė, kas bus, jei jis grįš ten, kur Talibanas jam ne kartą jau grasino…

Visgi kiekybiškai daugiausiai spektaklyje plėtojama dviejų rusų – Vsevolodo ir Daniilo – istorijos. Ir tai galima suprasti. Kaip po spektaklio sakė režisierius, visuomenės apklausos rodo, kad viena didžiausių lietuvių baimių – Putino režimo Rusijoje grėsmė.

Spektaklyje visi herojai kalba skirtingomis kalbomis. Žiūrovams juos suprasti padeda lietuviškas vertimas ekranuose.

Sakysit, kam eiti į teatrą, jei panašių istorijų galima pamatyti TV ar pasiskaityti naujienų portaluose? Tam, kad tai paliestų ne tik jūsų akis ar ausis, bet ir širdis.

Kadangi spektaklyje vaidina ne profesionalai, didžiulė užduotis tenka kitiems jo kūrėjams – kompozitorei, dailininkei, vaizdo projekcijų autorei, šviesos dailininkui. Man atrodo, kad šįkart visi dirbo kaip vienas kumštis, todėl jiems pavyko sukurti vientisą ir įtaigų spektaklį.

Diskusijos metu moderatorius paklausė spektaklio dalyvių, kas jiems yra dreamlandas? Juk , ko gero, tikrai ne Lietuva su savo minus 20 šalčiu ir šalčiaširdžiais lietuviais. Turkė Feyzanur nekoketavo: „Taip, Lietuva tikrai nėra mano svajonių šalis“. Tačiau mergina prisipažino, kad svajonių šalis yra ta, kurioje ji gali gyventi saugiai, nebijodama dėl savo ir savo artimųjų gyvybių. Šia prasme Lietuva jai yra saugi šalis gyventi. Vienintelės spektaklyje vaidinusios merginos žodžius pakartojo ir visi keturi vyrai.

24135330_10213391982461632_1781572408_n

Na, o paklausti, kodėl sutiko vaidinti šiame spektaklyje, visi vardijo skirtingus argumentus. Tačiau svarbiausias jų – noras šiuo spektakliu keisti lietuvių požiūrį į emigraciją, pabėgėlius ir apskritai – kitokius žmones.

Prieš maždaug mėnesį tame pačiame teatre ir toje pačioje salėje žiūrėjau „Žalią pievelę“ apie Visaginą. Apie ją rašiau ČIA.    Šie abu spektakliai yra tarsi brolis ir sesuo. Sukurti panašiomis priemonėmis, to paties žanro, tik labai skirtingų tematikų. Net neabejoju, kad jie dar daug kartų bus lyginami tarpusavyje.

Kaip visada, pasibaigus spektakliui, jo tęsinys vyksta eilėje prie rūbinės, kur girdžiu pirmuosius atsiliepimus ir vertinimus. Šįkart stovėjau už garbaus amžiaus ponios, kuri skubėjo kažkam raportuoti telefonu: „Aha, jau, pasibaigė. Ne, nesujaudino. Kažko pritrūko. Gal kokios dramos“.

Man tai nieko nepritrūko.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera 2017 11 25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio dramos teatro svetainėje

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

A. Herbut. LOKIS

29 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.

Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.

Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.

Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.

Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.

Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).

Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?

Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:

-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.

-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.

***

Režisierius Łukasz Twarkowski

Premjera 2017 m. rugsėjo 14 d.

Daugiau apie spektaklį “Lokis“ – teatro svetainėje.

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

22 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Mano santykis su monospektakliais nėra pats geriausias. Jų, monospektaklių, apskritai nėra labai daug, po vieną ar kelis teatrų repertuaruose, nes jie nėra komerciškai patrauklūs. Paprastai vyksta mažiausioje teatro erdvėje, kur telpa mažai žiūrovų, anšlagų monospektakliai irgi retai sulaukia. Monospektaklių temos dažniausiai yra ribinės – vienišo, nelaimingo, nereikalingo žmogaus monologas (o kaip kitaip – negi valandą kalbėsi scenoje atsistojęs apie tai, koks esi laimingas ir kaip gera gyventi?! Kalbėti, aišku, apie tai gali, klausimas, ar bus besiklausančiųjų).

