Category Archives: Spektakliai

D. Wasserman. Skrydis virš gegutės lizdo

06 Ketvirtadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar (2019. 06.05) buvo karščiausia diena Lietuvoje per paskutiniuosius 100 metų. Kaišiadoryse užfiksuotas rekordas – 33 laipsniai karščio. Kaip tai susiję su teatru? Ogi tai, kad šiandien jaučiuosi šiek tiek priglušinta.  Ir štai kodėl. Bilietą į režisieriaus Valerij Griško spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“ pirkau dar žiemą, kai iki spektaklio buvo likęs geras pusmetis. Pirkau todėl, kad ties šiuo Jaunimo teatro spektakliu buvo prierašas mažomis raidėmis „Rodomas paskutinį kartą“. Kadangi Jaunimo teatro Didžioji salė remontuojama, spektaklis paskutinę pavasario dieną buvo numatytas rodyti Rusų dramos teatre. Ir taip, buvau spektaklyje, plojau taip garsiai, kaip tik galima ploti paskutinį kartą savo herojus suvaidinusiems aktoriams, stebėjausi, kad šiais laikais niekas nedovanoja gėlių ir kad tas atsisveikinimas su spektakliu, kuris rodomas nuo 2011 metų, buvo mėgstamas žiūrovų, išėjo toks, sakykim, kuklus. O šiandien mano feisbuko sienoj įkrenta Jaunimo teatro pranešimas, kad jau paskelbti naujojo sezono rudens spektakliai ir galima į juos įsigyti bilietus. Spusteliu, dairausi po repertuarą ir ką aš matau? Ogi spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“! Niekur jis nedingęs, bus rodomas toliau. Tai ir sakau, kad jaučiuosi šiek tiek keistokai. Kur dingo tas „Rodomas paskutinį kartą“? O gal jo nebuvo? Sapnavau? Ne, buvo tikrai! Tai kas privertė persigalvoti teatrą? Žodžiu, sumišusi ne juokais jaučiuosi. Gal tai nuo vasaros pradžiai nebūdingo karščio visgi…

Dabar apie nepaskutinį kartą rodytą spektaklį. Pamatyti jį verta dėl daugybės priežasčių. Šį visame pasaulyje žinomą romaną 1963 metais parašė rašytojas Ken Kesey. Kūrinį dar labiau išgarsino Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975).

Teatro scenai pritaikė Holivudo filmų ir TV scenaristas Dale Wasserman. Jaunimo teatre režisavo režisierius iš Rusijos Valerij Griško.

Siužetą, turbūt, girdėję yra net tie, kurie nei romano, nei legendinio filmo akyse nematė. Į psichiatrinę ligoninę atvyksta naujokas Makmerfis – lošėjas, mergišius, mušeika ir šiaip į rėmus neįspraustas žmogus (aktorius Andrius Bialobžeskis). Jis mano, kad ligoninėje tarp durnių jam bus saugiau ir ramiau pabūti kurį laiką nei kalėjime. Tačiau ligoninės tvarka pasirodė esanti griežtesnė negu kalėjime, o pacientai – protingesni už pasaulio išmintinguosius, tik užguiti žiauriosios seselės Retčed. Makmerfis pradeda maištauti prieš sistemą ir ginti bejėgius ligonius. Kuo viskas baigėsi, greičiausiai žinote. Jei ne, vis tiek nesakysiu. Gyvenkit ramiai ir toliau nežinodami.

Jau kelintą kartą šį sezoną likau apžavėta Jaunimo teatro aktorių darbu (šiemet visą būrį jų mačiau spektakliuose „Autonomija“, „Vienos miško pasakos“). Taip taikliai, neperspaudžiant ir nesimėgaujant savimi suvaidinti personažai paliko didžiulį įspūdį. Retas atvejis šiais laikais (ypač kai spektaklio veiksmo vieta – psichiatrinė ligoninė, pavojus „padauginti“ humoro ar ironijos visada didelis). Todėl atsidėkodama noriu išvardinti visus spektaklio aktorius, tai – Andrius Bialobžeskis, Jurgis Damaševičius, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Aušra Pukelytė, Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Nerijus Gadliauskas, Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė,  Vytautas Petkevičius, Dalia Morozovaitė, Giedrė Giedraitytė, Kristina Ovčinikaitė. Bravo!

Šis spektaklis patiks tiems, kuriems pabodo teatrų scenose matyti eksperimentinio teatro performansus. Spektaklis nepatiks tiems, kurie į teatrą eina tikėdamiesi „gero tūso“ su technomuzika ir neoninėm šviesom.

Su viena pertrauka spektaklis trunka 3 valandas. Pamatymo jis vertas, todėl jei rasit progą – ateikit. Artimiausias jo rodymas – rudenį jau atnaujintoje Jaunimo teatro Didžiojoje salėje. Prierašo „Rodomas paskutinį kartą“ šįkart nesimato. Ir ačiūdie…

***

Režisierius Valerij Griško

Premjera 2011 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

A. Špilevoj. 12 GRAMŲ Į ŠIAURĘ

02 Sekmadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Aleksandr Špilevoj savo pjesėms ir spektakliams sugalvoja labai taiklius pavadinimus. Esu mačiusi jo „Neišmoktas pamokas“ (pelnė autoriui „Auksinį scenos kryžių“ nominacijoje „Debiutas/Jaunasis menininkas“) ir „Bagadelnia“ (pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už dramaturgiją). Kai pamačiau informaciją apie Mažajame teatre jo kuriamą naują spektaklį „12 gramų į Šiaurę“, žinojau, kad būtinai jame apsilankysiu. Kažkokie medumi patepti tie pavadinimai, taip ir norisi pačiupinėti, kas už jų slepiasi. Neslėpsiu, patiko ir pirmieji jo darbai, tad buvo smalsu, ką sukurs šįkart. (Mano įspūdžiai iš kitų A. Špilevoj spektaklių: „Neišmoktos pamokos“ – ČIA. „Bagadelnia“ – ČIA.)

Kadangi šio spektaklio premjera buvo numatyta 2019 05 30-31 dienomis, spektaklis sulaukė tikrai labai daug dėmesio dar net nesukurtas. Didžiosios Vilniaus scenos (Jaunimo teatro, Nacionalinio Dramos teatro) remontuojamos, sezoną jau baigė „Keistuoliai“, tad būsima premjera sulaukė labai daug dėmesio – interviu spaudoje, radijuje, socialiniuose tinkluose… Likus savaitei iki premjeros tos informacijos man jau buvo tiek daug, kad abejojau, ar išvis verta eiti – atrodo, jau viskas buvo pasakyta ir išfotografuota. Be to, labai nervino dramaturgo ir režisieriaus pabrėžiamas akcentas, kad jis yra jaunas, geriausiai supranta jauną auditoriją, būtent jai kuria ir jam įdomiausi yra žmonės, kurie nesilanko teatre. Tad jo tikslas – prisikviesti į spektaklį jaunus žmones, kuriems teatras atrodo neišvengiama atgyvena. Tokia kaip laidinis telefonas.

61699264_2335479700052988_4500215970530328576_n

Tiesą sakant, nesuprantu, kam autorius užsikrovė tokią misiją – sukviesti „neinančius į teatrą“ į teatrą. Gal pigiau ir paveikiau būtų pas juos nueiti – į naktinius klubus, populiarius peronus, tapusius maitinimo (gėrimo) įstaigomis, pagaliau – mokyklas?..

Nes pasirinkta spektaklio vieta – Mažasis teatras – negarsėja jauna žiūrovų auditorija. Atvirkščiai, dėl vykdomos bilietų politikos, šiame teatre senjorams suteikiama 30 proc. nuolaida vienam bilietui, todėl labai daug žiūrovų salėje tenka matyti žilagalvių teatro mylėtojų.

Spektaklio anonsuose buvo nurodoma, kad jis yra skirtas N-16 publikai, jame „naudojama nenormatyvinė leksika, garsi muzika ir blyksinčios šviesos“. Visas 2,5 valandos (tiek maždaug truko vaidinimas) grojo elektroninės muzikos grupė „Black Water“.  „12 gramų į Šiaurę“ vaidina keturi aktoriai, tądien, kai žiūrėjau aš, scenoje buvo Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė, Tomas Rinkūnas ir Indrė Patkauskaitė. Mano subjektyvia nuomone, aktoriai vaidino 200 procentų. Tai yra padarė dvigubai daugiau, negu išvis buvo įmanoma padaryti. Ypač Paulius Markevičius. Gal nuskambės ir keistokai, bet atrodė vaidinantis kaip iš tiesų pavartojęs. (Čia komplimentas, nes spektaklio veikėjai – keturi nuo alkoholio ir narkotikų nuolat apkvaitę jauni žmonės).

Siužeto nepasakosiu, nes jo vientiso kaip ir nėra. Spektaklyje yra daug scenų, kurios kartojasi ir siužetas kas kartą pakrypsta vis kita linkme. Tarp kitko, toks pjesės išdėstymas man kažkuo priminė matytą O. Koršunovo spektaklį „Šokis Delhi“. O pats gyvos muzikos, mikrofonų naudojimas pasirodė atkartotas iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“.

Antroje spektaklio dalyje žmonių buvo mažiau nei pirmoje. Kažkur emigravo man iš kairės sėdėję du garsūs vyresnės kartos žurnalistai, taip pat prieš mane sėdėjusi pagyvenusi moteris. Tuščių properšų atsirado ir kitose salės vietose. Per pertrauką sutikau bičiulę su septyniolikmete dukra, kuri taip pat derėjosi su mama, kad nori eiti namo, nes „nieko čia nesupranta ir nepatinka“. Įkalbėjom, liko.

12

Linkiu spektakliui gyvuoti kuo ilgiau ir tegul išsipildo režisieriaus svajonė sulaukti daug žiūrovų, kurie ateis į teatrą pirmą kartą. Aišku, būtų gerai, kad tas pirmas nebūtų paskutinis. Nes, na, neatmetu ir tokios galimybės.

***

„12 gramų į Šiaurę“

režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera – 2019 05 30

Daugiau informacijos – www.vmt.lt

 

MANNO LAIMĖ

10 Trečiadienis Bal 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pirmas kartas, kai vos nepavėlavau į spektaklį. Patekau į kamštį ir jau buvau susitaikiusi su tuo, kad rasiu Vilniaus Mažojo teatro duris užrakintas, tačiau man pasisekė! Matyt, į tą patį kamštį buvo patekę ir daugiau žiūrovų, nes kai atsisėdau salėje, po manęs dar atėjo ne vienas vėluojantysis.

