Category Archives: Spektakliai

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

J.Pommerat „Raudonkepurė“

02 Antradienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16

 

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje

W.Szymborska. Moters portretas

19 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kovo 27 -osios kiekvienais metais laukiu labiau, negu kovo 26 -osios ar balandžio 3-osios. Tą dieną švenčiama Teatro diena, ir skirtingi teatrai siūlo skirtingų akcijų bei nuolaidų į spektaklius. Štai portalas http://www.teatrai.lt jau kelinti metai ta proga kviečia “pirkti du bilietus, o mokėti už vieną“. Būtent šios akcijos suviliota ir nusipirkau du bilietus į Dalios Michelevičiūtės monospektaklį “Moters portretas“ Nacionaliniame dramos teatre. Smagu buvo dvigubai – ir tai, kad vienas bilietas pirmoje eilėje tekainavo 4 eurus, ir tai, kad antrą bilietą pasiūliau seniai nematytai klasės draugei. Bus proga susimatyti!

Mažojoje salėje vykstantis spektaklis trunka valandą. Dalia Michelevičiūtė deklamuoja lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos eiles, o jai padeda filmuota medžiaga (animacijos autorius Rimas Sakalauskas) ir muzika (kompozitorius Julius Aglinskas). Prisipažinsiu, kad nesu poezijos gerbėja, esu labiau teatro fanė, o “Moters portrete“ teatro buvo labai mažai,  poezijos – labai daug. Man atrodo, kad paimti poetės kūrybą ir sudėti į vientisą spektaklį skirtingus eilėraščius yra misija neįmanoma. Vis tiek tai tėra žavios aktorės poezijos vakaras. Manęs neįtikino ir tai, kad aktorė viską, kas vyko scenoje, įvilko į savo autobiografinį rūbą – neradau tam jokio pagrindo.

Spektaklį filmavo LRT televizija, o po spektaklio aktorė gavo glėbius gėlių (dar du kibirai gėlių buvo pamerkti teatro rūbinėje, ko gero, žiedai čia laukė spektaklio pabaigos, kada bus įteikti aktorei asmeniškai, o ne visiems matant). Nelabai supratau, kas čia vyksta – iš kur tiek gėlių ir tiek gerbėjų. Tas nesibaigiantis gėlių teikimas ir glėbesčiavimasis scenoje po spektaklio man paliko stiprų įspūdį. Nebuvau mačiusi nieko panašaus.

Tik šiandien supratau, kokiame svarbiame įvykyje vakar sudalyvavau. Kai Nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyra šiandien pasveikino aktorę su “garbingu jubiliejum“ (cituoju), atsivėrė akys – vakar Dalia Michelevičiūtė teatro scenoje šventė savo 50 metų jubiliejų.

***

Wislawa Szymborska. Moters portretas

Premjera 2015.01.21

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

PIRMAPRADIS

11 Antradienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pojūčių spektaklis pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas – taip režisierės Karolinos Žernytės spektaklis apibūdinamas oficialioje Nacionalinio dramos teatro svetainėje. Tapęs repertuariniu šio teatro spektakliu, “Pirmapradis“ be jokių abejonių pretenduoja į jauniausių teatro žiūrovų širdis. Tokių, kuriems sėdėti didelėje tradicinėje salėje tris valandas belaukiant godo yra nuobodu, ir kuriems pagal Y ir Z kartų ypatumus reikia judesio, netikėtumo, veiksmo, netradicinių erdvių ir aštrių potyrių.

Spektaklio režisierė – “Pojūčių teatro“ sumanytoja Karolina Žernytė pati vaidina spektaklyje. Susirinkusiems žiūrovams (jų į spektaklį telpa 50) ji paaiškina taisykles, o spektaklio pabaigoje kviečia pasidalinti savo įspūdžiais bei užduoti klausimus.

Netradicinės formos spektaklis yra labiau veiksmas, performansas, kuris priklauso ne tik nuo iš anksto sumanyto scenarijaus, bet ir nuo susirinkusių žiūrovų. Mat būtent jie tampa pagrindiniais veiksmo veikėjais. 8 iš 50 atėjusių žiūrovų tampa savanoriais, kuriems 1 valandai ir 40 minučių užrišamos akys. Kartu su likusiais žiūrovais jie keliauja po skirtingas teatro erdves ir pasitelkę visus savo pojūčius, patiria garsų, šviesų, veiksmų ir kvapų teatrą.

Jiems, nieko nematantiems, spektaklio kūrėjai uždeda bokso pirštines ir liepia boksuotis; guldo juos ant čiužinių, iš kurių išleidžiamas oras; pripila į delnus biraus smėlio; kutena juos, šokdina, stumdo, glosto ir dar balažin ką daro. Likusieji 46 žiūrovai viską stebi, o kartais taip pat įtraukiami į veiksmą.

Spektaklio metu mane apėmė nekontroliuojamas žiovulys – žinot, būna taip, kai nusižiovauji, bandai prikąsti lūpą, bet jis ištinka vėl ir vėl. Kokius dvidešimt kartų (nepatikėsit, bet kol rašiau šį sakinį, irgi nusižiovavau du kartus. Žiovulys užkrečiamas ir per ekraną). Spektaklio metu mes buvome ne kartą paprašyti užmerkti akis, na, o man užmerktos akys – tai signalas, kad laikas miegoti.

Prieš spektaklį režisierė paprašė mūsų laikytis visiškos tylos. Net tada, kai atrodo, jog nieko nevyksta ir iš teatro foje per koridorius, laiptines ir rūsius ėjome į kitą pastato dalį. Tai esą spektaklio dalis. Ir jei atvirai, man tas pasivaikščiojimas po teatro erdves paliko įspūdį. Eidama ilgu koridoriumi, mačiau daug durų, ant kurių buvo surašytos Nacionalinio dramos teatro aktorių pavardės. Po dvi ar tris. Man tai buvo netikėta – pasirodo, teatro aktoriai turi jiems priskirtus kabinetus! Vyrai su vyrais, moterys su moterimis. Hmm… O ką jie juose veikia?..

“Pirmapradis“ patiks tikrai ne visiems. Vieni iš karto priima jo žaidimo taisykles, kiti jų prisilaiko iš mandagumo, o tretiems gali pasidaryti nuobodu.

Viena pagyvenusi moteris (ko gero, vyriausia iš visos to vakaro žiūrovų kompanijos) prisipažino, jog į šį spektaklį atėjo antrą kartą. Pirmą kartą ji vaikščiojo su visais, o šįkart sąmoningai planavo ir norėjo pabūti užrištomis akimis. Po spektaklio, kuomet vyko pasidalijimas įspūdžiais, ji prisipažino, jog šįkart, nors ir užmerktomis akimis, patyrimas jai buvo silpnesnis, negu pirmą kartą. Nes juk jau maždaug žinai, kas tavęs laukia, kai atsisėsi prie stalo arba kai tave aprengs teatriniais rūbais.