Vilniaus Mažajame teatre režisieriaus Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis “Dvasiniai reikalai“ – pirmoji teatro premjera šiame sezone. Ji mane viliojo dėl kelių dalykų. Pirmiausia, dėl aktorės Gintarės Latvėnaitės, o antra – dėl tematikos. Ingmaras Bergmanas, vidutinio amžiaus moters krizė, santuoka, gyvenimo vertybės, skyrybos… Meluoju, buvo ir trečia priežastis – režisierius ir vienintelė spektaklio aktorė yra šeima, todėl moteriškai buvo smalsu, kaip sekasi bendro gyvenimo patirtį realizuoti scenoje.

Spektaklis trunka valandą, aktorė juodoje scenoje, vilkinti juoda suknele yra vienut vienutėlė. Tokia vieniša, kokia yra ir jos vaidinama herojė.

Deja, bet šis spektaklis buvo tikrai “ne mano“, turėtų vilčių nepateisino ( o gal pati kalta – reikėjo jų neturėti?), užvėrus teatro duris pamiršau beveik viską, ką buvau mačiusi ir girdėjusi. Iš spektaklio išsinešiau tik Tomo Stirnos muziką ir spektaklio pradžioje rodytą vaizdo projekciją. Tiesa, užstrigo viena spektaklyje girdėta frazė: “Teatras priartina žmogų prie Dievo“. Visiškai pritariu, bet su sąlyga, kad tai – geras teatras.

***

Ingmar Bergman “Dvasiniai reikalai“

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017 10 21

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

W.Szymborska. Moters portretas

19 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kovo 27 -osios kiekvienais metais laukiu labiau, negu kovo 26 -osios ar balandžio 3-osios. Tą dieną švenčiama Teatro diena, ir skirtingi teatrai siūlo skirtingų akcijų bei nuolaidų į spektaklius. Štai portalas http://www.teatrai.lt jau kelinti metai ta proga kviečia “pirkti du bilietus, o mokėti už vieną“. Būtent šios akcijos suviliota ir nusipirkau du bilietus į Dalios Michelevičiūtės monospektaklį “Moters portretas“ Nacionaliniame dramos teatre. Smagu buvo dvigubai – ir tai, kad vienas bilietas pirmoje eilėje tekainavo 4 eurus, ir tai, kad antrą bilietą pasiūliau seniai nematytai klasės draugei. Bus proga susimatyti!

Mažojoje salėje vykstantis spektaklis trunka valandą. Dalia Michelevičiūtė deklamuoja lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos eiles, o jai padeda filmuota medžiaga (animacijos autorius Rimas Sakalauskas) ir muzika (kompozitorius Julius Aglinskas). Prisipažinsiu, kad nesu poezijos gerbėja, esu labiau teatro fanė, o “Moters portrete“ teatro buvo labai mažai,  poezijos – labai daug. Man atrodo, kad paimti poetės kūrybą ir sudėti į vientisą spektaklį skirtingus eilėraščius yra misija neįmanoma. Vis tiek tai tėra žavios aktorės poezijos vakaras. Manęs neįtikino ir tai, kad aktorė viską, kas vyko scenoje, įvilko į savo autobiografinį rūbą – neradau tam jokio pagrindo.

Spektaklį filmavo LRT televizija, o po spektaklio aktorė gavo glėbius gėlių (dar du kibirai gėlių buvo pamerkti teatro rūbinėje, ko gero, žiedai čia laukė spektaklio pabaigos, kada bus įteikti aktorei asmeniškai, o ne visiems matant). Nelabai supratau, kas čia vyksta – iš kur tiek gėlių ir tiek gerbėjų. Tas nesibaigiantis gėlių teikimas ir glėbesčiavimasis scenoje po spektaklio man paliko stiprų įspūdį. Nebuvau mačiusi nieko panašaus.

Tik šiandien supratau, kokiame svarbiame įvykyje vakar sudalyvavau. Kai Nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyra šiandien pasveikino aktorę su “garbingu jubiliejum“ (cituoju), atsivėrė akys – vakar Dalia Michelevičiūtė teatro scenoje šventė savo 50 metų jubiliejų.