Spektaklį pagal ankstyvąsias Thomo Manno noveles pastatė režisierė Gulnaz Balpeisova. Skaičiau interviu, kad ji buvo režisieriaus Rimo Tumino mokinė.  Trumpai tariant, tai vienos dalies (1 val. 40 minučių trukmės) spektaklis apie meilę, nusivylimą, mirtį ir kitas panašias žmogų visą gyvenimą lydinčias neišvengiamybes. Ramaus braižo, netgi lėtokas spektaklis pirmiausia įsimena dėl scenoje gyvai grojančios violončelininkės Žanos Miniotaitės (man šis sprendimas labai patiko) ir spektaklyje puikius vaidmenis sukūrusių Daumanto Ciunio (mirtinai sergantis ir baronaitę įsimylėjęs dailininkas Paolas) bei Tomo Rinkūno (Paolo draugas, vardas nežinomas). Įdomu, kad premjeros aprašymuose baronaitę Adą vaidinanti visur minima aktorė Elžbieta Latėnaitė, tačiau vakar spektaklyje vaidino ne ji. Matyt, įvyko šio vaidmens aktorių rotacija ir dabar baronaitę vaidina dar aktorystę studijuojanti Roberta Sirgedaitė.

Jau kelintą kartą grįžusi iš šio teatro rašau apie tai, kad kažkas su akustika ne taip. Kartais scenoje kalbama taip tyliai, jog reikia įtempti visus organus, norint suprasti tekstą. Vakar, nors ir sėdėjau antroje eilėje, buvo sakinių, kurių neišgirdau, nes jie tiesiog per tyliai sakomi. Užjaučiu sėdėjusius 10 -oje eilėje, jiems tokių sakinių turėjo būti daugiau.

Nors spektaklį mačiau vakar vakare ir nuo jo nepraėjo nei 12 valandų, sėdžiu štai dabar  ir sunku kažką daugiau pasakyti. Įspūdis toks kažkoks išplaukęs ir nublankęs, o priežastis, mano manymu, – pati spektaklio medžiaga.  Tos novelės gal tokios neįdomios, kad įdomaus veiksmo/vyksmo scenoje nesukursi. Kita vertus… Yra režisierių, kurie pastato puikų spektaklį pagal telefonų knygą, taip kad, gal ne pati medžiaga ir kalta. Nežinau.

***

Režisierė – Gulnaz Balpeisova

Vienos dalies spektaklis pagal Thomo Manno noveles

Premjera – 2018 m. gegužės 3 d.

Daugiau info – www.vmt.lt

 

M. Ivaškevičius MISTRAS

31 Sekmadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Keistas jausmas, kai prieš spektaklį nusprendi paguglinti informacijos apie jį ir paieškos sistema išmeta tau 2010 metų straipsnius. Tokia kelionė laiku savotiška. Mat būtent 2010 metais įvyko Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera. Nuo to laiko, kaip supratau iš premjeros aprašymo, pasikeitė vos keli aktoriai, visi kiti ir toliau (dešimtus!) metus vaidina jame: Adamą Mickevičių – Jokūbas Bareikis, Mistrą – Ramūnas Cicėnas, Adamo žmoną Celiną – Gintarė Latvėnaitė, Adamo guodėją ir vaikų guvernantę Ksaverą – Valda Bičkutė ir t.t.

a8183f07d2e8332f6652f5e1cf844aa6

Nežinau, kaip per šiuos metus keitėsi pats spektaklis, jo atmosfera ir struktūra, bet viena žinau, kad pasikeitė žiūrovai! Jie, ypač jaunoji žiūrovų karta, nesibodi atsistoti ir išeiti pro duris aktoriams palei nosį vidury pirmo veiksmo (taip ir buvo), o po pertraukos salėje atsiranda keliolika, o gal net keliasdešimt laisvų kėdžių. Anksčiau, man rodos, taip pasitaikydavo rečiau. Kažkaip išeiti būdavo lyg nepagarba aktoriams, lyg gaila sumokėtų pinigų, lyg smalsu sužinoti, o kaip gi baigsis spektaklis. Žodžiu, spektaklį pradėjau žiūrėti pilnoje salėje ir eilėje žmonių, o po pertraukos iš dešinės pusės bolavo 4 tuščios kėdės, priešais mane – dvi, dar ir dar priešais – trys. Spektaklio trukmė su pertrauka – trys valandos. Prasidėjęs 18.30, jis mus paleido 21.30.

Spektaklyje pasakojama Adomo Mickevičiaus gyvenimo atkarpa, kuomet jis, jau nebejaunas, su ne visai šviesaus proto žmona ir vaikais gyvena emigracijoje – Paryžiuje. Čia geria arbatą su Šopenu, Balzaku, Sand ir dažniausiai svarsto kūrybos bei savo identiteto problemas. Pasakojimo centre – mistras, iš Lietuvos kilęs dvarininkas, kuris apsiskelbia naujuoju viešpačiu ir vienaip ar kitaip sujaukia visų pjesės herojų gyvenimus.

Labai smagu buvo scenoje matyti mėgstamus Mažojo teatro aktorius – jie iš tiesų puikūs profesionalai, scenoje atiduodantys viską, ką turi ir ką gali. Patiko J. Statkevičiaus kurti kostiumai, kompozitoriaus F. Latėno muzika, A. Jacovskio scenografija. Na, o bendras įspūdis – kažkoks joks. Viso spektaklio metu man buvo nei šilta, nei šalta, nei saldu, nei rūgštu. Niekaip.

Šį kūrinį M. Ivaškevičius parašė jau po savo „Madagaskaro“ sėkmės, kurį taip pat pastatė R. Tuminas ir kuris iki šiol sėkmingai teberodomas Vilniaus Mažajame teatre. Na, o šiemet M. Ivaškevičius sukėlė tikrą furorą su jam paskirta Nacionaline premija, kuomet buvo apkaltintas partizanų vado J. Žemaičio apjuodinimu savo kadais parašytame romane „Žali“ . Visus šiuos tris kūrinius vienija tai, kad juose veikia realūs žmonės (Adomas Mickevičius, Salomėja Neris ar Jonas Žemaitis), kuriuos autorius įpina į išgalvotų įvykių ir emocijų sūkurį. Be abejo, skaičiau visas tris knygas ir nė viena manęs nesužavėjo. Tikrai tai ne mano literatūra. Todėl ir spektaklis nėra „labai mano“. Rekomenduočiau jį pamatyti nebent jaunam žmogui, kuriam „Mistras“ ar „Madagaskaras“ įtrauktas į mokyklinę programą ir kuris labai tingi skaityti jų popierinį variantą.

Spektaklį Vilniaus Mažajame teatre mačiau kovo 28 dieną, iš karto po Teatro dienos iškilmių, kurios išvakarėse vyko šiame teatre. Kadangi instagrame seku daug aktorių, insta story mačiau, kad vakarėlis buvo smagus – su muzika, šokiais ir taurėmis rankose. Dar pagalvojau, ar neatšauks man „Mistro“ po tokių linksmybių. Bet ne – spektaklis įvyko ir aš jį pagaliau pamačiau.

P.S. Tiesa, po šio spektaklio kilo mintis, kad reiktų telefonų policijos teatre. Nors prieš spektaklį visų buvo paprašyta išjungti mobiliuosius telefonus, jie rodant „Mistrą“ skambėjo kokius tris kartus. Dar kelis kartus pypsėjo, kai kažkam ateidavo SMS’as. Kadangi šiame teatre visiems senjorams taikoma 30 proc. nuolaida perkant 1 bilietą, turiu mažą įtarimą, kad telefonai skambėjo būtent jų rankinukuose. Atsiprašau, jei klystu.

***

Režisierius: Rimas Tuminas

Premjera: 2010 m. kovo 5 d.

Daugiau apie spektaklį: www.vmt.lt

 

 

John Logan. RAUDONA

21 Ketvirtadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisierius Valentinas Masalskis. Pagrindinis vaidmuo – Valentinas Masalskis. Šių dviejų sakinių užteko, kad net neskaičiusi jokio anonso ir jokios recenzijos nusipirkčiau bilietą į šį Jaunimo teatro spektaklį, laikinai rodomą „Menų spaustuvėje“. Ir tokių kaip aš buvo pilna Juodoji salė. Tuščių vietų nerasta. Mačiau net stovinčiųjų („Menų spaustuvėje“ tai tikrai nėra pernelyg dažnas reiškinys).

Belaukiant spektaklio pradžios, ne savo noru tapau pasyvia vieno pokalbio dalyve (damos sėdėjo tiesiai man už nugaros, tad nori nenori girdėjau viską). Jauna mergina ir vidutinio amžiaus moteris ginčijosi apie skalbimą rankomis. Vyresnioji aiškino, kad kojines ir apatinius ji skalbia rankomis, taip daug greičiau ir patogiau („Tai kada aš jų pririnksiu pilną mašiną? Prasisikalbiu rankomis, man taip geriau“), o jaunoji su nuostabos (nors labiau gal paniekos) gaidele pareiškė, kad ji taip niekada nedarė ir nedarys („Na, jau ne… To dar betrūko, nesąmonė!“). Vyresnioji dar išbandė kelis argumentus („Man patinka skalbti rankomis“, „Pigiau“), bet jaunoji nesileido į jokias diskusijas („Ne. Niekada“). Pasidarė labai smalsu atsisukti ir pamatyti jų veidus, kad būtų galima paspėlioti – duktė su mama/ močiute/teta taip bendrauja, bet susilaikiau. Trečias skambutis ir dar vienas keistokas nutikimas nukreipė mano dėmesį: likus kelioms sekundėms iki spektaklio pradžios į salę įbėgo vienas gerai žinomas dvasininkas, klestelėjo pirmoje eilėje, išskleidė skėtį, nukratė jį nuo lietaus ir pasidėjo priešais save ant scenos… Laimė, spektaklyje vaidinantys du aktoriai po sceną nelakstė, tad už skėčio neužkliuvo ir liko gyvi bei sveiki.

