Category Archives: Visi

R.Gavelis JAUNO ŽMOGAUS MEMUARAI

12 Sekmadienis Lap 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pavadinimas spektakliui yra svarbus. Aš taip manau. Nes Jaunimo teatre rodomame režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje pagal Ričardo Gavelio (1950-2002) knygą „Jauno žmogaus memuarai“ dauguma žiūrovų buvo jauni. Tokie, kurie nebuvo gimę, kai 1989 metais Ričardas Gavelis publikavo tokio pat pavadinimo savo 14 laiškų romaną. Aišku, galima manyti, kad lietuvių kalbos pamokų programoje yra šis kūrinys, todėl jaunimas atėjo jo pamatyti (vietoj skaityti), bet visai tikiu, kad ir pavadinimas vilioja renkantis, kur eiti.

Adaptuoti spektaklį scenai padėjo dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Ir šis duetas – režisierės ir dramaturgo – buvo pastebėtas 2022 metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose. Mindaugas Nastaravičius apdovanotas už geriausią metų dramaturgiją, o Eglė Švedkauskaitė gavo geriausios metų režisierės titulą.

Ričardas Gavelis, be jokių abejonių, buvo vienas geriausių savo laikmečio metraštininkų. Vilniaus metraštininkų. „Jauno žmogaus memuaruose“ tai akivaizdu – čia ir sovietinės nomenklatūros grimasos, ir jauno žmogaus ieškojimai, ir nuslėptas pontoninio tilto per Nerį griuvimas, ir nusivylimas sistema, meile, Kašpirovskio fenomenas, FiDi šventė, kiti dalykai, kurie šiandien gyvi dar neišmirusios kartos atsiminimuose. Tačiau visa tai spektaklyje tarsi interjero detalės, o jo centre – fizikas Leonas Ciparis ir jo asmeninė drama.

Spektaklio sėkmės didelį pyrago gabalą čia atsiriekia aktorių trupė – visi iki vieno susigroję (tikrąja žodžio prasme, jie spektaklyje groja) ir puikiai išpildę savo vaidmenis. Viktorija Kuodytė, Vytautas Anužis, Sergejus Ivanovas, Giedrė Giedraitytė, Vainius Sodeika, Dovilė Šilkaitytė, Matas Dirginčius ir kiti. Kokie talentingi žmonės, sugebantys scenoje ne tik profesionaliai vaidinti skirtingus personažus, bet ir dainuoti ar groti. Gyva muzika labai padeda spektakliui, be jos jis būtų pilkas ir niūrus.

Įdomus ir Alekso Kazanavičiaus suvaidintas ekstrasensas, kuris uždega salėje šviesas ir sceną kviečia žiūrovus. Toks netikėtas ėjimas, pažadinęs miegančius (jei tokių buvo) žiūrovus. Gal tik per ilgas, būtų užtekę perpus trumpesnio interaktyvaus intarpo.

Kalbant apie laiką, teatro svetainėje spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 valandos 15 minučių, tačiau jis baigėsi lygiai po trijų valandų. Buvo viena pertrauka. Spektaklis man neprailgo, o jo pašalinis poveikis yra tas, kad užsisakiau bibliotekoje šią Gavelio knygą. Rytoj pasiimsiu ir, tikiuosi, pratęsiu spektaklio padovanotą malonumą.

Kam rekomenduoju? Besiilgintiems įprastų formų teatro; vyresniems kaip 40 metų; R. Gavelio knygų fanams; besidomintiems sovietinių laikų istorija; nemėgstantiems saldumo teatre; fizikams.

Kam nerekomenduoju? Galvojantiems, kad teatras turi linksminti; nenusiteikusiems 3 valandas sėdėti; turintiems alergiją žodžiams „komjaunuolis“, „Leninas“ ir pan.; zanūdoms, kuriems viskas blogai.

***

Premjera: 2022-05-14

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Jo Strømgren. RULETĖ

17 Antradienis Spa 2023

Posted by in Visi

≈ 3 Komentaras

Kai vasarą pirkau bilietą į šią premjerą, prisiekiu, mačiau prierašą „spektaklis paaugliams“, todėl ėmiau du vienetus, sau ir paauglei. Tačiau artėjant spektaklio dienai tas prierašas kažkur dingo, Jo Strømgren „Ruletė“ tapo tiesiog spektakliu. Visiems. Ir, o, sutapime, spektaklio dieną mano paauglė pareiškė, kad eiti ji niekur nenori, todėl man staigiai reikėjo ieškoti kito kompaniono. Radau! O vakare, jau po spektaklio, pagalvojau, kad visgi labai gerai, kad ir tas prierašas „spektaklis paaugliams“ dingo, ir mano paauglės noras eiti į teatrą dingo. Kodėl gerai? Pabandysiu paaiškinti.

Režisierius ir choreografas iš Norvegijos Jo Strømgren Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pažįstamas iš 2018 metais pastatyto spektaklio „Durys“. Tąkart spektaklis (kurį mačiau, aprašiau, minties nepagavau ir dabar nelabai įvardinčiau, apie ką jis) gavo 4 Auksinius scenos kryžius. Ir pirmasis jo spektaklis, ir naujasis, „Ruletė“, panašūs tuo, kad juose kalbama neegzistuojančia kalba. Ir jei spektaklyje „Durys“ mane tai erzino ir nepatogino, šįkart kažkaip išgalvota kalba sakomi tekstai buvo geriau nuspėjami, todėl visai nenervino.

Apie ką spektaklis? Apie narkotikus. Koks spektaklio žanras? Pusiau komedija, pusiau absurdo pjesė. Supainiojęs baltus narkotikų miltelius su cukrumi, vienas ofiso klerkas (aktorius Rytis Saladžius) iš drovaus ir rutinoje paskendusio kostiumuočio virsta sekso galiūnu. Paskui arbata su ypatinguoju cukrumi netyčia pasivaišina ir jo žmona (aktorė Augustė Pociūtė), ir kiti spektaklio veikėjai. Scenoje atsiranda daug judesio ir komiškų nesusipratimų. Kas toliau? Ogi baigiasi spektakliui skirtas laikas – 1 valanda 15 minučių, uždanga, žiūrovai skirstosi.

Pamažu įsibėgėjęs spektaklis taip į nieką ir neišsirutulioja. Jeigu sakoma, kad kūriniui reikia įžangos, dėstymo ir finalo, tai man rodos, kad spektaklyje „Ruletė“ finalas neįvyko. Nesibaigė jis anei jokia gilia, prasminga, susimąstyti siūlančia mintimi. Narkotikų tema nuslydo paviršiumi ir pats spektaklis, mano akimis, atvirkščiai, tokia visai nebloga reklama jiems išėjo. Gal visai ir nieko tuos narkotikus pabandyti, jei viskas po to taip juokingai ir įdomiai būna?..

Įdomiausia, kad po spektaklio kalbėjau su ne vienu jį mačiusiu, tai įspūdis ne man vienai toks susidarė. Todėl labai ačiū už tą dingusį prierašą „paaugliams“. Labai tikiuosi, kad šis spektaklis nepaskatins narkotikų pabandymo tiems, kurie jų iki šiol išvengė.

***

Premjera 2023.09.06

Amžiaus cenzas: N-12

Išsamiau: www.teatras.lt

Ronald Duncan. ABELARAS IR ELOIZA

17 Šeštadienis Bir 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Iki ateidama į režisieriaus Roko Ramanausko režisuotą ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ apie šią meilės istoriją nebuvau girdėjusi. O ir ar ji iš tiesų buvo, ar tik rašytojų vaizduotės vaisius, sunku pasakyti. Spektaklio anonse rašoma, kad Abelaras ir Eloiza, XII amžiuje gyvenusi pora, yra beveik tiek pat garsūs kaip Romeo ir Džiuljeta arba Tristanas ir Izolda. Ji – išsilavinusi ir protinga septyniolikmetė, jis – jos mokytojas, filosofas, intelektualas. Įsižiebia meilė. Meilės pabaiga – jo kastracija ir jos išėjimas į vienuolyną. Šis spektaklis pastatytas pagal rašytojo Ronald Duncan (1914-1982) praėjusio amžiaus viduryje parašytą dviejų veiksmų pjesę, kurią sudaro Abelaro ir Eloizos laiškai.