***

Wislawa Szymborska. Moters portretas

Premjera 2015.01.21

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

H. Ibsenas „Junas Gabrielis Borkmanas“

25 Šeštadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas prieš mėnesį. Dėmesio premjera susilaukė daug. Mano – irgi. Sužinojusi, kad spektaklyje vienoje scenoje bus galima išvysti tokius teatro scenos grandus kaip Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bilietą nusipirkau ilgai negalvodama. Intrigavo ir pati spektaklio tema, kadaise sudominusi Ibseną: kaip gyventi po to, kai gyvenime imi ir tampi numirėliu? Kvėpuojančiu, kavą geriančiu, tačiau numirėliu. Kaip nugyventi paskutinę tau skirtą atkarpą, kai žinai, jog gyvenimas jau praėjo pro šalį. Ne toks, apie kokį svajojai kadaise, būdamas jaunas. Gyvenimo pabaiga, nesusiklostę santykiai ( tarp vyro ir žmonos; tarp seserų; tarp mamos ir sūnaus; tarp sūnaus ir tėčio; tarp vyro ir buvusios jo mylimosios) ir artėjančios tragedijos nuojauta. Visa tai patyriau per tris spektakliui skirtas valandas Jaunimo teatre.

Fantastiška Antano Kučinsko muzika. Bravo. Fantastiška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Bravo. Fantastiškos moterys scenoje, vaidinusios dvi vienos nekenčiančias seseris dvynes – Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė. Bravo.

Nors spektaklio recenzijose visur pabrėžiama, kad veiksmas rutuliojasi aplink velniškos ir dieviškos patirties sukaupusi bankrutavusį bankininką Juną Gabrielį Borkmaną (aktorius Kostas Smoriginas), jis man šįkart nepasirodė toks įdomus, kaip abi jo moterys. Nežinau, kodėl. Gal kad aktorius sakydamas savo tekstus ne kartą užkliuvo ir suklydo? Suprantu, kad pastatymas klasikinis, teksto daug, dialogų, monologų daug. Gal savijauta bloga, gal gripas koks ar nuovargis. Visgi tai gadina bendrą malonumą, ką čia slėpti…

1896 metais parašytas “Junas Gabrielis Borkmanas“ šiandien nepasenęs nei per nago juodymą. Pats pastatymas man pasirodė toks preciziškai šaltas, kaip tas sniegas ir ledas finalinėje ledo scenoje. Toks labai varniškas. Juk pati pjesė tokia, kurią skaitant norisi išlieti ne vieną ašarą, peripetijos tokios, kad suvirpintų kiekvienos moters širdį. Bet net aš, šlapių nosinių karalienė, šįkart neturėjau nė menkiausios progos paraudoti. Tačiau minčių spektaklis man sukėlė daug. Išėjusi rinkausi ilgiausią kelią iki troleibuso stotelės, kad galėčiau kuo ilgiau apmąstyti tai, ką mačiau.

Prieš mane pro duris iš teatro išėjusi viena porelė garsiai piktinosi, kad “režisieriai šiais laikais negerbia žiūrovų, nes vietoj trijų ištęstų valandų galėtų padaryti dvi“ (porelės moteriškoji dalis bandė lyg užginčyti, bet vyrukas ją greitai nutildė). Nesąmonė. „Junas Gabrielis Borkmanas“ trunka nei per ilgai, nei per trumpai, o tiksliai tiek, kiek reikia.

Šiais laikais daug kas piktinasi, kad teatras tapo pernelyg socialinis, pernelyg pataikaujantis žiūrovui, kad sunku rasti spektaklį, kuriame nesikeikiama ar nėra nuogo kūno scenoje. Tai štai, mielieji, toks spektaklis yra. Ieškokite jo adresu: Valstybinis Jaunimo teatras, Arklių gatvė 5, Vilnius.

***

Henrikas Ibsenas “Junas Gabrielis Borkmanas“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017. 02.10

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

2 dublis: M. Gorkis. DUGNE

10 Penktadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.

Kitas kampas. DURYS

11 Šeštadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar teatre nebuvau. Spektaklį, apie kurį rašau, mačiau lygiai prieš savaitę. 7 dienos. Tiek mąsčiau, rašyti apie jį ar nerašyti, o jei rašyti – ką rašyti?

Improvizacijų teatras „Kitas kampas“ visiems žinomas iš savo teatrinių improvizacijų. Apie jas esu rašiusi ir aš. Ateini į Mažąjį teatrą, ten scenoje tave pasveikina Kirilas Glušajevas, liepia padaryti bendrą mankštelę (susikabinam su kaimynu iš kairės už rankų/kaimynui iš dešinės pamasažuojam nugarą ir t.t.), o tada kuriami skirtingi etiudai, kuriems temą ir veikėjus pasufleruoja žiūrovai salėje.