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesė „Raudona“ pasakoja apie 20 amžiaus antrosios pusės dailininką Marką Rothko. Gavęs didelį užsakymą nutapyti paveikslų naujai pastatyto pastato erdvei, jis pasisamdo jauną pagalbininką dailininką Keną (aktorius Mantas Zemleckas). Senstantis menininkas iš karto pasako Kenui, kad nežada būti jam nei tėvu, nei mokytoju, nei draugu. Jam tereikia padėjėjo, kuris maišytų dažus, teptų gruntą ant drobės ir pirktų pietus gretimoje kavinėje. Visgi tarp dviejų menininkų užsimezga keistokas ryšys. Jie ne tik atveria vienas kitam iš praeities turimas žaizdas – Rothko prisipažįsta esąs visai ne Rothko, o žydas nuo Daugpilio; Kenas negali pamiršti vaikystėje patirtos traumos, kai surado savo nužudytus tėvus, bet ir labai daug diskutuoja apie šiuolaikinį meną. Ar menas turi patikti žmonėms? Ar populiarumas ir sėkmė dailininkui atneša laimę? O gal atvirkščiai, tik kenčiantis menininkas gali sukurti kažką vertingo?

Egocentriškas ir kaprizingas Rothko jaučia, kad jo laikas jau praeina. Spektaklyje akivaizdus dviejų menininkų kartų susidūrimas: išeinančios ir ateinančios. Scenoje tvyro laikinumo jausmas. Laikinas ne tik žmogus šioj žemėj, laikinas ir jo kuriamas menas. (Beje, nors spektaklyje apie tai nekalbama, daug vėliau, 1970 metais depresija susirgęs Rothko iš tiesų nusižudė).

Spektaklio trukmė yra 1 valanda 20 minučių be pertraukos, bet man atrodė, kad jis truko akimirką. Tiesiog žaibiškai pralėkė laikas. Taip sutapo, kad tądien, kai buvau spektaklyje, buvo paskelbti Auksinių scenos kryžių nominantai. Spektaklis „Raudona“ minimas keliose kategorijose – nominuoti abu jame vaidinantys aktoriai. Kovo 27 dieną, kai bus teikiami apdovanojimai, laikysiu už abu kumščius. Manau, kad to jie to nusipelnė.

Grįžusi iš spektaklio apžiūrėjau visus internete rastus Marko Rothko darbus. Ir tik po to supratau, kodėl spektaklis prasidėjo ir pasibaigė tuo pačiu dvieiliu dialogu:

– Pažiūrėk, gerai įsižiūrėk. Ką tu matai?

– (pauzė). R A U D O N A.

***

Režisierius: Valentinas Masalskis

Premjera: 2018 m. lapkričio 22 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

 

 

VIENOS MIŠKO PASAKOS

05 Antradienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Pagal Ödöno von Horvátho pjesę, kurią adaptavo Mindaugas Nastaravičius, spektaklį „Vienos miško pasakos“ režisuoti ėmėsi režisierė Yana Ross, kuriai tai buvo pirmasis darbas Valstybiniame Jaunimo teatre. Pirmas netikėtumas manęs laukė spektaklio rytą, kai ant bilieto radau parašyta, jog mano eilė yra 1, vieta 3, o sėdėsiu aš… beletaže. Garbės žodis, šį žodį išgirdau pirmą kartą. Na, teatre parteris yra tas, kuris ant žemės, balkonas tas, kuris kabo ore, o kas yra beletažas? Išgelbėjo Vikipedija, paslaugiai paaiškindama, kad tai yra balkonas antrame aukšte. Įdomu, kodėl Rusų dramos teatras, kuriame buvo rodomas spektaklis, išlaikė šį tarptautinį ir tikrai neįprastą pavadinimą, o nepavadino tiesiog balkonu? Bet sutikite, gražiai skamba BE-LE-TA-ŽAS… Nors kai atsisėdau beletaže į savo vietą, taip gražu nebuvo – vietos sėdėjimui čia tikrai mažiau, negu parteryje, todėl kai šalia manęs atsisėdo du stambaus sudėjimo vienetai, pasijaučiau kaip silkė skardinėje. Laimė, abu mano kaimynai po pertraukos nesugrįžo, tad galėjau ištiesti kojas kaip ponia…

beletazas

Pjesė, pagal kurią sukurtas spektaklis, parašyta 1931 metais ir joje atspindimos besimezgančios fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje. Spektaklio veiksmą jo kūrėjai perkėlė į Lietuvą ir šias dienas. „Vienos miško pasakos“ – užeiga, kurioje vyksta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir šiaip lietuviški pagėrimai. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis kupinas gana buitiškų scenų: prasideda laidotuvėmis, kuomet Oskaras (Sergejus Ivanovas) gedi mirusios mamos, pasibaigus gedului jis veda Marytę (Paulina Taujanskaitė), surengiamos vestuvės, kurių metu jaunoji palieka jaunąjį ir su(si)vilioja donžuaniškąjį Alfredą (Simonas Storpirštis). Jų sąjunga nepatenkintas ir Marytės tėtis (Vidas Petkevičius), ir Alfredo motina (Janina Matekonytė), kuri pasitaikius progai vis uja marčią, neapkenčia jų gimusio kūdikio ir ragina sūnų pabėgti nuo visko į Norvegiją. Marytė, nepakėlusi mylimojo išdavystės, ima daryti tai, dėl ko šis spektaklis turi amžiaus cenzą N-18.

Jauniausias spektaklio herojus – studentas Erikas (Matas Dirginčius), susikukavęs su gerokai vyresne signataro našle Valerija (Aušra Pukelytė), atvirai išsako nepakantumą kitos tautybės žmonėms, išsitatuiruoja ant nugaros hipokentaurą – tariamą Lietuvos herbą, kuris alia turi parodyti jos didybę.

Sunkiausios svorio kategorijos spektaklio herojus Valdas (Irmantas Jankaitis) grįžta iš Amerikos į Lietuvą ir pasiperša mylimajai (Dovilė Šilkaitytė), nes susapnuoja sapną su keistai mūkiančia karve.

Vienišiausias spektaklio herojus Robertas (Aleksas Kazanavičius) yra remiamas prie sienos, ar jis rusas, ar lietuvis, ar ilgisi sovietinių laikų, ar yra lojalus Lietuvai.

Ačiū režisierei, kad aktoriai savo vaidmenis atlieka taip preciziškai, kad net ir tokių santabarbara santykių fone spektaklis netampa banalia tragikomedija ir visas tris valandas (tiek jis truko) kažin kokia nelaimės nuojauta tvyro ore. Labai gerai, kad aktoriai nesimėgauja savo buvimu scenoje, neperspaudžia žiūrovams skirtų juokelių, neimprovizuoja, o tiksliai vykdo režisierės sumanymus – man atrodo, tai yra didelis spektaklio privalumas.

53777528_803114576712834_3330328597779972096_n

„Ruoškitės karui. Jis tikrai bus. Reiks kariauti jums, jūsų vaikams arba jūsų anūkams. Karas bus. Nes kaip gamtoje, taip ir žmoguje“, –  tai paskutiniai spektaklyje skambėję žodžiai (cituoju iš atminties).

Nežinau, kaip su tuo karu bus, bet žinau vieną dalyką: spektaklyje „Vienos miško pasaka“ vakar nepamačiau anei Vienos, anei miško. Tiesa, pasaka buvo. Viena. Ar suras spektaklis kelią į žiūrovų širdis, nežinau. Ar surado į mano? – Irgi (dar) nežinau.

***

Režisierė: Yana Ross

Premjera: 2019 vasario 15 d.

Daugiau info: Valstybinis Jaunimo teatras

 

 

 

Árpád Schilling. AUTONOMIJA

27 Trečiadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau numyniau takus į Lietuvos rusų dramos teatrą, nes ten paskutiniuoju metu rodomi Nacionalinio dramos teatro ir Valstybinio jaunimo teatro spektakliai, kol abiejų teatrų pagrindinės salės remontuojamos. Vakar čia žiūrėjau 2018 metais Jaunimo teatre pastatytą vengrų režisieriaus Árpád Schilling spektaklį „Autonomija“. Įdomus faktas, kad spektaklis gimė bendradarbiaujant su aktoriais, jie „Autonomijoje“ ir vaidina savo vardais – Valentinas, Dainius, Andrius, Janina, Viktorija, Neringa ir kt. Tekstus pagal aktorių improvizacijas kūrė ir redagavo pats režisierius bei jo kolegė Ildikó Gáspár.

Tai jau antrasis režisieriaus darbas Lietuvoje. Pirmasis – 2015 metais pastatytas spektaklis „Didis blogis“. Šis, naujasis, pastatymas man asmeniškai patiko labiau, nes (nevyniosiu žodžių į vatą) yra ne toks „paplaukęs“, kaip pirmasis. Pirmas spektaklio „Autonomija“ veiksmas rutuliojasi gana tolygiai ir įprastai: jaunasis šeimos anūkas, Simonas, suplanuoja Mačiūno stiliumi sukurti filmą apie savo šeimą. Pirmiausia jis ateina pas savo senelį (Valentinas Masalskis), kuris yra itin sėkmingas verslininkas, tačiau spintoje saugo ne vieną skeletą (šaudė jo tėvas žydus ar nešaudė? Ištremtas į Sibirą pokariu kentėjo su visais ar ten tapo išdaviku, už tai sulaukusiu malonės?) Senelis Valentinas turi tris sūnus, vieną marčią, du anūkus, vieną eksžmoną ir apsukrų verslo partnerį su jo žmona. Pamažu aiškėja, kad visi šeimos nariai kažką slepia, apsimetinėja vieni prieš kitus, neišsisako ir kaupia savyje nuoskaudas, kurios, savaime suprantama, kažkada turi sprogti. O sprogsta jos antroje spektaklio dalyje, kuomet veiksmas darosi chaotiškesnis, ima rastis lavonų (vienas lavonas, du lavonai, trys lavonai…)

id_64027

Ar būdami laisvi esame autonomiški? Ką reiškia autonomija kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime? Šie klausimai yra tarsi spektaklio šaknys, iš kurių ir išauga 2 val. 50 minučių veiksmo scenoje. Žvelgiant į personažus, labiausiai laisva ir autonomiška man pasirodė niekada nesuaugsianti Viktorija (Viktorija Kuodytė). Ji gali scenoje išardyti pianiną, į valias keiktis ir turėti nematomą draugą. Ji yra nenuspėjama, jai nerūpi namiškių intrigos, ji yra… laisva. Tačiau argi iš tiesų laisvas esi tik tada, kai esi protiškai neįgalus?

