Category Archives: Visi

Trio (J. Bramso, R. Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)

07 Ketvirtadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Prisipažinsiu, kad visiškai nežiūriu lietuviškų TV serialų. Anei jokių. Net n+ truputį metų rodyto (o gal dar teberodomo??) serialo „Moterys meluoja geriau“ nesu mačiusi nei vienos serijos. Tačiau spektaklyje „Trio“ vaidinantys aktoriai, matyt, kažkuriuose vaidina, nes belaukiant eilėje prie rūbinės po spektaklio girdėjau žmones besidalinant įspūdžiais, kur, kada ir kurį aktorių matė seriale. Spektaklyje „Trio“ pagrindinius vaidmenis atlieka Valda Bičkutė (Klara), Tomas Rinkūnas (Johanesas), Mantas Vaitiekūnas (Robertas) ir Jokūbas Bareikis (Joachimas).

trio

Dviejų dalių melodramą pagal pianistės Israelos Margalit pjesę 2013 metais Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre sukūrė vengrų režisierius Peter Galambos. Šiaip gerai pagalvojus, neblogas serialas visai išeitų, nes siužetas – išties intriguojantis: veiksmas vyksta 1853 metais, kai jaunas ir talentingas kompozitorius Johanesas Bramsas pristatomas šlovės zenitą jau pasiekusiam ir pamažu į depresiją ir vyną vis labiau panyrančiam kompozitoriui Robertui Šumanui. Jo žmona Klara – talentinga pianistė, dabar auginanti 8 vaikus ir dažniau lyginanti drabužius bei siurbianti grindis, negu prisėdanti prie pianino. Jaunasis genijus Bramsas įsimyli Klarą, tuo metu Šumanas bando nusižudyti ir patenka į psichiatrinę ligoninę, iš kurios po dvejų metų grįš jau tik karste. Patys matot – aistrų ir problemų šioje pjesėje nors vežimu vežk. O kur dar spektaklio metu skambanti nuostabioji Bramso ir Šumano muzika!

Beje, pati pjesė yra fikcinė, autorės išgalvota, nors ir remiasi tikrais faktais bei žmonėmis – iš tiesų kompozitorius R. Šumanas globojo ir protegavo jaunąjį kolegą J. Bramsą, o Klara iki tampant daugiavaike mama buvo perspektyvi pianistė. Ir meilė greičiausiai buvo šiame trio, o kaip gi be jos…

Spektaklyje nagrinėjama daug aktualių temų: santuokinės ištikimybės; menininkės, tapusios namų šeimininke dilema; nepagydoma liga sergančio žmogaus drama; meilės daug jaunesnei moteriai motyvas;  kompozitorių genialumo ir kūrybos klausimai. Pjesė labai daugiasluoksnė, tačiau tuo pačiu yra ir labai lengva. Tai, be abejo, režisieriaus ir visos kūrybinės grupės nuopelnas. Vakar žiūrint šį spektaklį labai jautėsi, kad visas aktorių kolektyvas yra be galo „susigrojęs“, jie puikiai jaučia vienas kitą, yra išties „viena teatro šeima“. Komplimentas, kurio jie nuoširdžiai nusipelnė. Mantas Vaitiekūnas pavargusį ir savimi nusivylusį genijų vaidino taip, kad atrodė, jog jis būtent toks ir yra, Valda Bičkutė įtikinamai sukūrė savo heroję, o Tomas Rinkūnas meistriškai jai asistavo. Tai, kad jie visi „susigroję“ nieko keisto – juk  spektaklis rodomas jau beveik šešerius metus! Ir pilnutėlė žiūrovų salė byloja, kad bus rodomas dar ne vienerius. Jei nebuvot – nueikit. Trys valandos šventės akims, ausims ir raumeniui, esančiam kairiau nuo krūtinės ląstos ašies.

***

Spektaklio „Trio“ režisierius – Peter Galambos;

Premjera – 2013 m. balandžio 26 d.

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

M.Ivaškevičius RUSIŠKAS ROMANAS

02 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

„Tai ką, pamatėm madingiausią šio sezono spektaklį,“ – konstatavo mano draugė, kai 22.35 val. pasiėmėme paltus iš Lietuvos rusų dramos teatro rūbinės. Tikra tiesa. Kai spektaklį kuria du Lietuvos kultūros vandenynų banginiai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas – spektaklis yra pasmerktas, kad apie jį būtų kalbama ir rašoma. O kai jame vieną svarbų vaidmenį atlieka žinoma aktorė, dainininkė ir TV projektų komisijos narė, socialiniuose tinkluose turinti beveik 100 000 fanų (feisbuke – 25 000 ir 50 000 instagrame), spektaklio žinomumas auga kaip ant mielių.

2018-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marius Ivaškevičius tapo „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ – taip tiksliai skamba formuluotė.  Pirmą kartą spektaklis buvo pastatytas Rusijoje (rež. Mindaugas Karbauskis) ir gavo „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias 2017 metų užsienio spektaklis. Lietuvoje Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera Rusų dramos teatre įvyko 2018 metų rudenį. „Rusiškas romanas“ rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais, trunka beveik 4 valandas (įskaičiavus pertrauką). Mokykloje mokiausi rusų kalbos, bet Levą Tolstojų vaidinantis Valentinas Novopolskis tiesiog bėrė monologus, tad teko skaityti lietuvišką vertimą, kad spėčiau sekti veiksmą scenoje. Jeigu iš anksto žinote, kad prireiks subtitrų, pirkite bilietus nuo maždaug penktos eilės, taip jie bus geriau matomi. Mes sėdėjome antroje, tad reikėjo sėdėti užvertus galvas ir į pabaigą jau paskaudo sprandą.

Spektaklyje pagrindinius herojus (išskyrus minėtąjį Valentiną Novopolskį) vaidina du aktorių sąstatai. Vakar mums iškrito tokia korta: Tolstojaus žmoną Sofją Tolstają vaidino Nelė Savičenko (iš anksto jai skiriu visus „Auksinius kryžius“, mano manymu, tai geriausias metų moters vaidmuo), Aną Kareniną – Inga Jankauskaitė, o Čertkovą – Vytautas Anužis.  Būtinai norisi paminėti spektaklio dailininkę Iriną Komissarovą, kompozitorių Antaną Jasenko ir vaizdo projekcijų autorių Miką Žukauską.

id_59602

Nesiveliant į ilgus išvedžiojimus (visada stebiuosi, kaip teatro kritikai sugeba prirašyti penkis lapus visokio ššš… ir nepasakyti esmės, tai koks gi ir apie ką gi tas spektaklis), priminsiu, kad „Rusiškas romanas“ pasakoja rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828 – 1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – rašytojo žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas, tapus genijaus žmona.

Vientisos dermės, gana klasikinis pastatymas man neprailgo, nors per pertrauką nesulaukę pabaigos namo išėjo tikrai ne vienas ir ne penki žmonės (girdėjau vieną porą teisinantis kitai: „Viskas gerai, bet tokius spektaklius ne penktadieniais po sunkios darbo savaitės žiūrėti“). Tarp kitko, antroji spektaklio dalis man buvo stipresnė už pirmąją.

Kiek spėjau pastebėti, mes tikrai ne vienintelės per pertraukas kalbėjome lietuviškai. Smagu, kad lietuviai atranda Rusų dramos teatrą. Pasižadėjau sau, kad ir aš nuo šiol dažniau užmesiu akį į šio teatro repertuarą.

Ir taip, madingiausią šio sezono spektaklį pamačiau. Ach, och, uch nepatyriau, bet jeigu klaustumėte, ar verta pamatyti, sakyčiau – taip.