Spektaklis „Durys“ yra šiek tiek kitoks, negu esame įpratę. Jame pusantros valandos aktoriai ne vaidina etiudus, o kuria vientisą spektaklį čia ir dabar. Temą vaidinimui pasufleruoja sėdintys salėje. Kai Kirilas paklausė, kaip turėtų vadintis jų šiandieninis spektaklis, pirmose eilėse sėdintis garsiakalbis žiūrovas užrėkė „Trauklapis“. Taigi, spektaklis virto spektakliu, kurio pavadinimas „Trauklapis“.

Jei atvirai, nežinau, kiek ten aktoriai improvizavo, kiek siužetą buvo aptarę iš anksto ir įvilko į pasiūlytą temą. „Trauklapis“ tapo spektakliu apie Molėtų rajone gyvenantį ir augalininkystę plėtojantį Leoną, kuriam senas draugas, dabar gyvenantis Kolumbijoje, atsiunčia kažkokių sėklyčių. Leonas jas užaugina, pasirodo, kad jos išauga į augalą, kuris padeda nuo įvairių problemų – blogos nuotaikos, nemigos. Kai draugas iš Kolumbijos atvažiuoja į Lietuvą pasiimti kanapių derliaus, jo neranda, nes gerasis kaimietis viską jau išdalijęs. Toliau veiksmas tapo tokiu chaotišku, kad nelabai moku ir atpasakoti. Bet finale  buvo „kraujo“ ir „bučinių“. Kažkas sėdo į kalėjimą, o kažkas susilaukė kūdikio.

Kadangi esu buvusi gal kokiuose 5 ar 6 „Kito kampo“ pasirodymuose, darau išvadą, kad palyginus su įprastais pasirodymais, toks vientisas improvizuojamas spektaklis nėra labai juokingas ir nebūtinai gali pasisekti. Juk, neslėpkim, žiūrovai į „Kitą kampą“ ateina tikrai ne verkti ir ne gyvenimo prasmės ieškoti. Jie ateina pasijuokti. Juk ir „Kito kampo“ šūkis – „Ieškome žiūrovų, kuriuos veža humoras“ ir “Ateikite. Bus linksma“. „Durys“ yra toks spektaklis, kurį, manau, patiems aktoriams smagiau kurti, negu trumpus etiudus. Juk išlaikyti siužeto intrigą, nenusivažiuoti į lankas tikrai nėra paprasta. Tai reikalauja didelio meistriškumo. O „Kito kampo“ aktoriai yra savo žanro meistrai ir mėgsta iššūkius. Tačiau žiūrovui toks realiu laiku kuriamas spektaklis nėra toks patrauklus, kaip įprastos improvizacijos. Gi spektaklio tema gali pasirodyti neaktuali, neįdomi, įžeidžianti. Pagaliau – tai prailgsta, sunku išlaikyti įtampą ir kyla pavojus nusivaidinti.

Jau kuris laikas „Kito kampo“ teatro trupę yra papildę jaunieji aktoriai, tačiau spektaklyje dviem pirmais smuikais grojo senbuviai – Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas. Dmitrij Golovanov scenoje dovanojo gyvą muziką, Kiril Glušajev bandė suvaldyti tai, kas vyksta scenoje, apjungdamas visa į vienį.

Prieš kelias dienas išgirdau dar vieną naujieną – „Kitas kampas“ pristato ir trečią formatą – improvizacijų dvikovas. Išbandę etiudus, vientisą spektaklį, jie imasi dar nebandyto dvikovų žanro. Tai ką, kaip sakoma, laukite tęsinio. Nemanau, kad ištversiu nenuėjusi.

***

Kitas kampas gyvena feisbuke, ieškokite Kitas kampas.