Spektaklis rodomas Mažojoje salėje ir trunka šiek tiek mažiau kaip dvi valandas (teatro interneto svetainėje nurodyta buvo 1 val. 30 min.) Vaidina Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė.

Vaidinimas sukonstruotas taip, tarytum vyksta repeticija, kurioje Povilas ir Elžbieta ruošiasi spektaklio premjerai. Jų abiejų skirtingas požiūris į pjesę, skirtinga pasaulėžiūra, skirtingi gyvenimo patyrimai yra spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ ašis. XII amžiaus spektaklyje mažai. Meilės irgi. Tai labiau dviejų šiuolaikinių aktorių susitikimas, kuriame atsiskleidžia spektaklio gimimo užkulisiai. Ar lengva vaidinti pjesę, kuria netiki? Kaip interpretuoti viduramžių laikmečio tradicijas XXI amžiaus kontekste?

Elžbieta kelis kartus bando išklausti Povilo, ką jis iš tiesų galvoja. Ką jis sako nuolat tylėdamas? Povilas spektaklio pabaigoje prisipažįsta, kad jam sunku suprasti Elžbietą, jos feministines nuostatas, kad jis išvis bijo kažką pasakyti, kad jos neįžeistų.

Šį sezoną tai yra jau trečias spektaklis LNDT, kuriame matau spektaklį spektaklyje, t.y. spektaklio kūrimo užkulisius. Pirmieji du buvo „Gyvulių ūkis“ ir „Sirenos“. Paprasčiausias ir suprantamiausias man pasirodė „Abelaras ir Eloiza“. Gal todėl, kad aktoriai vakar nesimaivė scenoje, o tik nuoširdžiai vaidino. Toks tikrai nuoširdus ir pozityvus jausmas liko išėjus.

Kadangi spektaklį mačiau vakar, kai Vilniuje siautė Kultūros naktis, iš karto po jo pataikiau į Valdovų kieme vykusį Šv. Jonų bažnyčios gospel choro pasirodymą. Tai buvo geriausias įmanomas spektaklio pabaigos taškas.

***

Ronald Duncan „Abelaras ir Eloiza“

Režisierius Rokas Ramanauskas

Premjera 2020-02-06

Išsamiau apie spektaklį www.teatras.lt

Dėdė Vania Markučių dvare

30 Antradienis Geg 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Nevaidinsiu protingos – terminą „imersinis teatras“ pirmą kartą išgirdau prieš kelerius metus, kai režisierius Tadas Montrimas ir Vilniaus senasis teatras pristatė premjerą „Dėdė Vania“, rodomą Vilniaus Markučių dvare. Praėjo kažkiek laiko, lyg per miglą pamenu, kad spektaklis tąkart sulaukė žiniasklaidos dėmesio ir viešai buvo minimas ne kartą. Gavo jis ir Auksinį scenos kryžių. Spektaklis vyksta lauke ir dvaro viduje, yra visiškai susiliejęs su aplinka, dėl to įspūdis stipresnis ir ryškesnis. Kadangi spektakliui reikia ypatingų sąlygų ir gero oro, jis rodomas tikrai nedažnai. Reikia pagaudyti bilietus.

Vos atėjus į spektaklį žiūrovai suskirstomi į keturias grupes. Kiekvienoje buvo maždaug 20 žmonių. Grupelės turi vedlius, kurie žiūrovams išdalija kaukes, liepia jas dėvėti viso spektaklio metu ir pasakoja instrukciją, kaip kas vyks. Kaip ir Čechovo pjesėje, spektaklyje yra keturi veiksmai: vaidinama, pavyzdžiui, kambaryje, tada vedlys paskambina varpeliu ir grupė pereina į kitą vietą, kur vaidinama kita scena. Ir taip toliau. Visos keturios žiūrovų grupės pamato visas scenas, tiesiog kažkas mato tam tikrą sceną pirmą, o kažkam ji bus paskutinė.

Važiuodama į spektaklį autobuse buvau atsivertusi http://www.dramustalcius.lt ir dar kartą akimis permečiau „Dėdę Vanią“, todėl spektaklio metu aktoriams prasižiojus, jau žinojau, kaip baigsis sakinys, dialogas, scena.

Vaidinimas trunka apie pusantros valandos ir baigiasi įspūdinga scena, kurioje profesorius su žmona išvažiuoja iš kaimo atgal į miestą. Tai, kas vyko tą vakarą, man pasirodė labai įtaigu. Markučių peizažai ir paukščių čiulbėjimas suteikia spektakliui, kurio veiksmas vyksta sename dvare kaime, savotišką 4D įspūdį. Kūrėjams nereikėjo rūpintis scenografija – Markučių dvaro atmosfera ją sukūrė savaime. Prie aplinkos derantys aktorių kostiumai, šimtamečiai arbatos servizai, iš kurių gerta arbata – visa tai įspūdį tik stiprino. Spektaklio įvietinimas ir režisieriaus sugebėjimas tiksliai sustyguoti visas scenas, apskaičiuoti dialogus ir monologus, kad visos grupės tarpusavyje keistųsi sklandžiai, verti didžiausių aplodismentų.

Spektaklis vyksta rusų kalba, taigi, jį pamatyti gali ribotas kiekis žmonių. Tai arba vyresnio amžiaus žiūrovai, arba rusakalbiai vilniečiai. Su drauge aptarėme, kad būtų fantastiška sulaukti spektaklio adaptacijos lietuvių kalba. Dabar, kai teatras turi pavadinimą Vilniaus senasis teatras, o ne Rusų dramos, ko gero visai įmanomas noras. Taip viliuosi.

***

Režisierius Tadas Montrimas

Premjera 2019 06 20

Išsamiau apie spektaklį „Dėdė Vania“

Tinder Dates

21 Sekmadienis Geg 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ 2 Komentaras

Žymos

, , , , ,

Šio spektaklio paantraštė skelbia, jog tai turėtų būti: „Socialinis tyrimas. Dviejų dalių komedija“. Komediją mačiau, dalys irgi dvi buvo, o socialinio tyrimo neįžvelgiau. Nors visai galėjo būti.

Pažinčių programėlė Tinder jau ne vienerius metus pasaulyje yra socialinis reiškinys. Iliuzijų, kad tai ilgalaikiams santykiams, užsibaigsiantiems vestuvėmis, skirtas įrankis, šiandien kažin ar kas beturi. Pažintis – tai ne tik ilgalaikiai įsipareigojimai paduoti senatvėje vandens, bet ir vienos nakties nuotykis arba galimybė bare išgerti bokalą alaus. Pažintys gali ištikti daug kur – bažnyčioje, laidojimo namuose, Eifelio bokšte, 1G autobuse… Tinder programėlėje irgi.

Spektaklyje vaidina jauni aktoriai Božena Aleksandrovič, Inga Šepetkaitė, Greta Šepliakovaitė, Adelė Šuminskaitė, Povilas Adomaitis, Šarūnas Januškevičius, Petras Šimonis, Tomas Šečkus. Ekrane pora monologų paskaito Gintarė Latvėnaitė ir Kirilas Glušajevas (nelabai pagavau minties, kodėl ir ką jie ten kalbėjo). Spektaklio dramaturgė – Gabrielė Labanauskaitė, o režisieriai – Gabrielė Tuminaitė, Stas Žyrkov (Ukraina) ir Kirilas Glušajevas.

Spektaklis kažkuo priminė studentų etiudą, tik kad bilietas į jį kainavo nestudentiškai (už sėdėjimą 12 eilėj mokėjau 25 eurus). Juoko salėje buvo labai mažai (keli kvyktelėjimai per tris valandas), o neskoningo humoro salėje – apsčiai. Nuo trečios spektaklio minutės jau buvo nuspėjama spektaklio pabaiga, be ryšio sukonstruoti kreipiniai į salės žiūrovus, ištęsti dialogai – buvo gėda prieš draugę, kuriai pasiūliau ateiti kartu.