***

M.Ivaškevičius „Rusiškas romanas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2018.09.15

Daugiau apie spektaklį – www.lrdt.lt

SIBIRO HAIKU

01 Penktadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis šeimai „Sibiro haiku“ sukurtas pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą vaikams ir paaugliams „Sibiro haiku“, jį režisavo „Stalo teatro“ įkūrėja ir vadovė Saulė Degutytė. Kostiumų ir šviesų dailininkė – Renata Valčik, o kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis. Valandos trukmės spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Spektaklyje vaidina Balys Ivanauskas, o jam talkina „Obuolių“ choras, tiksliau, trys aktorės, su primityviais buities rakandais, daugiausia – kibirais, spektaklio metu kuriančios, neperdedu, ypatingą atmosferą – dainų melodijas ir daug visokiausių garsų – šiurenimą, plazdėjimą, tūtavimą ir pan.

h

Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų. Į jį vedžiausi dvi jaunąsias žiūroves – 10 ir 9 metų. Pirmoji buvo skaičiusi šią knygą ir likusi ja sužavėta, antroji – nieko apie ją negirdėjusi. Knyga „Sibiro haiku“ neįprasta keliais aspektais – pirma, pati trėmimo į Sibirą tema, sutikite, nėra pati geidžiamiausia vaikų rašytojų tema. Antra, ji parašyta komiksų stiliumi ir tikrai labai netradiciškai iliustruota. Na, ir trečia – pasakojimo kalba yra tokia, kaip čia pasakius, gana neįprasta, kai kalbama apie tokią jautrią Lietuvai istorinę temą. Nuskynusi ne vieną apdovanojimą už savo meninę pusę, knyga dalyvauja ir 2018 metų geriausios knygos vaikams rinkimuose. Kai rašau šį tekstą, dar nežinau, kuri iš 5 knygų vaikams laimės, bet turiu nuojautą, kad būtent „Sibiro haiku“.

Kodėl rašau tiek daug apie knygą? Ogi todėl, kad rekomenduoju ją perskaityti su vaikais prieš einant į spektaklį. Mergaitė, kuri jos neskaitė, po spektaklio pasakė: „Nieko nesupratau“, o skaičiusioji pridūrė: „O aš tik kai ko nesupratau“.

Spektaklio atmosfera rami ir tolygi. Scena skendi prietemoje, pagrindinis spektaklio herojus Algiukas stovi prie stalo ir pasakoja savo šeimos istoriją. (Algiukas – knygos autorės Jurgos Vilės tėtis Algis, kuris į Sibirą buvo ištremtas, kai jam buvo 10 metų). Spektaklyje veikia labai daug daiktų, kurie virsta istorijos veikėjais. Visko centre – ant stalo supilta juoda žemė, kuri skirtingomis spektaklio akimirkomis atlieka skirtingas užduotis.

Spektaklio metu man virpėjo paširdžiuose, nes tema išties labai liūdna, be to, apie trėmimus ir baisią gyvenimo kasdienybę Sibire aš žinau ne tik iš istorijos vadovėlių ar filmo „Tarp pilkų debesų“, bet ir iš artimų žmonių pasakojimų. Ačiū už tai, kad teatro kūrėjai imasi šios temos ir stato spektaklius vaikams.

Jeigu reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris labiausiai patiko (žinot, paprastai po kažkokio renginio mėgstama vaikų klausti: „Na, tai pasakyk, kas tau labiausiai patiko?“), tai būtų spektaklio muzikinis takelis ir gyvas muzikinis spektaklio apipavidalinimas, kurį atliko „Obuolių“ choras. Ar spektaklis patiko mano jaunosioms žiūrovėms? Nežinau. Primygtinai neklausiau, o pačios nesakė.

***

Spektaklis šeimai ir vaikams nuo 10 metų „Sibiro haiku“

Spektaklio režisierė Saulė Degutytė

Premjera 2018 m. gruodžio 8 d.

Daugiau apie spektaklį: https://www.facebook.com/staloteatras

A. Camus. KALIGULA

11 Antradienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Režisierius Vidas Bareikis kolektyvinį išgyvenimą „Kaligula“ pagal Alberto Camus pjesę „Kaligula“ sukūrė 2014 metais vienos kūrybinės vasaros stovyklos metu. Į vieną būrį subūręs puikius jaunus aktorius – Ainį Storpirštį, Vilmą Raubaitę, Kęstutį Cicėną, Roką Petrauską, Valentiną Novopolskį, Šarūną Zenkevičių, Dovydą Stončių ir spektaklio metu gyvai grojantį Mantą Zemlecką, jis su savo teatru „No Theatre“ sukūrė teatrinį reiškinį, apie kurį daug kalbama iki šiol ir kuris buvo pastebėtas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose.

Spektaklis prieš kurį laiką sėkmingai gastroliavo Kinijoje, o štai Vilniuje jį pamatyti įmanoma tik gerai pasistengus. Jis rodomas laaaabai retai Teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje, kurioje telpa nedaug žmonių, todėl bilietais reikia pasirūpinti iš anksto, nelaukti „paskutinės minutės“.

 

Su viena pertrauka spektaklis trunka beveik keturias valandas. Štai vakar prasidėjo 19 valandą, o baigėsi 22.50. Spektaklio metu prašoma žiūrovų susikeisti vietomis, tad nuoširdžiai patariu sėstis arčiau, nes, pavyzdžiui, sėdint penktoje eilėje veiksmą sekti bus sunkiau. Ypač jei prieš jus atsisės krepšininko giminės atstovas.

Spektaklio metu žiūrovai taip pat dalyvauja jį kuriant, todėl, kaip sakė prieš prasidedant pirmam veiksmui Vidas Bareikis, „Kaligula“ kas kartą būna vis kitoks.

-Kodėl jūs ateinate į teatrą?

-Kas iš jūsų skaitėte pjesę?

-Koks buvo Kaligula?

Šiuos klausimus spektaklio pradžioje visiems garsiai uždavė režisierius Vidas Bareikis (beje, jis spektaklyje vaidino vieną iš patricijų. Nors anonse buvo Vainiaus Sodeikos pavardė, bet jo paties nebuvo, tad spėju, kad Vidas atliko jo vaidmenį), kuris pasiūlė žiūrovams tapti pjesės veikėjais. Iš salės buvo išrinkta mergina, kuri tapo mirusiąja Kaligulos seserimi Druzila ir visą spektaklį sėdėjo ant scenos. Dar buvo išrinkti keturi poetai, kurie spektakliui baigiant turėjo suimprovizuoti po eilėraštį mirties tema. Dar viena savanorė tapo Mucijaus žmona, o ir visi žiūrovai tam tikrose vietose buvo prašomi atsistoti, pakartoti sakomus žodžius, susikabinti rankomis, buvo vaišinami vandeniu ir vynuogėmis.

Prieš spektaklį A. Camus pjesę apie žiauriausią, kontroversiškiausią Romos imperatorių Kaligulą perskaičiau puslapyje http://www.dramustalcius.lt. Man ji pasirodė tamsi ir pikta. Kaligulai, kuris jaučia pasitenkinimą žudydamas, kuriam sielą palengvina tik panieka, o vienintelis noras – turėti mėnulį, nes turi viską, o jo dar neturi, instinktyviai pajaučiau gailestį.  (Jaučiu savyje sukylant bevardes būtybes. Kaip man su jomis kovoti?  O! Kesonija, aš žinojau, kad yra neviltis, bet nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kaip ir visi maniau, kad tai sielos liga. Bet ne, kenčia kūnas. Skauda odą, krūtinę, rankas ir kojas. Galva tuščia ir pyksta širdis. O baisiausia — tas bjaurus skonis burnoje. Ne kraujo, ne mirties, ne karščio, o viso to kartu. Vos tik pajudinu liežuvį, viskas pasidaro juoda ir sukyla tos bevardės būtybės. Kaip sunku, kaip negera būti žmogumi!)