***

Karolina Žernytė “Pirmapradis“

Premjera 2016 12 08

„Pojūčių teatro “ namai feisbuke – ČIA.

Apie spektaklį daugiau – www.teatras.lt

Ignas Šeinius. Kuprelis

08 Šeštadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Ačiū Kupreliui, kad suteikė galimybę pirmą kartą apsilankyti Nacionalinio dramos teatro Studijoje. Trečiame aukšte įsikūrusi salytė nedidelė, tačiau man pasirodė gana jauki. Jaukesnė už Mažąją salę, kurioje, kad ir kiek besilankyčiau,  visada jaučiuosi kažkokia svetima.

Spektaklio premjera įvyko prieš pusmetį. Arūnas Vozbutas parašė inscenizaciją Igno Šeiniaus “Kupreliui“ ir pats suvaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje. Be jo spektaklyje vaidina aktorė Jurga Kalvaitytė. Jos Gundė, Kunigunda, spektaklyje pasirodo vos kelis kartus, tačiau jų pakanka, kad suprastum, jog jos personažas nėra toks lėkštas, kaip gali pasirodyti skaitant kūrinį. Ir gailėti reikia ne tik Kuprelio, bet ir jos. Gal net labiau jos.

Siužeto nepasakosiu, nes visi jį žinom (o jei nežinom, galim tuoj sužinoti – gerb. Googlė per sekundę gali pasiūlyti šią pjesę paskaityti online). Gyvenimo saulėlydyje malūnininkas Olesis/Kuprelis/Aleksandras prisimena prabėgusį gyvenimą: vaikystę, jaunystę, perskaitytas knygas, meilę Gundei, vargonininko darbą, savo tautinį brendimą. Šiltas spektaklis su šiltais aktoriais apie tai, kas mus gyvenime šildo. Labai rekomenduoju jaunimui, kūrinį pagal mokyklos programą nagrinėjantiems vyresnio amžiaus moksleiviams, o ir visiems nacionalinės dramaturgijos gerbėjams. Spektaklis trunka valandą. Maždaug valandą grįžusi namo vakar skaičiau “Kuprelį“ iš naujo. Ačiū už tai spektaklio kūrėjams.

***

Ignas Šeinius. KUPRELIS

Režisierius Paulius Markevičius

Apie spektaklį daugiau: www.teatras.lt 

Cezaris Graužinis. DRĄSI ŠALIS

02 Sekmadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Šis režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis sukurtas dar 2007 metais ir rodomas iki šiol.  “Cezario grupė“ tekstą šiam spektakliui sukūrė patys. Anonsas, pristatantis spektaklį, sako, jog tai “spektaklis apie Lietuvos tapatybę“. Dviejų dalių ir dviejų valandų trukmės spektaklis vaidinamas ir Menų spaustuvėje, ir Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Man iškrito korta apsilankyti pasirodyme Menų spaustuvėje.

Spektaklis turėjo prasidėti 19 valandą, o  tą dieną 18 valandą Vilniaus oro uoste buvo sutinkamas VDU profesorius Liudas Mažylis, Vokietijoje suradęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 02 16 akto originalą. Labai norėjau pamatyti tiesioginę transliaciją iš oro uosto, todėl vos nepavėlavau į spektaklį. Liudo Mažylio netikėtas atradimas sujudino tautą lyg bites avilyje: visi ėmė svarstyti, kodėl to niekas nepadarė iki šiol, kiek kiekvienam iš mūsų yra svarbus šis V16 akto suradimas, kokie mes esame šiandien, praėjus 99 metams po jo pasirašymo, kur mes einame, kuo tikime ir pagaliau – kas mes esame?

Panašius Lietuvos identiteto klausimus aktoriai aptarė ir “Drąsioje šalyje“. Pirmoje dalyje Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Juozas Gaižauskas įnirtingai aiškinosi, kokia yra Lietuvos tapatybė: kokie esame mes, lietuviai, kuo mes įdomūs pasauliui ir patys sau. Ši dalis, sakyčiau, turėjo būti tokia linksmoka, su bajeriukais, įaustais į filosofinius pasvarstymus. Bet salė buvo tokia gryn lietuviškos tapatybės, juokėsi retai ir vos, vos. Nors smagių minčių tikrai buvo.

Antroji dalis – visiška priešingybė pirmajai. Išsinėrę iš juodų rūbų ir apsirengę baltais, aktoriai vaidino personažus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusižudė. Dievas (kuris pasirodė esąs JI) jiems suteikia vieną dieną žemėje. Sugrįžę į Vilnių, jie lyg maži vaikai džiaugiasi kiekviena smulkmena šioje žemėje, kiekvienu puodeliu kavos, kiekvienu pokalbiu su draugais, kiekvienu nusipirktu nauju batu… Bet diena baigiasi, ir laikas atsisveikinti.

Moralas paprastas kaip du kart du. Džiaukis gyvenimu kasdien, kiekvieną minutę, gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Kaip pasakytų mano amžiną atilsį teta – tiesiog gyvenk, o ne ieškok šiknoj sliekų.

Kai “Drąsi šalis“ buvo pastatyta, iš pradžių ji vadinosi “Lietuvos diena“ ir sulaukė nemažai kritikos. Esą spektaklis yra it socialinis manifestas, kai kas įžvelgė net politikavimą. Tačiau tai, kad jis išliko iki šiol, nors Lietuva per šį laiką labai pasikeitė, rodo, kad kažkokią tinkamą stygą spektaklis užkabino.

Paradoksas tik, kad tokią gražią teatrinę odę Lietuvai ir lietuviams sukūręs režisierius Cezaris Graužinis lietuvišką tapatybę jau kurį laiką yra iškeitęs į graikišką (ten gyvena ir dirba).

***

Režisierius Cezaris Graužinis

Premjera 2007 03 31

Apie spektaklį ir kūrėjus daugiau: www.cezariogrupe.lt

Thomas Bernhard. MINETIS

30 Ketvirtadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Šio Rimo Tumino spektaklio premjera Vilniaus Mažajame teatre įvyko Teatro dieną prieš dvejus metus. Ir neatsitiktinai, ko gero. Spektaklio tema itin artima visiems teatro žmonėms – nusigyvenusio artisto paskutinis bandymas išeiti į sceną, kurioje jis nevaidino 30 metų.