Salė buvo pilnutėlė, nusėsti laiptai ir palaiptės, tiesa, po pirmos dalies jau pasidarė šiek tie erdviau, kai kurie žiūrovai išėjo ir veiksmo metu. Galima būtų daryti prielaidą, kad esu kitoje amžiaus kategorijoje, negu šio spektaklio auditorija, į kurią buvo taikytasi kuriant. Bet nežinau, nežinau, negi apie jaunimą spektaklio kūrėjai tokios prastos nuomonės?

Kam rekomenduoju spektaklį? Vakar užsiregistravusiems Tinder programėlėje arba jos pagalba susiradusiems antrą pusę.

Kam nerekomenduoju? Visiems kitiems.

***

„Tinder Dates“ premjera – 2022 m. lapkričio 18 d.

Išsamiau apie spektaklį: www..vmt.lt

Glaistas

03 Trečiadienis Geg 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Visiškai unikalus spektaklis. Nepanašus į jokį kitą. Puiki idėja, išpildymas ir patyrimas, kurį gauna žiūrovas. Žodis „žiūrovas“ čia net nelabai tinka. Labiau gal tiktų „ėjikas“ arba „dalyvis“. O gerai pagalvojus – gal net „aktorius“.

Tai garso kelionė po buvusio žydų geto teritoriją. Trunka pusantros valandos, jos metu nueinami keli kilometrai, o vienu metu spektaklyje dalyvauja vos penki žiūrovai. Spektaklis sukurtas 2019 metais, jo kūrėjai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys.

Viso veiksmo metu dalyviai dėvi ausines ir klauso dabar Izraelyje gyvenančių ir Vilniaus getą prisimenančių žmonių istorijų nuotrupų. Nuoseklaus teksto ar rišlių ilgų istorijų nėra. Tai tarsi prisiminimų skeveldros, kurias apjungia muzika. Viskas surežisuota minučių tikslumu: užeini į seno namo laiptinę ir girdi ausyse žingsnių aidą, vaikų balsus. Dairaisi aplink – ar tai vyksta čia ir dabar, ar tik iliuzija, herojų prisiminimų aidas… Interviu daryti rusų ir anglų kalbomis, tačiau kiekvienam atėjusiajam duodami telefonai, kuriuose patogiai galima matyti vertimą į lietuvių kalbą.

Labai mėgstu tyrinėti Vilnių, todėl šio spektaklio atradimas man buvo tai, kad jis vyksta ne šiaip sau sukant ratus aplink senamiestį, o užeinant į kiemus, kiemelius, laiptines, rūsius. Net į vieną butą užeinama, kur garuoja arbata ir atėjusių laukia pyrago gabalėlis.

Prieš spektaklį ir po spektaklio vyksta trumpas pasidalijimas mintimis: iš pradžių papasakojama apie „Glaisto“ atsiradimo aplinkybes, o po visko – mielai atsakoma į iškilusius klausimus.

Spektaklio prodiuserė yra „Operomanija“, rodomas jis tik pavasarį ir rudenį. Linkiu „pagauti“ bilietą į „Glaistą“. Jis to vertas.

***

Premjera 2019-10-27

Išsamiai: www.operomanija.lt

Eugène Ionesco. RAGANOSIAI

18 Šeštadienis Kov 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kartojimas mokslų motina.

Jau kokį trečią kartą savo blog’e kartoju, kad yra tokia interneto svetainė http://www.dramustalcius.lt, kurioje galima rasti įvairiausių pjesių vertimų į lietuvių kalbą. Čia yra ir rumunų kilmės prancūzų rašytojo Eugène Ionesco „Raganosiai“. Perskaitykite prieš eidami į teatrą. 1956 metais parašyta absurdo pjesė bėgant metams ne sensta, o tampa vis labiau aktualesnė. Lyg parašyta užvakar. Specialiai mums, dabar gyvenantiems žmonėms.

Vieną dieną žmonės pamato, kad jų miestelyje vaikšto raganosis. Iš kur, kas, kaip, kodėl?! Po kurio laiko – ir antras. Tada dar vienas, kitas ir dar anas… Miestelio žmonės ima virsti raganosiais. Kas bus kitas?..

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį režisavo Antanas Obcarskas, kurio ankstesnį pastatymą „Boksas“ iki šiol vadinu spektakliu, nuo kurio pažintį su teatru turi pradėti vaikystėje prastų teatrinių patirčių traumuotas jaunuolis ar jaunuolė.

Prieš premjerą viešumoje buvo išties nemažai spektaklio „Raganosiai“ reklamos ir viešųjų ryšių, o viename interviu režisierius sakė, kad kuria jauniems žmonėms, kurie retai lankosi teatre arba visai nesilanko, norėdamas juos pakviesti į teatrą. Gražu.

Spektaklyje pagrindinį Beranžė vaidmenį kuria Martynas Nedzinskas, jo draugas Žanas yra Kirilas Glušajevas. Mylimoji Deizė — Toma Vaškevičiūtė. Vaidina ir puikieji Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė. Pirmą kartą teatro (Nacionalinio tuo labiau) scenoje mačiau vaidinant nuomonės formuotoją Naglį Bierancą. Gal teatro trupėje žmonių pritrūko, kad pakviestas buvo influenceris? O gal kiti motyvai lėmė, nežinau…

Spektaklio scenografija, šviesos, muzika, didžiulės vaizdo projekcijos, transliuojančios veiksmą už scenoje pastatytos sienos – visa tai kuria šiuolaikiško ir nenuobodaus teatro įspūdį. Visgi man įspūdingiausi buvo gyvi dialogai, kurie vyko žiūrovų akyse, o ne vaizdo projekcijose. Tos dramos, tragedijos ir komedijos, slypinčios veikėjuose. Tas absurdiškos baigties neišvengiamumo jausmas ore…

Martynas Nedzinskas, vaidinantis atsiribojusį, normų nepaisantį Beranžė, nusipelno būti eilinį kartą nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Ir jį gauti. (Tik premjeros laikas toks, kad iki kitų „Kryžių“, kurie teikiami pavasarį, liko metai ir per šį laiką spektaklį užgoš kiti, nauji pastatymai).

Spektaklio trukmė 3 valandos su viena pertrauka. Nesimaivydama sakau, kad jis tikrai neprailgo. Dėl šios ir dar kitų keliolikos priežasčių manau, kad spektaklis vertas mūsų visų dėmesio. Eikit. Amen.

***

Režisierius Antanas Obscarskas

Premjera 2023 03 08

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

R. Kmita (G. Orwello apysakos motyvais) GYVULIŲ ŪKIS. XXI AMŽIUS

17 Penktadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Pauliaus Tamolės režisuoto spektaklio pradžia buvo numatyta 19 valandą. Darbą baigiau 16 val., tad laiko pasiguglinti, į kokį spektaklį eisiu, turėjau į valias. Perskaičiau tris protingų tetų recenzijas apie šį spektaklį. Visos jos buvo labiau neigiamos, nei teigiamos, o pagrindiniai išrašyti argumentai buvo tokie:

a) pirmąjį premjeros vakarą prie sienelės fotografavosi garsūs žmonės, jų nuotraukos publikuotos socialiniuose tinkluose. Dėl to bilietai į paskesnius spektaklius išpirkti akimirksniu;

b) apysaka yra tokia gerai žinoma visiems, kad geriau ją skaityti, o ne statyti;

c) dramaturgo darbas silpnas, režisieriaus irgi ne stebuklai, tad spektaklis so–so.

Čia, aišku, interpretuoju savaip perskaitytus atsiliepimus apie spektaklį, bet tie trys punktai skambėjo dažniausiai. Juokingiausias man tai tas pirmasis. Na, žinoma, į teatrą influenceriams geriau neiti, prie sienelės fotografuotis draudžiama, į instagramą kelti nuotraukų nevalia. Nes jeigu taip nutiks, spektaklis a priori blogas. Juk spektakliai kuriami intelektualams zomšiniais (ups, dabar gal jau odiniais) švarkeliais, o ne tūkstančius sekėjų turinčioms žvaigždėms.