Jeigu ir nesate skaitę Camus pjesės, niekis, po spektaklio būsite ją tarsi perskaitę, nes pjesės veiksmai čia vystomi nuosekliai, dialogai ilgi ir autentiški.

Spektaklis yra N-18. Kodėl? Nes spektaklyje visiškai nuogas vaidina Ainis Storpirštis. Yra smurto ir mirties scenų. Tačiau daugiausiai kuždesių ir keiksmažodžių šalia manęs sėdėjusiai grupei jaunuolių (man kilo įtarimas, kad tai per klaidą čia patekę mokiniai, o ne studentai?!) sukėlė Kaligulos ir Scipiono vyriškos meilės scenos. Už nugaros išgirdau štai tokį komentarą (b….. ir už šituos p….. dar reikia babkes mokėt…. nu eina n……. nesąmones rodo).

Kai kurie monologai ir dialogai spektaklio metu ir man prailgo, tada buvo proga pasidairyti į šalia sėdinčius kaimynus. Liudiju – jie irgi kartais nusižiovaudavo. Tačiau pats spektaklis yra tikrai labai vertas pamatymo. Na, o jo paskutinės dvi minutės – fantastiškos!

Jeigu skaitydami galvojate, kad Romos imperija ir iškrypėliški nelaimėlio Kaligulos reikalai šiandien yra pasenę ir niekuo neaktualūs, oi, kaip klystate. Viskas, kas buvo ištarta jo lūpomis, šiandien kaip niekad aktualu. Panašių kaligulų, gal tik labiau mokančių socialiai užsimaskuoti ir dėvėti kaukes, kai reikia, apstu ir šiandien. O gyvenančių baimėje žmonių – daugiau negu daug. Apsidairykite aplink.

Vakar, kai ėjau į „Kaligulos“ spektaklį, Vilniaus gatvėje prieš 19 valandą mane pasivijo ir aplenkė trijulė apsvaigusių jaunuolių. Vienas su cigarete rankoj, kitas – su buteliu, o trečias ėjo iš paskos aiškindamas: „Tu galvoji, kad taip ir bus? Nebus! Nes aš Dievas ir viską matau, kaip bus (…) “

Kai pagalvoji, tai pats geriausias teatras yra gyvenimas. Argi ne?

***

Režisierius Vidas Bareikis

„No Theatre“ feisbuko paskyra – ČIA.

 

 

 

VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

02 Sekmadienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mieli žmonės, jei jums nosis bėga kaip Vilnelė pavasarį, jeigu nuolat užklumpa nevaldomas kosulys, būkite geri, neikite į teatrą. Jis be jūsų nepražus, tikrai. O šalia sėdintiems nuotaiką sugadinsite. Viso spektaklio metu šalia manęs šniurkštė ir šniurkštė. Kosėjo ir kosėjo. O maždaug nuo vidurio spektaklio – žiovavo ir žiovavo. Gal temperatūra žmogui kilo? Gal taip organizmas nuo ligos vadavosi?.. Nežinau… Bet mano dėmesys nuo scenos vis nukrypdavo į kairėje sėdintį (tiksliau, vargstantį) kaimyną.

Georgo Biuchnerio (1813–1837) pjesę „Voicekas“ perskaičiau jau pamačiusi debiutuojančio režsieriaus Antano Obcarsko spektaklį (beje, radau ją „Dramų stalčiaus“ internetiniuose namuose). Galėjau, aišku, ir anksčiau perskaityti, nors tai bendram spektaklio įspūdžiui kažin ar būtų padėję. 19 amžiuje parašyta pjesė dėl rašytojo mirties  liko neužbaigta. Kirpėjas – kareivis Francas Voicekas – realus žmogus, peiliu nužudęs savo vaiko motiną Mariją. Spektaklyje Voiceką vaidino Giedrius Savickas, Mariją – Agnieška Ravdo. Spektaklyje pačios Biuchnerio pjesės liko labai mažai, nes dramaturgas Laurynas Adomaitis ją sukryžmino su nesena istorija, kai „Germanwings“ pilotas Andreasas Liubitzas nuskraidino lėktuvą su visais keleiviais tiesiai į mirtį. Tokia jo poelgio priežastis iki galo taip ir liko neaiški, išskyrus šykščias detales apie tai, kad jis anksčiau buvo lankęsis pas psichiatrus, vartojęs vaistus, tačiau tai jam nesutrukdė tapti orlaivio pilotu. 2015 metų kovo 24 dieną „Germanwings“ skrydžio 9525 metu iš Barselonos į Diuseldorfą žuvo 144 keleiviai ir 6 įgulos nariai. Spektaklyje Andreasą vaidina Laurynas Jurgelis.

Kaip ir pati Biuchnerio pjesė, kuri literatūros kritikų vadinama „neišbaigta ir fragmentiška“, toks man pasirodė ir pats spektaklis. Nėra nuoseklios siužeto linijos, veikėjų santykiai neišplėtoti. Nežinodamas konteksto (pjesės ir tragedijos Alpėse), iš spektaklio išeisi panašiai toks pats baltas lapas, koks ir įėjai. Spektaklyje buvo du aktoriai, kurie beveik nepratarė nė žodžio – kažin kokia buvo jų paskirtis? Viso spektaklio metu naudojamas stingstančio ir čia pat į dulkes subyrančio balto parafino leitmotyvas. Dar virškinu informaciją apie jo simboliką.

Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas spektaklis trunka be pertraukos apie pusantros valandos. Be jau minėtų aktorių jame vaidina Kęstutis Cicėnas (kapitonas) ir Gediminas Rimeika (gydytojas). Pastarojo vaidmuo ir atlikimas, mano akimis, buvo įtaigiausias.

Spektaklis buvo rodomas savaitgalį patogiu laiku 16 val., tačiau salėje buvo laisvų vietų. Maždaug po kokių 35 minučių nuo spektaklio pradžios pakilo ir iš salės išėjo dvi moterys. Visi kiti link rūbinės ėmė brazdintis dar aktoriams nenuėjus nuo scenos. Plojimai buvo itin skysti. Draugė net paklausė: „Ar čia visada dabar taip žmonės skuba išeiti?“ Tiesą sakant, ne, ne visada. Būna spektaklių, kai aktoriai pakartotinai kviečiami išeiti nusilenkti du, tris ar keturis kartus. Būna spektaklių, kai rankas paskausta nuo plojimų. O, bet, tačiau šis spektaklis – ne iš tokių.

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera 2018.06.01

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

 

Jo Strømgren. DURYS

16 Penktadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šis norvegų režisieriaus šokio spektaklis – pirmoji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Pirmąkart spektaklis parodytas Anykščiuose. Tada – Osle. Aš jį žiūrėjau Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, kuri kol kas dar neuždaryta remontui. Garsųjį norvegų menininką Jo Strømgreną besidomintys šokiu žino iš kitų jo Lietuvoje kurtų spektaklių. Šis yra kiek kitoks, nes jame šoka ne profesionalūs šokėjai, o aktoriai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