Vienas malonumas buvo matyti scenoje tiek daug puikių skirtingų kartų aktorių. Spektaklyje vaidina Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Kristina Andrejauskaitė, Ina Kartašova, Rugilė Latvėnaitė. Temų, kurios vienaip ar kitaip nuskamba spektaklyje, irgi apstu: holokaustas, Afganistano karas, Fluxus judėjimas, kartų nesusikalbėjimas, trėmimas į Sibirą, skyrybos, santuoka, tėvų ir vaikų ryšys, juodoji magija ir raganavimas bei kt.

Įspūdinga ir simbolinė pasirodė paskutinė spektaklio scena, kuomet visi šeimos nariai susiburia prie seno ir išderinto pianino.  Tam, kad jis suskambėtų, reikia visų jų pastangų.

Dar apie plojimus: pastaruoju metu stebiu tokią tendenciją, kad vos tik spektaklio uždanga nusileidžia, žmonės puola stotis ir ploti. Man toks jausmas, kad ploja ne iš pagarbos ar didelio patikimo, o tiesiog priima tokią (stovimąją) poziciją, iš kurios rūbinę lengviau pasiekti. Gal pirmiems nubėgusiems paltus geresnius duoda?..

***

Režisierius: Árpád Schilling

Premjera: 2018 m. kovo 9, 10 d.

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA

 

Vieno buto istorija. Justiniškės

23 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip jums patiktų toks pasiūlymas: vieną laisvą savaitgalio dieną vietoj to, kad elgtumėtės taip, kaip visada įpratę, jūs nuvažiuotumėte prie nežinomo daugiabučio Justiniškėse, ten rastumėte raktus nuo kažkokio buto, atsirakintumėte jį, užėję nusiautumėte batus, virtuvėje pasidarytumėte arbatos, tada prisėstumėte svetainėje arba prigultumėte miegamajame? „Pasirašote“ tokiai avantiūrai? Sužadintas smalsumas? Jeigu taip, šis spektaklis sukurtas būtent jums. Jeigu ne, spauskite mygtuką „back“ ir galite toliau neskaityti.

„Vieno buto istorija. Justiniškės“, – tai audioturas autentiškame bute, kurio režisierė yra Monika Klimaitė, o idėjos autorė, dramaturgė – Dovilė Zavedskaitė. Spektaklį pristato „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programa „Atvira erdvė’18“, jis trunka apie pusantros valandos (dar keliolika minučių prireiks surasti namą ir butą, nusiteikite tam, nes tie namai Justiniškėse visi vienodi, kaip skruzdėlės skruzdėlyne). Namo ir buto numeriai iš anksto neskelbiami, juos sužinosite tik įsigiję bilietą į spektaklį.

21

Viso spektaklio metu jūs bendrausite su aktoriumi Gabrieliu Zapalskiu. Tiesa, jo nematysite. Tik girdėsite. Būtent jis lydi audio spektaklio metu po Liucijaus namus. Vienišius Liucijus gyvena savo mamos bute. Kalėdų eglutės nenupuošia visus metus, nes, o kam? Juk smagu apeiti ją ratu, dainuojant „Leliumoj“ ir galvojant apie dovanas. Tai pakelia nuotaiką. Jo šaldytuve visais metų laikais rasite žuvų taukų. Nes žuvų taukai = vitaminas D = gera nuotaika. Liucijaus tualete yra veidrodis, ant kurio jis užrašo, kaip jaučiasi. Jeigu rasite užrašą TAIP, vadinasi, jis laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Jei bus užrašyta NE, vadinasi, popieriai prasti. Buto šeimininkas gimė netoli kapinių, todėl suprasite, kodėl jo namai pilni plastikinių gėlių.

Spektaklyje dalyvauja 6 žiūrovai (tiek patogiai jaučiasi vienu metu ekskursijos bute metu), jie nuolat prašomi atlikti vienas ar kitas užduotis. Galima jų ir neatlikti, aišku, niekas už tai nebaus, bet užduotys dažniausiai yra tokios, kad iš tiesų smalsu jas atlikti. Man asmeniškai buvo vos trys dalykai, kurių nenorėjau padaryti (o gal neišdrįsau?)

Butas seniai nematęs remonto, tiksliau, jis NIEKADA nematęs remonto, todėl vien jau dėl to smalsu jame apsidairyti. Dauguma daiktų iš praėjusio amžiaus, todėl jauniems žmonėms tai galėtų būti proga nusikelti į jų senelių jaunystės namus.

Vaikščiodama po butą patyriau įvairių jausmų: dažnai kikenau, nes buvo linksma, kelis kartus buvo baisoka, o į pabaigą keliskart nusižiovavau. Viso spektaklio metu neapleido jausmas, kad mane erzina ir tariamas buto gyventojas Liucijus, ir aktorius, kalbantis man į ausį. Norėjosi su jais ginčytis, prieštarauti, daryti priešingai, nei liepiama. Kažkokį maištininkės geną išklibino šis spektaklis, labiau gal net ne spektaklis, o performansas – taip reiktų tiksliau jį pavadinti.

Spektaklio režisierė Monika Klimaitė vienu iš darbo tikslų įvardijo siekį suburti laikiną nedidelę žiūrovų bendruomenę, kurioje žmonės, nors ir veikdami nepriklausomai, justų vienas kito buvimą šalia, išgyventų būrio jausmą: „Šis jausmas ypač svarbus tada, kai išsiruošiame į kelionę po save. Savistabos mechanizmai pjesėje labai aktyvūs. Liucijaus kasdienybė yra tik taškas, nuo kurio atsispiriama, kad žiūrovas leistųsi į savęs patyrimą, į klausimą – ar, trumpai tariant, man patinka gyventi? Ar gal nelabai? Ir kas tada, jei nelabai?“

Mano atsakymas režisierei būtų – „Taip, man labai patinka gyventi. Ir užvakar patiko, ir šiandien. Tik dažniausiai gyvenimas yra toks, kad nelabai yra laiko sustoti ir paklausti savęs: „Ar man patinka gyventi“. Tad ačiū, kad turėjau progą šiandien apie tai susimąstyti. Justiniškėse.

***

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA.

 

 

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

A. Špilevoj. BAGADELNIA

18 Pirmadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Labai apgailestauju, kad teatrai Lietuvoje per retai važiuoja vieni pas kitus į svečius, t.y., į gastroles. Pasakykit, kada paskutinį kartą Vilniuje matėte kokį nors Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį? O Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį? Ėėėėė, seniai, oi, seniai tai buvo… Tad kai tik užmačiau, kad į Nacionalinį dramos teatrą Vilniuje atrieda du Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektakliai, iš karto nusipirkau bilietą į vieną jų. Juolab, kad atvežamo spektaklio „Bagadelnia“ autorius ir režisierius – Aleksandr Špilevoj, kurio man labai patikusį spektaklį „Neišmoktos pamokos“ apdainavau ČIA. Minėtame spektaklyje vaidino keturi neseniai mokyklą baigę jaunuoliai, kurie prisimena mokyklos laikus, na, o „Bagadelnioje“ (čia turima omenyje senelių namai) susitinka 6 garbaus amžiaus žmonės.  Spektaklis, kuriame visi vaidinantys aktoriai vyresni kaip 60 metų, yra didžiulė retenybė, todėl vien dėl to verta ateiti į „Bagadelnią“.

Senelių namuose paskutines savo gyvenimo dienas leidžiantys spektaklio herojai  – labai skirtingos asmenybės, jų prisiminimai ir tarpusavio santykiai sudaro  spektaklio pagrindą. Pacituosiu spektaklio lankstinuke esantį anonsą: „Spektaklis-žaidimas „Bagadelnia“ – tai aštuonios skirtingos, bet tarpusavyje labai susijusios istorijos iš vienų senelių globos namų. Aktoriai pasiūlys žiūrovams patiems išsirinkti, kokias istorijas jie norės pamatyti. „Bagadelnia“ pasakoja apie žmones, nugyvenusius skirtingus gyvenimus, turėjusius skirtingas patirtis ir likimus, bet galiausiai atsidūrusius viename bendrame taške. Tai, kad vaidinamos pjesės herojai yra senelių globos namų gyventojai, visai nereiškia, kad žiūrovai spektaklio metu bus skandinami liūdesyje ir užuojautoje. Anaiptol. Spektaklio aktoriai atskleis jums smagius, beveik pasakiškus žilų herojų, senųjų romantikų, buvusių sovietinių laikų hipių nuotykius, patyrimus ir atradimus“.

bnv

Spektaklyje Jimmą Morrisoną vaidinantis A. Špilevoj yra jungiamoji grandis: jis iš pradžių pristato spektaklio idėją, kuri kilo jam lankantis senelių namuose, būtent jis spektaklio metu ir kviečia žmones balsuoti, kokią istoriją iš siūlomų dviejų jie dabar nori girdėti. (Tarp kitko, būtų įdomu į spektaklį nueiti ir antrą kartą, nes smalsu, kaip pasikeičia spektaklio bendras vaizdas, jei pasakojamos istorijos yra sukeičiamos vietomis).

Pritariu anonsui, kad spektaklis nėra liūdnas, nors jame aptariamos temos – mirties, Dievo, meilės ir kt. – labai rimtos. Jis toks graudžiai linksmas arba linksmai graudus.  Beje, spektaklio trukmė – 2 valandos be pertraukos. „Bagadelnia“ man sukėlė šiltų jausmų, nors erzino tai, kad spektaklyje sutalpintos visos įmanomos popsinės temos – ir homoseksualumas, ir pirmas žolės parūkymas, ir senelių namuose užgimstanti meilė, ir diskusija apie palaikų kremavimą vietoj laidojimo, ir insultas, po kurio vienas herojus tegali ištarti tris žodžius, du iš jų – keiksmažodžiai, ir musmirių nuoviras akims gydyti, ir pabėgimas į Šveicariją, kurioje įteisinta galimybė numirti oriai – eutanazija. Man sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikiniai seneliai globos namuose užsiima būtent tuo, apie ką kalbama spektaklyje. Manyčiau, kad jie labiau aptaria parduotuvių akcijas, kur pigiau nusipirkti saldainių, už kokį prezidentą geriausia balsuoti artėjančiuose rinkimuose… Tas pats su muzika – ar, pvz., Nemenčinės senelių namuose gyvenantys senučiukai tikrai klausosi J. Morrisono? Ne Lemano, Noreikos ar Povilaičio? Bet gal aš klystu. Gal stovint ant slenksčio, skiriančio šį pasaulį nuo ano,  visi buitiniai dalykai tampa nebesvarbūs ir laiške Kalėdų seneliui norėsis prašyti būtent 1 gramo marihuanos?..