Su tokia nuotaika atpėdinau iki Naujosios salės ir įsitaisiau pirmoje eilėje. Spektaklis trunka pusantros valandos ir yra rodomas be pertraukos. Jame vaidina Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Kamilė Petruškevičiūtė, Artiom Rybakov, Augustė Pociūtė. Įdomu tai, kad spektaklyje nėra vieno pagrindinio aktoriaus, kiekvienas scenoje yra maždaug vienodai pagrindinis ir svarbus.

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Tai yra, aktoriai kuria spektaklį pagal Orwello „Gyvulių ūkį“, o pertraukose tarp repeticijų atskleidžiama paprastai žiūrovams nematoma teatro virtuvė – kaip aktoriai bendrauja tarpusavyje, koks aktorių santykis su režisieriumi ir panašiai. Šitų intarpų laukiau labiausiai. Suklusti privertė replika, kad (cituoju laisvai iš atminties) „aktoriui recenzijos yra dzin, niekas jų neskaito“. Įdomu, ar šita mintis skambėjo jau pirmame spektaklyje, ar atsirado vėliau, kai aukščiau paminėtosios protingos tetos parašė ne itin palankius atsiliepimus po premjeros.

Jeigu į spektaklį eiti planuoja gimnazistas, kuriam privalomos literatūros sąraše yra „Gyvulių ūkis“, abejoju, ar jis gaus gerą pažymį, atsiskaitymo metu pasirėmęs vien matytu spektakliu. Perskaityti kūrinį vis tiek reiks. Spektaklyje nėra atpasakojamas visas apysakos veiksmas, nors tam tikras Orwello minčių (ir vaizdų) kaleidoskopas susidėlioja. Susidėliojo man ir vaizdelis, kaip nelengvai teatre gimsta spektakliai. Aktoriai, tie scenos apolonai ir afroditės, kaip ir kitų, žemiškų, profesijų žmonės, patiria mobingą, kolegų pavydą, narcistinių režisierių užgaidas, tapatybės krizę ir siekį būti reikalingu, išlikti matomu, geru, geriausiu…

Jeigu tarp teatro apdovanojimų atsirastų „geriausios spektaklio afišos“ nominacija, šiemet šis spektaklis laimėtų be konkurencijos.

***

Režisierius Paulius Tamolė

Premjera: 2022 11 25

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Iwan Wyrypajew. GIRTI

05 Sekmadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – premjera. Vieno žinomiausių Europos dramaturgų Iwan Wyrypajew pjesė „Girti“, kurią režisavo pats autorius. Varšuvoje gyvenantis dramaturgas turi Lenkijos pilietybę, nors yra rusų kilmės, iš ruzzijos išvažiavęs prieš gerus dešimt metų.

Lietuvos teatruose esu mačiusi pastatytą ne vieną I. Wyrypajew pjesę – „Irano konferenciją“, „Vasaros vapsvos gelia net lapkritį“, „Šokį Delhi“. Visi šie paminėti spektakliai man išties patiko, todėl naujajam spektakliui „Girti“, ko gero, turėjau didelių lūkesčių. Be reikalo.

Spektaklis Naujojoje salėje trunka dvi valandas ir yra be pertraukos. Jame vaidina 14 puikių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Senosios gvardijos atstovai – Arūnas Sakalauskas, Adrija Čepaitė, Nelė Savičenko, Rytis Saladžius, Dainius Gavenonis, taip pat jaunesnieji – Aistė Zabotkaitė, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika ir kiti.

Veiksmas vyksta vieną naktį, kuomet prisigėrę (scenoje girtus vaidina visi aktoriai be išimties, anei vieno blaivo) veikėjai ima aiškintis, filosofuoti ir atsiduria nepatogiose situacijose. Pavyzdžiui, ką tik susituokusi jaunavedžių pora aiškinasi santykius su drauge, nuo kurios pabėgo jaunikis ir dabar vedė jos geriausią draugę. Arba dvi pagyvenusių sutuoktinių poros, kurių girtas vakarėlis baigiasi išaiškėjusia paslaptimi, kad vienas jų yra permiegojęs su draugo žmona.

Tikriausiai blaiviam vaidinti girtą nėra labai lengva, nes kai kurie aktoriai manęs neįtikino savo vaidyba. Žiūrovai, dvi valandas girdėdami ir matydami scenoje girtuoklystes, lyg bandė tam tikrose scenose juoktis, bet tas juokas toks graudus labiau buvo. Taip jau yra, kad dažname teatro spektaklyje būna veikėjas girtuoklis/kvailelis/juokdarys, kuris vaidinimui suteikia spalvų ir pipirų. Viskas suprantama. Tačiau kai visas spektaklis yra „girtas“… Čia jau ne spalvos ir pipirai, o konkretus persivalgymas ir perdozavimas.

„Dievas kalba per girtuosius“, – ne kartą spektaklyje skambėjo citata. Tikrai, spektaklyje į girtų veikėjų lūpas buvo įdėta daug filosofinių samprotavimų apie vyro ir moters santykius, apie Dievą, apie meilę sau ir kitiems ir t.t. Nežinau, gal mano koks santykis su alkoholiu komplikuotas, bet tokie tiesioginiai pakoučinimai iš girtų lūpų manęs niekaip neveikė. Apskritai, man atrodo, kad gyvename laikais, kai žmonės moka/mokosi bendrauti būdami blaivūs. Ta sovietmečiu gaji girtavimo tradicija ir ezopo kalba (kai girtas pasakai tai, ko blaivas negali) jau yra tapusi istorija.

Negi nė karto nesijuokiau? Bandžiau. Juokingiausias buvo Lauryno Jurgelio vaidinamas personažas ir jo „mėsėdiška filosofija“, kad visi „vegetarai yra užsislėpę naciai“.

Labai smagu, kad buvau premjeroje, kuomet po spektaklio žmonės neša aktoriams gėlių. Seniai matytas ir akiai mielas vaizdelis.

P.S. Perskaičiau, ką parašiau, ir toks jausmas, kad drungnas įrašas išėjo. Kažko lyg trūksta. Ko? Gal trumpo paaiškinimo, kad aš esu abstinentė, alkoholio nevartojanti labai seniai.

***

Iwan Wyrypajew „Girti“, rež. I. Wyrypajew

Premjera – 2023 02 02

Daugiau: www.teatras.lt

M. Lermontov. MASKARADAS

02 Ketvirtadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Režisieriaus Rimo Tumino režisuotas „Maskaradas“ Vilniuje pirmąkart parodytas buvo 1997 metais. Šiandien, kai rašau šį įrašą, prasidėję 2023-ieji. Pavydėtinas ilgaamžiškumas! Ir kas įdomiausia, kai kurie aktoriai spektaklyje vaidina iki šiol. Akivaizdus to įrodymas yra pagrindinį vaidmenį – Arbenino – vaidinantis Arvydas Dapšys.

Buvau šiame spektaklyje, kai jis dar buvo rodomas Nacionaliniame dramos teatre. Prisimenu nedaug – atminty išliko tik nuolat iš padebesių krentantis sniegas ir kunigaikštį vaidinęs a.a. Vytautas Šapranauskas, kurio bene kiekvieną frazę žiūrovai palydėdavo krizenimu.

Dabar šis spektaklis rodomas labai retai, gal kartą per metus. Buvau nusipirkusi į jį bilietą pernai ar užpernai, bet spektaklį atšaukė dėl užklupusios pandemijos. Šiemet irgi nebuvau tikra, ar jį pamatysiu. Maskoliai užpuolė Ukrainą, ir dėl to šiemet teatrai nesigiria savo rusų dramaturgų pastatymais. Nacionalinis operos ir baleto teatras šį pusmetį apskritai iš repertuaro išėmė rusų autorių kūrinius. Buvau nusipirkusi bilietus į vasario 14 „Romeo ir Džiuljeta“, tai jį pakeitė į „Barborą Radvilaitę“. Dėl šios priežasties artėjant „Maskaradui“ vis tikrinau Valstybinio Vilniaus mažojo teatro svetainę – ar spektaklis dar neatšauktas. Ne. Įvyko. Buvo rodomas Vilniaus senajame teatre, o bilietai į abu vakarus išpirkti senų seniausiai.