Į spektaklį mane pakvietė draugė iki jo likus dviems valandoms (labai įdomu, iš kur ji tuos kvietimus traukia, a?!), todėl laiko pasigilinti – kas, kaip ir kodėl – nebuvo. Pakeliui į teatrą spėjau paguglinti vos kelis faktus – spektaklis trunka pusantros valandos (be pertraukos), pagrindinį Minečio vaidmenį vaidina Vladas Bagdonas arba Arvydas Dapšys ir tai, kad šis spektaklis buvo vadinamas “viena laukiamiausių teatro premjerų 2015 metais“.

Thomą  Bernhardą (1931 – 1998) puikiai prisimenu iš savo studijų – vokietakalbės literatūros dėstytoja jį labai mylėjo, todėl ir mes, studentai, skaitėm bei nagrinėjom tikrai daug jo kūrinių. Amžinai nepatenkintas, neigiantis, nelaimingų menininkų saulėlydžius aprašantis autorius – taip apibūdinčiau šį austrų rašytoją, jei tam turėčiau skirtus vos 6 žodžius. (Beje, Nacionaliniame Dramos teatre šiuo metu rodomas kitas spektaklis pagal Bernhardą – “Didvyrių aikštė“, jį aprašiau ČIA.)

Iš esmės “Minetis“ – tai pusantros valandos trunkantis vieno aktoriaus monologas. Vlado Bagdono balsas mane nukėlė į vaikystę, todėl kartais išplaukdavau kažkur, bet sugrįžusi viską rasdavau savo vietose. Viešbučio vestibiulis, jo krėsle tebesėdinti ponia (aktorė Inga Burneikaitė), kuri Naujuosius šioje vietoje sutinka jau trečią kartą, ir jai (o gal ir sau) savo gyvenimą pasakojantis Minetis. 30 metų scenoje nevaidinęs ir sesers palėpėje visą šį laiką gyvenęs aktorius atvažiuoja į vieną viešbutį Ostendėje. Paskutinius pinigus sukrapštęs bilietui, jis čia tikisi susitikti su teatro direktoriumi, nes yra sutaręs su juo teatro jubiliejui suvaidinti “Karalių Lyrą“. Bent jau taip visiems teigia, nors akivaizdu, kad šia savo melagyste nebetiki ir pats. Menininko likimas, aktoriaus misija ir realybė, vienišo, nuteisto, (ne)palūžusio žmogaus drama – šios temos spektaklyje svarbiausios.

Scenoje grojančią muzikantę (Kristina Žebrauskaitė) čia įkurdino spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklio muzika nuostabi. Kaip ir nebylių aktorių trijulė (Agnė Kiškytė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna), vaidinusi viešbučio personalą. Per visą spektaklį jie ištarė vos kelias frazes, tačiau jų nebyli vaidyba buvo man stiprus paralelinis veiksmas, vykęs šalia Minečio šou. Pagaudavau save, kad kai kuriais momentais žiūriu ne į pagrindinį aktorių, o į juos ir bandau nuskaityti akimis, ką kalba jų lūpos, taip ir nepratariančios nei žodžio.

Vladas Bagdonas myli šį savo vaidmenį – tą aš pajutau sėdėdama net toli nuo scenos. Ir nėra ko stebėtis, juk kas geriau supras aktorių, jei ne kitas aktorius?

Jeigu šį spektaklį man reikėtų nutapyti, jis būtų toks šviesiai pilkos spalvos. Tokios liūdnos pilkos spalvos, tačiau ne beviltiškos pilkos. Nes po nakties visada išaušta rytas. O po Naujųjų metų nakties (spektaklyje veiksmas vyksta ją) išaušta ne tik naujas rytas, bet ir nauji metai.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera – 2015 03 27

Apie spektaklį daugiau – www.vmt.lt

H. Ibsenas „Junas Gabrielis Borkmanas“

25 Šeštadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas prieš mėnesį. Dėmesio premjera susilaukė daug. Mano – irgi. Sužinojusi, kad spektaklyje vienoje scenoje bus galima išvysti tokius teatro scenos grandus kaip Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bilietą nusipirkau ilgai negalvodama. Intrigavo ir pati spektaklio tema, kadaise sudominusi Ibseną: kaip gyventi po to, kai gyvenime imi ir tampi numirėliu? Kvėpuojančiu, kavą geriančiu, tačiau numirėliu. Kaip nugyventi paskutinę tau skirtą atkarpą, kai žinai, jog gyvenimas jau praėjo pro šalį. Ne toks, apie kokį svajojai kadaise, būdamas jaunas. Gyvenimo pabaiga, nesusiklostę santykiai ( tarp vyro ir žmonos; tarp seserų; tarp mamos ir sūnaus; tarp sūnaus ir tėčio; tarp vyro ir buvusios jo mylimosios) ir artėjančios tragedijos nuojauta. Visa tai patyriau per tris spektakliui skirtas valandas Jaunimo teatre.

Fantastiška Antano Kučinsko muzika. Bravo. Fantastiška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Bravo. Fantastiškos moterys scenoje, vaidinusios dvi vienos nekenčiančias seseris dvynes – Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė. Bravo.

Nors spektaklio recenzijose visur pabrėžiama, kad veiksmas rutuliojasi aplink velniškos ir dieviškos patirties sukaupusi bankrutavusį bankininką Juną Gabrielį Borkmaną (aktorius Kostas Smoriginas), jis man šįkart nepasirodė toks įdomus, kaip abi jo moterys. Nežinau, kodėl. Gal kad aktorius sakydamas savo tekstus ne kartą užkliuvo ir suklydo? Suprantu, kad pastatymas klasikinis, teksto daug, dialogų, monologų daug. Gal savijauta bloga, gal gripas koks ar nuovargis. Visgi tai gadina bendrą malonumą, ką čia slėpti…

1896 metais parašytas “Junas Gabrielis Borkmanas“ šiandien nepasenęs nei per nago juodymą. Pats pastatymas man pasirodė toks preciziškai šaltas, kaip tas sniegas ir ledas finalinėje ledo scenoje. Toks labai varniškas. Juk pati pjesė tokia, kurią skaitant norisi išlieti ne vieną ašarą, peripetijos tokios, kad suvirpintų kiekvienos moters širdį. Bet net aš, šlapių nosinių karalienė, šįkart neturėjau nė menkiausios progos paraudoti. Tačiau minčių spektaklis man sukėlė daug. Išėjusi rinkausi ilgiausią kelią iki troleibuso stotelės, kad galėčiau kuo ilgiau apmąstyti tai, ką mačiau.