Vienas malonumas buvo stebėti patyrusius Šiaulių dramos teatro aktorius scenoje: Vincą vaidino Sigitas Jakubauskas, Rapolą – Juozas Bindokas,  Valerijų – Antanas Venckus, Emą – Nijolė Mirončikaitė, Agotą – Vilija Paleckaitė. Vilniečiai žiūrovai nuoširdžiai jiems dėkojo po spektaklio, negailėjo plojimų ir gėlių. Tarp kitko, Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė seniai jau buvo mačiusi tiek daug žiūrovų. Vietos nebuvo ne tik žiūrovų salėje, bet ir ant laiptelių, kurie buvo nutūpti žmonių.

Tai spektaklis apie senatvę, kuris skirtas labiau jauniems žmonėms – taip vienu sakiniu įvardinčiau savo emociją apie „Bagadelnią“. Kadangi aš save priskiriu prie viduriuko – esu nei labai jauna, nei sena, mano įspūdžiai apie spektaklį irgi tokie – „per viduriuką“.

***

Pjesės autorius ir režisierius– Aleksandr Špilevoj

Premjera – 2018 m. lapkričio 10,11 d.

Daugiau informacijos apie spektaklį: www.vsdt.lt

Trio (J. Bramso, R. Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)

07 Ketvirtadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Prisipažinsiu, kad visiškai nežiūriu lietuviškų TV serialų. Anei jokių. Net n+ truputį metų rodyto (o gal dar teberodomo??) serialo „Moterys meluoja geriau“ nesu mačiusi nei vienos serijos. Tačiau spektaklyje „Trio“ vaidinantys aktoriai, matyt, kažkuriuose vaidina, nes belaukiant eilėje prie rūbinės po spektaklio girdėjau žmones besidalinant įspūdžiais, kur, kada ir kurį aktorių matė seriale. Spektaklyje „Trio“ pagrindinius vaidmenis atlieka Valda Bičkutė (Klara), Tomas Rinkūnas (Johanesas), Mantas Vaitiekūnas (Robertas) ir Jokūbas Bareikis (Joachimas).

trio

Dviejų dalių melodramą pagal pianistės Israelos Margalit pjesę 2013 metais Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre sukūrė vengrų režisierius Peter Galambos. Šiaip gerai pagalvojus, neblogas serialas visai išeitų, nes siužetas – išties intriguojantis: veiksmas vyksta 1853 metais, kai jaunas ir talentingas kompozitorius Johanesas Bramsas pristatomas šlovės zenitą jau pasiekusiam ir pamažu į depresiją ir vyną vis labiau panyrančiam kompozitoriui Robertui Šumanui. Jo žmona Klara – talentinga pianistė, dabar auginanti 8 vaikus ir dažniau lyginanti drabužius bei siurbianti grindis, negu prisėdanti prie pianino. Jaunasis genijus Bramsas įsimyli Klarą, tuo metu Šumanas bando nusižudyti ir patenka į psichiatrinę ligoninę, iš kurios po dvejų metų grįš jau tik karste. Patys matot – aistrų ir problemų šioje pjesėje nors vežimu vežk. O kur dar spektaklio metu skambanti nuostabioji Bramso ir Šumano muzika!

Beje, pati pjesė yra fikcinė, autorės išgalvota, nors ir remiasi tikrais faktais bei žmonėmis – iš tiesų kompozitorius R. Šumanas globojo ir protegavo jaunąjį kolegą J. Bramsą, o Klara iki tampant daugiavaike mama buvo perspektyvi pianistė. Ir meilė greičiausiai buvo šiame trio, o kaip gi be jos…

Spektaklyje nagrinėjama daug aktualių temų: santuokinės ištikimybės; menininkės, tapusios namų šeimininke dilema; nepagydoma liga sergančio žmogaus drama; meilės daug jaunesnei moteriai motyvas;  kompozitorių genialumo ir kūrybos klausimai. Pjesė labai daugiasluoksnė, tačiau tuo pačiu yra ir labai lengva. Tai, be abejo, režisieriaus ir visos kūrybinės grupės nuopelnas. Vakar žiūrint šį spektaklį labai jautėsi, kad visas aktorių kolektyvas yra be galo „susigrojęs“, jie puikiai jaučia vienas kitą, yra išties „viena teatro šeima“. Komplimentas, kurio jie nuoširdžiai nusipelnė. Mantas Vaitiekūnas pavargusį ir savimi nusivylusį genijų vaidino taip, kad atrodė, jog jis būtent toks ir yra, Valda Bičkutė įtikinamai sukūrė savo heroję, o Tomas Rinkūnas meistriškai jai asistavo. Tai, kad jie visi „susigroję“ nieko keisto – juk  spektaklis rodomas jau beveik šešerius metus! Ir pilnutėlė žiūrovų salė byloja, kad bus rodomas dar ne vienerius. Jei nebuvot – nueikit. Trys valandos šventės akims, ausims ir raumeniui, esančiam kairiau nuo krūtinės ląstos ašies.

***

Spektaklio „Trio“ režisierius – Peter Galambos;

Premjera – 2013 m. balandžio 26 d.

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

M.Ivaškevičius RUSIŠKAS ROMANAS

02 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

„Tai ką, pamatėm madingiausią šio sezono spektaklį,“ – konstatavo mano draugė, kai 22.35 val. pasiėmėme paltus iš Lietuvos rusų dramos teatro rūbinės. Tikra tiesa. Kai spektaklį kuria du Lietuvos kultūros vandenynų banginiai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas – spektaklis yra pasmerktas, kad apie jį būtų kalbama ir rašoma. O kai jame vieną svarbų vaidmenį atlieka žinoma aktorė, dainininkė ir TV projektų komisijos narė, socialiniuose tinkluose turinti beveik 100 000 fanų (feisbuke – 25 000 ir 50 000 instagrame), spektaklio žinomumas auga kaip ant mielių.

2018-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marius Ivaškevičius tapo „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ – taip tiksliai skamba formuluotė.  Pirmą kartą spektaklis buvo pastatytas Rusijoje (rež. Mindaugas Karbauskis) ir gavo „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias 2017 metų užsienio spektaklis. Lietuvoje Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera Rusų dramos teatre įvyko 2018 metų rudenį. „Rusiškas romanas“ rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais, trunka beveik 4 valandas (įskaičiavus pertrauką). Mokykloje mokiausi rusų kalbos, bet Levą Tolstojų vaidinantis Valentinas Novopolskis tiesiog bėrė monologus, tad teko skaityti lietuvišką vertimą, kad spėčiau sekti veiksmą scenoje. Jeigu iš anksto žinote, kad prireiks subtitrų, pirkite bilietus nuo maždaug penktos eilės, taip jie bus geriau matomi. Mes sėdėjome antroje, tad reikėjo sėdėti užvertus galvas ir į pabaigą jau paskaudo sprandą.

Spektaklyje pagrindinius herojus (išskyrus minėtąjį Valentiną Novopolskį) vaidina du aktorių sąstatai. Vakar mums iškrito tokia korta: Tolstojaus žmoną Sofją Tolstają vaidino Nelė Savičenko (iš anksto jai skiriu visus „Auksinius kryžius“, mano manymu, tai geriausias metų moters vaidmuo), Aną Kareniną – Inga Jankauskaitė, o Čertkovą – Vytautas Anužis.  Būtinai norisi paminėti spektaklio dailininkę Iriną Komissarovą, kompozitorių Antaną Jasenko ir vaizdo projekcijų autorių Miką Žukauską.

id_59602

Nesiveliant į ilgus išvedžiojimus (visada stebiuosi, kaip teatro kritikai sugeba prirašyti penkis lapus visokio ššš… ir nepasakyti esmės, tai koks gi ir apie ką gi tas spektaklis), priminsiu, kad „Rusiškas romanas“ pasakoja rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828 – 1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – rašytojo žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas, tapus genijaus žmona.

Vientisos dermės, gana klasikinis pastatymas man neprailgo, nors per pertrauką nesulaukę pabaigos namo išėjo tikrai ne vienas ir ne penki žmonės (girdėjau vieną porą teisinantis kitai: „Viskas gerai, bet tokius spektaklius ne penktadieniais po sunkios darbo savaitės žiūrėti“). Tarp kitko, antroji spektaklio dalis man buvo stipresnė už pirmąją.

Kiek spėjau pastebėti, mes tikrai ne vienintelės per pertraukas kalbėjome lietuviškai. Smagu, kad lietuviai atranda Rusų dramos teatrą. Pasižadėjau sau, kad ir aš nuo šiol dažniau užmesiu akį į šio teatro repertuarą.

Ir taip, madingiausią šio sezono spektaklį pamačiau. Ach, och, uch nepatyriau, bet jeigu klaustumėte, ar verta pamatyti, sakyčiau – taip.

***

M.Ivaškevičius „Rusiškas romanas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2018.09.15

Daugiau apie spektaklį – www.lrdt.lt

A. Camus. KALIGULA

11 Antradienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Režisierius Vidas Bareikis kolektyvinį išgyvenimą „Kaligula“ pagal Alberto Camus pjesę „Kaligula“ sukūrė 2014 metais vienos kūrybinės vasaros stovyklos metu. Į vieną būrį subūręs puikius jaunus aktorius – Ainį Storpirštį, Vilmą Raubaitę, Kęstutį Cicėną, Roką Petrauską, Valentiną Novopolskį, Šarūną Zenkevičių, Dovydą Stončių ir spektaklio metu gyvai grojantį Mantą Zemlecką, jis su savo teatru „No Theatre“ sukūrė teatrinį reiškinį, apie kurį daug kalbama iki šiol ir kuris buvo pastebėtas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose.

Spektaklis prieš kurį laiką sėkmingai gastroliavo Kinijoje, o štai Vilniuje jį pamatyti įmanoma tik gerai pasistengus. Jis rodomas laaaabai retai Teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje, kurioje telpa nedaug žmonių, todėl bilietais reikia pasirūpinti iš anksto, nelaukti „paskutinės minutės“.