Ką galiu pasakyti – jausmas po spektaklio toks, lyg būčiau sugrįžusi dvidešimt metų atgalios. Į tuos laikus, kai scenose karaliavo Rimas Tuminas ir jo teatras. Laiko mašina. Rūbai, scenografija, muzika – viskas lyg iš 1997-ųjų. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, spektaklis pasirodė lyg kažkoks miražas. Netikras ir neaktualus. Siužetas irgi lyg iš muilo operos: ji pameta vyro apyrankę. Šią randa kitas. Kitas nueina pas ją ir sakosi mylįs. Bet ji myli vyrą. Vyras mano, kad ji neištikima ir ją nunuodija. Paskui sužino, kad įvyko klaida ir ji niekuo nekalta.

Gražiausias dalykas spektaklyje buvo iš padebesių krentantis sniegas. Nors sėdėjau arti scenos ir mačiau, koks jis netikras, sniegas scenoje yra tai, ką išsinešu iš „Maskarado“ šįkart.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera 1997-02-27

Ivanas Vyrypajevas. VAPSVOS

18 Trečiadienis Sau 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Buvau pasiilgusi.

Oskaro Koršunovo (OKT) teatras Ašmenos gatvėje turi baisiausią fojė visoje Lietuvoje, bet ta mažutė keliasdešimt žmonių talpinanti salė pasižymi savita aura. Atėjęs į ją žiūrėti spektaklio jautiesi taip arti aktoriaus, taip arti pjesės, kad pojūčiai savaime suaštrėja. Aiškiai matai raukšles aktoriaus veide, nereikia įsitempti, kad išgirstum žodžius, tai, kas vyksta scenoje, įtraukia kone fiziškai ir atrodo, kad vyksta tavo gyvenime.

Jau senokai lankiausi šiame teatre, tad Artiomo Rybakovo režisuoto spektaklio „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ labai laukiau. Buvau girdėjusi ir apie nelengvą spektaklio gimimą – dėl COVID 19 pandemijos premjera ne kartą buvo atidėta.

Lenkijos pilietybę turintis ir Varšuvoje gyvenantis rusų kilmės dramaturgas Ivanas Vyrypajevas šį savo kūrinį vadina mylimiausiu. Pjesė išoriškai pakankamai trumpa ir neįmantri. Pjesė viduje – giliai kapstanti. Trys veikėjai – vyras su žmona ir jų draugas. Porą vaidina Kęstutis Cicėnas su Žygimante Jakštaite, jų seną draugą – Laurynas Jurgelis.

Prasidėjęs nuo gana buitinės scenos (vyras kamantinėja žmoną, koks vyras ją lankė anądien šeimos namuose) spektaklis įsisuka į raizgalynę melo, paslapčių, nuoskaudų, neištikimybės, nepasitenkinimo ir t.t.). Viskas taip susipina, kad pakvimpa absurdu ir humoru, kas ir yra Ivano Vyrypajevo firminis ženklas.

Įdomu tai, kad spektaklio pabaiga yra jokia. Kaip viskas buvo iš tiesų ir kuo tai baigėsi, gali susigalvoti pats.

Pusantros valandos spektaklyje prabėgo labai greitai, o jausmas išėjus namo liko šiltas ir šviesus. Puikus aktorių trio, puikus režisūrinis darbas. Žinot tą posakį „ne mano diena“? Tai man su „Vapsvomis“ atvirkščiai – „buvo mano diena ir mano spektaklis“. Nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti ir jums.

P.S. Kai rašau šį įrašą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta spektaklio pagal I. Vyrypajevo pjesę „Girti“ repeticijos. Intriga dviguba – spektaklį pirmą kartą režisuoja pats dramaturgas. Savaime aišku, bilietas kišenėje. Savaime aišku, pirmoje eilėje.

P.P.S. Kauno nacionaliniame teatre šiuo metu taip pat rodomas spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, pastatytas režisierės iš Sakartvelo.

***

Spektaklio „Vapsvos“ režisierius Artiom Rybakov

Išsamiau: www.okt.lt

Premjera 2020-04-01

SIRENŲ TYLA. Teklė Kavtaradzė

04 Antradienis Spa 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Grįžusi iš spektaklio neturėjau laiko parašyti pirmą įspūdį. Praėjo diena, antra, praėjo savaitė, jau ir užmiršau, kad esu sau skolinga įrašą. Šiandien pagaliau susikaupiau, prisėdau prie kompiuterio, bet staiga mintys tik tipu tapu ir išėjo iš galvos. Tai kur aš ten buvau ir ką mačiau? Taip, buvau Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sirenų tyla“, kurio režisierė Laura Kutkaitė. Dramaturgija – Teklė Kavtaradzė ir Laura Kutkaitė kartu su aktorėmis. Taip, jame vaidino puikios aktorės – Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė ir Jūratė Vilūnaitė. Spektaklis buvo rodomas Mažojoje salėje ir be pertraukos truko 1,45 val. Bet tai, ko gero, ir viskas, ką pamenu iš to vakaro. Dialogai per šias kelias savaites man išbluko, pagrindinės minties neatgaminu…

Kiek pamenu, spektaklis toks dvilypis: aktorės vaidina save (Aistę, Rimantę, Tomą…), pasakodamos istorijas iš nematomo teatro gyvenimo (girtas režisierius repeticijose, mobingas, seksualinis priekabiavimas ir pan.), o kitą laiką jos vaidina kažkokias neaiškias būtybes, kurios neaišku ką daro. Iš pavadinimo sprendžiant, matyt, tai sirenos. Bet kodėl jos ten, neklauskit, nepasakysiu.

Neatmetu galimybės, kad šalia sėdėjusiai žiūrovei spektaklis paliko gilesnį įspūdį negu man. Viskas suprantama. Spektaklis, kaip ir suknelė ar batai, gali būti per dideli, per maži arba tiesiog „ne to stiliaus“.

Pabaigoje rašau didžiulį komplimentą spektaklio kūrėjoms už tai, kad „Sirenų tyla“ nepataikauja žiūrovui ir nesistengia jam bet kokia kaina įtikti.

***

Sirenų tyla, rež. Laura Kutkaitė

Premjera – 2022.06.15

Išsamiau: www.teatras.lt

Martin Bellemare. LAISVĖ

21 Trečiadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis apie laisvę mirti. Jautriems žmonėms arba susidūrusiems artimoje aplinkoje su savižudybėmis gali būti sunkiai ištveriamas.

Aktorius Dainius Gavenonis ėmėsi režisuoti šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Jį žiūrėjau Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Tarp kitko, po rekonstrukcijos joje buvau pirmą kartą ir man ji pasirodė ne tokia jau mažoji. Normali tokia, juoda, panaši į Menų spaustuvės salę.

Spektaklis „Laisvė“ rodomas be pertraukos ir trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Jame vaidina pats Gavenonis, jo pjesės žmoną – tikroji žmona Rasa Samuolytė. Poros sūnų vaidina Laurynas Jurgelis. Dar scenoje pasirodo Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Jakštaitė ir Vaidas Vilius.

Jeigu reiktų spektaklį apibūdinti vienu būdvardžiu, ko gero pasakyčiau, kad jis – konkretus. Na, toks be didelių beletristikų, pauzių, pretenzingų ir žiūrovams dažnai nesuvokiamų scenų. Veiksmas vyniojasi gana greitai, sklandžiai, daug dialogų, įtampa kyla, kyla, kol pabaigoje spektaklio sudega.