Prieš mane pro duris iš teatro išėjusi viena porelė garsiai piktinosi, kad “režisieriai šiais laikais negerbia žiūrovų, nes vietoj trijų ištęstų valandų galėtų padaryti dvi“ (porelės moteriškoji dalis bandė lyg užginčyti, bet vyrukas ją greitai nutildė). Nesąmonė. „Junas Gabrielis Borkmanas“ trunka nei per ilgai, nei per trumpai, o tiksliai tiek, kiek reikia.

Šiais laikais daug kas piktinasi, kad teatras tapo pernelyg socialinis, pernelyg pataikaujantis žiūrovui, kad sunku rasti spektaklį, kuriame nesikeikiama ar nėra nuogo kūno scenoje. Tai štai, mielieji, toks spektaklis yra. Ieškokite jo adresu: Valstybinis Jaunimo teatras, Arklių gatvė 5, Vilnius.

***

Henrikas Ibsenas “Junas Gabrielis Borkmanas“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017. 02.10

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

2 dublis: M. Gorkis. DUGNE

10 Penktadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.

Maksimas Gorkis. DUGNE

22 Trečiadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kaip tau patiko spektaklis? Po vakar aplankyto O.Koršunovo spektaklio „Dugne“ šiandien šį klausimą girdėjau kelis kartus. Pasakyti atvirai? Ogi labai skaudėjo galvą po spektaklio. Jis toks, na, kažkoks sunkiai nupasakojamas. Labiau išjaučiamas. Apdujinantis ir galvą sprogdinantis.

Pažintį su spektakliu pradėjau prieš kokį mėnesį, kai iš bibliotekos parsinešiau Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Knygoje autorė kurį laiką keliavo su Oskaru Koršunovu, jo teatru ir aprašė spektaklių „Dugne“, „Žuvėdra“, „Miranda“ ir kt. gimimą. Jau tada supratau, kad du iš jų – „Dugne“ ir „Žuvėdra“ – noriu pamatyti.

Tačiau kadangi OKT teatras privatus, šiuos spektaklius rodo retai ir mažai žiūrovų talpinančioje erdvėje Ašmenos g. 8, bilietai labai nepigūs. Pavyzdžiui, į spektaklį „Dugne“ kainuoja po 20 eu, į „Žuvėdrą“ – po 30 eu. Todėl nusprendžiau, kad eisiu ne iš karto – turiu kurį laiką būti gera ir nusipelnyti tų bilietų.

Valandos su trupučiu trukmės spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę rodomas nuo 2010 metų. Jei į OKT teatrą Ašmenos gatvėje eisite pirmą kartą, išeikite iš namų anksčiau, nes galite ir praeiti pro šalį, jo nepastebėję. Atskiro žodelio nusipelno teatro rūbinė/prieškambaris. Kadangi ji/jis didumo sulig kišene, visi prieš spektaklį atėję žmonės sunkiai sutelpa. Toks silkės ankštoje statinėje jausmas. Jei turite klaustrofobijos požymių, ateikite tiesiai į spektaklį, o ne likus pusvalandžiui iki jo.

Pati M. Gorkio pjesė turi 4 veiksmus, tačiau „Dugne“ sukurtas pagal paskutinįjį. Nors spektaklis yra apie visišką “dugną“ ir žmonių degradaciją, man jis iš tiesų pasirodė apie žmogiškumą. Bet apie viską iš eilės.

Įeinančius į salę žiūrovus pasitinka už stalo sėdintys aktoriai. Sveikintis? Šypsotis? Apsimesti, kad tau tai nerūpi? – Bet kokiu atveju nejauku… (Įdomu, o kaip jiems? O jei pamato ateinant pirmąją meilę? Nekenčiamiausią kaimyną? Premjerą? Vaiko mokyklos auklėtoją? (..)

Visi spektaklio „Dugne“ veikėjai – degradavę, nusigėrę užribio žmonės. ŽMONĖS. Šis žodis spektaklyje buvo kartojamas dažniausiai. Ir aktorių lūpomis, ir citatose švieslentėje ant sienos. Žmogus – tai daugiau negu valgymas ir gėrimas. Alkoholikas – irgi žmogus. Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Žmogui nereikia gailesčio, jam reikia pagarbos.

Satinas (aktorius Dainius Gavenonis) – spektaklio centre. Jam iš dešinės – Baronas (aktorius Darius Meškauskas). Kairėje – geraširdis kailiadirbys Bubnovas (aktorius Julius Žalakevičius). Spektaklio pabaigoje pasikarsiantis Aktorius (aktorius Darius Gumauskas) pratrūksta, nes neįstengia prisiminti savo mėgstamiausio eilėraščio pradžios. Užtat jau miręs, spektaklio epiloge, sklandžiai beria tekstą iš „Hamleto“. Nastia (aktorė Rasa Samuolytė) prisimena savo pirmąją meilę, pasimatymus su prancūzu, kurio prototipą pamato sėdint tarp žiūrovų ir čia pat užkalbina. Kvašnia (aktorė Nelė Savičenko) sako nenorinti tekėti už Medvedevo (aktorius Rytis Saladžius) ir prisimena mirusį vyrą, kuris ją lupo kiekvieną dieną. „O jus vyras muša? Ne? Tai dar muš!“, – pareiškia pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei.

Dabar kai pagalvoju, mano galvos skausmą ir sukėlė tas nuolatinis aktorių bendravimas su publika, kreipimasis, siūlymas išgerti (norinčių atsirado ne vienas). Pirmoje eilėje per vidurį sėdėjęs vidutinio amžiaus žiūrovas su dideliu pilvu ir violetiniu megztuku per visą spektaklį teksto susakė daugiau, negu kai kurie aktoriai. Jis kalbėjo ir paklaustas, ir neklaustas, tiesiog, kai po aktorių monologų atsirasdavo pauzė. Vieną kartą net pagalvojau, gal jis čia pasamdytas? Nors ne, negali būti.

Kai Satinas pakėlė taurę už žmogiškumą ir paklausė salės, kas su juo išgers, Violetinis, aišku, vėl pasisiūlė. Dainius Gavenonis meistriškai vystė su juo dialogą, neleisdamas pernelyg įsismarkauti, bet ir neišjuokdamas jo. Paaiškėjo, kad vyras į spektaklį atėjo su moterimi, su kuria susipažino internetu. Automobilio nevairuoja, todėl išgerti gali. Išgėręs bruderšaftą su aktoriumi, jis atsisėdo į savo vietą. Tiesa, po kelių minučių pašoko nuo kėdės ir aktoriams iš po nosių paėmė ant stalo gulėjusių traškučių. „Reikia užkąsti“, – paaiškino jis. Komedija visiška. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokiomis akimirkomis jaučiasi aktoriai, ir koks nepatogus yra toks režisūrinis sprendimas. Man tas Violetinis žiūrovas pasirodė supainiojęs sales – vietoj agitbrigadų pasirodymo „Juokis“ atėjo į Oskaro Koršunovo teatrą.