46337828_253709225294950_6991993242178813952_n

Pasakysiu tiesiai šviesiai – apie ką buvo spektaklis, aš nesupratau. Scenografė Goda Palekaitė scenoje įkurdino konstrukciją, kuri padalijo sceną pusiau. Buvo vienos durys ir daug langų. Kažkas nuolat vyko anapus, kažkas šiapus. Dar spektaklio metu aš mačiau aprūdijusią pašto dėžutę, šiukšlių konteinerį, radiją, grojantį senus įvairių šalių šlagerius ir 8 aktorius, kurie šoko, mušėsi, pykosi, mylavosi, mirė, prisikėlė ir dar veikė kažką, ką man sunku įvardinti žodžiais. Beje, apie žodžius: nebuvau skaičiusi prieš spektaklį jokių atsiliepimų, tad iš pradžių nesupratau – kodėl aš nieko nesuprantu, ką jie scenoje kalba??? Lyg vienas lietuviškas žodis, kitas – panašus į latvišką, Rytis Saladžius dainavo dainą vokiškai, o Rimantė Valiukaitė garsiai nusikeikė angliškai iš F*** raidės. Tik po kažkiek laiko man dingtelėjo mintis, kad aktoriai kalba… niekieno kalba. Neegzistuojančia, pačių sukurta.  O ką jie tuo nori pasakyti, suprask pats. Įjunk vaizduotę, tsakant…

Kai grįžau namo, aišku, ėmiau guglinti ieškodama interviu su režisieriumi. Akurat! Pasirodo, toks buvo ir sumanymas – vaidinti nonsensine kalba, be žiūrovams aiškaus siužeto, tarsi verstum albumą su daug miniatiūrų ar žiūrėtum pro kaleidoskopą. Labai gera analogija interviu buvo pateikta su dailininko paveikslu – juk kai ateini į galeriją ir matai paveikslą, turi pats suprasti, ką matai, ko nematai, ką norėjo juo pasakyti ir ko nenorėjo pasakyti dailininkas. Ir visi tą mato skirtingai. Taip ir šis spektaklis – kiekvienam turėjo sužadinti skirtingą matymą, jautimą ir patyrimą.

Spektaklis be pertraukos, jo trukmė – 1 val. 15 min. Kai po spektaklio teatro laiptais lipau žemyn, priešais ėjusios dvi merginos puikiai apibūdino tai, kaip ir aš jaučiausi tą minutę: „Toks jausmas, kad gavai daug vertingos informacijos, bet kol kas nemoki jos iššifruoti“.

***

Premjera: 2018 10 05

Režisierius: Jo STRØMGREN

Daugiau informacijos apie spektaklį – ČIA.

Martin Crimp. LAIMĖS RESPUBLIKOJE

12 Pirmadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šį rudenį Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras Vilniuje pasitiko užkalęs pagrindines duris – rekonstrukcija. Kol kas veikia tik Mažoji salė. Būtent čia vakar ir žiūrėjau Manto Jančiausko režisuotą spektaklį „Laimės respublikoje“. Likus dviems valandoms iki jo gulėjau namuose sau ant sopkutės, visiškai užmiršusi, kad kažkada dar vasarą pirkau bilietą į jį. Išgelbėjo mane duktė, perskaičiusi apie tai kabančiame šeimos kalendoriuje ir šūktelėjusi: „Mama, kas ten per laimė pas tave užrašyta šiandien 16 valandą?“ Tikrai, laimė. Nes jeigu tą įrašą ji būtų pamačiusi bent valanda vėliau, būtų amen mano vizitui į teatrą.

Turiu pasakyti, kad maloniai nustebino puikus aktorių sąstatas. Tris skirtingas kartas vaidino: Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė (seneliai), Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas (tėvai), Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė (dukterys). Šeimos giminaičius suvaidino Darius Gumauskas ir Rasa Samuolytė. Pats aiškiausias ir suprantamiausias buvo pirmas veiksmas: Kalėdos, prie stalo susėda trys šeimos kartos. Malonus ir mandagus bendravimas pamažu eižėja ir išlenda vis daugiau veikėjų slepiamų paslapčių, liaudyje šiandien vadinamų „skeletais spintoje“. Kai į svečius užsuka dėdė Robertas su drauge, situacija tampa nevaldoma, mat jie išdeda į akis viską, ką galvoja.

Tuo tarpu antras veiksmas nuo pirmojo skiriasi kardinaliai. Blykčiojančios šviesos, muzika, bevardžių veikėjų skanduojami pseudopsichologiniai saviįtaigos tekstai… Kažkoks chaosas. (Norėjau parašyti bardakas, bet nerašau).

Spektaklio pabaiga dar trečiopa – joje Dariaus Gumausko ir Rasos Samuolytės veikėjai kažin kur, kažin ką kalba, o galų gale stačia galva krenta į vandens pripiltą baseiną.

Tarp kitko, šis scenografės Godos Palekaitės scenoje įkurdintas baseinas – įdomus sprendimas. Pirmo veiksmo pabaigoje iš dangaus ima stipriai lyti. Baseinas prisipildo vandens. Būtent aplink baseiną ir vyksta visas spektaklio veiksmas.

Jau grįžusi namo vienoje protingoje recenzijoje perskaičiau, kad ši Martino Crimpo pjesė yra prilyginama Dantės „Dieviškosios komedijos“ trilogijai – pirmas veiksmas buvo tarsi pragaras, o antrame – ir skaistykla, ir rojus. Na, jeigu iš tiesų taip, tai iš tų pamatytų trijų dalių renkuosi pragarą – jis man kažkoks „žmogiškiausias“ pasirodė.

Spektaklis su pertrauka trunka dvi du puse valandos. Šiaip jau po visko pagalvojau, kad visai būtų galima pardavinėti bilietus perpus pigiau į vieną kurią dalį: nori, už pusę kainos perki į pirmą spektaklio dalį iki pertraukos, nori, už pusę kainos perki į antrą dalį po pertraukos. Dar galima parašyti ties kiekviena dalimi po rekomenduojamą amžiaus cenzą: pirmai daliai duočiau >35, antrajai – <35. Tik tokiu atveju ryžčiausi ateiti į spektaklį antrą kartą. Ir, kaip supratot, imčiau bilietą su 50 proc. nuolaida tik į pirmą dalį.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera – 2018.06.14

Daugiau info – čia.

TRYS SESERYS

05 Antradienis Bir 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Į šį spektaklį pakliuvau tik iš antro karto. Prieš pusmetį pirktas bilietas taip ir liko nepanaudotas, nes netikėtai išvykau iš Lietuvos ir „Trijų seserų“ fiziškai negalėjau pamatyti.

Todėl sulaukusi kažkurios eilinės bilietų akcijos (taip, bilietus dažniausiai perku per jas, nes kitaip greitai bankrutuočiau), nedvejodama nusipirkau antrą šansą pamatyti šį Yana Ross režisuotą spektaklį, kuriam A. Čechovo pjesę adaptavo Mindaugas Nastaravičius.

Sunku surasti teatrą Lietuvoje (manau, ir Europoje), kur nebūtų statomas, pastatytas ar dar tik planuojamas statyti spektaklis pagal A. Čechovo pjesę „Trys seserys“, parašytą, beje, 1900–1901 metais. Šiuo metu „Tris seseris“ dar galima pamatyti Mažajame teatre. Dabar, kai mačiau „Tris seseris“ Nacionaliniame dramos teatre ir Mažajame teatre, priversta dar kartą eiti į kažkurį, rinkčiausi Mažojo teatro tradicinį pastatymą. Režisierės Yana Ross varianto kartoti nenorėčiau. Ačiū, pamačiau, buvo įdomu, bet kol kas užtenka.

Prisipažinsiu, kad esu nemenka režisierės gerbėja. Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre be „Trijų seserų“ galima pamatyti dar du jos režisuotus spektaklius – „Chaosas“ ir „Mūsų klasė“. Pastarasis, mano nuomone, yra vienas geriausių šio teatro repertuarinių spektaklių.

„Trys seserys“ į vieną būrį subūrė fantastišką aktorių komandą. Jame vaidina Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Vaiva Mainelytė, Ramūnas Cicėnas, Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis, Paulius Tamolė ir kiti. Veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje, trys seserys ir jų šeimos scenoje apgyvendintos įspūdingai atrodančiame kariniame angare, kuriame dislokuoti NATO pajėgų kariai. Jie scenoje kalba keturiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių. Anglų kalbos mokėjimu šiais laikais nenustebinsi nieko, tačiau kur Daumantas Ciunis išmoko kalbėti vokiškai be akcento??