Ingmar Bergman. Intymūs pokalbiai

30 Penktadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Padariau klaidą, kad prieš šį spektaklį kruopščiai guglinau atsiliepimus apie jį – recenzijas, žiūrovų įspūdžius. Jie buvo arba balti, arba juodi. „Pats nuostabiausias matytas spektaklis“. „Prastai. Labai prastai“. Tas atsiliepimų dvilypumas mane gąsdino. Žiūrėjau spektaklį ir galvojau – į kurią barikadų pusę stoti man? Vakar pažiūrėjusi spektaklį, jau eidama namo, žinojau, kodėl taip nutiko. Žinojau, kodėl vieniems jis suvirpino širdies gelmes, o kitiems pritrūko visko – paties Bergmano, režisieriaus sprendimų, kitokios scenografijos.

Šiam spektakliui aš suteikčiau žymą N-40. Na, gerai, N-35. Jaunesniems negu šio amžiaus žmonėms spektaklio  žiūrėti nerekomenduoju.  Dar labai nerekomenduoju šio spektaklio žiūrėti šviežiai įsimylėjusiems jauniems žmonėms, ką tik sukūrusiems šeimą ir tikintiems, kad meilė amžina.

Garsiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano istorija pasakoja vienos šeimos tragediją. Dvylika metų ištekėjusi už pastoriaus, trijų vaikų susilaukusi Ana (aktorė Adrija Čepaitė) išdrįsta garsiai pasakyti, kad savo vyro ji niekada nemylėjo. Užmezgusi romaną su dvylika metų jaunesniu studentu, ji tvirtina tik dabar sužinojusi, kas yra sielos ir kūniška meilė. Prisipažinusi apie savo nuodėmę dėdei pastoriui Jakobui (aktorius Ramutis Rimeikis), ji sulaukia jo griežto raginimo pasisakyti apie tai vyrui. Nes tik tiesa gali išganyti žmogų. Ji taip ir padaro. Tačiau gyvenimas nuo tada ima tik blogėti.

Spektaklis nupūtė dulkes nuo seniai pagrindiniuose vaidmenyse matytų aktorių: Adrijos Čepaitės (Ana), Remigijaus Bučio (Anos vyras Henrikas), Dalios Storyk (Anos mama). Kai kurie jų poelgiai ir kalbos scenoje neatrodo įtikinamai, bet, manau, tai ne jų ar režisieriaus problema. Tiesiog Bergmano kūrinys yra toks, kur atsakymai į rūpimus klausimus nėra pateikiami ant lėkštutės.

Kas yra santuoka? Kas yra pareiga santuokoje? Kas yra laisvė santuokoje? Tikėjimas ir žmogaus laisvė. Ištikimybė ir išdavystė. Visuomenės nustatytos normos ir laimės paieška. Motinos ir dukters ryšys. Atsakomybė už padarytus veiksmus. Laisvė būti laimingam. Laimė kaip meilė. Laimė kaip atsakomybė.

Klausimų  kilo daug. Spektaklis man buvo artimas savo tema. Scenoje buvę žmonės įgarsino ir kai kurias mano mintis. Jau vakar grįžusi po spektaklio draugėms rašiau, kad rekomenduoju jį pamatyti.

Spektaklis rodomas Nacionalinio Dramos teatro Mažojoje salėje. Pjesę iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė.  Trunka 2,30 val., o su viena pertrauka dar ilgiau. Spektaklis susideda iš 4 atskirų pokalbių, kuriuos skiria mane erzinęs klaikus muzikinis intarpas. Kažkoks griūvančio dangaus garsas.

Kai po spektaklio stovėjau eilėje prie paltų, dvi prieš mane stovėjusios kokių 60 metų moterys dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „O, taip, tokios kartais būna santuokos“. Taip, tikrai. Deja.