Tačiau gal toks ir yra spektaklio „Dugne“ sumanymas? Ištrinti ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp realybės ir įsivaizduojamo, tarp to, kas „normalu“ ir „nenormalu“.

Viso spektaklio metu buvo geriama. Daug. Prisiekiu, kartą pajaučiau alkoholio kvapą.

„Dugne“ mane paveikė. Stipriai. Spektaklį mačiau vakar, o šiandien jau nusipirkau bilietą į jį po mėnesio. Gi turiu sugrįžti ir pamatyti, ar ir vėl jame bus Violetinis. Susitikim „Dugne“.

***

Maksimas Gorkis “Dugne“
Režisierius Oskaras Koršunovas
Premjera 2010 spalio 22 d.
Daugiau apie spektaklį OKT teatras

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas

Kitas kampas. DURYS

11 Šeštadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar teatre nebuvau. Spektaklį, apie kurį rašau, mačiau lygiai prieš savaitę. 7 dienos. Tiek mąsčiau, rašyti apie jį ar nerašyti, o jei rašyti – ką rašyti?

Improvizacijų teatras „Kitas kampas“ visiems žinomas iš savo teatrinių improvizacijų. Apie jas esu rašiusi ir aš. Ateini į Mažąjį teatrą, ten scenoje tave pasveikina Kirilas Glušajevas, liepia padaryti bendrą mankštelę (susikabinam su kaimynu iš kairės už rankų/kaimynui iš dešinės pamasažuojam nugarą ir t.t.), o tada kuriami skirtingi etiudai, kuriems temą ir veikėjus pasufleruoja žiūrovai salėje.

Spektaklis „Durys“ yra šiek tiek kitoks, negu esame įpratę. Jame pusantros valandos aktoriai ne vaidina etiudus, o kuria vientisą spektaklį čia ir dabar. Temą vaidinimui pasufleruoja sėdintys salėje. Kai Kirilas paklausė, kaip turėtų vadintis jų šiandieninis spektaklis, pirmose eilėse sėdintis garsiakalbis žiūrovas užrėkė „Trauklapis“. Taigi, spektaklis virto spektakliu, kurio pavadinimas „Trauklapis“.

Jei atvirai, nežinau, kiek ten aktoriai improvizavo, kiek siužetą buvo aptarę iš anksto ir įvilko į pasiūlytą temą. „Trauklapis“ tapo spektakliu apie Molėtų rajone gyvenantį ir augalininkystę plėtojantį Leoną, kuriam senas draugas, dabar gyvenantis Kolumbijoje, atsiunčia kažkokių sėklyčių. Leonas jas užaugina, pasirodo, kad jos išauga į augalą, kuris padeda nuo įvairių problemų – blogos nuotaikos, nemigos. Kai draugas iš Kolumbijos atvažiuoja į Lietuvą pasiimti kanapių derliaus, jo neranda, nes gerasis kaimietis viską jau išdalijęs. Toliau veiksmas tapo tokiu chaotišku, kad nelabai moku ir atpasakoti. Bet finale  buvo „kraujo“ ir „bučinių“. Kažkas sėdo į kalėjimą, o kažkas susilaukė kūdikio.

Kadangi esu buvusi gal kokiuose 5 ar 6 „Kito kampo“ pasirodymuose, darau išvadą, kad palyginus su įprastais pasirodymais, toks vientisas improvizuojamas spektaklis nėra labai juokingas ir nebūtinai gali pasisekti. Juk, neslėpkim, žiūrovai į „Kitą kampą“ ateina tikrai ne verkti ir ne gyvenimo prasmės ieškoti. Jie ateina pasijuokti. Juk ir „Kito kampo“ šūkis – „Ieškome žiūrovų, kuriuos veža humoras“ ir “Ateikite. Bus linksma“. „Durys“ yra toks spektaklis, kurį, manau, patiems aktoriams smagiau kurti, negu trumpus etiudus. Juk išlaikyti siužeto intrigą, nenusivažiuoti į lankas tikrai nėra paprasta. Tai reikalauja didelio meistriškumo. O „Kito kampo“ aktoriai yra savo žanro meistrai ir mėgsta iššūkius. Tačiau žiūrovui toks realiu laiku kuriamas spektaklis nėra toks patrauklus, kaip įprastos improvizacijos. Gi spektaklio tema gali pasirodyti neaktuali, neįdomi, įžeidžianti. Pagaliau – tai prailgsta, sunku išlaikyti įtampą ir kyla pavojus nusivaidinti.

Jau kuris laikas „Kito kampo“ teatro trupę yra papildę jaunieji aktoriai, tačiau spektaklyje dviem pirmais smuikais grojo senbuviai – Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas. Dmitrij Golovanov scenoje dovanojo gyvą muziką, Kiril Glušajev bandė suvaldyti tai, kas vyksta scenoje, apjungdamas visa į vienį.

Prieš kelias dienas išgirdau dar vieną naujieną – „Kitas kampas“ pristato ir trečią formatą – improvizacijų dvikovas. Išbandę etiudus, vientisą spektaklį, jie imasi dar nebandyto dvikovų žanro. Tai ką, kaip sakoma, laukite tęsinio. Nemanau, kad ištversiu nenuėjusi.

***

Kitas kampas gyvena feisbuke, ieškokite Kitas kampas.

Ingmar Bergman. Intymūs pokalbiai

30 Penktadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Padariau klaidą, kad prieš šį spektaklį kruopščiai guglinau atsiliepimus apie jį – recenzijas, žiūrovų įspūdžius. Jie buvo arba balti, arba juodi. „Pats nuostabiausias matytas spektaklis“. „Prastai. Labai prastai“. Tas atsiliepimų dvilypumas mane gąsdino. Žiūrėjau spektaklį ir galvojau – į kurią barikadų pusę stoti man? Vakar pažiūrėjusi spektaklį, jau eidama namo, žinojau, kodėl taip nutiko. Žinojau, kodėl vieniems jis suvirpino širdies gelmes, o kitiems pritrūko visko – paties Bergmano, režisieriaus sprendimų, kitokios scenografijos.

Šiam spektakliui aš suteikčiau žymą N-40. Na, gerai, N-35. Jaunesniems negu šio amžiaus žmonėms spektaklio  žiūrėti nerekomenduoju.  Dar labai nerekomenduoju šio spektaklio žiūrėti šviežiai įsimylėjusiems jauniems žmonėms, ką tik sukūrusiems šeimą ir tikintiems, kad meilė amžina.

Garsiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano istorija pasakoja vienos šeimos tragediją. Dvylika metų ištekėjusi už pastoriaus, trijų vaikų susilaukusi Ana (aktorė Adrija Čepaitė) išdrįsta garsiai pasakyti, kad savo vyro ji niekada nemylėjo. Užmezgusi romaną su dvylika metų jaunesniu studentu, ji tvirtina tik dabar sužinojusi, kas yra sielos ir kūniška meilė. Prisipažinusi apie savo nuodėmę dėdei pastoriui Jakobui (aktorius Ramutis Rimeikis), ji sulaukia jo griežto raginimo pasisakyti apie tai vyrui. Nes tik tiesa gali išganyti žmogų. Ji taip ir padaro. Tačiau gyvenimas nuo tada ima tik blogėti.

Spektaklis nupūtė dulkes nuo seniai pagrindiniuose vaidmenyse matytų aktorių: Adrijos Čepaitės (Ana), Remigijaus Bučio (Anos vyras Henrikas), Dalios Storyk (Anos mama). Kai kurie jų poelgiai ir kalbos scenoje neatrodo įtikinamai, bet, manau, tai ne jų ar režisieriaus problema. Tiesiog Bergmano kūrinys yra toks, kur atsakymai į rūpimus klausimus nėra pateikiami ant lėkštutės.

Kas yra santuoka? Kas yra pareiga santuokoje? Kas yra laisvė santuokoje? Tikėjimas ir žmogaus laisvė. Ištikimybė ir išdavystė. Visuomenės nustatytos normos ir laimės paieška. Motinos ir dukters ryšys. Atsakomybė už padarytus veiksmus. Laisvė būti laimingam. Laimė kaip meilė. Laimė kaip atsakomybė.

Klausimų  kilo daug. Spektaklis man buvo artimas savo tema. Scenoje buvę žmonės įgarsino ir kai kurias mano mintis. Jau vakar grįžusi po spektaklio draugėms rašiau, kad rekomenduoju jį pamatyti.

Spektaklis rodomas Nacionalinio Dramos teatro Mažojoje salėje. Pjesę iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė.  Trunka 2,30 val., o su viena pertrauka dar ilgiau. Spektaklis susideda iš 4 atskirų pokalbių, kuriuos skiria mane erzinęs klaikus muzikinis intarpas. Kažkoks griūvančio dangaus garsas.

Kai po spektaklio stovėjau eilėje prie paltų, dvi prieš mane stovėjusios kokių 60 metų moterys dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „O, taip, tokios kartais būna santuokos“. Taip, tikrai. Deja.

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2016.02.13

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro puslapyje

Žemaitė. Trys mylimos

28 Trečiadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Išėjusi ryte į darbą, prisiekiu, nežinojau, ką veiksiu vakare. Tik žinojau, kad kažką veiksiu tikrai, nes kai vaikai atostogauja pas senelius, neveikti nieko būtų nuodėmė. Kaip neretai nutinka, per pietų pertraukėlę pirštai patys ėmė „goglinti“: teatras/ šiandien/ spektaklis. Pasirinkimas sustojo ties vakare Jaunimo teatre rodomu Algirdo Latėno spektakliu „Trys mylimos“. 2013 metais pastatytas spektaklis yra vienas lankomiausių Jaunimo teatre. Pamenu, prieš kelerius metus atėjusi prie kasos atsiimti rezervuotų bilietų į vaikiškąjį „Kakė makė“,  bandžiau ekspromtu nusipirkti ir į  spektaklį „Trys mylimos“. Bilietų nebuvo. Šįkart surizikavau. Kai atpėdinau prie kasos, kasininkė pasitikslino: „Skambinot pasiteirauti?“. Sužinojusi, kad ne, bandė truktelėti per dantį: „Jūs ką, optimistė?!”. „Na, taip, – sakau, – optimistė“. Kasininkė nusijuokė ir iš po prekystalio tik šast 2 bilietus. Po 10 eurų, kai šiaip visi išparduotieji buvo po 15. Esą čia aktorius atnešė juos grąžinti paskutinę minutę, tai ir nuolaida priklauso. Žodžiu, nusisekė visai neblogai, ir taip optimistiškai nusiteikusi įžengiau į Jaunimo teatro salę.

Žemaitės apsakymo „Trys mylimos“ siužetas yra paprastas kaip dvi kapeikėlės: samdinys vilioja tris moteris vienu metu – našlę šeimininkę ir dvi jos dukteris. Aišku, nė vienos nemyli, o pasipinigavęs iš jų planuoja su tikrąja mylimąja Barbele pabėgt toli, toli. Žemaitės kūrinyje galima įžvelgti autobiografinių motyvų – ji pati, būdama šešiasdešimties metų, įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnį vyrą, kuris… vedė jos dukterį! Negana to, prieš tai piršosi josios dukteriai, taigi, Žemaitės anūkei. Santa barbara, ne kitaip.

Nacionalinės senosios dramaturgijos pastatymai, kuriuos mačiau paskutiniuoju metu – „Tamošius Bekepuris“  (Cezario Graužinio trupė)  bei „Dėdės ir dėdienės“ (Mažasis teatras) manęs visiškai nesužavėjo. Jei pasakius tiksliau – nuvylė. „Trys mylimos“ iš šios trijulės patiko labiausiai. Visų pirma – dėl lietuviškųjų tarmių, kurios spektaklyje skamba 2 valandas ir 30 minučių, tiek, kiek trunka pats spektaklis. Gaspadinė, kurią vaidina Nijolė Narmontaitė, kalba žemaitiškai. Vilioklis Liudvikėlis, kurį vaidina Nerijus Gadliauskas, prabyla aukštaitiškai. Na, o abi dukterys kalba suvalkietiškai ir dzūkiškai.

Spektaklyje yra ir muzikinių intarpų. Pirmoje spektaklio dalyje jie atrodė šiek tiek „pritempti“, na, o antroje dalyje skambėjo visai organiškai.

Šiek tiek nuliūdau, kad spektaklyje nevaidino Neringa Varnelytė, kuri paprastai įkūnija droviąją seserį. Šįkart ją vaidino Jonė Dambrauskaitė. Užtat drūtoji sesuo (aktorė Giedrė Giedraitytė) davė iš peties. Jos duetas su peršamuoju jaunikiu (aktorius Gediminas Storpirštis) buvo labai taiklus ir linksmas.