34411622_10214897251692422_8740710694531366912_n

Šventines girliandas ir fejerverkus (jie buvo tikrų tikriausi!) scenoje keitė kalnai putų antrame veiksme; vaizdo projekcijos, muzika – viskas tarpusavyje derėjo ir atrodė tikrai įspūdingai. Spektaklio vizualika man iš tiesų patiko. Tačiau tai, kas vyko scenoje, patiko mažiau. Manęs neįtikino šiuolaikinė pjesės interpretacija, šių dienų aktualijas atspindintys juokeliai, abejoti vertė ir kai kurie personažai. Toks vaizdas, kad bandyta spektaklį pritempti prie masinio skonio, „paimti“ žiūrovus forma.

Man atrodo, kad režisierė, statydama modernią „Trijų seserų“ interpretaciją, labai rizikavo. Ir, aišku, tą riziką žinojo. Už tai ją gerbiu ir džiaugiuosi, kad toks spektaklis užgimė Lietuvoje.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 2 val. 20 min.  Ir nebandykite į teatrą įeiti su iš greta esančios kavinės atsinešta kava. Teks ją paaukoti šiukšlių dėžei. Išbandyta.

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2017 kovo 17 d.

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

DVIESE SŪPUOKLĖSE

31 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

„Oi, koks geras!“, – sako man draugė, kuri Vilniaus Mažajame teatre yra mačiusi visus spektaklius. Ir ne po vieną kartą.

„Šitą labai noriu pamatyti, sako, kad labai geras, tik bilietų jau negavau į artimiausius rodymus“, – sako kolegė.

„Žiūrėk, pilnutėlė salė ir dar visi netelpa. Girdėjau, kad labai geras“, – sako man iš dešinės sėdinčios žiūrovės gyvenimo nusidabruotais plaukais. Visi šie komplimentai –  režisieriaus Ulanbek Baialiev spektakliui „Dviese sūpuoklėse“, pastatytam pagal William Gibson pjesę.

concertShort

Su viena pertrauka pustrečios valandos trunkantis spektaklis yra toks, kokio pasiilgo daug teatrą mėgstančių žmonių. Be fejerverkų, be modernių techninių garso ir vaizdo sprendimų, be neoninių šviesų ir neoninių žodžių. Visiškai retro stiliaus spektaklis, klasikinis, nuoširdus, visiems suprantamas.

Scenoje supasi dviese – Mantas Vaitiekūnas ir Indrė Patkauskaitė. Ji – (ne)talentinga šokėja, barstanti save kitiems, jis – advokatas, į Niujorką atvykęs po skyrybų su žmona. Kas yra meilė jai? Kas yra meilė jam? Kodėl jis niekada nesako jai „Aš tave myliu?“. Kaip baigsis jų meilės istorija? O gal ji niekada nesibaigs?

Prisipažinsiu, kad tikrai retai man spektaklyje nutinka taip, kad visiškai prarandu laiko nuovoką. Dažniausiai mintys vis tiek kažkada kažkur nuklysta, būna (neslėpsiu), kad spektaklis prailgsta ar žiūrėdamas į sceną matai visokias erzinančias detales. Šįkart nebuvo nieko panašaus. Kaip įkvėpiau uždangai pakilus, taip iškvėpiau jai nusileidus. Aktorių vaidyba buvo puiki. Mantas su Indre buvo be galo susigyvenę su vaidmenimis ir vienas su kitu scenoje. Kažkokia chemija vyko ten tarp jų, žodžiais čia daug nenupasakosi.

Kai Mantas Vaitiekūnas anksčiau vaidindavo „Kito kampo“ spektakliuose, jis man visada atrodė šiek tiek tragiškos natūros, net tada, kai juokaudavo. (Dabar jau senokai jo nematau su „kitakampiečiais“). Sutrikusio, vyriškumą ir pajamas praradusio Džerio vaidmuo „Dviese sūpuoklėse“  jam yra didžiulė dovana. Ir ne tik jam, bet ir žiūrovams, kurie spėja nusipirkti bilietą iki jiems išgaruojant kasoje ir ateina pasižiūrėti spektaklio.

Spektaklio premjera įvyko 2017 metų pabaigoje. Pavasarį vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose „Dviese sūpuoklėse“ nebuvo pastebėtas jokiose nominacijose. Gal ir gerai. Išvengęs kryžių, spektaklis gavo žiūrovų širdžių apdovanojimą. Nes kas gali būti daugiau ir geriau, kaip aktoriams grįžti po spektaklio į sceną nusilenkti tris ar keturis kartus, o žiūrovams – išeiti iš teatro su pasitenkinimu. Ir rekomendacija kitiems draugams: „Žinai, vakar buvau teatre ir žiūrėjau nuostabų spektaklį. Rekomenduoju pamatyti“.

***

Režisierius –  Ulanbek Baialiev

Premjera – 2017. 12. 08

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

C. Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM

24 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Mažiems vaikams skirtas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasitaiko nedažnai. Netgi, sakyčiau, labai retai. Iki dabar repertuare buvo galima rasti „Raudonkepurę“  (aprašiau ČIA) ir „Kaulinį senį ant geležinio kalno“. Tad Giedrės Kriaučionytės režisuotas „Trijulis aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę buvo iš tiesų laukiamas įvykis. Šeimų, kurios mėgsta su vaikais lankytis teatre, daugėja. Taip sakau matydama, kaip kitų teatrų repertuaruose ima atsirasti vis daugiau spektaklių mažyliams (netgi kūdikiams), kaip kuriasi privatūs specializuoti teatrai vaikams (pavyzdžiui, „Pradžia“ teatras vaikams Vilniuje).

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ anonse rašoma, kad jis skirtas 4-7 metų vaikams, tačiau šįkart, manau, yra būtent tas atvejis, kai amžiaus ribų nebūtina paraidžiui laikytis. Vaidinimas gali prikaustyti ir trimečio, ir pradinuko dėmesį.

image_13_90316060

Mažiau kaip valandą trunkantis spektaklis vyksta teatro trečiame aukšte esančioje studijoje, visiems žiūrovams sėdint ratu ant minkštų pagalvėlių.  Scenografas Vladas Suncovas sukonstravo šviečiančią piramidę, kuri spektaklio metu transformuojasi, o kostiumų dailininkas Antanas Dubra sukūrė įspūdingus apdarus trims spektaklio aktoriams. Susipažinkime su jais: Marius Čižauskas – vienulis, mėgstantis tvarką ir būti pirmas. Jovita Jankelaitytė – dudulė, visada antra ir niekada pirma. Trečiasis – Kirilas Glušajevas – spektaklio maištininkas, apverčiantis vienulio ir dudulės pasaulį, įrodantis, kad kitoks – nebūtinai blogas, kad draugystę reikia branginti, kad skaičiuoti galima ne tik „vienas, du, trys“, bet ir „vienas, trys, du“. Arba „vienas, vienas, trys“.

Spektaklis man pasirodė labai saikingas: saikingai taikli muzika, saikingas aktorių bendravimas su žiūrovais, neperkrautas siužetas, saikingas žaidimas šviesomis ir garsais. Visko ne per daug ir ne per mažai. Pavadinčiau tai didele vertybe šiais laikais, ypač palyginus su kitais vaikiškais spektakliais, kuriuose neretai norisi užsikimšti ausis ir užsiklijuoti akis.