 

Su viena pertrauka spektaklis trunka beveik keturias valandas. Štai vakar prasidėjo 19 valandą, o baigėsi 22.50. Spektaklio metu prašoma žiūrovų susikeisti vietomis, tad nuoširdžiai patariu sėstis arčiau, nes, pavyzdžiui, sėdint penktoje eilėje veiksmą sekti bus sunkiau. Ypač jei prieš jus atsisės krepšininko giminės atstovas.

Spektaklio metu žiūrovai taip pat dalyvauja jį kuriant, todėl, kaip sakė prieš prasidedant pirmam veiksmui Vidas Bareikis, „Kaligula“ kas kartą būna vis kitoks.

-Kodėl jūs ateinate į teatrą?

-Kas iš jūsų skaitėte pjesę?

-Koks buvo Kaligula?

Šiuos klausimus spektaklio pradžioje visiems garsiai uždavė režisierius Vidas Bareikis (beje, jis spektaklyje vaidino vieną iš patricijų. Nors anonse buvo Vainiaus Sodeikos pavardė, bet jo paties nebuvo, tad spėju, kad Vidas atliko jo vaidmenį), kuris pasiūlė žiūrovams tapti pjesės veikėjais. Iš salės buvo išrinkta mergina, kuri tapo mirusiąja Kaligulos seserimi Druzila ir visą spektaklį sėdėjo ant scenos. Dar buvo išrinkti keturi poetai, kurie spektakliui baigiant turėjo suimprovizuoti po eilėraštį mirties tema. Dar viena savanorė tapo Mucijaus žmona, o ir visi žiūrovai tam tikrose vietose buvo prašomi atsistoti, pakartoti sakomus žodžius, susikabinti rankomis, buvo vaišinami vandeniu ir vynuogėmis.

Prieš spektaklį A. Camus pjesę apie žiauriausią, kontroversiškiausią Romos imperatorių Kaligulą perskaičiau puslapyje http://www.dramustalcius.lt. Man ji pasirodė tamsi ir pikta. Kaligulai, kuris jaučia pasitenkinimą žudydamas, kuriam sielą palengvina tik panieka, o vienintelis noras – turėti mėnulį, nes turi viską, o jo dar neturi, instinktyviai pajaučiau gailestį.  (Jaučiu savyje sukylant bevardes būtybes. Kaip man su jomis kovoti?  O! Kesonija, aš žinojau, kad yra neviltis, bet nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kaip ir visi maniau, kad tai sielos liga. Bet ne, kenčia kūnas. Skauda odą, krūtinę, rankas ir kojas. Galva tuščia ir pyksta širdis. O baisiausia — tas bjaurus skonis burnoje. Ne kraujo, ne mirties, ne karščio, o viso to kartu. Vos tik pajudinu liežuvį, viskas pasidaro juoda ir sukyla tos bevardės būtybės. Kaip sunku, kaip negera būti žmogumi!)

Jeigu ir nesate skaitę Camus pjesės, niekis, po spektaklio būsite ją tarsi perskaitę, nes pjesės veiksmai čia vystomi nuosekliai, dialogai ilgi ir autentiški.

Spektaklis yra N-18. Kodėl? Nes spektaklyje visiškai nuogas vaidina Ainis Storpirštis. Yra smurto ir mirties scenų. Tačiau daugiausiai kuždesių ir keiksmažodžių šalia manęs sėdėjusiai grupei jaunuolių (man kilo įtarimas, kad tai per klaidą čia patekę mokiniai, o ne studentai?!) sukėlė Kaligulos ir Scipiono vyriškos meilės scenos. Už nugaros išgirdau štai tokį komentarą (b….. ir už šituos p….. dar reikia babkes mokėt…. nu eina n……. nesąmones rodo).

Kai kurie monologai ir dialogai spektaklio metu ir man prailgo, tada buvo proga pasidairyti į šalia sėdinčius kaimynus. Liudiju – jie irgi kartais nusižiovaudavo. Tačiau pats spektaklis yra tikrai labai vertas pamatymo. Na, o jo paskutinės dvi minutės – fantastiškos!

Jeigu skaitydami galvojate, kad Romos imperija ir iškrypėliški nelaimėlio Kaligulos reikalai šiandien yra pasenę ir niekuo neaktualūs, oi, kaip klystate. Viskas, kas buvo ištarta jo lūpomis, šiandien kaip niekad aktualu. Panašių kaligulų, gal tik labiau mokančių socialiai užsimaskuoti ir dėvėti kaukes, kai reikia, apstu ir šiandien. O gyvenančių baimėje žmonių – daugiau negu daug. Apsidairykite aplink.

Vakar, kai ėjau į „Kaligulos“ spektaklį, Vilniaus gatvėje prieš 19 valandą mane pasivijo ir aplenkė trijulė apsvaigusių jaunuolių. Vienas su cigarete rankoj, kitas – su buteliu, o trečias ėjo iš paskos aiškindamas: „Tu galvoji, kad taip ir bus? Nebus! Nes aš Dievas ir viską matau, kaip bus (…) “

Kai pagalvoji, tai pats geriausias teatras yra gyvenimas. Argi ne?

***

Režisierius Vidas Bareikis

„No Theatre“ feisbuko paskyra – ČIA.

 

 

 

VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

02 Sekmadienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mieli žmonės, jei jums nosis bėga kaip Vilnelė pavasarį, jeigu nuolat užklumpa nevaldomas kosulys, būkite geri, neikite į teatrą. Jis be jūsų nepražus, tikrai. O šalia sėdintiems nuotaiką sugadinsite. Viso spektaklio metu šalia manęs šniurkštė ir šniurkštė. Kosėjo ir kosėjo. O maždaug nuo vidurio spektaklio – žiovavo ir žiovavo. Gal temperatūra žmogui kilo? Gal taip organizmas nuo ligos vadavosi?.. Nežinau… Bet mano dėmesys nuo scenos vis nukrypdavo į kairėje sėdintį (tiksliau, vargstantį) kaimyną.

Georgo Biuchnerio (1813–1837) pjesę „Voicekas“ perskaičiau jau pamačiusi debiutuojančio režsieriaus Antano Obcarsko spektaklį (beje, radau ją „Dramų stalčiaus“ internetiniuose namuose). Galėjau, aišku, ir anksčiau perskaityti, nors tai bendram spektaklio įspūdžiui kažin ar būtų padėję. 19 amžiuje parašyta pjesė dėl rašytojo mirties  liko neužbaigta. Kirpėjas – kareivis Francas Voicekas – realus žmogus, peiliu nužudęs savo vaiko motiną Mariją. Spektaklyje Voiceką vaidino Giedrius Savickas, Mariją – Agnieška Ravdo. Spektaklyje pačios Biuchnerio pjesės liko labai mažai, nes dramaturgas Laurynas Adomaitis ją sukryžmino su nesena istorija, kai „Germanwings“ pilotas Andreasas Liubitzas nuskraidino lėktuvą su visais keleiviais tiesiai į mirtį. Tokia jo poelgio priežastis iki galo taip ir liko neaiški, išskyrus šykščias detales apie tai, kad jis anksčiau buvo lankęsis pas psichiatrus, vartojęs vaistus, tačiau tai jam nesutrukdė tapti orlaivio pilotu. 2015 metų kovo 24 dieną „Germanwings“ skrydžio 9525 metu iš Barselonos į Diuseldorfą žuvo 144 keleiviai ir 6 įgulos nariai. Spektaklyje Andreasą vaidina Laurynas Jurgelis.

Kaip ir pati Biuchnerio pjesė, kuri literatūros kritikų vadinama „neišbaigta ir fragmentiška“, toks man pasirodė ir pats spektaklis. Nėra nuoseklios siužeto linijos, veikėjų santykiai neišplėtoti. Nežinodamas konteksto (pjesės ir tragedijos Alpėse), iš spektaklio išeisi panašiai toks pats baltas lapas, koks ir įėjai. Spektaklyje buvo du aktoriai, kurie beveik nepratarė nė žodžio – kažin kokia buvo jų paskirtis? Viso spektaklio metu naudojamas stingstančio ir čia pat į dulkes subyrančio balto parafino leitmotyvas. Dar virškinu informaciją apie jo simboliką.

Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas spektaklis trunka be pertraukos apie pusantros valandos. Be jau minėtų aktorių jame vaidina Kęstutis Cicėnas (kapitonas) ir Gediminas Rimeika (gydytojas). Pastarojo vaidmuo ir atlikimas, mano akimis, buvo įtaigiausias.

Spektaklis buvo rodomas savaitgalį patogiu laiku 16 val., tačiau salėje buvo laisvų vietų. Maždaug po kokių 35 minučių nuo spektaklio pradžios pakilo ir iš salės išėjo dvi moterys. Visi kiti link rūbinės ėmė brazdintis dar aktoriams nenuėjus nuo scenos. Plojimai buvo itin skysti. Draugė net paklausė: „Ar čia visada dabar taip žmonės skuba išeiti?“ Tiesą sakant, ne, ne visada. Būna spektaklių, kai aktoriai pakartotinai kviečiami išeiti nusilenkti du, tris ar keturis kartus. Būna spektaklių, kai rankas paskausta nuo plojimų. O, bet, tačiau šis spektaklis – ne iš tokių.