Jaunimo teatre publika paprastai skiriasi nuo Nacionalinio dramos teatro, Mažojo teatro ar Menų spaustuvės. Kiek ateinu į šį teatrą, tiek matau besigrupuojančių žmonių būrius. Prie rūbinės atsiimdami paltus jie vienas pas kitą tikslinasi, kur stovi jų laukiantis autobusas. Nežinau, ar provincijoje gyvenantys teatro mėgėjai iš įpročio mėgsta Jaunimo teatrą ar pats teatras turi kažkokias ypatingas grupių viliojimo tradicijas.

Dar atskiro pagiriamojo žodžiu nusipelno Ringaudo Karvelio fotografijų paroda, veikianti Jaunimo teatro fojė. Penkis dešimtmečius aktorius fotografavo savo kolegas užkulisiuose ir scenoje, ir to rezultatus apžiūrėti galima prieš spektaklį ar per pertrauką.

Ar eičiau antrą kartą į „Tris mylimas“? Kažin. Ar džiaugiuosi nuėjusi vakar? Taip!

Režisierius: Algirdas Latėnas

Premjera: 2013 m. spalio 12 d.

Daugiau apie spektaklį: Jaunimo teatro puslapyje

Marius Ivaškevičius. Madagaskaras

22 Ketvirtadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Išjungiau kompiuterį, nes jau buvo kelios minutės po 18. Darbo laikas out. Laikas namo. Skamba telefonas, draugės numeris. Alio. 18.30 spektaklis Vilniaus Mažajame teatre, draugės vyras eiti negali, klausia, gal susiviliosiu paskutinės minutės pasiūlymu. Kaipgi! Žinoma! Tekina Gedimino prospektu lekiu iki teatro ir staiga suprantu, kad esu apsirengusi kone kasdieniu džemperiu. Prastai. Bet nieko nepakeisi, teatras svarbiau už tai, kaip tu atrodai. (Nors atvirai, tas džemperio klausimas mane dar kelis kartus kamavo tą vakarą – tai nėra tas rūbas, su kuriuo gEra eiti į teatrą).

90 procentų visų kartų į spektaklius aš vaikštau viena. Tiesiog man taip patinka. Tačiau mielos draugės kompanija šalia irgi dar niekam nepakenkė. Dar nespėjus aptarti paskutinių šeiminių naujienų, gęsta šviesa, ir spektaklis prasideda. Aš „Madagaskare“ buvau antrą kartą, tačiau tas pirmas kartas buvo seniai. Iš tiesų „seniai“, nes spektaklio premjera įvyko 2004 metų sausio 30 dieną! Šiandien – 2016 metų gruodžio 22 diena. Ilgaamžis spektaklis. Salė buvo beveik pilna, tačiau už tai turime būti dėkingi nežinomiems pedagogams. Spektaklį stebėjo dvi didelės grupės jaunuolių, iš pažiūros – gimnazistų, kurie, statau šimtinę Eur, į spektaklį atėjo tikrai ne savo iniciatyva.

Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama prieškario keliautojo, filosofo Kazio Pakšto idėja perkelti Lietuvą į Madagaskarą ir sukurti ten atsarginę „Lietuvą“. Spektaklyje, kuris turi du tėčius – režisierių statytoją Rimą Tuminą ir režisierių Arvydą Dapšį, daug istorinių motyvų ir istorinių veikėjų. Salė – Salomėja Neris, Milė – būsimoji Vinco Mykolaičio Putino žmona. Oskaras – Oskaras Milašius. Na, ir žinoma, pagrindinis herojus – Kazimieras Pokštas – jau minėtasis Kazimieras Pakštas, kurį vaidino Tomas Rinkūnas.

Spektaklio kalba – 20 amžiaus pradžios, manieringa ir šiek tiek kelianti juoką. Daug eiliavimo, kuris yra tiesioginė aliuzija į Salomėjos Neries poeziją. Būtent jos charakteris spektaklyje ir yra labiausiai išplėtotas – nuo jaunos studentės, merginų bendrabutyje svaigstančios apie pirmąją meilę, suaugti padėjusios kelionės į Paryžių iki jos mirties Maskvos ligoninėje, stebint dviem SSSR kareiviams. Tačiau tai nėra sausas istorijos atspindys. Spektaklyje žavi savotiškas humoras ir netrūksta šiandien aktualių temų: Paryžiaus kekše „dirbanti“ lietuvė, kuri iš tiesų nekenčia vyrų ir yra homoseksuali; lenkų tema – „Rusai man nepatinka, bet lenkų aš nekenčiu“ (Salė).

Viena pertrauka ir viso trys valandos neprailgo. Tai spektaklis, kurį, manau, reikia įtraukti į „must see“ sąrašą. Tačiau garantijos, kad jis jums patiks, aš neduodu. Oi, ne.

***

Marius Ivaškevičius. Madagaskaras
Režisieriai: Rimas Tuminas, Arvydas Dapšys
Premjera – 2004 01 30
Daugiau apie spektaklį: Vilniaus Mažasis teatras

Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

06 Antradienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje šis N-18 spektaklis rodomas nuo 2014 metų gegužės mėnesio. Taigi, po pusantrų metų rodymo jį pamačiau ir aš. Kai iki P.Ignatavičiaus režisuoto spektaklio likus pusdieniui sugalvojau, kad gal noriu į jį eiti ne viena ir ėmiau ieškoti antro bilieto į jį, pamačiau žodelį  „Išpirkta“. Tikrai neblogas ženklas. Ne kiekvienas spektaklis gali tuo pasigirti. Tačiau nemeluoju, salėje tikrai buvo nemažai vietų. O dar įdomiau, kad prieš mane sėdėjęs vyriškis iš spektaklio išėjo maždaug po 10 minučių nuo jo prasidėjimo. Nežinau, ar kokių skubių reikalų jam pasitaikė netikėtai, ar tiesiog sunervino keiksmažodžių lavina scenoje.

Manęs keiksmažodžiai neveikia. Nemažai jų girdėjau per savo gyvenimėlį. Scenoje – irgi. Tiesa, prieš spektaklį, kai atėjus į salę ieškojau vietos atsisėsti, sutrikau, ar atėjau ten, kur reikia. Scenoje nutriušusioje sofoje su senu radijo imtuvu sėdėjo aktorius Rimantas Bagdzevičius, grojo muzika. Sena viryklė, tušti stiklainiai, pabuvę baldai –užuomina, kad veiksmas vyks senoje apleistoje patalpoje (vėliau paaiškėjo – rūsyje). Paskutiniame mano matytame spektaklyje „Gyvūnas KUKŪ“ spektaklis prasidėjo analogiškai: senoje sofoje (gal toje pačioje?) gulėjo Marius Repšys su senu radijo imtuvu (gal tuo pačiu?) ir grojo muzika. Aplinka taip pat buvo apšnerkšta ir nevalyva. Todėl ir sunerimau – ar tikrai atėjau ten, kur dar nebuvau?..