***

Režisierė Giedrė Kriaučionytė

Premjera 2018 05 24

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt 

 

Paulius Markevičius DALYKAI

18 Penktadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Labai jau banalus tas posakis, kad „žmogus tol esi jaunas, kol patiri naujų kartų“, bet nesimaivysiu – man jis patinka. Tų pirmų kartų mano gyvenime būna labai dažnai. Gal kartais net per dažnai. Bet taip jau yra, genų loterijoj maniškiai smalsumo genai ryškiai uždominavo kitų atžvilgiu. Todėl vakar aš ir vėl buvau teatre. Meno ir mokslo laboratorijos spektaklyje „Dalykai“, kurį režisavo Paulius Markevičius, o rodomas jis buvo „Meno forte“.

32938298_10214777289093432_5695662319997026304_n

Spektaklis, kurio premjera įvyko prieš dvejus metus, inspiruotas kūrybinės komandos išklausyto kvantinės fizikos paskaitų ciklo.  Jame vaidina (nors spektaklio anonse įrašytas žodis „veikia“, o ne „vaidina“) penkiese – Greta Grinevičiūtė, Simonas Dovidauskas, Paulius Markevičius, Vygandas Vadeiša, Gabrielius Zapalskis.

Nežinau, kodėl, bet vakar labai jaukiai jaučiausi jame. Tam tikromis akimirkomis norėjosi kilti iš savo vietos ir prisijungti prie aktorių. O kai visiems žiūrovams buvo išdalintos taurės su sula ir pasiūlyta vaišintis, išvis ėmiau linguoti kairėn ir dešinėn. Kaip tie atomai. Ar molekulės.

Apie ką spektaklis? Apie galaktikas ir energiją. Apie tave ir mane.

Ką išsinešiau iš jo? Sulą pilve. Ir dar kai ką. Pavyzdžiui, žinojimą, kad…

…kiek kartų transformatorius paaukština arba pažemina įtampą, tiek pat kartų padidėja arba sumažėja srovės stipris.

…indukuotosios elektrovaros atsiradimas grandinėje kintant ja tekančios srovės stipriui vadinamas saviindukcijos reiškiniu.

…galaktiką sudaro apie 400 mlrd. žvaigždžių.

…nejudančiame laidininkes elektronus judėti verčia elektrinis laukas, atsiradęs kintant magnetiniam laukui.

…už fotoefekto teorijos sukūrimą Albertui Einšteinui  1921 metais paskirta Nobelio premija.

…efektinė srovės stiprio vertė lygi stipriui tokios nuolatinės srovės, kuri tame pačiame laidininke per tą patį laiką išskiria tiek pat šilumos, kiek ir kintamoji.

…elektros generatorius – mašina, kuri mechaninę energiją paverčia elektros energija.

…atomą sudaro branduolys ir elektroninis apvalkalas.

…planetos juda aplink Saulę, todėl jų sistema vadinama heliocentrine.

…terpės, kuriose šviesos greitis yra pastovus, vadinamos vienalytėmis.

…dviejų ar kelių koherentinių bangų sudėtis vadinama bangų interferencija.

…sklisdama šviesa perneša energiją.

…medžiaga, kurios lūžio rodiklis didesnis, vadinama optiškai tankesne.

…apšvietos matavimo vienetas yra liuksas.

…baltos šviesos skaidymas į spektrą vadinamas dispersija.

…šviesos greitis ore yra apie 300 000 km/s.

… Tarptautinės astronomų sąjungos nutarimu dangus suskirstytas į 88 žvaigždynus.

… Niutono antkapyje parašyta: „… ištyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nepagalvojo“.

***

Paulius Markevičius „Dalykai“

Premjera – 2016.11.16

„Meno ir mokslo laboratorijos“ puslapis feisbuke – ČIA.

 

 

 

 

HERAKLIS

07 Pirmadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kada paskutinį kartą buvote Keistuolių teatre? Tikiuosi, ne prieš pusę amžiaus, kai jums patiems buvo penkeri ar dešimt metų. Aš tai prisipažinsiu, kad buvau tikrai labai seniai. Paskutiniai mano matyti spektakliai buvo „Geltonų plytų kelias“ ir dar vienas vaikiškas apie Mamulę Mū, kuri buvo karvė ir labai mėgo suptis.

Tai, kad Keistuolių teatre rodoma daug puikių spektaklių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, aišku, žinojau. Tik kojos kažkaip iki jų vis nenunešdavo. O dabar štai ėmė ir nunešė.

Atėjau pusvalandžiu anksčiau, oras buvo nuostabiausias, koks tik gali būti Lietuvoje gegužę, tad spektaklio laukiau romantiškoje aplinkoje prie teatro durų. Romantiškoje todėl, nes į spektaklį rinkosi labai daug jaunų porelių. Jos meiliai gurkšnojo mineralinį, laižė ledus, glostė vieni kitiems rankas ir kitaip romantiškai leido laiką iki 19 valandos.

Gildo Aleksos režisuotas ir N-18 paženklintas spektaklis trunka pustrečios valandos su viena pertrauka. Heraklį spektaklyje vaidina… Spėkit, kuris „keistuolis“ jums labiausiai fiziškai primena Heraklį? Būtent! Jūs teisūs. Dalius Skamarakas. Ekscentriškąjį Heraklio giminaitį Euristėją įkūnijo Gytis Ivanauskas, dar spektaklyje vaidina Vaidotas Žitkus, Benita Vasauskaitė,  Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė.

Spektaklis intrigavo dar neprasidėjęs, mat anonsuose buvo pristatomas kaip „agresyvi komedija“. Netradicinis toks žodžių derinukas: komedija, bet agresyvi. Suprask, žmogau, kad juoksiesi, bet ne iš malonumo, o iš agresijos/prievartos. Priverstiniu būdu, taip sakant.

Heraklis – bene garsiausias didvyris graikų mitologijoje – buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus. Pasižymėjęs antžmogiška galia, jis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Euristėjo duotas užduotis. Dar Herakliui būnant kūdikiu, Dzeuso žmona Hera į  lopšį įdėjo dvi gyvates, kurias jis akimirksniu prismaugė.

Tačiau ar tikrai visi herojai yra didvyriai? Ar jie yra tie, kokius mes juos įsivaizduojame? O gal Heraklis buvo tiesiog auka, bailys, aplinkybių įkaitas?

Spektaklio kūrėjai sako, kad „Heraklis“ kviečia besijuokiant atverti akis ir susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Kur išsitrina riba tarp „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ ir prievartos, kuri lydi kiekvieną karą? Popkultūros, kūno kulto, purvinos gatvės kalbos prisisotinę antikiniai dievai ir herojai žiūrovą priverčia juoktis ir baisėtis šių dienų abejotinos išliekamosios vertės istorija, kurią kuria ne bet kas kitas, o jis pats“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris žavėtųsi graikų ar romėnų mitais. Atvirkščiai, mokykloje, kai mokomasi, manau, jų nekenčia dauguma mokinių, studijų metais statistika irgi panaši. Keista, tačiau grįžusi po „Heraklio“ pirmiausia nuskubėjau prie knygų lentynos, ieškodama ten graikų mitų tomelio. Neužmigau, kol neperskaičiau visko, ką tik radau apie Heraklį.

Jau praėjo kelios dienos, o spektaklyje matytas Heraklis man vis dar stovi akyse. Toks sutrikęs, linguojantis pirmyn atgal, sugniuždytas. Lyg iš palatos ligoninėje, kurioje ne visos durys turi rankenas.

Dabar jei išgirsiu kažką sakant „Stiprus/galingas kaip Heraklis“, žinosiu, kad tas žmogus dar nebuvo Keistuolių teatro „Heraklyje“.

***

Režisierius: Gildas Aleksa

Premjera: 2016 ruduo

Keistuolių teatro svetainė – ČIA.