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera 2018.06.01

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

 

Jo Strømgren. DURYS

16 Penktadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šis norvegų režisieriaus šokio spektaklis – pirmoji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Pirmąkart spektaklis parodytas Anykščiuose. Tada – Osle. Aš jį žiūrėjau Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, kuri kol kas dar neuždaryta remontui. Garsųjį norvegų menininką Jo Strømgreną besidomintys šokiu žino iš kitų jo Lietuvoje kurtų spektaklių. Šis yra kiek kitoks, nes jame šoka ne profesionalūs šokėjai, o aktoriai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

46337828_253709225294950_6991993242178813952_n

Pasakysiu tiesiai šviesiai – apie ką buvo spektaklis, aš nesupratau. Scenografė Goda Palekaitė scenoje įkurdino konstrukciją, kuri padalijo sceną pusiau. Buvo vienos durys ir daug langų. Kažkas nuolat vyko anapus, kažkas šiapus. Dar spektaklio metu aš mačiau aprūdijusią pašto dėžutę, šiukšlių konteinerį, radiją, grojantį senus įvairių šalių šlagerius ir 8 aktorius, kurie šoko, mušėsi, pykosi, mylavosi, mirė, prisikėlė ir dar veikė kažką, ką man sunku įvardinti žodžiais. Beje, apie žodžius: nebuvau skaičiusi prieš spektaklį jokių atsiliepimų, tad iš pradžių nesupratau – kodėl aš nieko nesuprantu, ką jie scenoje kalba??? Lyg vienas lietuviškas žodis, kitas – panašus į latvišką, Rytis Saladžius dainavo dainą vokiškai, o Rimantė Valiukaitė garsiai nusikeikė angliškai iš F*** raidės. Tik po kažkiek laiko man dingtelėjo mintis, kad aktoriai kalba… niekieno kalba. Neegzistuojančia, pačių sukurta.  O ką jie tuo nori pasakyti, suprask pats. Įjunk vaizduotę, tsakant…

Kai grįžau namo, aišku, ėmiau guglinti ieškodama interviu su režisieriumi. Akurat! Pasirodo, toks buvo ir sumanymas – vaidinti nonsensine kalba, be žiūrovams aiškaus siužeto, tarsi verstum albumą su daug miniatiūrų ar žiūrėtum pro kaleidoskopą. Labai gera analogija interviu buvo pateikta su dailininko paveikslu – juk kai ateini į galeriją ir matai paveikslą, turi pats suprasti, ką matai, ko nematai, ką norėjo juo pasakyti ir ko nenorėjo pasakyti dailininkas. Ir visi tą mato skirtingai. Taip ir šis spektaklis – kiekvienam turėjo sužadinti skirtingą matymą, jautimą ir patyrimą.

Spektaklis be pertraukos, jo trukmė – 1 val. 15 min. Kai po spektaklio teatro laiptais lipau žemyn, priešais ėjusios dvi merginos puikiai apibūdino tai, kaip ir aš jaučiausi tą minutę: „Toks jausmas, kad gavai daug vertingos informacijos, bet kol kas nemoki jos iššifruoti“.

***

Premjera: 2018 10 05

Režisierius: Jo STRØMGREN

Daugiau informacijos apie spektaklį – ČIA.

Martin Crimp. LAIMĖS RESPUBLIKOJE

12 Pirmadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šį rudenį Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras Vilniuje pasitiko užkalęs pagrindines duris – rekonstrukcija. Kol kas veikia tik Mažoji salė. Būtent čia vakar ir žiūrėjau Manto Jančiausko režisuotą spektaklį „Laimės respublikoje“. Likus dviems valandoms iki jo gulėjau namuose sau ant sopkutės, visiškai užmiršusi, kad kažkada dar vasarą pirkau bilietą į jį. Išgelbėjo mane duktė, perskaičiusi apie tai kabančiame šeimos kalendoriuje ir šūktelėjusi: „Mama, kas ten per laimė pas tave užrašyta šiandien 16 valandą?“ Tikrai, laimė. Nes jeigu tą įrašą ji būtų pamačiusi bent valanda vėliau, būtų amen mano vizitui į teatrą.

Turiu pasakyti, kad maloniai nustebino puikus aktorių sąstatas. Tris skirtingas kartas vaidino: Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė (seneliai), Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas (tėvai), Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė (dukterys). Šeimos giminaičius suvaidino Darius Gumauskas ir Rasa Samuolytė. Pats aiškiausias ir suprantamiausias buvo pirmas veiksmas: Kalėdos, prie stalo susėda trys šeimos kartos. Malonus ir mandagus bendravimas pamažu eižėja ir išlenda vis daugiau veikėjų slepiamų paslapčių, liaudyje šiandien vadinamų „skeletais spintoje“. Kai į svečius užsuka dėdė Robertas su drauge, situacija tampa nevaldoma, mat jie išdeda į akis viską, ką galvoja.

Tuo tarpu antras veiksmas nuo pirmojo skiriasi kardinaliai. Blykčiojančios šviesos, muzika, bevardžių veikėjų skanduojami pseudopsichologiniai saviįtaigos tekstai… Kažkoks chaosas. (Norėjau parašyti bardakas, bet nerašau).

Spektaklio pabaiga dar trečiopa – joje Dariaus Gumausko ir Rasos Samuolytės veikėjai kažin kur, kažin ką kalba, o galų gale stačia galva krenta į vandens pripiltą baseiną.

Tarp kitko, šis scenografės Godos Palekaitės scenoje įkurdintas baseinas – įdomus sprendimas. Pirmo veiksmo pabaigoje iš dangaus ima stipriai lyti. Baseinas prisipildo vandens. Būtent aplink baseiną ir vyksta visas spektaklio veiksmas.

Jau grįžusi namo vienoje protingoje recenzijoje perskaičiau, kad ši Martino Crimpo pjesė yra prilyginama Dantės „Dieviškosios komedijos“ trilogijai – pirmas veiksmas buvo tarsi pragaras, o antrame – ir skaistykla, ir rojus. Na, jeigu iš tiesų taip, tai iš tų pamatytų trijų dalių renkuosi pragarą – jis man kažkoks „žmogiškiausias“ pasirodė.

Spektaklis su pertrauka trunka dvi du puse valandos. Šiaip jau po visko pagalvojau, kad visai būtų galima pardavinėti bilietus perpus pigiau į vieną kurią dalį: nori, už pusę kainos perki į pirmą spektaklio dalį iki pertraukos, nori, už pusę kainos perki į antrą dalį po pertraukos. Dar galima parašyti ties kiekviena dalimi po rekomenduojamą amžiaus cenzą: pirmai daliai duočiau >35, antrajai – <35. Tik tokiu atveju ryžčiausi ateiti į spektaklį antrą kartą. Ir, kaip supratot, imčiau bilietą su 50 proc. nuolaida tik į pirmą dalį.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera – 2018.06.14

Daugiau info – čia.

TRYS SESERYS

05 Antradienis Bir 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Į šį spektaklį pakliuvau tik iš antro karto. Prieš pusmetį pirktas bilietas taip ir liko nepanaudotas, nes netikėtai išvykau iš Lietuvos ir „Trijų seserų“ fiziškai negalėjau pamatyti.

Todėl sulaukusi kažkurios eilinės bilietų akcijos (taip, bilietus dažniausiai perku per jas, nes kitaip greitai bankrutuočiau), nedvejodama nusipirkau antrą šansą pamatyti šį Yana Ross režisuotą spektaklį, kuriam A. Čechovo pjesę adaptavo Mindaugas Nastaravičius.

Sunku surasti teatrą Lietuvoje (manau, ir Europoje), kur nebūtų statomas, pastatytas ar dar tik planuojamas statyti spektaklis pagal A. Čechovo pjesę „Trys seserys“, parašytą, beje, 1900–1901 metais. Šiuo metu „Tris seseris“ dar galima pamatyti Mažajame teatre. Dabar, kai mačiau „Tris seseris“ Nacionaliniame dramos teatre ir Mažajame teatre, priversta dar kartą eiti į kažkurį, rinkčiausi Mažojo teatro tradicinį pastatymą. Režisierės Yana Ross varianto kartoti nenorėčiau. Ačiū, pamačiau, buvo įdomu, bet kol kas užtenka.

Prisipažinsiu, kad esu nemenka režisierės gerbėja. Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre be „Trijų seserų“ galima pamatyti dar du jos režisuotus spektaklius – „Chaosas“ ir „Mūsų klasė“. Pastarasis, mano nuomone, yra vienas geriausių šio teatro repertuarinių spektaklių.

„Trys seserys“ į vieną būrį subūrė fantastišką aktorių komandą. Jame vaidina Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Vaiva Mainelytė, Ramūnas Cicėnas, Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis, Paulius Tamolė ir kiti. Veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje, trys seserys ir jų šeimos scenoje apgyvendintos įspūdingai atrodančiame kariniame angare, kuriame dislokuoti NATO pajėgų kariai. Jie scenoje kalba keturiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių. Anglų kalbos mokėjimu šiais laikais nenustebinsi nieko, tačiau kur Daumantas Ciunis išmoko kalbėti vokiškai be akcento??

34411622_10214897251692422_8740710694531366912_n

Šventines girliandas ir fejerverkus (jie buvo tikrų tikriausi!) scenoje keitė kalnai putų antrame veiksme; vaizdo projekcijos, muzika – viskas tarpusavyje derėjo ir atrodė tikrai įspūdingai. Spektaklio vizualika man iš tiesų patiko. Tačiau tai, kas vyko scenoje, patiko mažiau. Manęs neįtikino šiuolaikinė pjesės interpretacija, šių dienų aktualijas atspindintys juokeliai, abejoti vertė ir kai kurie personažai. Toks vaizdas, kad bandyta spektaklį pritempti prie masinio skonio, „paimti“ žiūrovus forma.

Man atrodo, kad režisierė, statydama modernią „Trijų seserų“ interpretaciją, labai rizikavo. Ir, aišku, tą riziką žinojo. Už tai ją gerbiu ir džiaugiuosi, kad toks spektaklis užgimė Lietuvoje.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 2 val. 20 min.  Ir nebandykite į teatrą įeiti su iš greta esančios kavinės atsinešta kava. Teks ją paaukoti šiukšlių dėžei. Išbandyta.

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2017 kovo 17 d.

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

DVIESE SŪPUOKLĖSE

31 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

„Oi, koks geras!“, – sako man draugė, kuri Vilniaus Mažajame teatre yra mačiusi visus spektaklius. Ir ne po vieną kartą.

„Šitą labai noriu pamatyti, sako, kad labai geras, tik bilietų jau negavau į artimiausius rodymus“, – sako kolegė.

„Žiūrėk, pilnutėlė salė ir dar visi netelpa. Girdėjau, kad labai geras“, – sako man iš dešinės sėdinčios žiūrovės gyvenimo nusidabruotais plaukais. Visi šie komplimentai –  režisieriaus Ulanbek Baialiev spektakliui „Dviese sūpuoklėse“, pastatytam pagal William Gibson pjesę.

concertShort

Su viena pertrauka pustrečios valandos trunkantis spektaklis yra toks, kokio pasiilgo daug teatrą mėgstančių žmonių. Be fejerverkų, be modernių techninių garso ir vaizdo sprendimų, be neoninių šviesų ir neoninių žodžių. Visiškai retro stiliaus spektaklis, klasikinis, nuoširdus, visiems suprantamas.