Vienas įdomesnių sprendimų man pasirodė scenoje esančiame ekrane rodyti dokumentines ištraukas iš aktorių praeities. Nors galėjo tas scenas nufilmuoti su aktoriais ar savanoriais, pasirinko parodyti gabalėlius vaizdo įrašų iš aktorių Lauryno, Dainiaus ir Rasos praeities.

Įsivaizduokite visuomenę, kuri pasiekusi tokį laisvės lygį, kad turi daug privačių ir kelias valstybines įstaigas, padedančias žmogui išeiti iš gyvenimo. Nesvarbu, kiek tau metų – 29, 45 ar 80, tu ateini, pareiški norą, pasirenki norimą gyvenimo nutraukimo būdą ir tau užtikrinama, kad viskas būtų sklandžiai, taip, kaip ir norėjai.

Tokioje įstaigoje dirba pagrindiniai spektaklio herojai tėvas ir sūnus. Vieną dieną į duris pasibeldžia jų žmona ir mama, nusprendusi, kad gyventi ji daugiau nebenori.

Daugiau nepasakosiu. Jei nebijote panašių temų, nueikite į spektaklį ir sužinokite jo pabaigą patys. Poroj vaidinimo vietų, kuriose vyko savižudybės faktas, mano kūną buvo apėmę nemalonūs pojūčiai. Užtat kokia buvau laiminga po spektaklio išėjusi į laisvę. Ir medžiai atrodė žalesni, nei įprastai, ir vyras mielesnis.

Visgi nors teatro svetainėje rašoma N-14, aš į spektaklį neleisčiau nepilnamečių. Ir žiūrovams salėje padėliočiau lankstinukų su pagalbos tarnybų numeriais. Dėl viso pikto įdedu juos čia:

Jaunimo linija/ Budi savanoriai konsultantai/ 8 800 28888/ I-VII, visą parą

Vaikų linija/ Budi savanoriai konsultantai, profesionalai/ 116 111/ I-VII, 11:00 – 23:00

Pagalbos moterims linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai/ 8 800 66366/ I-VII, visą parą

Vilties linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai/ 116 123/ I-VII, visą parą

***

Režisierius Dainius Gavenonis

Premjera 2021. 09. 26

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Paulina Pukytė. SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI

17 Šeštadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

BeReal. Tokiu pavadinimu žaibiškai populiarėjanti prancūzų 2020 metais sukurta programėlė sako žmonėms – būk toks, koks esi. Neredaguok nuotraukų, nenaudok filtrų, nemontuok vaizdo įrašų. Pamiršk tobulus instagramo vaizdus, grojančius reelsus… Pasirodyk, koks tu esi iš tiesų. Aš šiame įraše nusprendžiau būti būtent tokia. Neguglinau recenzijų apie spektaklį, neskaičiau Paulinos Pukelytės kūrinio, pagal kurį sukurtas spektaklis. Tiesiog nusipirkau bilietą su nuolaida per vasarą vykusią akciją ir sulaukusi numatytos rugsėjo dienos įsitaisiau Vilniaus Valstybinio Mažojo teatro salės pirmoje eilėje. Kad akinių nereiktų.

Sakau atvirai – spektaklio minties nepagavau, plonybių nesupratau, jis manęs nei graudino, nei juokino, nei privertė apie kažką susimąstyti. Aktoriai dirbo puikiai, įsimintini grimo ir kostiumų dailininkų darbai. Tiek.

Trumpai tariant tai pusiau spektaklis, pusiau kinas. Iš pradžių valandą žiūrime filmuotą įrašą scenoje nuleistame ekrane (patikėkit, sėdėti pirmoje eilėje užvertus galvą į ekraną buvo ne kažką), o paskui tas pats, kas buvo rodyta filme, vaidinama scenoje. Tik rūbais aktoriai kitais vilki.

Visgi du pliusus spektakliui duodu. Pirmas, riebus pliusas, už galimybę scenoje pamatyti aktorę Eglę Mikulionytę. Antras pliusas, kad spektaklis yra be pertraukos ir trunka 2 valandas.

Pabaigai iš teatro interneto svetainės http://www.vmt.lt įdėsiu šio spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės citatą: „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“.

Tikiu, kad režisierei galvą pasukti teko. Klausimas tik – ar ateinantys žiūrovai norės/galės tas galvas sukti? Aš iš tų, kur nesukau, ir likau praleidusi vakarą pustuščiai. Gerai, kad bilietas ne karvę kainavo.

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2022.09.08

Išsamiau apie spektaklį www.vmt.lt

Žemaitė. MARTI

15 Ketvirtadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Toks beviltiškumo jausmas apėmė išėjus iš spektaklio. Na, tiesiog tooooooooks! Žemaitės apsakymą „Marti“ skaičiau dar mokykloje, ir Vingių Jonas ilgam buvo tapęs tinginio, apsileidusio, girtuoklio, besmegenio, beviltiško žmogaus sinonimu. Šįkart pažiūrėjus spektaklį akcentai susidėliojo kitaip, nei jaunystėje. Katrės tragedija pasirodė esanti ne tik vienos šeimos (na, gerai, dviejų šeimų/giminių – Jono ir Katrės), bet labiau visuomenės. Tokios visuomenės, kuriai moteris yra menkesnė lytis už vyrą; tokiai visuomenei, kurioje neturintis pakankamai pinigų yra mažiau gerbtinas už turtuolius; tokiai, kuri sužeistą ar ligotą nurašo iš karto; tokiai visuomenei, kurioje machinacijos, galia, kumštis yra aukščiau už įstatymą; tokiai, kurioje tamsa nugali šviesą.

Nežinau, pagal kokius kriterijus spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė rinko aktorius vaidmenims. Gal su kai kuriais jų ir paskubėjo… Iš visų buvusių ant scenos išskirčiau mažiausiai vaidinusį pasakotoju buvusį Daumantą Ciunį. Jis kažkaip sulipdydavo paskiras scenas į vienį.

Scenografas Vytautas Narbutas padirbėjo iš peties – neperkrauta, bet išraiškinga scenografija padėjo, o ne trukdė vaidinimui. Kaip ir Fausto Latėno muzika.

Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre rodomas spektaklis nėra kažkoks itin postmodernistinis, bet nėra ir toks, per kurį užmigsi. Nors… Jei labai pavargęs į jį ateisi, galimybė snūstelt išlieka.

Spektaklio trukmė 1 valanda 50 minučių be pertraukos. Salė vakar nebuvo visiškai užpildyta.

Spektaklį mačiau antrą kartą, pirmas kartas buvo pačioje spektaklio gimimo pradžioje. Kiek pamenu, anąkart ir progų nusijuokti buvo daugiau ir aktoriai (taip man dabar atrodo) vaidino labiau įsijautę. Nors gal ir klystu, juk būna, kad nusipirkęs labai patikusius ledus antrą kartą juos valgydamas stebiesi, ir kuo gi jie aną kartą taip sužavėjo…

Man rodos, kad jaunimas šiais laikais nemėgsta mokykloje skaityti panašių į Žemaitės „Marčią“ „oldskūlinių“ veikalų, tad spektaklis padėtų jiems susipažinti su XX a. pradžios realistinės literatūros kūriniu. Teatrui vertėtų jį pasiūlyti gimnazistams „Kultūros paso“ programoje. Nors nežinau, gal tai jau ir padaryta?..

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera: 2018 m. spalio 19 d

Išsamiau: www.vmt.lt

„SoDra, Mon Amour“

23 Sekmadienis Sau 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , ,

Vakar buvau spektaklyje apie Sodrą. Taip, gerai perskaitėte. Apie Valstybinį socialinio draudimo fondą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jį sukūrė dramaturgė Kristina Marija Kulinič, režisavo Gildas Aleksa, vaidino „Teatrono“ aktoriai Roberta Sirgedaitė, Arnas Ašmonas, Milda Jonaitytė, Karolis Norvilas, Raimondas Klezys. Spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir be pertraukos trunka 1 val. 40 min.