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2016.02.13

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro puslapyje

Žemaitė. Trys mylimos

28 Trečiadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Išėjusi ryte į darbą, prisiekiu, nežinojau, ką veiksiu vakare. Tik žinojau, kad kažką veiksiu tikrai, nes kai vaikai atostogauja pas senelius, neveikti nieko būtų nuodėmė. Kaip neretai nutinka, per pietų pertraukėlę pirštai patys ėmė „goglinti“: teatras/ šiandien/ spektaklis. Pasirinkimas sustojo ties vakare Jaunimo teatre rodomu Algirdo Latėno spektakliu „Trys mylimos“. 2013 metais pastatytas spektaklis yra vienas lankomiausių Jaunimo teatre. Pamenu, prieš kelerius metus atėjusi prie kasos atsiimti rezervuotų bilietų į vaikiškąjį „Kakė makė“,  bandžiau ekspromtu nusipirkti ir į  spektaklį „Trys mylimos“. Bilietų nebuvo. Šįkart surizikavau. Kai atpėdinau prie kasos, kasininkė pasitikslino: „Skambinot pasiteirauti?“. Sužinojusi, kad ne, bandė truktelėti per dantį: „Jūs ką, optimistė?!”. „Na, taip, – sakau, – optimistė“. Kasininkė nusijuokė ir iš po prekystalio tik šast 2 bilietus. Po 10 eurų, kai šiaip visi išparduotieji buvo po 15. Esą čia aktorius atnešė juos grąžinti paskutinę minutę, tai ir nuolaida priklauso. Žodžiu, nusisekė visai neblogai, ir taip optimistiškai nusiteikusi įžengiau į Jaunimo teatro salę.

Žemaitės apsakymo „Trys mylimos“ siužetas yra paprastas kaip dvi kapeikėlės: samdinys vilioja tris moteris vienu metu – našlę šeimininkę ir dvi jos dukteris. Aišku, nė vienos nemyli, o pasipinigavęs iš jų planuoja su tikrąja mylimąja Barbele pabėgt toli, toli. Žemaitės kūrinyje galima įžvelgti autobiografinių motyvų – ji pati, būdama šešiasdešimties metų, įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnį vyrą, kuris… vedė jos dukterį! Negana to, prieš tai piršosi josios dukteriai, taigi, Žemaitės anūkei. Santa barbara, ne kitaip.

Nacionalinės senosios dramaturgijos pastatymai, kuriuos mačiau paskutiniuoju metu – „Tamošius Bekepuris“  (Cezario Graužinio trupė)  bei „Dėdės ir dėdienės“ (Mažasis teatras) manęs visiškai nesužavėjo. Jei pasakius tiksliau – nuvylė. „Trys mylimos“ iš šios trijulės patiko labiausiai. Visų pirma – dėl lietuviškųjų tarmių, kurios spektaklyje skamba 2 valandas ir 30 minučių, tiek, kiek trunka pats spektaklis. Gaspadinė, kurią vaidina Nijolė Narmontaitė, kalba žemaitiškai. Vilioklis Liudvikėlis, kurį vaidina Nerijus Gadliauskas, prabyla aukštaitiškai. Na, o abi dukterys kalba suvalkietiškai ir dzūkiškai.

Spektaklyje yra ir muzikinių intarpų. Pirmoje spektaklio dalyje jie atrodė šiek tiek „pritempti“, na, o antroje dalyje skambėjo visai organiškai.

Šiek tiek nuliūdau, kad spektaklyje nevaidino Neringa Varnelytė, kuri paprastai įkūnija droviąją seserį. Šįkart ją vaidino Jonė Dambrauskaitė. Užtat drūtoji sesuo (aktorė Giedrė Giedraitytė) davė iš peties. Jos duetas su peršamuoju jaunikiu (aktorius Gediminas Storpirštis) buvo labai taiklus ir linksmas.

Jaunimo teatre publika paprastai skiriasi nuo Nacionalinio dramos teatro, Mažojo teatro ar Menų spaustuvės. Kiek ateinu į šį teatrą, tiek matau besigrupuojančių žmonių būrius. Prie rūbinės atsiimdami paltus jie vienas pas kitą tikslinasi, kur stovi jų laukiantis autobusas. Nežinau, ar provincijoje gyvenantys teatro mėgėjai iš įpročio mėgsta Jaunimo teatrą ar pats teatras turi kažkokias ypatingas grupių viliojimo tradicijas.

Dar atskiro pagiriamojo žodžiu nusipelno Ringaudo Karvelio fotografijų paroda, veikianti Jaunimo teatro fojė. Penkis dešimtmečius aktorius fotografavo savo kolegas užkulisiuose ir scenoje, ir to rezultatus apžiūrėti galima prieš spektaklį ar per pertrauką.

Ar eičiau antrą kartą į „Tris mylimas“? Kažin. Ar džiaugiuosi nuėjusi vakar? Taip!

Režisierius: Algirdas Latėnas

Premjera: 2013 m. spalio 12 d.