 

 

8 minutės

22 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nepykit, jei šis įrašas atrodys kažkoks neišbaigtas, bet daviau sau pažadą, kad jį rašysiu lygiai 8 minutes. Nes spektaklis, kurį mačiau, būtent taip ir vadinasi – „8 minutės“. Taigi, kiek spėsiu, tiek.

22.08

Menų spaustuvėje vykstančio 45 minučių trukmės spektaklio idėjos autorė ir dramaturgė – Dovilė Statkevičienė, režisierė Sigita Pikturnaitė. Jis rodomas Kišeninėje salėje, žiūrovai sėdi ratu, taigi, čia jų telpa labai ribotas kiekis.

Pati pjesė su šiandieninėm aktualijom – lesbiečių pora, auginanti dukterį iš pirmos santuokos, iš kalėjimo išėjusi ir gyvenamosios vietos neturinti buvusi mokytoja, kirpėju dirbantis vyras, kuris niekaip neatsigauna po motinos savižudybės, turguje dirbanti moteris ir ją lankantis vyras, kurio duktė miršta nuo vėžio. Tai – pagrindiniai pjesės herojai, kurie visi iki vieno yra susieti tam tikrais saitais ir spektaklyje jų keliai susikerta.

Tačiau šių herojų lūpomis kalbantys aktoriai iš tiesų nėra pjesės herojai, o jais gali tapti bet kuris į spektaklį atėjęs žmogus. Tiesiog aktorius pasirenka, kas tą vakarą kuo bus. Toks provokuojantis, tačiau tuo pačiu raudonos linijos neperžengiantis režisūrinis sprendimas.

Kai spektaklis po 45 minučių pasibaigė, man jis pasirodė tik, tik įsibėgėjantis ir einant pro duris namo neapleido jausmas, kad tai ne pabaiga, o tiesiog pertrauka, po kurios sugrįšim į ratą ir veiksmas tęsis toliau. Labai to trūko.

Galvoju, kad iš principo spektaklis turėtų patikti jauniems žmonėms. Kitokia forma, aktualios jiems temos ir neprailgstantis veiksmas. Jeigu į teatrą eini kartą per metus arba tik todėl, kad susipažinai su mergina, kuriai patinka teatras, ir ji čia paskyrė pasimatymą, šis spektaklis būtų tinkamas pasirinkimas.

22.18

Baigiu, nes 8 minutės mano rašymui jau iškapsėjo.

***

Premjera – 2016.11.23

Apie spektaklį daugiau – čia.

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

B. Kapustinskaitė TERAPIJOS

12 Ketvirtadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.

Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną  interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.

Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.

Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.

Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.

Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita –  šio spektaklio šerdis.

Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.

Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..

***

Birutė Kapustinskaitė TERAPIJOS

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017.03.11

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

A. Špilevoj NEIŠMOKTOS PAMOKOS

06 Penktadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Vilniuje esančią „Menų spaustuvę“ aš labai myliu. Man patinka jos ankštas laukiamasis, mažos salės, keista rūbinė, amžiais prietemoje skendinti kavinukė ir, aišku, lankytojai. Pastarieji patinka todėl, kad daugiausia yra jauni. Kituose Vilniaus teatruose jauni sudaro tikrai ne daugumą žiūrovų, o tik nedidukę dalį. Kartais tokią nedidelę, kad su žiburiu reikia paieškoti. Kai ateinu į „Menų spaustuvę“, kišu veidą į šaliką. Arba į telefoną. Nes juk ir aš noriu būti jauna.

Vakar „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo kupina, ne, tiesiog kaupina, jaunų žmonių. Čia buvo rodomas Aleksandr Špilevoj režisuotas spektaklis pagal jo paties pjesę „Neišmoktos pamokos“. Tiksliau, spektaklis-koncertas. Taip oficialiai lankstinukuose įvardijamas šis žanras. Viso spektaklio metu groja ir dainuoja „Colours of Bubbles“ grupė, scenoje vaidina keturiese – Aleksandr Špilevoj, Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius ir Greta Petrovskytė.

Praėjo 15 metų nuo tada, kai pjesės herojai mokėsi 8 klasėje. Ką jie mokėsi, ko nesimokė, ką išmoko ir ko neišmoko – apie tai ir yra pusantros valandos trunkančios „Neišmoktos pamokos“. Spektaklio pavadinimas puikiai nusako tai, ką rasite spektaklyje – mes mokomės mokykloje daugybės dalykų, tačiau pačių svarbiausių dalykų taip ir neišmokstame.

Per kūno kultūrą  mus moko futbolo, krepšinio, netgi tinklinio paslapčių. Tačiau kūno paslapčių ir tuo labiau kūno kultūros mūsų nemoko.

Per lietuvių pamoką mes išmokstame, kad yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, bet mūsų kažkodėl neišmoko padėkininko. Mes neišmokstame padėkoti, neišmokstame atsiprašyti, neišmokstame išklausyti ir išgirsti kito žmogaus.

Per pertrauką mes išmokstame bėgti į valgyklą, alkūnėmis skindami visus, kurie pasitaiko kelyje. Reikia bėgti ir skinti, nes kitaip tave nuskins. O jei nuskins, tada tu atėjęs į valgyklą rasi atšalusius kiaulienos kotletus, kuriuose nėra mėsos, ir prispjaudytą arbatą. Mes išmokstame bėgti – per gyvenimą, santykius… Bet mes neišmokstame gyventi. Lėtai gyventi, besimėgaujant gyvenimu, santykiais, geru, o ne greitu maistu.

Mokykloje mes sužinome, kad dvi niekam nereikalingiausios pamokos yra tikyba ir etika. Jas „apdairus“ mokyklos direktorius tvarkaraštyje įrašo penktadienį pačias paskutines. Nes juk žino, kad aštuntokai šiaip ar taip į jas neateis. Jie ir neateina, taip ir nesužinoję, nei kas yra Dievas, nei kas yra Žmogus.

Ir kai penkiolika metų nešiojiesi užantyje pyktį tave aštuntoje klasėje kone mirtinai primušusiam klasiokui, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti dėl savęs ir dėl jo, tai – priimti, apkabinti ir paleisti. Priimti. Apkabinti. Paleisti.

Kad nepadaryčiau nuodėmės ir nepameluočiau, prisipažinsiu, kad keliose vietose buvau suabejojusi spektaklio nuoširdumu. Man pasirodė, kad kai kuriuose etiuduose (iš viso spektaklio metu buvo 12 muzikinių – tekstinių kompozicijų) per daug tiesmukiškai išsakomas moralas. Na, sakymo tonas toks, lyg būčiau buvusi kažkokioje sektoje, o scenoje stovintis žmogus – pastorius, tuoj, tuoj įteigsiantis man savo tiesą. Bet tai truko akimirką, dauguma aktorių monologų buvo tikrai įtaigūs ir paveikūs.

30226842_10214464673318233_2613242241019281408_n

Šįryt savo bičiulėms, pasakodama įspūdžius apie vakarykštį spektaklį, pasakiau tokią frazę: „Norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų visi paaugliai“. Šįvakar (dabar, kai rašau, yra 23.21 val.) galiu papildyti: „Ir apskritai, visi“. Nes mes visi turim neišmoktų pamokų.

Ir aš, ir tu.