Atėjus į teatrą kiekvienam žmogui buvo išdalinti maži lapeliai su numeriu. Man teko 148. Įsidėjau į kišenę ir pamiršau apie jį tol, kol į kavinę, kur šildžiausi kapučinu už 2,50 eur, atėjo teatro darbuotoja ir pasitikslinusi, ar atėjom į spektaklį, pasiūlė eiti prie salės durų, „kad nepraleistumėte savo eilės numerio“. Pasirodo, prie salės durų buvo švieslentė, kurioje užsidegdavo vis kitas skaičius. Sulaukus to, kuris parašytas ant lapelio, buvo galima įeiti į salę ir ieškoti savo vietos. Įdomi pradžia.

Apie ką pats spektaklis, rišliai papasakoti man sunkoka. Trumpai pasakyčiau gal taip: tai spektaklis apie žmones, kurie dirba „Sodroje“, sprendžia kitų žmonių problemas ir tuo pačiu paskendę savo pačių problemose. Visas veiksmas scenoje sudėliotas iš besikeičiančių dialogų, kurių epicentre pjesės herojai – gausybę suknelių spintoje turinti, į „Tinderio“ pasimatymą besiruošianti, tvarką labiau už viską garbinanti Snaiguolė; santūrioji Rasa, kuri pasirodo esanti visai ne Rasa, o Liongina, kadaise pasikeitusi nekenčiamą vardą ir kurios darbas – atsakinėti į „Sodros“ interesantų skambučius ir kiti.

Spektaklio žanras anonsuose apibūdinamas kaip tragikomedija, nors aš nei didelės tragedijos, nei komedijos vakar taip ir nepamačiau.

Kam spektaklis skirtas? Nežinau. Ką apie jį pasakytų tikri „Sodros“ darbuotojai? Irgi nežinau. Nors kūrėjų vietoje jiems bilietus į spektaklį parduočiau su 50 proc. nuolaida ir laikyčiau sukryžiavusi pirštus, kad jie po visko nesikreiptų dėl įžeistos garbės ir orumo.

Spektaklio autoriams duodu du didelius „like“: vieną už temą, kurios jie ėmėsi ir kurios turbūt nesiimtų 99,99 proc. teatro kūrėjų ir kitą už tą pirmoje pastraipoje aprašytą „teatrą“ prie įėjimo į salę.

**

„SoDra, Mon Amour“, rež. Gildas Aleksa

Premjera 2021 ruduo.

Išsamiau: www.teatronas.lt

Dėdė Vania

16 Sekmadienis Sau 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jei būčiau astrologė iš gyvenimo būdo laidos, tai pasakyčiau, kad mėnulis, žvaigždės ir planetos 2022-aisiais sukrito taip, kad Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro spektaklis „Dėdė Vania“ (režisierius Tomi Janežič iš Slovėnijos) Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose šiemet sulauks daugiausiai įvertinimų. Bus nominuotas ne vienoje kategorijoje, ne vieną ir laimės. Tarp lipsiančiųjų į sceną turėtų būti gydytojo Astrovo vaidmenį šiame spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę suvaidinęs Martynas Nedzinskas ir scenografas iš Slovėnijos Branko Hojnik. Labai tikiu, kad įvertinta bus ir Sonios vaidmenį atlikusi aktorė Ilona Kvietkutė, be galo talentinga, darbšti ir daugybę įsimintinų vaidmenų Mažajame teatre suvaidinusi aktorė.

Bet aš nesu astrologė, tai toliau nebursiu, o tik papasakosiu įspūdžius iš apsilankymo spektaklyje vakar.

Skandalingoji spektaklio premjera įvyko 2021 metų vasarą. Tądien spektaklis turėjo būti vaidinamas pirmą kartą ir iki jo likus suskaičiuotoms valandoms režisierius nušalino dėdę Vanią turėjusį vaidinti aktorių Arūną Sakalauską. Paaiškinimas buvo tas, kad pandemijos metu vyko mažai repeticijų ir aktoriaus vaidyba režisieriaus neįtikina. Slovėnas režisierius tą vakarą pats lipo į sceną su scenarijumi rankose ir angliškai bandė paaiškinti, ką ir kaip čia dabar vaidinti turėjo dėdė Vania. Kilus šurmuliui, kaip čia dabar taip, teatras priėmė sprendimą premjerą atidėti iki rudens ir per tą laiką išsiaiškinti su režisieriumi. Po kurio laiko spektaklis vėl išvydo dienos šviesą – dėdę Vanią visgi vaidino Arūnas Sakalauskas. Profesorių Serebriakovą vaidino Arvydas Dapšys, jo jaunąją žmoną – Indrė Patkauskaitė.

Šią pjesę Antonas Čechovas parašė 1897 metais. Jei eisit į spektaklį, rekomenduoju perskaityti Motiejaus Miškinio vertimą, kurį rasite pjesių saugykloje Dramų stalčius. Pjesė trumputė ir ją perskaityti užteks geros valandos. O štai spektaklis su dviem pertraukomis trunka 4 val. 30 minučių.

Spektaklis „Dėdė Vania“ turi viską, ko reikia geram teatro hitui: nepasenusią tematiką (visi nelaimingi / nėra gyvenimo prasmės / senatvė ir nereikalingumo jausmas / žmogiškų santykių trūkumas / nėra noro keisti/s / alkoholis „gelbėtojas“ / ji nemyli jo, o jis myli ją/ ji įsimyli jį, jis gal irgi, bet meilė neteisėta ir t.t., puikių aktorių komandą, įdomią scenografiją ir kostiumus, gyvą muziką, nulaužtą ketvirtą teatro sieną (kai aktoriai kreipiasi į žiūrovus, įterpia pjesėje nesančių frazių). Visgi kartais aplankydavo jausmas, kad paskiros scenos puikios, bet kai kur režisieriui pritrūko klijų joms suklijuoti.

Mažiausiai į akis spektaklyje krito herojus, kurio vardu ir pavadinta pjesė. Nors jis ir prisistatė esąs keistuolis, neformatas, neišsipildęs Dostojevskis ar Bodleras, jo nykumas ir beveidiškumas buvo akivaizdus. Nežinau, ar čia buvo to-bu-las personažo išpildymas ar tiesiog aktoriui „ne ta diena ir ne tas vaidmuo“.

P.S. Laukiu „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų nekantriai. Pasitikrinsiu, ar turiu kokį astrologinį geną. Kad teatrinį turiu, tai faktas – vakar nusipirkau bilietą į dar vieną spektaklį. Susirašysim po savaitės. Iki!

***

Anton Čechov „Dėdė Vania“

Režisierius ir adaptacijos autorius – Tomi Janežič (Slovėnija)

Premjera 2021. 07.15

Daugiau: www.vmt.lt

Po ledu

04 Pirmadienis Spa 2021

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Artūro Areimos teatras įsikūręs Ateities gatvėje Baltupiuose. Sovietinės statybos pramoniniame daugiaaukštyje geriausiu atveju tikiesi rasti baldų sandėlį arba merdinčios firmelės administraciją, na, gal dar kokią gelinių nagų manikiūrininkę užsislaptinusią. Bet teatrą tikiesi rasti mažiausiai. Siauras koridorius, kuriame visi stačiomis laukia šiek tiek vėluojančio spektaklio, apskritas 0 (nulis) rūbinių ir žiūrovai, kurių amžiaus vidurkis – kokie 23 metai su puse. Pasijutau kaip dinozaurė, kuri netyčia supainiojo duris ir vietoj suplanuoto vakarinio švediškų kukuliukų valgymo „Ikėjoje“ pakliuvo į technovakarėlį.

Spektaklis sukurtas pagal Falko Richterio pjesę, jame vaidina trys tikrai savo darbą išmanantys aktoriai Rokas Petrauskas, Dovydas Stončius, Tomas Rinkūnas. Be pertraukos „Po ledu“ trunka valandą su trupučiu. Apie ką spektaklis – neklauskit. Lyg apie vartotojišką visuomenę, lyg apie perdegusį žmogų, lyg apie biuražmogius (tokius brangiais kostiumais vilkinčius „bičiukus“, kurie dirba, dirba, dirba tol, kol pamiršta kas esantys ir ko norintys šiam gyvenime).