Daugiau apie spektaklį: Jaunimo teatro puslapyje

Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

06 Antradienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje šis N-18 spektaklis rodomas nuo 2014 metų gegužės mėnesio. Taigi, po pusantrų metų rodymo jį pamačiau ir aš. Kai iki P.Ignatavičiaus režisuoto spektaklio likus pusdieniui sugalvojau, kad gal noriu į jį eiti ne viena ir ėmiau ieškoti antro bilieto į jį, pamačiau žodelį  „Išpirkta“. Tikrai neblogas ženklas. Ne kiekvienas spektaklis gali tuo pasigirti. Tačiau nemeluoju, salėje tikrai buvo nemažai vietų. O dar įdomiau, kad prieš mane sėdėjęs vyriškis iš spektaklio išėjo maždaug po 10 minučių nuo jo prasidėjimo. Nežinau, ar kokių skubių reikalų jam pasitaikė netikėtai, ar tiesiog sunervino keiksmažodžių lavina scenoje.

Manęs keiksmažodžiai neveikia. Nemažai jų girdėjau per savo gyvenimėlį. Scenoje – irgi. Tiesa, prieš spektaklį, kai atėjus į salę ieškojau vietos atsisėsti, sutrikau, ar atėjau ten, kur reikia. Scenoje nutriušusioje sofoje su senu radijo imtuvu sėdėjo aktorius Rimantas Bagdzevičius, grojo muzika. Sena viryklė, tušti stiklainiai, pabuvę baldai –užuomina, kad veiksmas vyks senoje apleistoje patalpoje (vėliau paaiškėjo – rūsyje). Paskutiniame mano matytame spektaklyje „Gyvūnas KUKŪ“ spektaklis prasidėjo analogiškai: senoje sofoje (gal toje pačioje?) gulėjo Marius Repšys su senu radijo imtuvu (gal tuo pačiu?) ir grojo muzika. Aplinka taip pat buvo apšnerkšta ir nevalyva. Todėl ir sunerimau – ar tikrai atėjau ten, kur dar nebuvau?..

Veiksmas vyksta daugiabučio rūsyje, kuriame susirinkę žmonės sprendžia labai elementarią problemą – kodėl name nuolat dingsta elektra? Kas čia kaltas – senos elektros sistemos „provodkės“ (iš dainos žodžių neišmesi, taip spektaklyje sakė elektrikas Algis – aktorius Algirdas Gradauskas), pelės, kurios graužia laidus, ar kaimynė GraŽYna, kuri sena ir apsikuitusi, ir gal dėl būtent dėl jos name veisiasi pelės? Marga kaimynų draugija nusprendžia įkurti namo bendriją ir spręsti graužikų bei kenkėjų problemas iš esmės. Spektaklis trunka dvi valandas, tiek laiko bendrija kuriama. Su daug aistrų, keiksmažodžių, keletu lenkiškų žodžių (lietuvių ir lenkų kaimynystės klausimas).

Juoko buvo daug. Beveik kaip „Domino“ teatre. Neinu į jį sąmoningai jau kokius 7 metus, bet žinau, kad į jį eina žmonės pasijuokti.

Didžiausią simpatiją šįkart pelnė Algirdas Gradauskas, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu. Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius – aktoriai, kuriems tokie tragikomiški vaidmenys tikrai ne naujiena. Mano gerbiamieji Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje nesužibėjo. Neįtikino nei Tado vaidinamas plevėsa Ignas (nors po jo frazės „Turiu svajonę permiegoti su brandžia moterimi“ salė tiesiog lūžo), nei pavėpusią biochemijos studentę Jolantą vaidinusi Toma.

Kaip sakoma teatro puslapyje esančioje spektaklio anotacijoje, tai spektaklis „apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“. Galbūt. Nesiginčysiu.

Manęs jis kažkaip asmeniškai nesujaudino. Nes kai išėjau iš teatro, pakeliui į troleibusų stotelę jau buvau pamiršusi beveik viską, ką sakė spektaklio metu. Retas atvejis, paprastai užstringa kokia mintis ar sentencija. Ai, prisiminiau, viena užsiliko ir man. Kai kaimynai susivienija eiti pas lenkę GraŽYną ir ją pagąsdinti, kažkuris pasiūlo:

-Nueikim ir pasakykim, kad Mickevičius mirė. Ot bus jai!..

***

Režisierius: Paulius IGNATAVIČIUS
Premjera: 2014 m.05.14
Daugiau apie spektaklį – čia.