Veiksmas vyksta daugiabučio rūsyje, kuriame susirinkę žmonės sprendžia labai elementarią problemą – kodėl name nuolat dingsta elektra? Kas čia kaltas – senos elektros sistemos „provodkės“ (iš dainos žodžių neišmesi, taip spektaklyje sakė elektrikas Algis – aktorius Algirdas Gradauskas), pelės, kurios graužia laidus, ar kaimynė GraŽYna, kuri sena ir apsikuitusi, ir gal dėl būtent dėl jos name veisiasi pelės? Marga kaimynų draugija nusprendžia įkurti namo bendriją ir spręsti graužikų bei kenkėjų problemas iš esmės. Spektaklis trunka dvi valandas, tiek laiko bendrija kuriama. Su daug aistrų, keiksmažodžių, keletu lenkiškų žodžių (lietuvių ir lenkų kaimynystės klausimas).

Juoko buvo daug. Beveik kaip „Domino“ teatre. Neinu į jį sąmoningai jau kokius 7 metus, bet žinau, kad į jį eina žmonės pasijuokti.

Didžiausią simpatiją šįkart pelnė Algirdas Gradauskas, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu. Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius – aktoriai, kuriems tokie tragikomiški vaidmenys tikrai ne naujiena. Mano gerbiamieji Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje nesužibėjo. Neįtikino nei Tado vaidinamas plevėsa Ignas (nors po jo frazės „Turiu svajonę permiegoti su brandžia moterimi“ salė tiesiog lūžo), nei pavėpusią biochemijos studentę Jolantą vaidinusi Toma.

Kaip sakoma teatro puslapyje esančioje spektaklio anotacijoje, tai spektaklis „apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“. Galbūt. Nesiginčysiu.

Manęs jis kažkaip asmeniškai nesujaudino. Nes kai išėjau iš teatro, pakeliui į troleibusų stotelę jau buvau pamiršusi beveik viską, ką sakė spektaklio metu. Retas atvejis, paprastai užstringa kokia mintis ar sentencija. Ai, prisiminiau, viena užsiliko ir man. Kai kaimynai susivienija eiti pas lenkę GraŽYną ir ją pagąsdinti, kažkuris pasiūlo:

-Nueikim ir pasakykim, kad Mickevičius mirė. Ot bus jai!..

***

Režisierius: Paulius IGNATAVIČIUS
Premjera: 2014 m.05.14
Daugiau apie spektaklį – čia.

 

 

 

KITAS KAMPAS

10 Ketvirtadienis Lap 2016

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras KITAS KAMPAS į savo pasirodymus it medus širšes traukia jaunus žmones. Na, tokius, kokių Nacionaliniame dramos ar Jaunimo teatre būna mažuma. Rankytėmis susikibę ir meiliai besiglaustantys jie ateina į Valstybinio Mažojo teatro salę, kurioje ir vyksta KITO KAMPO pasirodymai. Vakar jame buvau ir aš. Paprastai KITAS KAMPAS per vieną vakarą rengia du pasirodymus. Aš buvau antrajame, kuris prasideda 20.30 val. Kai pasirodymo pradžioje visi žiūrovai darė tradicinį apšilimą ir vakaro vedėjas Kirilas Glušajevas paklausė, kas į KITĄ KAMPĄ atėjo pirmą kartą, rankų pakilo labai nedaug. Gal koks dešimtadalis salės. Kai paklausė, kas atėjo antrą, trečią ar dešimtą kartą, rankų pakilo jūra. Tarp jų buvo ir manoji, bandžiau skaičiuoti, bet tiksliai neatseku, buvau penktą, ar šeštą kartą. Tai nelabai ir svarbu, nes aktoriai nemeluoja- kiekvienas pasirodymas yra vis kitoks, nesikartojantis, nes juk tai improvizacija. Gal tik tas apšilimas spektaklių pradžioje jau pabodęs – kas kartą vis tas pats – paliesk kaimynui iš dešinės nosį, pamasažuok kaimynui iš kairės nugarą.

Šįkart laukė staigmena – prie seniai KITAME KAMPE vaidinančių aktorių buvo prisijungę 4 nauji. Šviežias kraujas, taip sakoma. Iš senbuvių buvo trys – Audrius Bružas, Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas. Na, dar Aistė Lasytė, nežinau, ar galima ją jau senbuve vadinti. Ir jau ne pirmą sezoną su jais dirbantis muzikantas Dmitri Golovanov. Beje, pastarasis net puslapį Vikipedijoje turi, ne veltui vakar pasirodymo metu buvo pristatytas kaip geriausias „Karoliniškių ir viso pasaulio“ džiazo muzikantas.

Kai kurios užduotys buvo jau matytos: nuotraukų albumas, aktorių kastingas, serenada iš salės atėjusiai merginai. Tačiau jų turinys kaskart vis kitoks, nes mizanscenai veiksmo vietą, veikėjų profesijas ir pan., pasiūlo sėdintys salėje žiūrovai.

Kaip viskas maždaug atrodo? Perpasakosiu vieną užduotį: aktorė Aistė išprašoma iš salės. Trims aktoriams, kurie lieka scenoje, žiūrovai turi sugalvoti, kas jie bus. Vakar žiūrovai nusprendė, kad vienas iš aktorių bus dalgis, kitas- hipopotamas, trečias – Monika Šalčiūtė. Įėjusi Aistė nežino, su kuo bendrauja, tačiau gali užduoti visiems klausimus ir spėti, kokie personažai jie yra. Šįkart Aistei sekėsi nelabai kaip, nes dalgį ji pavadino švilpyne (šis vis švilpčiojo), hipopotamą – delfinu, o Moniką Šalčiūtę įkūnijęs aktorius jai pasirodė panašiausias į Egidijų Dragūną.

Vakarykštis pasirodymas man nebuvo kažkuo išskirtinis. Atvirkščiai, prisiminusi, kad ankstesniuose juokdavausi taip, kad net kepenis skaudėti imdavo, vakar juokiausi tikrai nedaug. 2016 metų pavasarį KITAS KAMPAS rengė 7 valandų improvizacijų maratoną, kuriame irgi buvau. Ko gero, to pasirodymo „perspjauti“ jiems nepavyks niekada. Nebent surengtų 8 valandų maratoną, kas papildžius trupę jaunais aktoriais, tikrai įmanoma.

***

KITAS KAMPAS internete gyvena ČIA

14495416_10155358646065884_1404948597191774954_n