Spektaklyje buvo:

  • rėkimo (daug);
  • TV ekranų su mirguliuojančiais vaizdais (trys);
  • moteriška suknele apsirengusių vyrų (vienas);
  • kalbų apie seksą (pakankamai).

Trumpai drūtai tariant, šis spektaklis man pavėlavo kokiais 20 metų. Tai tiek.

***

Režisierius: Artūras Areima

Kompozitorius: Artūras Bumšteinas

Videomenininkas: Kornelijus Jaroševičius

Kostiumų dailininkė: Monika Gurskytė

Vaidina: Rokas Petrauskas, Dovydas Stončius, Tomas Rinkūnas

Daugiau info: https://www.facebook.com/arturasareimatheater

Jobo knyga. Eimuntas Nekrošius

08 Sekmadienis Kov 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau mačiusi aktorių Remigijų Vilkaitį teatro scenoje. Mano atmintyje teišlikęs jo paskutinis suvaidintas vaidmuo gyvenimo teatre – Kultūros ministro. Su nekantrumu laukiau a.a. Eimunto Nekrošiaus režisuoto ir Jaunimo teatre rodyto spektaklio „Jobo knyga“, kuriame pagrindinį – Jobo – vaidmenį atlieka Remigijus Vilkaitis.

Spektaklis vyko tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo nustatytas pirmasis susirgimo koronavirusu atvejis ir sveikatos specialistai įspėjo žmones būti atsargius, vengti masinių susibūrimų uždarose erdvėse. Įspėjimas šįkart nesuveikė: teatro salė buvo pilnut pilnutėlė.

Apie ką spektaklis, nesunkiai sužinosite į paieškos sistemą įvedę žodžius „Jobo knyga“. Lakonišką ir labai tikslų siužeto apibūdinimą pateikia wikipedia: „Jobo knygoje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris praradęs viską, tačiau nesiliovęs tikėti Dievu. Jobo istorija užduoda klausimą: jei Dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji? Knygoje rašoma, kaip Dievas leidžia šėtonui išbandyti Jobą. Šį užgriūva nelaimės – jis praranda turtus, vaikus, sveikatą“.

Beveik dviejų valandų (be pertraukos) spektaklis, kaip įprasta E.Nekrošiaus režisūrai, kupinas simbolių: vienus nesunkiai galima iššifruoti, kiti taip ir liko man paslaptis. Salėje  mačiau sėdint ne vieną dvasininką ir vienuolę, tačiau, ko gero, neteisinga sakyti, kad spektaklis skirtas tikintiesiems ar yra vien apie tikėjimą. Tikrai ne. Jis skirtas visiems, keliantiems sau būties, gyvenimo prasmės ir esmės klausimus.

ĮSPĖJIMAS. Jeigu iki šiol lankėtės tik komedijose ar labiau mėgstate modernų šiuolaikinį teatrą, pagalvokite prieš pirkdami bilietą į „Jobo knygą“. Jums spektaklis gali labai nepatikti. Arba gali taip patikti, kad imsitės gailėtis iki tol švaistę laiką visokiems niekams.

***

Režisierius: Eimuntas Nekrošius

Vaidina: Remigijus Vilkaitis, Vygandas Vadeiša, Vaidas Vilius, Milda Noreikaitė,
Marija Petravičiūtė, Simonas Dovidauskas, Tauras Čižas.

Premjera: 2013 m. rugsėjo 19 d. Italijoje

Daugiau: www.menofortas.lt

CV, arba Kas aš esu?

29 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Vakar rašiau Nacionalinį diktantą, todėl jo įkvėpta šiandien drįstu suabejoti spektaklio pavadinimu. Mano kukliu manymu, jis turi gramatinę klaidą. Frazė „Kas aš esu“ arba turėtų būti rašoma kabutėse, arba nereikia didžiosios K raidės.  Bet gal ir klystu, nežinau. Nesu Nacionalinio diktanto laimėtoja, tiesiog vakar rašiau jį.

Kaip ten bebūtų, pavadinimas, sutikite, intriguojantis. Kuriantis iliuziją, kad visi, nežinantieji, kas jie yra ir kur einą, atėję į vaidinimą po jo išeis jau viską žinantys. Arba bent jau įkvėpti atsigręžti į save ir gerai pagalvoti – koks tu esi šiandien? Koks tu nesi šiandien? Ar esi laimingas šiandien? Kas tave daro laimingu?

Šio „Atviro rato“ spektaklio režisierius ir pjesės autorius yra Justas Tertelis. 2016 metais LRT ir Asociacijos LATGA organizuotame radijo dramaturgijos konkurse „Kviečia radijo teatras”, skirtame Lietuvos radijo 90-čiui, „CV, arba Kas aš esu?“ laimėjo pirmąją vietą.  Net ir nežinant šio fakto akivaizdu, kad pjesė yra labai radijiška. Joje daug teksto ir daug garsų. Veiksmo mažiau.

Esu buvusi daugelyje „Atviro rato“ spektaklių, jie gana skirtingi, nors beveik visus  vienija šiais laikais deficitu tapęs teatrinis nuoširdumas ir neįmantrios teatrinės raiškos priemonės. (Man iki šiol geriausias jų spektaklis yra „Lietaus žemė“, kur ratu sustatytos žiūrovų kėdės, aktoriai vaidina šalia žiūrovų be jokių dekoracijų ir rekvizitų). Toks jausmas, kad spektaklių (aprašomojo irgi) tikslas – ne nustebinti, ne pritrenkti, ne prajuokinti ir ne sugraudinti, o užmegzti dialogą su žiūrovu. Kartais jis įvyksta spektaklio metu, kartais – po kurio laiko. Kartais ir neįvyksta. „Atviro rato“ teatras jau ne pirmus metus turi Vilniaus miesto teatro statusą, jo spektaklius mėgsta jaunimas, sudarantis didelę dalį visų žiūrovų. Šįkart irgi panašiai buvo, tiesa, salė ketvirtadienio vakarą nebuvo pilna.

87772079_193746768561853_7018964030479925248_n

Be pertraukos spektaklis trunka 1 val. 40 minučių. Rodomas Juodojoje salėje, kurioje man labai patinka tai, kad eilės žymimos ne skaičiais, o raidėmis: A, B, C ir t.t. Aktoriai Vesta Šumilovaitė, Benita Vasauskaitė, Karolis Kasperavičius, Vaidotas Žitkus, Rokas Petrauskas ir Danas Kamarauskas vaidindami veidus slepia po kaukėmis (ne, tai ne koronoviruso pasekmė, toks spektaklio užmanymas). Spektaklio anonse buvo rašoma, kad jis bus „apie vieną visiems labai gerai žinomą žmogų. Kas jis, atskleista bus spektaklio metu“. Laukdama Menų spaustuvės fojė prieš spektaklį, mąsčiau, koks žmogus galėtų būti „visiems žinomas“. Mamontovas? – Ne. Sabonis? Mikutavičius? – Ne. Taip ir nesugalvojau atsakymo. Pasirodo, kad visiems žinomas žmogus yra… statistinis Lietuvos pilietis. Būtent apie jį ir yra šis spektaklis.

Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, jaučiau, kad esu šiek tiek per sena šiam spektakliui. Būčiau norėjusi jį pamatyti mokyklos laikais, studijų metais, prieš kuriant santuoką ar einant į pirmą darbo pokalbį. Nesakau, kad jaučiuosi, jog mano gyvenimo daina sudainuota, anaiptol. Tiesiog šiuo metu nesijaučiu kamuojama jokios tapatybės krizės, todėl spektaklis manęs neįtikino.

Na, o jeigu vis dėlto man reikėtų trūks plyš atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“, atsakyčiau kažkaip taip: „Esu žmogus, kuriam patinka gyventi. Labai“.

***

Režisierius – Justas Tertelis

Premjera – 2018.11.15