***

A. Špilevoj „Neišmoktos pamokos“

Spektaklis-koncertas rodomas „Menų spaustuvėj“

 

F. Schiller. MARIJA STIUART

25 Sekmadienis Kov 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Trijų dalių spektaklis Vilniaus Mažajame teatre trunka 3 valandas 20 minučių. (Galėtų trukti ir 2 valandas 30 minučių, manau, esmės tai labai nepakeistų). Spektaklio režisierius ir scenografijos autorius – Artūras Areima, turintis ir savo teatrą – http://www.areimosteatras.lt. Tačiau Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Maria Stiuart“, palyginus su paskutiniaisiais jo spektakliais, yra gana nuosaikus ir tradicinis. Jeigu ne karalienės Elžbietos keistumas, visi kiti personažai yra daugiau mažiau klasikiniai – kalėjime paskutines dienas leidžianti, bet vilties neprarandanti Marija  Stiuart, ją įsimylėjęs Mortimeras, jau (nebe)mylintis grafas Lesteris ir kiti. F. Šilerio pjesę, kuri parašyta 1800 metais, lietuviškai patogiai galite perskaityti online, puslapyje http://www.dramustalcius.lt.

Spektaklis patiks visiems, kurie domisi britų karališkosios šeimos istorija, kurie yra lankęsi šios šalies pilyse ir matė prikaltas lenteles „Čia kalėjo Marija Stiuart“, tiems, kurie apskritai yra Mažojo teatro fanai ir eina į bet kurį šio teatro spektaklį, kad pamatytų savo mylimus aktorius – Indrę Patkauskaitę, Elžbietą Latėnaitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Vytautą Rumšą (jaunesnįjį), Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Almantą Šinkūną, Iloną Kvietkutę, Tomą Kliuką, Edmundą Mikulskį. Būtent šis sąstatas ir vaidino spektaklyje, kurį anądien mačiau. Nors dauguma aktorių spektaklyje – vyrai, pati pjesė yra labai moteriška – karalienių Elžbietos ir Marijos Stiuart konfliktas atskleidžia ne tik jų karališkąsias, bet ir žmogiškąsias puses.

Spektaklis, kuriam, atrodo, nieko prikišti negali. Spektaklis, kurio premjerą lydėjo šūkis „jausmų drama“. Spektaklis, kuriame už Elžbietos vaidmenį aktorė E. Latėnaitė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Viskas gal taip, nesiginčiju, tiesiog greičiausiai vakar buvo ne mano diena. Kaip sakoma, vakar spektaklyje buvau, bet akiniai (linzės) buvo likę namie:)

***

Režisierius Artūras Areima

Premjera 2017.04.26

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt puslapyje

 

KNYGOS TEATRAS. Pakalnučių metai

13 Antradienis Kov 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

29136425_10214261166230683_7151472662143827968_nJeigu kovo 8-ąją nuspręstumėte švęsti teatre, tai „Pakalnučių metai“ tam – tinkamiausias pasirinkimas. Tiesa, visai gali būti, kad tokiu atveju jums teks trenktis į Šiaulius, Jonavą, Telšius ar Mažeikius, mat „Knygos teatras“ Vilniuje tikrai nedažnas svečias. Jis keliauja į įvairius Lietuvos miestus, miestelius, mokyklas ir bendruomenes, su savimi veždamasis savo spektaklius pagal lietuvių autorių kūrinius. 2012 metais įkurtas teatras garsėja teatralizuotais lietuvių literatūros autorių skaitymais, taip derindamas teatrą ir literatūrą.

Man pasisekė, kad šiais metais kovo 8-ąją spektaklį „Pakalnučių metai“ buvo galima pamatyti Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje. Beje, pirmą kartą, turbūt, joje mačiau tiek vyrų – visgi buvo kovo 8-oji, ir vyrai džentelmenai atlydėjo savo moteris į teatrą.

„Pakalnučių metai“ sukurti pagal Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Jurgos Ivanauskaitės noveles. Spektaklyje – trys skirtingos novelės, trys istorijos ir trys aktoriai – Redita Dominaitytė, Aura Garmutė ir Vaidotas Žitkus. Režisierė – Virginija Kuklytė. Jurgos Ivanauskaitės debiutinį novelių rinkinį „Pakalnučių metai“ (1985 m.) skaičiau būdama studentė, todėl nesistebiu, kad žiūrėdama ir klausydama tai, kas vyksta scenoje, jaučiausi taip, lyg viską patirčiau pirmą kartą. Įtaigu, nuoširdu ir stilinga – taip trimis žodžiais nusakyčiau tas pusantros valandos, kurias praleidau su spektakliu.

Teatrams, kurie yra nevalstybiniai ir negauna finansavimo (na, gal kokią kruopelę nuo vieno ar kito projekto), tikrai be galo sunku. Mano akimis – neįsivaizduojamai. Todėl visi, kurie imasi misijos kurti ir išlaikyti nepriklausomą teatrą,  yra šiek tiek don kichotai.  Lenkiu galvą prieš juos visus.

Kai ėjau į spektaklį, prie Mažosios salės durų aplenkiau du angliškai kalbančius vyrus – pagyvenusį ir jauną,  su tulpių puokšte. Mintyse nusistebėjau, ką jie veiks lietuviškame spektaklyje, kuriame tiek daug teksto ir būtent jis „Knygos teatre“, kiek suprantu, svarbiausias…  Tik kitą rytą „Knygos teatro“ feisbuke pamačiau nuotrauką, kurioje kūrybinė grupė nusifotografavusi su šiais dviem vyrais. Nuotraukos prierašas skelbė: „Vakar mus aplankęs Krzysztof Zanussi turi tokį juoką, kad nusifotografavę su juo aktoriai tampa lemtingi sėkmei“.

***

„Knygos teatro“ namai feisbuke – ČIA. 

HONEY, I’M HOME!

02 Penktadienis Kov 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Spektakliui įpusėjus galvoje praskriejo mintis, kad šis įrašas bus trumpiausias mano tinklaraščio istorijoje. Tiesiog parašysiu tokį sakinį: „Kas supratote, apie ką šis spektaklis, ir kam jis patiko, paskambinkite man, noriu pasikalbėti“. Tačiau antra spektaklio pusė šiek tiek išvaikė mano tokį nusiteikimą, tad ai, parašysiu dar šiek tiek.

Spektaklis vyksta „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Visur rašo, kad jo trukmė yra 90 minučių. Tačiau spektaklis, kuriame aš buvau, truko lygiai 64 minutes. Vaidina trys jauni aktoriai, spektaklio režisierius ir idėjos autorius Adas Burkšaitis. Anonse sakoma, kad „Spektaklio išeities taškas – seni amerikietiški serialai, ypač – situacijų komedijos. Lyginant su šiuolaikiniais serialais, šios komedijos patraukia žiūrovui neįprasta estetika. Kelionės po alternatyvią – amerikietišką praeitį primena egzotišką jausmą“ (citata iš ČIA).

Spektaklio veikėjai – šeima, gyvenanti kreida nusipieštame pasaulyje (pamenate Larso von Triero „Dogvilį?“). Jie eina į darbus, mokyklą, tvarko namus, auklėja vaikus, laisto gėles ir lygina drabužius. Pabaigoje šis idiliškas vaizdelis sprogsta smurtu ir mirtimi.

28640637_10214171542390143_1892295422_o

+ Mielas akiai kinematografiškas vaizdas;

+ Įtampą išlaikanti muzika;

– Siužeto nevientisumas;

– Trūksta žiūrovų emocinio įsitraukimo.

Aktoriams nusilenkus ir žiūrovams paplojus, šie neskubėjo skirstytis. Žiūrėjo į laikrodžius: „Ar bus dar antra dalis?“, tada žiūrėjo vieni į kitus: „Ir ką čia mes matėm/kas čia buvo?“. Kažkaip nesmagiai patrypčioję, visgi patraukėme link rūbinės. Kadangi šiuo metu Vilnių okupavęs Kazys ir iki teatro reikėjo eiti pro mugę, joje neplanuotai nusipirkau kuprinę. Tai vakaras kaip ir pavyko, sakyčiau.

Bet jei norėsit man paskambinti (žr. įrašo pradžią), nesidrovėkit.

***

Honey I’m Home!

režisierius Adas Burkšaitis

Premjera 2017.09.20