Scenoje supasi dviese – Mantas Vaitiekūnas ir Indrė Patkauskaitė. Ji – (ne)talentinga šokėja, barstanti save kitiems, jis – advokatas, į Niujorką atvykęs po skyrybų su žmona. Kas yra meilė jai? Kas yra meilė jam? Kodėl jis niekada nesako jai „Aš tave myliu?“. Kaip baigsis jų meilės istorija? O gal ji niekada nesibaigs?

Prisipažinsiu, kad tikrai retai man spektaklyje nutinka taip, kad visiškai prarandu laiko nuovoką. Dažniausiai mintys vis tiek kažkada kažkur nuklysta, būna (neslėpsiu), kad spektaklis prailgsta ar žiūrėdamas į sceną matai visokias erzinančias detales. Šįkart nebuvo nieko panašaus. Kaip įkvėpiau uždangai pakilus, taip iškvėpiau jai nusileidus. Aktorių vaidyba buvo puiki. Mantas su Indre buvo be galo susigyvenę su vaidmenimis ir vienas su kitu scenoje. Kažkokia chemija vyko ten tarp jų, žodžiais čia daug nenupasakosi.

Kai Mantas Vaitiekūnas anksčiau vaidindavo „Kito kampo“ spektakliuose, jis man visada atrodė šiek tiek tragiškos natūros, net tada, kai juokaudavo. (Dabar jau senokai jo nematau su „kitakampiečiais“). Sutrikusio, vyriškumą ir pajamas praradusio Džerio vaidmuo „Dviese sūpuoklėse“  jam yra didžiulė dovana. Ir ne tik jam, bet ir žiūrovams, kurie spėja nusipirkti bilietą iki jiems išgaruojant kasoje ir ateina pasižiūrėti spektaklio.

Spektaklio premjera įvyko 2017 metų pabaigoje. Pavasarį vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose „Dviese sūpuoklėse“ nebuvo pastebėtas jokiose nominacijose. Gal ir gerai. Išvengęs kryžių, spektaklis gavo žiūrovų širdžių apdovanojimą. Nes kas gali būti daugiau ir geriau, kaip aktoriams grįžti po spektaklio į sceną nusilenkti tris ar keturis kartus, o žiūrovams – išeiti iš teatro su pasitenkinimu. Ir rekomendacija kitiems draugams: „Žinai, vakar buvau teatre ir žiūrėjau nuostabų spektaklį. Rekomenduoju pamatyti“.

***

Režisierius –  Ulanbek Baialiev

Premjera – 2017. 12. 08

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

Paulius Markevičius DALYKAI

18 Penktadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Labai jau banalus tas posakis, kad „žmogus tol esi jaunas, kol patiri naujų kartų“, bet nesimaivysiu – man jis patinka. Tų pirmų kartų mano gyvenime būna labai dažnai. Gal kartais net per dažnai. Bet taip jau yra, genų loterijoj maniškiai smalsumo genai ryškiai uždominavo kitų atžvilgiu. Todėl vakar aš ir vėl buvau teatre. Meno ir mokslo laboratorijos spektaklyje „Dalykai“, kurį režisavo Paulius Markevičius, o rodomas jis buvo „Meno forte“.

32938298_10214777289093432_5695662319997026304_n

Spektaklis, kurio premjera įvyko prieš dvejus metus, inspiruotas kūrybinės komandos išklausyto kvantinės fizikos paskaitų ciklo.  Jame vaidina (nors spektaklio anonse įrašytas žodis „veikia“, o ne „vaidina“) penkiese – Greta Grinevičiūtė, Simonas Dovidauskas, Paulius Markevičius, Vygandas Vadeiša, Gabrielius Zapalskis.

Nežinau, kodėl, bet vakar labai jaukiai jaučiausi jame. Tam tikromis akimirkomis norėjosi kilti iš savo vietos ir prisijungti prie aktorių. O kai visiems žiūrovams buvo išdalintos taurės su sula ir pasiūlyta vaišintis, išvis ėmiau linguoti kairėn ir dešinėn. Kaip tie atomai. Ar molekulės.

Apie ką spektaklis? Apie galaktikas ir energiją. Apie tave ir mane.

Ką išsinešiau iš jo? Sulą pilve. Ir dar kai ką. Pavyzdžiui, žinojimą, kad…

…kiek kartų transformatorius paaukština arba pažemina įtampą, tiek pat kartų padidėja arba sumažėja srovės stipris.

…indukuotosios elektrovaros atsiradimas grandinėje kintant ja tekančios srovės stipriui vadinamas saviindukcijos reiškiniu.

…galaktiką sudaro apie 400 mlrd. žvaigždžių.

…nejudančiame laidininkes elektronus judėti verčia elektrinis laukas, atsiradęs kintant magnetiniam laukui.

…už fotoefekto teorijos sukūrimą Albertui Einšteinui  1921 metais paskirta Nobelio premija.

…efektinė srovės stiprio vertė lygi stipriui tokios nuolatinės srovės, kuri tame pačiame laidininke per tą patį laiką išskiria tiek pat šilumos, kiek ir kintamoji.

…elektros generatorius – mašina, kuri mechaninę energiją paverčia elektros energija.

…atomą sudaro branduolys ir elektroninis apvalkalas.

…planetos juda aplink Saulę, todėl jų sistema vadinama heliocentrine.

…terpės, kuriose šviesos greitis yra pastovus, vadinamos vienalytėmis.

…dviejų ar kelių koherentinių bangų sudėtis vadinama bangų interferencija.

…sklisdama šviesa perneša energiją.

…medžiaga, kurios lūžio rodiklis didesnis, vadinama optiškai tankesne.

…apšvietos matavimo vienetas yra liuksas.

…baltos šviesos skaidymas į spektrą vadinamas dispersija.

…šviesos greitis ore yra apie 300 000 km/s.

… Tarptautinės astronomų sąjungos nutarimu dangus suskirstytas į 88 žvaigždynus.

… Niutono antkapyje parašyta: „… ištyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nepagalvojo“.

***

Paulius Markevičius „Dalykai“

Premjera – 2016.11.16

„Meno ir mokslo laboratorijos“ puslapis feisbuke – ČIA.

 

 

 

 

HERAKLIS

07 Pirmadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kada paskutinį kartą buvote Keistuolių teatre? Tikiuosi, ne prieš pusę amžiaus, kai jums patiems buvo penkeri ar dešimt metų. Aš tai prisipažinsiu, kad buvau tikrai labai seniai. Paskutiniai mano matyti spektakliai buvo „Geltonų plytų kelias“ ir dar vienas vaikiškas apie Mamulę Mū, kuri buvo karvė ir labai mėgo suptis.

Tai, kad Keistuolių teatre rodoma daug puikių spektaklių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, aišku, žinojau. Tik kojos kažkaip iki jų vis nenunešdavo. O dabar štai ėmė ir nunešė.

Atėjau pusvalandžiu anksčiau, oras buvo nuostabiausias, koks tik gali būti Lietuvoje gegužę, tad spektaklio laukiau romantiškoje aplinkoje prie teatro durų. Romantiškoje todėl, nes į spektaklį rinkosi labai daug jaunų porelių. Jos meiliai gurkšnojo mineralinį, laižė ledus, glostė vieni kitiems rankas ir kitaip romantiškai leido laiką iki 19 valandos.

Gildo Aleksos režisuotas ir N-18 paženklintas spektaklis trunka pustrečios valandos su viena pertrauka. Heraklį spektaklyje vaidina… Spėkit, kuris „keistuolis“ jums labiausiai fiziškai primena Heraklį? Būtent! Jūs teisūs. Dalius Skamarakas. Ekscentriškąjį Heraklio giminaitį Euristėją įkūnijo Gytis Ivanauskas, dar spektaklyje vaidina Vaidotas Žitkus, Benita Vasauskaitė,  Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė.

Spektaklis intrigavo dar neprasidėjęs, mat anonsuose buvo pristatomas kaip „agresyvi komedija“. Netradicinis toks žodžių derinukas: komedija, bet agresyvi. Suprask, žmogau, kad juoksiesi, bet ne iš malonumo, o iš agresijos/prievartos. Priverstiniu būdu, taip sakant.

Heraklis – bene garsiausias didvyris graikų mitologijoje – buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus. Pasižymėjęs antžmogiška galia, jis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Euristėjo duotas užduotis. Dar Herakliui būnant kūdikiu, Dzeuso žmona Hera į  lopšį įdėjo dvi gyvates, kurias jis akimirksniu prismaugė.

Tačiau ar tikrai visi herojai yra didvyriai? Ar jie yra tie, kokius mes juos įsivaizduojame? O gal Heraklis buvo tiesiog auka, bailys, aplinkybių įkaitas?

Spektaklio kūrėjai sako, kad „Heraklis“ kviečia besijuokiant atverti akis ir susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Kur išsitrina riba tarp „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ ir prievartos, kuri lydi kiekvieną karą? Popkultūros, kūno kulto, purvinos gatvės kalbos prisisotinę antikiniai dievai ir herojai žiūrovą priverčia juoktis ir baisėtis šių dienų abejotinos išliekamosios vertės istorija, kurią kuria ne bet kas kitas, o jis pats“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris žavėtųsi graikų ar romėnų mitais. Atvirkščiai, mokykloje, kai mokomasi, manau, jų nekenčia dauguma mokinių, studijų metais statistika irgi panaši. Keista, tačiau grįžusi po „Heraklio“ pirmiausia nuskubėjau prie knygų lentynos, ieškodama ten graikų mitų tomelio. Neužmigau, kol neperskaičiau visko, ką tik radau apie Heraklį.

Jau praėjo kelios dienos, o spektaklyje matytas Heraklis man vis dar stovi akyse. Toks sutrikęs, linguojantis pirmyn atgal, sugniuždytas. Lyg iš palatos ligoninėje, kurioje ne visos durys turi rankenas.

Dabar jei išgirsiu kažką sakant „Stiprus/galingas kaip Heraklis“, žinosiu, kad tas žmogus dar nebuvo Keistuolių teatro „Heraklyje“.

***

Režisierius: Gildas Aleksa

Premjera: 2016 ruduo

Keistuolių teatro svetainė – ČIA.